TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Jei Roma yra miestas, tada daugiau miestų Europoje nėra

2013 11 15 6:00
Mažiausios pasaulyje Vatikano valstybės centras - Šv. Petro bazilika. Ramūno Terlecko (LŽ) nuotraukos

Kiekvienas miestas turi savo paslapčių ir iš pirmo žvilgsnio nepastebimo žavesio, ypač jei jo istorija trunka ne vieną šimtmetį. Todėl visada šypseną kelia žmonių pasakojimai, esą praleidę savaitgalį Romoje, Paryžiuje, Londone ar Madride, suspėjo "viską pamatyti". "Lietuvos žinios" žymesnius Europos miestus norėtų pristatyti juos gerai pažįstančiųjų akimis ir kalbina Ireną Vaišvilaitę, Lietuvos ambasadorę prie Šventojo Sosto ir Maltos ordino.

- Kada pirmąkart aplankėte Romą? Koks buvo įspūdis? Ar didelis skirtumas tarp to meto ir šiandienos Romos?

- Pirmą kartą atvažiavau 1990-ųjų liepos viduryje. Atvykau metų stažuotės ir į Lietuvą grįžau tik 1991-ųjų birželį. Apie Romą gana daug žinojau, bet čia atsidūrus įspūdis buvo labai stiprus. Menu, kažkam iš pažįstamų rašiau: "Jei Roma yra miestas, tada daugiau miestų Europoje nėra."

Senovės didmiestis iki šiol užima labai reikšmingą Italijos sostinės dalį ir lemia jos mastelį. Be to, tai pusantro tūkstančio metų gyvavusios popiežiaus valstybės sostinė, kurios svarbiausios vietos - ne rūmai (nors jų pakanka), o šventovės. Tai vakarų krikščionybės centras, iki šiol išlaikęs šį vaidmenį.

Su niekuo nesulyginamos gausybė Romos aikščių – joks kitas Europos miestas nėra toks atviras, gyvenantis po atviru dangumi, taigi ir svetingas prašalaičiui, neturinčiam saugaus savo namų prieglobsčio.

Nepažįstu Azijos, bet kai kuo, ne paraidžiui, į Romą panašus yra tik Niujorkas. Ir kokioje dar pasaulio vietoje kas keli šimtai metrų randi objektą iš pasaulinės dailės ir architektūros istorijos?

Roma mažai keičiasi. Per tuos dešimtmečius nuo pirmosios pažinties mieste smarkai pagausėjo turistų ir atsirado masių turizmo pramonė. Gatvėse nelegaliai prekiavusius imigrantus iš Šiaurės Afrikos pakeitė išeiviai iš Pietryčių Azijos. Pigių skrydžių atgabentų turistų minios jau apsunkina gyvenimą miesto centre, suprastėjo paslaugos. Kai kurias Romos vietas geriau lankyti anksti rytą, kai dar neužplūsta turistai ir juos sekiojantys prekeiviai. Tačiau Romoje gyventi niekada nebuvo lengva, tereikia paskaityti praėjusių amžių literatūrą. Šis miestas visada buvo margas, chaotiškas, jame visada būta didžiulių skirtumų. Šiuo atžvilgiu Roma nesikeičia.

Derėtų apsispręsti

Koliziejaus vaizdas nuo Palatino kalvos.

- Visi žino, kad nuvykus į Romą būtina pamatyti Koliziejų, Panteoną, Ispanijos ir Navonos aikštes, Trevi fontaną ir Šv. Petro baziliką. Ar pritariate tokiam požiūriui?

- Priklauso, kodėl atvykote į Romą. Jei paprasčiausiai pamatyti, ko nematę, - išvardyti objektai visai tinkami. Juos lanko bene visi turistai, tad teks bruktis per minią, bet vis tiek bus gražių nuotraukų... Japonai, regis, negali iš Romos išvykti neįkišę rankos į Teisybės burną – Santa Maria in Cosmedin bažnyčios prieangio sienoje įmūrytą senovės Romos kanalizacijos dangtį. Dabar ten stovi eilės. Katalikai neįsivaizduoja apsilankymo Romoje be popiežiaus trečiadienio audiencijos ar sekmadienio vidudienio maldos. Turistams iš Azijos ir Rusijos labai rūpi išpardavimai...

Galima paprasčiausiai pasivaikščioti po miestą, lankyti didžiąsias bazilikas, susitelkti tik ties senovės Romos paminklais arba žiūrėti tik baroko šedevrus. Kur dar muziejai, parkai... Kazys Lozoraitis mėgdavo cituoti vieną kardinolą, esą Romoje turi būti arba tris dienas, arba trisdešimt metų, nes per tris dienas manai, jog pamatei viską, o tam, kad pamatytum viską, reikia bent trisdešimties metų.

