TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Kai nuo svajonės nuvalai dulkes

2013 07 25 8:45
Jau Vilniuje pozuodami fotografui E.Savickaitė ir K.Kazlauskis kaipmat susistabdė automobilį. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Aštuoniolika mėnesių autostopu keliavę aplink pasaulį Evelina Savickaitė ir Karolis Kazlauskis ką tik, liepos pradžioje, grįžo į Lietuvą. Mintimis apie Gyvenimo kelionę, kai ne tik daug pažino, bet ir pasikeitė patys, keliautojai pasidalijo interviu "Lietuvos žinioms".

- Pusantrų metų autostopu aplink pasaulį. Tai juk avantiūra?

- Iš pirmo žvilgsnio - tai pati didžiausia avantiūra, nutikusi mūsų gyvenime. Iškeliavome į visišką nežinomybę, į kuprines susidėję tik pačius būtiniausius daiktus. Kita vertus, kelionei stengėmės gerai pasirengti. Domėjomės kitais keliautojais, kurie yra darę ką nors panašaus, lipdėme jų pasiekimus į vieną projektą ir pamatėme, kad galbūt mums pavyks. Leidomės į avantiūrą tikėdami sėkme.

- Viskas prasideda nuo mažų dalykų. Kaip kilo mintis keliauti aplink pasaulį?

- Svajonė apkeliauti pasaulį kirba kiekvieno vaiko širdyje, - įvairiuose kraštuose sutikti žmonės dažnai sakydavo, kad mes tarsi pildome jų troškimą. Laikui bėgant šis pradas mumyse tik augo. Per ankstesnes keliones supratome, kad norime didesnių išbandymų. Tuomet nuo svajonės nuvalėme dulkes ir tarėme: “Bandom.” Ketinimai pradėti realizuoti žvelgiant į pasaulio žemėlapį. Kiek atidėlioję nusprendėme, kad planą būtina įgyvendinti “čia ir dabar”, nelaukiant, kol pakankamai praturtėsime, ar susiklostys kitos idealios sąlygos.

Javos sala, Bromo ugnikalnio link. Indonezija. /Evelinos Savickaitės ir Karolio Kazlauskio nuotraukos

Gyventi tapo paprasčiau

- Kaip jus pakeitė Gyvenimo kelionė – kokie išvažiavote ir grįžote?

- Plačiau pažinome pasaulį. Pasikeitėme tiek patys, tiek mūsų tarpusavio santykiai. Įgijome pasitikėjimo savimi ir aplinkiniais. Bet svarbiausia – gyventi tapo paprasčiau. Nešiojamės gerokai lengvesnes “poreikių kuprines” nei prieš išvykdami. Kelionė padėjo rasti atsakymą į vieną svarbiausių klausimų – kas yra laimė? Afrikoje ar Indonezijoje, gyvendami mažuose namukuose, turėdami pavalgyti ir atsigerti, žmonės švytėte švyti. Paklausti kodėl, atsako, kad jie viską turi. Vakarų vartotojiškumas keičia žmonių supratimą apie laimę – jų poreikiai auga. Išties, kad jaustumeisi laimingas, daug nereikia – tik maisto, nakvynės, žmogaus šilumos.

- Evelina – psichologė, Karolis – kompiuterių inžinierius. Profesijos požiūriu patobulėjote ar nukentėjote?

Evelina: - Stipriai patobulėjau. Daug sužinojau apie žmones, jų santykius, save pačią. Namie gali pasislėpti nuo savęs: susinervinęs įsijungti televizorių, pabendrauti su draugais. Kelionėje baimę, skausmą, nusivylimą ar džiaugsmą išgyveni maksimaliai. Išmokau geriau perprasti jausmus. Keliaudami spręsdavome ir kitų žmonių problemas. Taip įgijau patirties.

Karolis: - Kelyje neturėjau daug galimybių dirbti pagal specialybę. Išskyrus atvejus, kai teko taisyti sutiktų žmonių kompiuterius. Tobulėjau kitaip: fotografuodamas, filmuodamas, užsiimdamas internetine žiniasklaida. Bet tai nėra sritys, kurių specialistas esu. Išmokau daug naujų dalykų, tačiau dabar norėčiau grįžti prie to, ką išmanau geriausiai.

