TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Jogailaičių pėdsakai Liubline

2014 03 14 6:00
Vartai į Kazimiero Didžiojo XIV amžiuje statytą Liublino pilį. Dabar čia įsikūręs miesto istorijos muziejus. Jūratės Mičiulienės (LŽ) nuotraukos

Važiuodami per Lenkiją keletui valandų stabtelėjome Liubline. Po šį miestą smalsu buvo pasidairyti vien jau dėl to, kad čia buvo pasirašyta Liublino unija. Be to, teko girdėti, kad pilies bažnyčia labai unikali - Jogailos pageidavimu išpuošta bizantinio stiliaus tapyba.

Liublinas nėra pakeliui per kaimynę šalį važiuojant į Vakarus. Norint jį pamatyti reikėtų išsiruošti specialiai arba užsukti per Lenkiją vykstant į Ukrainą. Vienas seniausių Lenkijos miestų yra šalies pietryčiuose, netoli Ukrainos sienos. Tai buvusi valdovų tarpinė stotelė pakeliui iš Vilniaus į Krokuvą.

70 proc. senamiesčio - autentika

Liubline 1569 metų liepos 1 dieną pasirašius Liublino uniją (susijungė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) su Lenkijos Karalyste) buvo sudaryta Abiejų Tautų Respublika. Tad miestą aplankyti norėjosi vien dėl šio istorinio kvapo. Tuo labiau kad, kaip skelbia lenkiški lankstinukai, Liublino senamiestis yra vienas iš nedaugelio Lenkijoje, kur 70 proc. pastatų yra autentiški. Čia gausu senųjų gotikos, renesanso, baroko, klasicizmo stiliaus pastatų. Tai pats didžiausias Lenkijos miestas į rytus nuo Vyslos. Magdeburgo teisė jam suteikta 1317 metais. Tad buvo įdomu dairytis į tą autentiką, kurios Liublinas turi kur kas daugiau už kurį nors kitą Lenkijos miestą.

Po XVI, XVII amžiaus gaisrų į beveik sunaikintą Liubliną iš Italijos atvyko daug mūrininkų, ir nauji statiniai įgijo daug bendrų bruožų. Tas stilius XX amžiuje net gavo atskirą terminą - Liublino renesansas. Jo gausu ne tik mieste, bet ir visoje vaivadijoje. Turistams net parengtas specialus žemėlapis "Liublino renesanso keliu".

Pasistatę automobilį prie vienos iš bažnyčių, dairėmės automato susimokėti už stovėjimą. Tačiau vietinis vairuotojas, iš numerių atpažinęs iš kur esame, paaiškino, kad sekmadieniais prie visų bažnyčių automobilius galima statyti nemokamai.

Iš čia leidomės pasidairyti po senamiestį. Pakeliui užsukome į turizmo informacijos centrą ir paklausėme, kaip greičiau surasti pilį, kurioje 1569 metais buvo pasirašyta Liublino unija. Centro darbuotojas, apdalijęs visais turimais informaciniais lankstinukais, paaiškino, kad istorikai dabar abejoja, ar unija buvo pasirašyta pilyje. Spėjama, kad tai galėjo įvykti netoliese esančiame vienuolyne.

Lietuvių aikštė

Vaikštinėjant po miesto centrą gana netikėta buvo aptikti Lietuvių aikštę. Pasirodo, šis pavadinimas kilo nuo to, kad čia apsistodavo į Seimą atvykstantys Lietuvos bajorai. Šiuo metu aikštėje stovi Liublino unijai skirtas obeliskas. Pirmąjį, XVI amžiuje statytą, paminklą sunaikino caro valdžia, o toje vietoje atsirado Muštravimo aikštė. Filosofo, rašytojo, politinio veikėjo, švietimo ministro Stanislawo Staszico pastangomis 1826 metais buvo atidengtas naujas paminklas, kuris išliko iki šių dienų. Virš obelisko postamento pritvirtintas paauksuotas bareljefas, vaizduojantis dviejų moterų, tiesiančių viena kitai rankas, figūras. Tarp jų – du herbai: Lenkijos Baltasis erelis ir Lietuvos Vytis.

