TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Kaip įsuka kaimo ramybė

2014 11 14 6:00
Baronų sodyboje ganosi taurieji elniai. Svečiams įdomus užsiėmimas - šerti juos obuoliais. Šis bandos karalius smalsaudamas kažkur įkišo ragus ir užsivyniojo ant jų virvę. Jūratės Mičiulienės (LŽ) nuotraukos

Daugelis kaimo turizmo sodybų šeimininkų savo sodybėlę, iš pradžių pirktą tik patiems vasaroti, vėliau plečia, gerina sąlygas ir nuomoja kitiems. Čia jie randa tiek veiklos, kad dažnas palieka miestą ir persikelia gyventi į vienkiemį.

Apie kaimo turizmo sodybas pastaruoju metu ima suktis vietos bendruomenių gyvenimas. Aplankytų trijų sodybų šeimininkai pasakojo, kaip jų valdose gretimų kaimų žmonės ne kartą ir vestuves atšokę, ir darbą gavę, ir meninius gabumus lavina.

Atgaivino senelio žemes

Taurieji elniai, danieliai, Gotlando avys - didžiausia kaimo turizmo sodybos Barono vilos (Anykščių r.) puošmena. "Kol kas jų bandos ganosi toliau nuo svečių apgyvendinimo vietos, bet greitai gyvūnus perkelsime arčiau, kad poilsiautojai nuolat galėtų grožėtis", - sakė sodybos šeimininkė Rūta Baronienė. Kai jos vyras Petras Baronas, tremtinių vaikas, 1990 metais susigrąžino senelių turėtus 18 ha Svėdasų seniūnijoje, senelio namo Butėnų kaime jau nebuvo, sovietmečiu jis nutemptas kitur, jame įrengta kolūkio kontora. Baronai senelio namo vietoje pastatė tik paminklinį akmenį, o dabar Svėdasų seniūnaičiu išrinktas P. Baronas buvusioje kontoroje ketina įrengti bendruomenės kultūros namus.

Baronai ilgai gyveno Šiauliuose, abu tuometinio Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultete įgiję menų specialybes, tačiau juos pradėjo traukti kaimas. Senelio žemėje pasistatė sodybą vasaroti, išsikasė tvenkinį, pradėjo priimti svečius. "Čia nuolat turėjome kuo užsiimti, tiesiog nesinorėjo grįžti į miestą. Paskui svarstėme, o kas viską prižiūrės. Taip ir apsigyvenome kaime. Žmonėms patinka bendrauti su šeimininkais, tiesą sakant, be jų neįsivaizduoju kaimo sodybos. Svečiams rengiu duonos kepimo edukacines programas", - aiškino Rūta.

Baronų vaikai kol kas mieste, tačiau tėvai tikisi, kad jie perims šeimos verslą. "Kitaip nebūtume pradėję ir tiek investavę", - teigė R. Baronienė. Visus kaimo turizmui skirtus pastatus statė savo lėšomis, išsiversdami be paskolų, neprašydami europinio finansavimo. Jį gauna tik už apleistos žemės apželdinimą mišku. Iš tolo matyti, kad šeimininkai daug dėmesio skiria gamtosaugai: įsirengę saulės baterijas, geoterminį šildymą, privatus namas dengtas nendrėmis, o ant pirtelės stogo prisodinta šilokų. Ypač gražu, kai vasarą jie sužydi keliomis spalvomis.

Sodybos šeimininkė prisipažino, kad rengdama įvairius šeimų, įmonių pobūvius svečius atsirenka. "Jau iš pokalbio telefonu ar iš elektroninio laiško bandau pajusti, koks tai žmogus. Kadangi pati domiuosi psichologija, dažnai atskiriu, kokių tikslų turi žmogus, ko jis tikisi iš sodybos. Tikrai nepriimu tų, kuriems svarbu palėbauti. Norisi, kad žmonės daug kuo domėtųsi, kad su jais būtų įdomu bendrauti, - sakė R. Baronienė. - Pati turiu daug pomėgių, ketinu jiems skirti daugiau laiko ir pritaikyti svečiams. Įsitikinau, kad žmogus laimingas, kai tobulėja, kai ką nors nauja atranda, išmoksta." Augindama Gotlando veislės avis, kurių vilna itin gerai veliasi, Rūta neseniai išmoko velti. Tikina, kad tai puiki meditacija rudens vakarais, kai anksti temsta ir kieme jau ne kažin kiek darbų.