- Ar teko keisti iš anksto numatytą maršrutą?

- Didelių pokyčių nebuvo, išskyrus Pietų Afrikos Respubliką, į kurią nepakliuvome dėl nesklandumų su vizomis. Taip pat atsisakėme minties tranzuoti laivais, nes tam reikėjo daug laiko ir brangaus draudimo. Žvelgiant į žemėlapyje prieš kelionę ir po jos brėžtas linijas, jos beveik sutampa.

Etiopijos kaimo mokyklos mokiniai – geriausia kompanija.

Nematoma mėnulio pusė

- Jūsų kelionė atrodo kaip didelis, linksmas nuotykis. Ar yra vadinamoji nematoma mėnulio pusė?

- Nematyti daug dalykų. Pavyzdžiui, nuovargio. Jis kaupiasi palaipsniui, naikindamas fizinę ir psichinę energiją. Reikia daug pastangų, kad jį įveiktum. Kitaip jis įveiks tave, ir kelionė baigsis. Būdavo, galva plyšta nuo įspūdžių, norisi rėkti vidury gatvės. Pajutę artėjančią ribą, ilgesnį laiką apsistodavome vienoje vietoje, daug kalbėdavome, kaip jaučiamės. Nerimas ir baimė taip pat nuolat lydėjo. Ypač nerimavome galvodami, kokių žmonių ar gyvūnų sutiksime susirengę nakvoti. Mudviejų tarpusavio santykių dinamika ir krizės taip pat priskirtinos prie sunkiausių nematomų momentų.

- Keliavote per 45 valstybes. Ar sunku buvo perprasti įvairias kultūras?

- Prisilietėme prie šimtų tautų ir kultūrų. Žmonės visur vienodi. Panašūs tiek fizinio, tiek dvasinio gyvenimo poreikiai. Dievų vardai skiriasi, tačiau jų prašoma to paties – ramybės. Tokios vertybės kaip meilė, pagalba kitam sieja visas religijas. Todėl vykdami kaskart į kitą šalį jausdavomės gerai. Nors ir egzistuoja valstybių sienos, pasaulis yra vientisas. Eidami Meksikos gatve svarstydavome: "Kokioje šalyje dabar esame, juk taip viskas pažįstama?"

- Esate teigę, kad kelionės sėkmė daug priklausys nuo žmonių gerumo. Ar geri buvo pasaulio žmonės?

- Kai iki Graikijos pavėžėjęs sunkvežimio vairuotojas atidavė savo maistą, net apsiverkėme. Visame pasaulyje žmonės norėjo mus pamaitinti, nuprausti, aprengti, kvietė ilgiau pabūti jų namuose. Musulmonai turi posakį: “Svečias į namus – Dievas į namus.” Mūsų įsitikinimu, krikščionys ir budistai mąsto panašiai. Visokių neigiamybių buvome prisiskaitę apie tam tikras šalis, tačiau su blogybėmis, išskyrus pavienius atvejus, nesusidūrėme. Žmonių gerumą jautėme per visą kelionę. Lietuva – ne išimtis.

Saugiausia vieta lopyti rūbus - poilsio akimirka prie policijos posto Venesueloje.

Dažniausiai lydėjo šviesios akimirkos

- Vienas kelionės tikslų buvo skleisti žinią apie Lietuvą, o Lietuvą šviesti apie pasaulį. Ar pavyko? Ką, tarkim, Tanzanija dabar žino apie Lietuvą?

- Išgirdę apie Lietuvą, daugelis užjausdavo, kad neturime kalnų. (Juokiasi.) Visi labai domėdavosi mūsų tėvyne. Mokytojas Afrikoje norėjo sužinoti, kaip pasikeitė Lietuva po Sovietų Sąjungos žlugimo, kokia yra mūsų krašto ekonomikos padėtis. Meksikos glūdumoje senukas žinojo ne tik apie Lietuvą, bet ir jos kaimynes – Latviją bei Estiją. Indonezijos mokykloje vaikai prašė sugiedoti Lietuvos himną. O Lietuvai informaciją apie pasaulį skleidėme savo kelionės tinklalapyje www.itervitae.me, taip pat rašydami straipsnius žiniasklaidoje. Manome, kad šį tikslą įgyvendinome.