Šalia Švč.Trejybės koplyčios - šiuolaikinių skulptūrų paroda.

Šis paminklas įtrauktas į miesto turizmo centro sudarytą istorinį pažintinį maršrutą "Jogailaičių pėdsakai Liublino unijoje". Visi istoriniai objektai, beje, ir lietuvių kalba, aprašyti miesto tinklalapyje www.lublin.eu . Apie šį paminklą rašoma: "Jis primena garbingą Lenkijos bei Europos istorijos puslapį. Tai simbolis įvykio, kuris vis labiau besivienijančioje Europoje iškelia Liublino, kaip Unijos miesto, daugiakultūrio miesto vertę."

Kaip turistams primena miesto tinklalapis, XIV amžiuje statytos Liublino pilies menėse buvo priimta daug istorinių sprendimų: aptarta Krėvos unija (1385 metai), sutarta dėl Vladislovo Jogailos vedybų su Jadvyga, gautas pažadas dėl Lietuvos krikšto, Jogaila pakviestas į Lenkijos sostą. Liubline tartasi ir dėl Horodlės suvažiavimo (1413 metai), kuriame buvo sustiprinti Lenkijos ir Lietuvos ryšiai. Pirmojo Jogailaičių dinastijos Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Jogailos pradėtus darbus pabaigė paskutinis dinastijos atstovas – Žygimantas Augustas. Jis pasirašė Liublino uniją. Beje, pilis yra viena puikiausių Lenkijoje karališkųjų rezidencijų, joje Žygimantas Augustas priiminėjo pasiuntinius.

Bizantinė tapyba bažnyčiose

Švč. Trejybės koplyčia Liublino pilyje - vertingiausias Jogailaičių epochos istorinis objektas. Gotikinę šventovę XIV amžiaus viduryje pastatė paskutinis iš Piastų dinastijos – karalius Kazimieras Didysis. 1418 metais koplyčios vidus buvo dekoruotas polichromine tapyba, kurios fundatorius buvo Jogaila.

Įėję į koplyčią aiktelėjome. Tokios dar neteko matyti. Katalikų kulto statinys puoštas bizantinio stiliaus freskomis, kokias galima išvysti tik stačiatikių šventovėse. Pačioje koplyčioje nemokamai dalijamuose lankstinukuose (ir lietuvių kalba) rašoma, kad tai vienas vertingiausių viduramžių meno paminklų ne tik Lenkijoje, bet ir Europoje. Objekto unikalumą pasauliniu mastu lemia rusų bizantinio stiliaus tapybos sąsaja su gotikine architektūra. Prisimenant, kad Jogailos motina Julijona buvo stačiatikė, Jogailos polinkio į Rytų meną galbūt galima ieškoti tarp giminystės ryšių. Pasak lenkų istoriko Jano Dlugošo, Jogaila labiau vertinęs Rytų, o ne Vakarų meną, graikišku stiliumi liepė išpuošti savo miegamąjį Vavelyje ir kelias svarbiausias katalikų bažnyčias Lenkijoje. Liublino pilies koplyčia yra geriausiai išsilaikęs Jogailos funduotas objektas.

Pilies koplyčioje viena freska vaizduoja Jogailą - karalių ant žirgo. Tai bene seniausias Jogailos atvaizdas.

