TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Kai Vilnių ir Nemenčinę jungė ežeras

2013 12 06 6:00
Vilkiškių atodanga J.Satkūnui daug vertingesnė už Pūčkorių. Jūratės Mičiulienės nuotraukos

Geologams keliauti įdomiau. Jie mato ne tik tai, ką mes, bet ir kelis šimtus tūkstančių ar milijonus metų į praeitį. Pakapstę netoli Vilniaus esančios Vilkiškių atodangos apatinį sluoksnį, pasakoja tarsi savo prisiminimus: "Smėliukas iš tų laikų, kai nuo Gedimino kalno iki Nemenčinės tyvuliavo didelis ežeras."

Su geologais pasivažinėjus po Vilniaus apylinkes, atsivėrė visai kitokie vaizdai. "Lipkime nuo šito skardžio žemyn ir prie Neries rasime balto kvarcinio smėliuko sluoksnių, kurie buvo sunešti maždaug prieš du šimtus tūkstančių metų. Tada nuo Vilniaus iki Nemenčinės tyvuliavo didelis ežeras. Tokio pat smėlio rasime ir Gedimino kalno papėdėje, - stovėdamas 35 m aukščio Vilkiškių atodangos viršuje pasakojo Lietuvos geologijos tarnybos vadovas Jonas Satkūnas. - Kvarcinio smėlio su žėručio kristaliukais sluoksnis įrodo, kad čia buvo ne pratekantis upių, o stovintis ežero vanduo, net bangavimo ruzgos matyti. Įsivaizduokite, vienas ežero krantas čia, netoli Nemenčinės, kitas - ties Gedimino kalnu. Atodanga įdomi ir svarbi savo tipine ežerinės kilmės smėlių storyme, slūgsančia po morena. Tyrinėti šių sluoksnių atvyksta geologai iš viso pasaulio."

Vertingesnė už Pūčkorių

Geologai nustatė, kada tas kvarcinis smėliukas buvo suneštas. Tai vyko prieš 200 tūkst. metų. Vadinasi, ir ežeras čia tyvuliavo prieš tiek metų. Kaip tai buvo nustatyta? "Kvarco grūdeliai yra tarsi maži laikrodukai. Jie gavę kosminės radiacijos dozę, kuri palengva mažėja, - teigė J.Satkūnas. - Remiantis fizikos dėsniais, matematika, palyginus, kiek radiacijos buvo ir kiek liko, įmanoma apskaičiuoti, kiek metų praėjo. Nustatę amžių įsitikinome, jog tai seni ežeriniai dariniai. Šį geologinį Žemės formavimosi periodą pavadinome nuo šios atodangos kilusiu vardu - Vilkiškių interstadialu. Jo amžius - 200 tūkst. metų."

Šventųjų paveikslėliai Skališkių oloje išduoda žmonių tikėjimą iš jos lašančiu esą gydomuoju vandeniu.

Pasak geologo, šis laikotarpis buvo po vieno apledėjimo periodo, prasidedant kitam, kai susiformavo šiltos klimato sąlygos (buvo šiek tiek vėsiau nei dabar Lietuvoje).

J.Satkūno teigimu, nors Pūčkorių atodanga šalia Vilniaus įspūdingesnė, beveik dvigubai aukštesnė, labiau turistų lankoma, Vilkiškių - mokslui kur kas vertingesnė. Joje galima išvysti daug kvartero periodo, prasidėjusio prieš 2,8 mln. metų, darinių. Sunku net įsivaizduoti, kad atodangos pjūvyje tokie seni Žemės sluoksnių formavimosi "piešiniai". Būdingiausias atodangoje - 200 tūkst. metų senumo Vilkiškių interstadialo sluoksnis. Pūčkorių atodangoje matyti daug vėlesni - 20 tūkst. metų senumo Žemės formavimosi sluoksniai.

Laipioti nedraudžiama

"Kad Žemė atidengtų savo paslaptis, mums, geologams, daug geriau, kai atodanga "gyva", kai jos šlaitai nuolat slenka, smėlis juda, plaukdami ledai nuzulina, tada daug pamatome. Jei viskas apželia, mokslui vertingi sluoksniai pasislepia po velėna", - aiškino geologas. Tad paklausus, ar tikrai laipiodami atodanga nepakenktume jai, J.Satkūnas tikino, kad tikrai ne. Galima nors ir čiuožinėti smėliu. Tad keliaujantiems ir smalsaujantiems tai svarbu žinoti.