- Kaip keitėsi jūsų gyvensena keliaujant? Ar domėjotės įvykiais Lietuvoje, pasaulyje?

- Prireikė dviejų mėnesių, kol pamiršome ankstesnius rūpesčius. Tačiau nuo pasaulyje vykstančių procesų neatitrūkome. Apie juos sužinodavome ne per visuomenės informavimo priemones, o lankydamiesi šalyje, bendraudami su gyventojais. Toks pažinimas yra tikresnis, - žmonės į pasaulio problemas mus įtraukdavo per savo realius gyvenimus.

- Kirtote ir vadinamąsias nestabilias valstybes. Kaip tam ruošėtės?

- Nieko ypatingo nedarėme. Neigiamą įspūdį apie tam tikras valstybes dažnai išpučia žiniasklaida. Tarkime, apie Sudaną, Iraną. Daugelis nerimavo, kad ten vykstame. O mums Iranas – pati nuostabiausia ir draugiškiausia šalis, kurioje lankėmės. Ten per dvi savaites tik dvi naktis nakvojome lauke, - mus visur kvietė į svečius. Jokios įtampos dėl politinės situacijos nejutome. Tas pat nutiko ir Sudane. Prasčiau jautėmės Venesueloje, Meksikoje, Kolumbijoje, kur yra didesnis nusikalstamumas. Tačiau mumis rūpindavosi vietiniai, patardavo, kur saugu apsistoti ir pan.

Reto automobilio laukiant. Kenijos šiaurė.

- Daugeliui įdomus „materialusis pagrindas“. Iš ko gyvenote keliaudami?

- Didžiąją dalį lėšų buvome susitaupę. Be to, per kelionę rašėme straipsnius, Australijoje mėnesį uždarbiavome skrydžiui į Aliaską. Labai daug padėjo sutikti žmonės, taip pat ir Australijos, JAV lietuviai. Palaikydami mus, pinigų atsiųsdavo visai nepažįstami asmenys. Vienur pinigus dovanodavo maistui, kitur, kaip atsitiko Brazilijoje ir Kinijoje, mums apmokėjo poilsį prabangiame viešbutyje. Pusantrų metų kelionė, įskaitant išlaidas skiepams, vizoms ir inventoriui, mums kainavo 30 tūkst. litų.

- Prisiminkite šviesiausią ir tamsiausią kelionės akimirkas.

- Didžiausias smūgis buvo deportacija iš PAR į Braziliją, kai teko net pasėdėti kalėjime. Nepaprastai slėgė mintis, kad kelionė gali nutrūkti nepamačius Afrikos. Gerai, kad viskas baigėsi laimingai. O šviesi buvo kiekviena diena, kupina neįkainojamo pažinimo ir patirties.

Evelina ir Karolis Karakumų dykumoje Turkmėnistane.

Ritualai ir talismanai

- Stabdydami automobilius sugaišdavote valandų valandas. Ar pasitaikė bėgti nuo sutikusiųjų pavėžėti?

- Turkijoje pasišovė mus pavėžėti policininku prisistatęs vyras. Kai ėmė siūlyti marihuanos, pareikalavome sustoti. Kurį laiką jis to nedarė, o vėliau bandė sprukti su mūsų kuprinėmis. Karoliui pavyko įšokti į nuvažiuojantį automobilį ir sučiupus vairuotojui už kaklo jį sustabdyti. Vėliau „gerus“ ir „blogus“ žmones atskirdavome iš akių. Vengdavome važiuoti su neblaiviais ar nutrūktgalviais vairuotojais: Tanzanijoje teko atsisakyti girto, 160 km per valandą greičiu prastais keliais lekiančio „lenktynininko“ paslaugų. Taip pat būdavo nejauku, kai sėdėdavome nuo policijos sprunkančiame automobilyje. Tačiau tai – pavieniai atvejai iš kelionės 720 automobilių. Beje, grėsminga vairuotojo išvaizda gali slėpti nepaprastai geranorišką sielą. Kai tokiu žmogumi pasitiki, jis tau atsidėkoja keleriopai.