Sodyba, kurioje dažnai lankosi šeimininkų draugai menininkai, išgražinta jų dovanotais paveikslais. Smagiai nuteikia Kristijono Donelaičio eilutėmis iš "Metų" išrašyta pobūvių salės siena: "Sveiks, svieteli margas! šventes pavasario šventęs; / Sveiks ir tu, žmogau! sulaukęs vasarą mielą; / Sveiks kvietkelėmis pasidžiaugęs, sveiks prisiuostęs; / Sveiks, dieve duok! sulauk dar daug pavasario švenčių / Irgi, sulaukęs jas, vis sveiks ir drūts pasilinksmink."

Po paskaitų - į sodybą

Molėtų rajono Palainio kaime sodybą nusipirkęs Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentas mokslų daktaras Vladislavas Petraškevičius iš pradžių manė čia atostogausiąs tik su šeima ir draugais. "Tačiau užsimanėme komforto, o kai jį susikūrėme, apskaičiavau, kad vieniems taip gyventi labai brangu. Už tokius pinigus trisdešimt metų būtume galėję kurortuose lepintis, - teigė ekonomistas. - Todėl prieš metus atidarėme kaimo turizmo sodybą - Vilą "Diana". Ją taip pavadinau žmonos garbei."

Vila "Diana" įsikūrusi ant ežero kranto.

Kadangi V. Petraškevičius ne tik dėsto studentams, bet ir yra verslininkas, daugelio užsienio alaus bendrovių gaminamos produkcijos importuotojas, gavęs 690 tūkst. litų europinės paramos kaimo turizmo plėtrai, dar tiek pat investavo ir savo lėšų. Svečiams jis siūlo ne tik pobūvių salę, nakvynės namą, bet ir mažesnį namelį su pirtimi mažesnei kompanijai ant Lainio ežero kranto. "Kai ieškojau sodybos, būtinai norėjau tokios, kur seni pastatai būtų registruoti kuo arčiau vandens. Šioje sodyboje pirtis stovėjo prie pat ežero. Jos vietoje ir pastatėme pirtį su gyvenamaisiais kambariais. Be to, ši vieta nepatenka į jokio valstybės saugomo parko teritoriją, tad nebuvo sunkumų dėl statybų leidimų, jokių įstatymų nepažeidėme", - aiškino šeimininkas.

Šiemet sodyboje įrengti ir teniso kortai. Svečiams alaus importuotojas rengia įvairaus alaus degustacijas, pasakoja apie jo gamybą, skirtingas rūšis. Planuoja dar plėstis į miško pusę, pasiūlyti atvykėliams kokių nors pramogų, kurių čia trūksta, kai ežero vanduo atšąla. Kol orai geri, daugeliui patinka tiesiog sėdėti ant ežero kranto. Čia visiška ramybė, nes ežerą aptūpę tik žvejai, kurie laukdami užkimbančių žuvų sėdi tyliai. Kitapus ežero jiems įrengta daug atskirų vietelių - kai kur stovi tik suolelis, kai kur - mažas namelis. "Puikiai sutariu su kaimynu - ežerą išsinuomojusiu žveju verslininku Daniumi Pumpučiu, kartu kelius, ežero pakrantes tvarkome, - pasakojo sodybos šeimininkas. - Danius yra aistringas žvejys, Aukštaitijos žvejų verslininkų asociacijos vadovas, įžuvina šį ežerą."

Paklaustas, ar nenorėtų čia ir įsikurti, ar nepabodo nuolat važinėti iš Vilniaus, V. Petraškevičius atsakė: "Kai pagalvoju, kad studentai jau laukia prie auditorijos, tai ir lekiu."

