TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Jei tiki, aplankyk Asyžių, jei ne, aplankyk Asyžių

2014 12 19 6:00
Ruduo Asyžiui suteikia savitų spalvų ir patrauklumo. Ramūno Terlecko ir en.wikipedia.com nuotraukos

Artimieji ir draugai nebenustebo, kad ir šį kartą mūsų atostogų kryptis – Italija. Rinkdamiesi keliauti lapkritį puikiai žinojome, kad rizikuojame patekti į rudenines liūtis (kaip vėliau paaiškėjo, su jomis stebuklingai pavyko prasilenkti), tačiau stengėmės apie tai negalvoti ir suplanavome paprastą maršrutą: pagrindinis kelionės tikslas – Asyžius, bet negalėjome neaplankyti savo senos meilės – Romos, juolab jog į Asyžių patogiausia vykti traukiniu iš sostinės.

Amžinasis miestas pasitiko vasariška šiluma ir giedra. Maloniai nustebino palyginti nedaug turistų prie garsiausių objektų. Žodžiu, puikios sąlygos kuo daugiau pamatyti. Skubėjome į dar nelankytas galerijas, bažnyčias, bazilikas, parkus, bet tikrai visko nespėjome, nors Romoje buvome ne vieną ir ne du kartus... Jau prieš kelionę nusprendėme apžiūrėti kelias parodas. Likome sužavėti didžiule flamandų Renesanso dailininko Hanso Memlingo paroda Scuderie del Quirinale patalpose, Galleria Barberini pradžiugino Baroko tapytojais - „Nuo Guercino iki Caravaggio“. Gerokai mažesnę už minėtąsias, bet ganėtinai įdomią ekspoziciją „Baroko padugnės“ surengė Villa Medici. Ara pacis salėje gėrėjomės prancūzų fotomenininko Henri Cartier Bressono kūrybos retrospektyva. Taigi, turiningai praleidę keletą dienų sostinėje, iš Termini stoties traukiniu pajudėjome Asyžiaus link.

Šventas vynas ir triufeliai

Lėtokai riedantis traukinys truputį erzino (užtat gana pigūs bilietai – iki Asyžiaus 10 eurų žmogui), tačiau toks važiavimo tempas leido grožėtis kalnuotu Umbrijos peizažu su didžiulėmis besiganančių avių bandomis, šlaituose įsikūrusiais žavingais miesteliais. Po poros valandų išlipome šv. Pranciškaus ir šv. Klaros gimtinėje. Čia mus pasitiko apniukęs dangus ir labai nuoširdūs veidai, nors sakoma, kad Italijoje kuo šiauriau, tuo žmonės niūresni. Asyžiuje šis teiginys nepasitvirtino. Turistų ir maldininkų tokiu metu ne itin daug, todėl kiekvienam miesto svečiui dosniai dalijama informacija (aišku, dažniausiai tik itališkai) ir malonios šypsenos. Autobusu kilome į aukštutinį miestą, į Šv. Klaros aikštę, kurioje buvome išsinuomoję butą. Įsikūrę išskubėjome į vakarėjantį miestą. Stebėjomės suvenyrų kūrėjų išmone – įvairiausi šv. Klaros ir šv. Pranciškaus atvaizdai, daug kitų atminimo dovanų priminė prieš metus vykusį Šventojo Tėvo vizitą Asyžiuje. Buvo smalsu užsukti ir į mažutes maisto parduotuves, kuriose lankytojus pasitinka savininko šypsena, šv. Klaros ir šv. Pranciškaus vynas (sunku išsirinkti!) bei visus kitus kvapus nustelbiantis triufelių aromatas, nes rudenį visoje Umbrijoje karaliauja šis delikatesas. Norintiesiems parvežti gurmaniškų lauktuvių pasiūla didžiulė: aliejus, užtepėlės, padažai, dešros su juodaisiais ir baltaisiais triufeliais. Galima nusipirkti ir šviežių, tačiau vežant reikia labai gerai supakuoti, nes kvapas ypač aštrus ir nebūtinai patinka kitiems...

Viena pagrindinių miesto aikščių Piazza del Comune (romėnų laikais čia būta forumo) gražiai apšviesta, šurmuliuojanti, gyva. Jos puošmena – Augusto epochą menanti Minervos šventykla, iš šonų apsupta viduramžių statiniais, XVI amžiuje paversta bažnyčia. Fasadą puošia puikiai išsilaikiusios šešios korintinio orderio kolonos, viduje išvysti barokinį interjerą - atrodo, lyg būtum peršokęs keletą amžių.