- Ar jūsų kasdienybė buvo susijusi su kokiais nors ritualais ar prietarais?

- Kaskart išsiruošę į kelią susėsdavome ir keletą minučių ramiai pabūdavome. Tai padėdavo susikaupti artimiausiems žingsniams, išvengti skubotų, neapdairių veiksmų. Iš mūsų gyvenimo šis įprotis neišnyko ir dabar. Be to, Karoliui mama į kelionę įdėjo šventintos duonelės, abiejų draugai nepagailėjo sėkmę nešančių pakabukų. Visa tai nešiojome nuolat galvodami apie juos dovanojusius žmones.

Žvilgsnis į ugnikalnio kraterio „akį“. Indonezija.

- Keliaudami autostopu kai kurias šalis tiesiog pervažiuodavote nesustodami. Dėl to nesigailite?

- Visų šalių pamatyti neįmanoma, teko rinktis. Čia kaip galerijoje – ilgiau apžiūri tik tau patinkančius paveikslus. To paties regiono šalys yra panašios, ir išsamiau pažinta viena jų tarsi reprezentuoja ir kitas. Susidaryti įspūdį apie Centrinę Ameriką gali Kosta Rikoje pamatęs kalnus, džiungles, miestus, paplūdimius. Geriau pabūti vienoje šalyje ilgiau negu keliose po truputį. Labiau džiaugiamės tuo, ką pamatėme, nei liūdime dėl to, ko neišvydome.

- Keliavote tik dviese. Kaip sugyvenote kelionės metu? Nesinorėjo skirtis ir patraukti savais keliais?

- Buvo visko. (Juokiasi.) Į kelionę ėmėme dvi palapines. Nors esame draugai, bet turime skirtingą charakterį, norėjome atskiros erdvės. Galų gale nakvodavome vienoje – taip saugiau ir praktiškiau. Mūsų santykiai rutuliojosi palaipsniui, kad „supanašėtume“, prireikė nemažai laiko. O kelionės pradžioje dėl skirtingo požiūrio į buitį, vertybes, taip pat dėl nemokėjimo girdėti vienas kitą neretai pykdavomės. Priėjome ribą, ties kuria turėjome skirtis arba bandyti rasti kompromisų. Karolis savaitei davė tylos įžadus, bendraudavome tik rašteliais. Per tą laiką išmokome labiau suprasti save ir bendrakeleivį. Kartais, kad įveiktum savo egoizmą, būtinos radikalios priemonės. Gyvenant kartu išryškėja visos žmogaus savybės, jų nepaslėpsi po jokia kauke. Tuomet konfliktai – normalus dalykas. Būtų keista, jeigu jų nevyktų. Juk ir su savimi kartais susipyksti.

Aliaskos gamta užburia.

- Į kurią iš lankytų šalių labiausiai norėtumėte grįžti?

- Į Kanadą ir Aliaską (JAV), kur gamta tiesiog užburia. Po savaitės Aliaskoje buvo labai sunku grįžti į civilizaciją. Ten ir spalvos, ir jausmai buvo ypač ryškūs, jautėme beribę vidinę laisvę.

- Skaniausias gėrimas ir patiekalas, kurio teko ragauti?

- Tarp gėrimų konkurentų neturi ypatingo skonio ir kvapo kava Etiopijoje. Taip pat patiko Turkijoje geriamas tirštas pasaldintas pienas su cinamonais. Iš pasaulio šalių virtuvės išskirtume lengvą kinų maistą - nuo vegetariškų patiekalų iki šedevrų iš skrandžio nuopjovų.

- Visur važiavote, o JAV penkias savaites plaukėte upėmis. Netenkino bloga kelių būklė?

- Amerikoje užsibuvome, norėdami pasidaryti naujus pasus. Turėdami laiko ketinome pakeliauti kitaip nei autostopu. Vylėmės pavažinėti dviračiais. Tačiau ten gyvenantys mūsų draugai lietuviai pasiūlė pasinaudoti jų kanoja. Plaukdami Misisipe, išvengėme tradicinių turistinių maršrutų. Grožėjomės didžiuliais rugių laukais, bendravome su fermeriais, mažų laivelių kapitonais, žvejais. Jautėmės atradę tikrąją Ameriką.