"Meniškas kaimas" dalijasi patirtimi

Keramikai Birutė ir Vilius Šeškauskai kitados iš Panevėžio į Labanoro girią važinėjo krosnyje degti dirbinių. Aplinkiniuose miškuose vasaras leido ir keturi jų vaikai - dvi dukros ir du sūnūs. "Čia grybavome, uogavome. Tada sovietmečiu sodybų nebuvo galima turėti, bet mes, keramikai, kaime gavome dirbtuves. Vėliau pamanėme, o ko mums važinėti, jei galime čia apsigyventi. Kaimas jau buvo tapęs mums artimesnis nei miestas. Taip ir atsikraustėme. Vaikai Molėtuose (vos už 5 km) baigė mokyklą", - prisiminė B. Šeškauskienė. Moteris džiaugiasi, kad ir vaikai pamėgo keramiką, tradicinius amatus.

Savo "Įlankos" sodyboje Šaukšteliškių kaime prie Bebrusų ežero ėmė rengti edukacines keramikos stovyklas, mokė atvykstančiuosius lipdyti, žiesti, išdegti dirbinius. "Keramikos paslapčių nuo nieko neslepiame, priešingai, džiaugiamės, kad ir kitiems tai įdomu", - tikino Birutė.

Dukra Lina Šeškauskaitė-Dieninė, Molėtų menų mokyklos dailės mokytoja, keramikė, dailininkė, aktyviai ėmėsi naujos veiklos - iš europinės paramos pastatytuose Bebrusų kaimo bendruomenės namuose įkūrė tradicinių amatų centrą "Meniškas kaimas". Kartu su mama, seserimi Rūta ir broliu Kęstučiu rengia įvairias edukacines programas: moko lipdyti iš molio, nusilieti žvakę, pasigaminti skudurinę lėlę, nusipinti juostą, velti iš vilnos.

Jau septyniolika vasarų tradicinių amatų centre "Meniškas kaimas" vyksta tarptautinis juodosios ir raugo keramikos seminaras. Menininkų čia sukurti darbai lieka bendruomenei.

Į "Meniško kaimo" veiklą jau įsitraukė apie trisdešimt Bebrusų kaimo žmonių. Čia kartu jie rengia ir įvairias kalendorines šventes. Organizuojamas pamokėles pamėgo ne tik vaikai iš visos Lietuvos, bet ir suaugusieji. "Kai atvyksta dvidešimties moksleivių grupė, užsiėmimas jiems kainuoja tik po dešimt litų", - sakė Lina. Trys B. Šeškauskienės vaikai, nuo mažumės mamos mokyti dainuoti ir nuolat dalyvavę "Dainų dainelės" konkursuose, liaudies dainų nepamiršę ir dabar. "Juk kaime žmonės dirbdami irgi visada dainuodavo. Dainuojame ir dabar su savo svečiais lipdydami puodus ar juostas pindami. Kaip būna smagu, kai paaugliai džiaugiasi liaudies dainomis, jos net pradeda patikti jiems", - teigė Lina ir su broliu bei seserimi užtraukė smagią aukštaitišką dainą. Ketvirtas Šeškauskų vaikas, kaip pasakojo mama, užsiima ne menais, o jūrų laivų varikliais, tad jis į Šaukšteliškius atvyksta tik pasisvečiuoti.

"Meniško kaimo" siūlomos paslaugos tapo gana populiarios, užsakymų šiuo metu jau yra tiek, kad bus galima susimokėti už bendruomenės pastato geoterminį šildymą, kurį pasirinko taupydami pinigus.

Vasarą "Meniškas kaimas" rengia tarptautinius juodosios ir raugo keramikos seminarus, simpoziumus, pasikviečia keramikų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų šalių. Čia nulipdyti darbai iš pradžių keliauja į parodas po visą Lietuvą, o paskui grįžta į bendruomenės namus. "Susidraugavome su keramikais iš Ispanijos, mokėme juos savo degimo paslapčių, ateinančią vasarą vyksime pas vieną keramikę į Ispaniją, degsime darbus ispaniškoje krosnyje", - pasakojo Lina.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"