- Kuris Romos gyvavimo tarpsnis – antika, ankstyvoji krikščionybė, viduramžiai, Renesansas, barokas ir t.t. - jums artimiausias ir įdomiausias?

- Turiu silpnybę ankstyvajai krikščionybei ir viduramžiams. O baroko Romoje tiek daug, kad jo paprasčiausiai nepavyksta išvengti, ir jis yra gražiausias pasaulyje.

Išskirtinės vietos

- Ar yra vienintelė Romos vieta, į kurią vedate visus draugus, ir bet kada pati mielai nueinate?

- Dirbu, tad draugus dabar retai vedžioju, bet jei lydžiu, stengiuosi parodyti Kozmo ir Damijono baziliką ir Santa Maria Nuova bažnyčios prie Romos forumo koplyčią, kurioje yra bene seniausias Dievo Motinos atvaizdas. Tai vietos, į kurias turistai rečiau užklysta. Kartais turėdama laiko mielai nueinu trumpu maršrutu nuo Navonos aikštės iki Piazza del Popolo, - tai leidžia pamatyti 6 puikius Caravaggio paveikslus. Mėgstu Santa Maria della Pace ir Santa Maria Monserrat bažnyčias – jos labai turtingos. Beje, Santa Maria Monserrat būtinai reikia pamatyti ir zakristiją. Jei galiu, palydžiu svečius prie Aqua Paola ant Janikulio kalvos – iš ten puikus Romos vaizdas, be to, ir fontanas, užbaigiantis veikiantį akveduką, vertas kelio į kalną.

XVII a. Gian Lorenzo Berninio sukurtas Tritono fontanas laikomas vienu harmoningiausių pasaulyje.

- Borominis ar Berninis? Rafaelis ar Mikelandželas? Ką rinktis?

- Skonio reikalas. Romoje nedaug Mikelandželo skulptūros, bet daug jo architektūrinių projektų. Rafaelio tapybos yra ne tik Vatikane, bet ir Farnezinos viloje, Santa Maria della Pace ir Šv. Augustino bažnyčiose. Manau, jog tiems, kuriems iškalbingesnė architektūra, Borominis bus įdomesnis už Berninį. Bet jei skulptūrą kalė pats Berninis, o ne jo dirbtuvė, neabejoju, kad ji privers stabtelėti ir ilgiau pasižiūrėti. Tad gal geriau nesirinkti, o pamatyti visus šių menininkų darbus Romoje. Tam vienos kelionės gali ir neužtekti.

- Italijos gerbėjai dažnai „šukuoja“ po vieną regioną. Ar verta Romoje, tarkime, vieną kelionę skirti tik Vatikanui ir Borgo rajonui?

- Manau, kad tai vienintelis būdas tikrai pamatyti Romą. Vienai kelionei visai pakanka vieno rajono. Visi jie turi savo charakterį ir savo mažų, ir didelių paslapčių. Jei kišenė leidžia, geriausia tame rajone ir apsigyventi. Taip pajusite, jog Roma kaip tikras didmiestis susideda iš daugelio, sakytum, kaimų. Žinoma, kalbos mokėjimas mažina atstumą, leidžia pagauti niuansus. Taip galima ir rasti, kuris rajonas arčiausiai širdies.

- Kokiu metų laiku jums žavingiausia Caput mundi?

- Spalį ir balandį, – tai du malonūs mėnesiai su neprilygstama šviesa ir gerais orais. Rugpjūtį labai karšta, bet tada Roma daug tuštesnė ir turi savo ypatingo žavesio. Nepatarčiau šį mėnesį lankyti archeologijos paminklų, bet lėtas pasivaikščiojimas rytais ir pavakare po aprimusį miestą, pasėdėjimas bažnyčiose ir ilgi šilti vakarai aikštėse yra Romos patirties dalis.

Ištrūkus iš didmiesčio

- Ką reikėtų pamatyti Romos apylinkėse?

- Būtinai reikia skirti laiko Apijaus kelio archeologiniam parkui, susidedančiam iš atskirų teritorijų ir reikalaujančiam bent trijų dienų. Reikėtų aplankyti Tivolį ir Fraskatį – Imperatoriaus Adriano vilos griuvėsius ir barokines Romos diduomenės vasaros rezidencijas. Labai įdomus Palestrinos miestelis, kurio centras iškilęs ant romėniškos šventyklos. Romos apylinkėse yra net keli vulkaniniai ežerai. Kiek toliau nuo miesto, bet labai įdomus Bolsenos ežeras ir jį aplipę miesteliai, ypač Bolsena.