Pramogos ekologiniame ūkyje Kosta Rikoje.

Pasaulis - didelis ir gražus

- Per kelionę susidūrėte su biurokratinėmis kliūtimis: tapote nelegalais Meksikoje, buvote deportuoti iš PAR. Ar yra universalus receptas, kaip tokių problemų išvengti?

- Būtina gerai pasirengti kelionei. Iš įvairių šaltinių reikia surinkti kuo daugiau informacijos apie maršrutą. Tačiau įvairių trukdžių visiškai išvengti neįmanoma, reikia susitaikyti, kad jų bus. Apie galimus nesklandumus PAR ir Meksikoje jau žinojome iš kitų keliautojų pasakojimų, bet ir tai nepadėjo. Deja, nemalonumai – taip pat kelionės dalis.

- Koks pasaulis jums atrodo dabar?

- Nepaprastai didelis, gražus, įspūdingas, kartu turįs daugybę skaudžių problemų. Bet po kelionės jis taip pat tapo paprastesnis ir artimas, jį pažinti norisi dar nuodugniau. Juolab kad jis nuolat keičiasi.

-Jeigu šiandien kas nors pasiūlytų pakartoti kelionę, ar sutiktumėte?

- Kitokiu būdu – taip. Dviračiais arba motociklais. Taip pat turint kitų sumanymų ir tikslų. Ir gal ne taip ilgai... Šiaip ar taip, mūsų pasirinktas keliavimo būdas atima jėgų.

- Kelionė baigėsi. Ar sunku prisitaikyti prie sėslaus gyvenimo būdo? Galbūt tebemiegate palapinėje?

- Karolis dar miega ant grindų. Juokiamės, kad kelionė tęsiasi – Lietuvoje neapsistojame vienoje vietoje, keliamės iš namų į namus. Kiekviena dabartinės kasdienybės detalė susipina su kelionės prisiminimais. Sunkiausia yra būti „ant asfalto“, labai trūksta ryšio su gamta. Kai tik galime, nors trumpai pabūname prie ežero ar miške. Staiga suvokus, kad nebereikia niekur važiuoti ir autostopu kelti rankos, patyrėme šoką ir paniką. Negatyvių išgyvenimų stengiamės vengti susikurdami daug įvairios veiklos, - susitinkame su įvairiais žmonėmis, darome prezentacijas. Pasakoti kelionės įspūdžius kol kas nelengva: jų tiek daug, dalijantis neretai įspūdis išeina paviršutiniškas. Besiklausantieji nustemba, kad kelionė pilna ne tik malonių nuotykių. Planuojame parašyti knygą apie kelionę, susirasti darbą. Suprasdami, kad adaptacija užtruks, palengva pratinamės prie pokyčių.

- Ką patartumėte norintiesiems ryžtis panašiam išbandymui?

- Pirmasis žingsnis yra sunkiausias. Vėliau bus lengviau. Tai panašu į šuolį parašiutu – baisiausia iššokti iš lėktuvo. Kuo ilgiau svyruosi, tuo mažesnė tikimybė, kad ką nors padarysi. Kils įvairių baimių, dar daugiau abejonių. Žinoma, visiškai nepasiruošus ir be pinigų vykti nereikėtų. Kelionė buvo vienas svarbiausių mūsų žengtų žingsnių, dėl to niekada nesigailėsime. Kad atrastum naujų pasaulių nebūtina apkeliauti Žemės rutulį, kiekvienas turime savų horizontų.

...

Apie kelionę skaitykite:

Kelionė aplink pasaulį. Speiguota Turkija

Autostopu keliauja aplink pasaulį

Kelionė aplink pasaulį. Šilko kelias ir Kinija

Autostopu per Pietryčių Aziją ir Australiją

Penkių savaičių odisėja JAV upėmis

Meksikoje netyčia tapo nelegalais

Po rojaus paieškų - paskutiniosios nuojauta

Pietų Amerika baugino ir stebino

Autostopu per Afriką: Zambija ir Malavis

Autostopu per Afriką: Tanzanija ir Kenija

...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"