Šoninės siauros gatvelės ramesnės, labai jaukios, ir traukė lyg labirintas, beliko pasirinkti – aukštyn ar žemyn... Vakarą vainikavo puikūs Umbrijos virtuvės patiekalai, savaime suprantama, pagardinti triufeliais.

Šv.Pranciškaus bazilika. Kai sumažėja turistų, galima pajusti tikrąją Asyžiaus dvasią.

Protas nesuspėja

Antrą dieną Asyžiuje kėlėmės anksti - juk ne pamiegoti atvažiavome, juo labiau kad pagrindinės bažnyčios duris atveria 6 valandą. Daugiausia laiko nusprendėme skirti svarbiausioms miesto asmenybėms - šv. Pranciškui ir, kaip sakė Gilbertas Keithas Chestertonas, jo dvasinei nuotakai šv. Klarai. Nepaisydami įkyroko lietaus ir nemažo atstumo likome ištikimi principui, kad geriausiai miestą gali pažinti vaikščiodamas, tad žingsniavome popiežiškosios Šv. Pranciškaus bazilikos link. Pakeliui aplankėme rūstoko fasado pirmąją Asyžiaus katedrą – Chiesa di S. Maria Maggiore, joje šv. Pranciškus lankydavosi pas vyskupą Gvidą. Užsukome ir į Šv. Petro bažnyčią pasigrožėti elegantišku XIII amžiaus fasadu su nuostabiomis trimis rozetėmis. Visai greta ir svarbiausia miesto vieta – Šv. Pranciškaus bazilika, į kurią šventojo kūnas buvo perneštas 1230 metais, praėjus trejiems su puse metų po jo mirties. Čia nuolat keliauja ir maldininkai, norintys aplankyti šventojo kapą, ir meno gerbėjai, galintys iki soties mėgautis Cimabue, jo mokinio Giotto di Bondone ir kitų tapytojų talentu. Pirmiausia pro puošnų gotikinį įėjimą patekome į Žemutinę baziliką. Joje griežtai reikalaujama laikytis tylos ir neleidžiama fotografuoti, o mėginančiuosius nepaisyti šių nurodymų iškart sudrausmina pareigūnas. Sudėtingo plano šventovėje maldininkai ir turistai tarsi išnyksta: vieni leidžiasi į kriptą pasimelsti prie šv. Pranciškaus kapo, kiti pasklinda po didžiulę erdvę ir bando atpažinti šventojo gyvenimo, Kristaus kančios epizodus sienų ir lubų freskose, tapytose keletą amžių (pradedant vadinamojo šv. Pranciškaus meistro XIII amžiaus ir baigiant XVII amžiaus dailininkų darbais). Akivaizdu, kad per vieną apsilankymą tai neįveikiama užduotis, todėl teliko guostis viltimi kada nors čia sugrįžti ir išsamiau viską apžiūrėti. Sekdami nuorodomis per erdvų vidinį kiemą patekome į Aukštutinę baziliką. Čia kvapą užgniaužė nepaprastas itališkos gotikos grakštumas ir spalvingumas. Nė neįtartum, kad 1997 metais visą Umbriją sukrėtęs žemės drebėjimas buvo smarkiai apgriovęs baziliką. Nuostabus 28 dalių Giotto ir jo pagalbininkų nutapytas šv. Pranciškaus ciklas, vaizduojantis svarbiausius šventojo gyvenimo epizodus ir su juo susijusius stebuklus: malda prie Nukryžiuotojo Šv. Damijono bažnyčioje, popiežiaus Inocento III sapnas, šv. Pranciškus dovanoja apsiaustą vargšui, pamokslauja paukšteliams, sutramdo Gubijo vilką, gauna stigmas, šventojo mirtis ir t. t.

Išėję neaptarinėjome to, ką regėjome, - matyt, žodžiai pernelyg banaliai būtų skambėję... Lietus nesiliovė, vis atsigręždami į Asyžiaus stebuklą tuštokomis gatvėmis judėjome toliau. Staiga mus aplenkė basas keistuolis, apsirengęs tik ašutine, pasisveikino maloniai šypsodamasis ir nuskubėjo tolyn. Gal šv. Pranciškaus, Dievo kvailelio, sekėjas? Gal.

Gal šis basakojis yra šv.Pranciškaus, Dievo kvailelio, sekėjas?

Paprastumo stebuklas

Pasukome šv. Klaros gyvenimą menančių vietų link. Iš pradžių – pirmojo miesto vyskupo Šv. Rufino katedra, šalia kurios, kaip manoma, gimė ir augo Klara. Elegantiškas ir puošnus romaninio stiliaus fasadas su didžiule varpine, vidus gana kuklus, dešinės navos pradžioje galima pamatyti seną krikštyklą, kurioje buvo pakrikštyti šv. Klara ir šv. Pranciškus. Deja, šv. Rufino kripta uždaryta.