- Vilniaus Užupio rajonas, Romos – Trasteverė. Ar yra kas nors bendra?

- Kadaise gal buvo. Bet nedaug. Dabar Trasteverė - jau nebe Romos prastuomenės, o užsieniečių gyvenamasis rajonas, ypač mėgstamas turistų, ir triukšmingiausia miesto dalis, knibždanti dieną ir naktį. Vakare siauromis gatvelėmis, pilnomis barų ir restoranėlių, sunku pereiti. Tiesa, Trasteverėje yra labai įdomių ankstyvosios krikščionybės ir viduramžių paminklų. Į mūsų Užupį šiek tiek panašesnis Testaccio – dar visai neseniai neturtingas rajonas, išaugęs ant senovės Romos uosto sąvartyno, dabar madinga naktinio gyvenimo vieta.

Lankomos šventųjų relikvijos

Angelų tilto fragmentas.

- XVII amžiuje gyvenusių kunigo Kazimiero Jono Vaišnoravičiaus ir žemaičių bajoro Teodoro Bilevičiaus kelionių dienoraščiuose labai dažnai minimos šventųjų relikvijos, saugomos Romos bažnyčiose. Ar šiais laikais jos vis dar traukia maldininkus?

- Didžiausios Romos relikvijos – apaštalų Petro ir Pauliaus kapai. Ant jų pastatytas bazilikas aplanko, ko gero, visi turistai. Lankomi ir Šventieji laiptai Laterane bei kitos Jėzaus kančios relikvijos, sukauptos Santa Croce bazilikoje prie Romos miesto sienos.

Gausiai lankomos katakombos ir bazilikos, kuriose palaidoti kiti ankstyvosios krikščionybės kankiniai – šventoji Agnietė, šventasis Laurynas, šventoji Cecilija.

Kiekviena senoji Romos bažnyčia turi savo relikvijų rinkinį, kurį pristato per gavėnios stotis – grynai romietišką pamaldžią tradiciją, kai per 40 gavėnios dienų pamaldos vyksta vis kitoje senojoje Romos bažnyčioje. Tų pamaldų tikslas ir yra aplankyti garbingas relikvijas.

Populiarūs kelionių vadovai apie relikvijas paprastai neužsimena, bet susidomėjimas jomis ir pamaldumas relikvijoms, po Vatikano II susirinkimo nuslūgęs, sugrįžta.

- Septynių Romos bazilikų lankymas. Kokia tai tradicija?

- Tai senas paprotys, kurį XVII amžiuje išpopuliarino šventasis Pilypas Neris. Lankomos 4 didžiosios bazilikos – Šventojo Petro, Šventojo Pauliaus, Šventojo Jono Laterane ir Santa Maria Maggiore bei trys mažosios – Santa Croce ir už Romos miesto sienų esančios Šventojo Lauryno ir Šventojo Sebastijono. Atstumas nemažas ir per dieną pėstute jį įveikti nelengva. Būdama jaunesnė kartą esu tai padariusi, bet dabar būčiau linkusi laikytis Pilypo Nerio tvarkaraščio – nueiti maršrutą per dvi dienas. Tradiciškai ši pamaldi kelionė būdavo pradedama vienos dienos vakare ir baigiama kitos dienos vakare. Bažnyčios laiku matuojant – nuo mišparų iki mišparų. XVII amžiuje maldinga kelionė prasidėdavo per Užgavėnes ir baigdavosi Pelenų dieną. Mūsų dienomis populiaru šią kelionę atlikti Didįjį penktadienį arba Didįjį šeštadienį. Paprotys - gyvas. Nustebtumėte sužinoję, kiek žmonių Romoje jo laikosi. Beje, nuo pavasario iki rudens naktines maldos ir katekezės keliones organizuoja Pilypo Nerio bažnyčia Santa Maria in Valicella, žinoma kaip Chiesa Nuova. Jos tinklalapyje arba būnant Romoje pačioje bažnyčioje galima rasti informacijos apie rengiamą kelionę.

Valgymas - irgi nuotykis

- Atvykusieji stengiasi paragauti itališkos picos, pastos, espreso. Kuo jus žavi italų, tiksliau, romiečių, virtuvė? Kur vertėtų eiti vakarienės?

- Na, tokio dalyko kaip italų virtuvė, sakyčiau, nėra. Yra vietinės virtuvės, iš kurių romietiška išsiskiria gana paprastu ir sunkoku, stipraus skonio maistu.