Geologai drąsina: laipioti atodanga galima ir nedraudžiama, nes kuo labiau juda smėlis, tuo labiau galima išvysti senų Žemės formavimosi istorijos sluoksnių.

Dar svarbu pridurti, kad Žemės formavimosi istorijos kvartero periodas skirstomas į mažesnius laikotarpius. Vienam jų duotas lietuviškas - Vilkiškių interstadialo - vardas. Šio laikotarpio darinių dar yra tik Lenkijoje. "Tačiau mes, Lietuvos geologai, įrodinėjame, kad mūsų atodangoje yra būdingiausias šio laikotarpio sluoksnis. Šia tema mokslo žurnaluose esame spausdinę nemažai straipsnių", - teigė J.Satkūnas. Dėl tokio rasto sluoksnio išskirtinumo jam teko garbė turėti lietuvišką vardą. "Kaip Devono periodas pasaulyje tapo žinomas dėl Devono grafystės Jungtinėje Karalystėje, taip šis geologinis Žemės raidos periodas gavo lietuvišką vardą", - sakė J.Satkūnas.

Jei norėsite pamatyti Vilkiškių atodangą, rasti ją nesunku. Nuo Vilniaus reikia važiuoti Nemenčinės plentu, ties Miškonimis sukti kairėn. Tada pro sodus šiek tiek pavažiavus mišku kairėje kelio pusėje išvysite proskyną. Vieta neišeksponuota, turistų nenumindyta, tik už 15 km nuo sostinės. Jokių stendų ir informacinių lentų neišvysite, nes atodanga ne regioninio parko teritorijoje. Tačiau ant 35 m aukščio skardžio smagu prisėsti gamtos prieglobstyje.

Verkianti ola

Nemenčinės plentu pavažiavus Pabradės link, ties Raudondvariu verta pasukti į dešinę ir pasiekus Nerį paupiu eiti į kairę per Lučionių kaimą. Kitoje Neries pusėje - Skersabaliai. Netrukus sename ąžuolyne prieš akis atsivers Šventąja vadinama Skališkių ola. Tai įspūdingas, gilus ir erdvus urvas, virš kurio išsikiša 12 metrų pločio, 2 metrų storio konglomeratų luitas. Konglomeratai, kaip paaiškino J.Satkūnas, susidaro karbonatų turinčiam vandeniui sulipdžius smėlio ir žvyro sluoksnius. "Ši ola galėjo susidaryti prieš 2 tūkst. metų. Iš uolienos vidaus galėjo pratekėti vanduo, kuris išplovė erdvią ertmę. Bet uoliena gana tvirta, tarsi ketvirto stiprumo cementas", - teigė J.Satkūnas.

Geologai žvalgosi ne tik po Žemės praeities geologinius periodus, jiems smalsu ir tai, kaip Žemė atrodys ateityje. Taip Lietuva atrodytų, jei ištirptų visi ledynai. / Geologijos tarnybos sudarytas žemėlapis

Karbonatų turintis vanduo ir dabar laša iš olos. Žmonės įtikėję, kad plaunant juo akis galima pagerinti regėjimą. "Kiek tai paremta mokslu, nežinau. Svarbiausia - tikėti", - sakė geologas. Kad žmonės tiki, įrodo oloje sustatyti šventųjų paveikslėliai, dirbtinės gėlės. Apsamanoję akmenys, ąžuolai aplinkui taip pat reiškia, kad vieta galėjo būti išskirtinė ir senojo tikėjimo laikais.

Žvilgsnis į ateitį

Su geologais keliauti įdomu, nes jie ne tik vaizdžiai, tarsi matę savo akimis, piešia sostinės apylinkių vaizdelius, kokie jie buvo prieš kelis šimtus tūkstančių metų, bet ir "nukeliavę" milijonus metų į priekį ima braižyti ateities žemėlapį. O kelionė laiku byloja, kad ištirpus visiems ledynams, kurie pamažu jau tirpsta, neliks didelės dalies Lietuvos žemumų. Žvelgiant iš visos Žemės istorijos, o ne žmogaus gyvenimo tarpsnio, tai nieko keisto ar netikėto. Kadaise didelėje Lietuvos teritorijoje plytėjo ežerai, ateityje galbūt jūra pasiglemš dalį žemių. "Pamatę šį mūsų sudarytą žemėlapį kauniečiai šmaikštavo: esą, jei tiek Lietuvos užlies vanduo, tai kauniečiai galės kontroliuoti judėjimą iš Pietryčių Lietuvos į Žemaitiją", - dėstė J.Satkūnas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"