Po pietų judėjome į užmiestį, į alyvmedžių ir kiparisų apsuptą Šv. Damijono šventovę, kuri buvo labai svarbi tiek šv. Klaros gyvenime, tiek šv. Pranciškaus. Būtent čia 1205 metais, kai šv. Pranciškus meldėsi prie Nukryžiuotojo, šis prabilo ir paragino atstatyti griūvančius jo namus. Šv. Pranciškus iškart ėmėsi darbo. Viena iš trijų atstatytų bažnyčių - Šv. Damijono. Po kelerių metų jis kartu su šv. Klara čia įkūrė klarisių vienuolyną. Dabar jame šeimininkauja broliai pranciškonai, tačiau viskas primena šv. Klarą. Iš senos bažnytėlės patekome į mažutį chorą, kuriame šventoji melsdavosi, visai greta yra vieta, kur ji augino gėles, dar toliau - oratorija, dormitoriumas, kur šv. Klara miegojo ir kur baigė žemišką kelionę 1253 metais. Šią vietą mena kuklus kryžius ir gėlės. Toliau - kiemelis, vienuolyno valgomasis (refektorius), kuriame šv. Klaros vietą žymi žydinti orchidėja. Labiausiai į akis krito visos šventovės kuklumas ir paprastumas, viskas tarsi liudijo svarbiausią klarisių įžadą – neturtą.

Viena pagrindinių miesto aikščių Piazza del Comune.

Bažnyčia bažnyčioje

Kitą dieną toliau keliavome šventųjų keliais. Šv. Klaros bazilika, prie jos prisišliejęs klarisių vienuolyno kompleksas, elegantiška aikštė su fontanu, atsiverianti nuostabi Asyžiaus apylinkių panorama sudarė darnią visumą. Pagrindinis itališkos gotikos fasado (XIII amžiaus vidurys) akcentas - didžiulė rozetė. Vidus kuklus, dešinėje esančioje Nukryžiuotojo koplyčioje galima pasimelsti prie bizantiškojo (XII amžius) stiliaus kryžiaus, kuris pagal tradiciją laikomas prakalbusiu į šv. Pranciškų Šv. Damijono bažnytėlėje. Nusileidome į kriptą prie šventosios kapo. Erdvioje neogotikinėje kriptoje galima apžiūrėti šv. Klaros ir šv. Pranciškaus relikvijas.

Vėl - į užmiestį. Autobusu leidomės žemyn maždaug keturis kilometrus į netoli geležinkelio stoties esančią Švč. Mergelės Marijos, Angelų karalienės baziliką. Kadangi stotelių pavadinimai neskelbiami, klausėme greta sėdinčios asyžietės, ar dar toli. Maloniai nusišypsojusi moteris patikino parodysianti, kur mums reikės išlipti. Net lietus ir dargana nesugadino prieš akis atsivėrusio nuostabaus vaizdo: erdvi didžiulė aikštė (turėtų įspūdingai atrodyti pilna maldininkų rugpjūčio 2 dieną per Porciunkulės atlaidus) vedė į didingą barokinę baziliką, pradėtą statyti XVI amžiaus antroje pusėje. Viduje - trys navos, šonuose - puošnios barokiškos koplyčios, o centrinėje navoje po milžinišku kupolu išvydome dar vieną Asyžiaus stebuklą – mažutę Porciunkulės koplytėlę, kurią naujoji bazilika tarsi saugo apglėbusi. Šią koplytėlę šv. Pranciškus su broliais atstatė, čia pabėgusi iš namų šv. Klara pasižadėjo tarnauti Dievui, šią vietą šv. Pranciškus pasirinko savo žemiškosios kelionės pabaigai, kai išsekintas ligų pasiprašė būti paguldytas ant grindų ir iškeliavo pas dangiškąjį Tėvą 1226 metų spalio 3 dieną. Tai priminė lotyniškas užrašas grindyse: „Hic locus sanctus“ ("Ši vieta šventa"). Baigti norėtųsi G. K. Chestertono žodžiais apie šv. Pranciškaus mirties dieną: „Porciunkulėje viskas sustingo, ir žmonės rudais apdarais tapo bronzinėmis statulomis, nes sustojo širdis, kuri negalėjo sudužti, kol laikė pasaulį.“

Geriausia Asyžių apžiūrėti vaikštant pėsčiomis.
Rudenį Umbrijoje karaliauja triufeliai.

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"