Aplink Romą žemės derlingos, vulkaninės, tad čia auga daug įvairiausių daržovių, be to, buvo ir tebėra auginami gyvuliai. Kiekvienas Italijos regionas turi savų pastos receptų. Romoje įvairių formų makaronų užpilams nenaudojami nei pomidorai, nei grietinė ar sviestas. Įprasta pasta su avies sūriu ir pipirais, vadinama caccio pepe, arba keletas pastos su kiaulės pažande variantų – gricia arba all‘amatriciana. Tradicinis ketvirtadienio patiekalas yra gnocchi – bulvių arba manų kruopų kukulaičiai, patiekiami su sviesto ir šalavijų padažu arba su pomidorų padažu.

Tikra romietiška daržovė yra artišokas (carciofo), kurio sezonas pavasarį, ir tada reikėtų paragauti įvairių patiekalų su šiuo įdomiu ir stipraus skonio augalu. Kitu metų laiku galima gauti arba artišokų - pagal romiečius (carciofo a la romana), troškintų su žolelėmis, arba pagal žydus (carciofo a la giudia) paruoštų - skrudintų aliejuje. Populiarūs daržovių patiekalai yra aliejuje pakeptos įvairios lapinės daržovės su česnaku.

Rudenį ir žiemą romiečiai valgo tirštas, mėsos sultinyje virtas makaronų ir ankštinių sriubas pasta e faggioli. Daugelyje patiekalų iš ankštinių esama avinžirnių. Pavyzdžiui, aliejuje kepti kukulaičiai iš avių sūrio, avinžirinių ir špinatų arba kiek kartokos žolės, čia vadinamos cikorijomis.

Vienas Romos simbolių - Kapitolijaus vilkės skulptūra, išlieta iš bronzos V a. pr. Kr.

Tradicinėje Romos virtuvėje yra daug patiekalų iš subproduktų – valgomi gyvulių smegenys, inkstai, žarnokai, kojos, uodegos, ir visa tai gaminama pagal įdomius receptus. Tačiau dabar dauguma tų patiekalų retokai aptinkami. Romietiškos virtuvės restoranuose bene lengviausia gauti skrandžio troškinio – trippa arba jaučio uodegos troškinio coda alla vaccinara. Gana nesunkiai Romos restoranų meniu galima rasti saltimboca – veršienos pjausnį su vytintu kumpiu. Na, ir pavasarį, apie Velykas, daug kur aptiksite krosnyje kepto kvapaus avinėlio.

Tradiciškiausias žuvų patiekalas yra išmirkytų džiovintų menkių troškinys baccala a la romana. Jis turbūt nenustebins išbandžiusiųjų portugalų virtuvę. Romoje valgoma nemažai šviežių žuvų ir jūrų gėrybių.

Kur valgyti? Viešint Romoje bent kartą reikėtų apsilankyti geto rajone, kur gausu žydiškos virtuvės restoranų. Siūlyčiau vengti restoranų, į kuriuos kviečiama užeiti, arba prie kurių pateikti patiekalų pavyzdžiai. Kad suvoktumėte, kur valgo vietiniai, italai, nepatingėkite pasukti toliau nuo didžiųjų turistų takų. Būtų galima pridurti, kad tradicinės picerijos dirba vakarais, nes kūrenti krosnį pietums neapsimoka. Pietus galima valgyti baruose arba kavinukėse, kur patiekiama pora dienos patiekalų – jie paprastai nesudėtingi ir nebrangūs, priimtini vietiniams. Daug didesnė tikimybė tikrai skaniai pavalgyti yra mažesniuose miesteliuose arba nuošalesniuose miesto rajonuose.

Deja, jau atsiranda išimčių iš dar neseniai galiojusios taisyklės, kad kava Romoje visur gera. Daugelyje kelionės vadovų minimas senasis baras Sant Eustachio tapo skyle ir pardavinėja baisaus skonio ir brangią kavą. Čia nesigėdijama pieną kapučinui gaminti iš pieno miltelių. Kitas senas ir garsus baras Tazza d’Oro išlaikė gerą įvaizdį, tą patį galima pasakyti ir apie garsią piceriją Il Baffetto - nors plūsta gausybė turistų, jie kepa gerą picą.

Paprastai Romoje į interjerą investuodavo tik patys brangiausi restoranai, tad apie maisto kokybę nederėtų spręsti pagal patalpų dizainą. Dabar tendencija kiek keičiasi, ypač Testaccio rajone. Žodžiu, kaip ir bet kuriame turistų lankomame mieste, valgymas Romoje yra nuotykis, nebūtinai gerai pasibaigiantis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"