Tačiau pernai Vilniuje viešėdamas Lenkijos dailės istorikas Przemyslawas Mrzozowskis abejojo, ar Jogailos polinkį į bizantinį stilių lėmė tik tai, kad jo motina Tverės kunigaikštytė buvo stačiatikė. Jo manymu, Jogaila, fundavęs bizantinę tapybą katalikų bažnyčiose, siekė parodyti dviejų kultūrų susidūrimą. "Gal siekė pademonstruoti valstybės daugiatautiškumą, norėjo pasakyti, kad yra karalius, valdantis kraštą, kuriame taikiai gyvena abi konfesijos - stačiatikiai ir katalikai", - per viešą paskaitą Vilniuje yra kalbėjęs P.Mrzozowskis.

Freskose - pats Jogaila

Koplyčios freskoje yra pavaizduotas ir Jogaila. Jį atpažinti galima ne iš veido, o iš atributų. Ant žirgo jojantį Jogailą karūnuoja angelas. "Čia jis pavaizduotas kaip nugalėtojas, vietoj ieties rankoje laikantis kryžių krikščionių riteris, kurio nuopelnu krikščionybė iki galo išplito Europoje", - pasakojo dailės istorikas. Kitoje freskoje Jogaila klūpi prieš Kristų. P.Mrozowskio teigimu, Jogailos vaizdavimas ant koplyčios sienų pradėjo naują madą. Šiuo pavyzdžiu vėliau pasekta ir Romoje, XVI amžiuje atsirado valdovų atvaizdų bažnyčiose.

Dairytis koplyčioje ir aikčioti nuo atradimų galima ilgai. Pavyzdžiui, pakėlus akis į viršų, kur išdėstytos Dievo buvimo tiesos, šalia bizantiniu stiliumi skliautuose pavaizduotų angelų, prie Pasaulio Valdovo pėdų matyti Jogailaičių herbas.

Koplyčia tapo savotišku paminklu Jogailai ir dviejų didžiųjų krikščionybės tradicijų - katalikų ir stačiatikių - sąjungai, kurios šaknys kyla iš Vakarų ir Rytų Europos civilizacijų.

1569 metais Seime svarstant unijos tarp LDK ir Lenkijos sudarymo aplinkybes, šioje koplyčioje vyko pamaldos už sėkmingas derybas. Vienoje vietoje ant sienos yra išlikęs užrašas „Pio(tr) Jezewski (1569) unia facta est cum ducatus Lytuanie”, kurį greičiausiai paliko priesaikos Liublino unijai ceremonijos dalyvis. Užrašas pažymi, kad unija sudaryta su Lietuvos Kunigaikštyste.

Bažnyčios griuvėsių aikštė

Šv. Mykolo bažnyčios griuvėsių aikštė. Sakoma, kad bažnyčią suniokojo jotvingiai.

Dar vienas įdomus objektas, kurio tiesiog neįmanoma apeiti - Šv. Mykolo bažnyčios griuvėsių aikštė (Plac po Farze). Ji yra ant senamiesčio kalvos, apsupta senovinių miesto mūrų, pakeliui į pilį. Aikštės pavadinimas kilęs iš senovinės parapinės Šv. Mykolo bažnyčios, kuri stovėjo čia nuo XIII amžiaus. Kalbama, kad ji buvo sugriauta jotvingių, o galutinai išardyta XIX amžiuje. Dabar tai gana didelis plotas įspūdingų griuvėsių, šalia kurių savaitgaliais šurmuliuoja sendaikčių mugė.

Bažnyčios strėlės formos siluetas bei varpinė kitados dominavo Liublino panoramoje. Kadangi ji buvo arčiausiai karališkosios rezidencijos, 1569 metais joje už uniją buvo laikomos Mišios, kuriose dalyvavo pasiuntiniai ir Liublino gyventojai.

Iš Bažnyčios griuvėsių aikštės atsiskleidžia ypač gražus vaizdas į pilies apylinkes, kalvas bei Bystšycos upės slėnį. Rekonstruoti pamatai senamiesčio atmosferai suteikia naujų spalvų, leidžia įsivaizduoti buvusio statinio dydį, formą ir patalpų išdėstymą. Tai puikus būdas eksponuoti tai, kas iki galo neišliko.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"