TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Kaip maoriai lietuvaitės nesuvalgė

2009 12 11 0:00
Apie Naujosios Zelandijos maorius Ž.Arlauskaitė buvo prisiskaičiusi daug baisių istorijų, tačiau būtent jie pasistengė apsaugoti nuo pavojų.
Corbis/Scanpix nuotrauka

Psichologė Žydrė Arlauskaitė, kasmet bent po mėnesį praleidžianti tolimose šalyse, sako, kad nereikia iš anksto jaudintis dėl to, kas gali nutikti toli nuo namų. "Žmogaus galimybės rasti išeitį iš sunkiausių situacijų yra beribės", - įsitikinusi ji.

Ž.Arlauskaitė atostogas visuomet derina su profesiniu tobulėjimu. "Kasmet už savo pinigus vykstu į psichologų konferencijas, o po jų būtinai skiriu laiko šaliai pažinti. Jei kraštas tolimas ir antrąkart ten neplanuoju nuvykti, keliauju 3-4 savaites", - pasakojo Ž.Arlauskaitė, taip aplankiusi Australiją, Naująją Zelandiją, Japoniją, Kiniją, Indiją, daugelį Europos šalių.

"Ilgainiui tapo tradicija vykti į panašias konferencijas, nes mūsų susirenka tas pats siauras jau pažįstamų, bičiuliais tapusių psichologų ratelis, tad daug paprasčiau su visais draugais susitikti konferencijoje, negu lankyti kiekvieną atskirai," - apie nesibaigiančias savo išvykas pasakojo Žydrė.

Po kelionių draugai ir pažįstami vis prašo papasakoti įspūdžius. "Pasakoju vieniems, pasakoju kitiems, tačiau vis atsiranda negirdėjusiųjų. Paskui jie vieni kitiems perpasakoja, kaip ir kas man nutiko. Kai nusibodo nuolat apie keliones kalbėti, sėdau ir parašiau knygą", - džiaugėsi ji ką tik pasirodžiusiu leidiniu "Kas liks tada, kai nebeliks nieko: kitokios kelionės".

Apie baimes

Kai į mažiau žinomą ir tolesnę šalį išsiruošusią Žydrę pažįstami apiberia klausimais, ar ji nebijanti to ir ano, keliauninkė atsako, kad ir Lietuvoje daug kas pavojinga. "Argi pas mus nepavojinga vaikščioti tamsiu paros metu atokiomis gatvelėmis? Kaip saugomės ir būname atsargūs namie, taip turime būti apdairūs ir išvykę svetur. Žydrei teko susidurti su kitų kraštų gyventojų įsitikinimu, kad pas mus, buvusioje Sovietų Sąjungoje, labai baisu.

"Viskas iš nežinojimo. Atsargos priemonės maždaug vienodos visur. Bet, kaip pastebėjau, dažnai atsiranda žmonių, kurie tave, neprityrusią, bando apsaugoti, - pasakojo ji. - Pamenu, prieš važiuodama į Naująją Zelandiją buvau prisiklausiusi pasakojimų, kad vietos maoriai savo protėvių kanibalizmo lyg ir neatsikratę.

Kadangi tai buvo labai brangi kelionė, tad teko ieškoti pigesnio būdo pasivažinėti po kraštą - "tranzuoti". Stovėjau kartą prie kelio, dar net rankos nekėliau, tik mąsčiau. Sustojo automobilis, kuriame sėdėjo du maoriai. Išlipo, atidarė dureles ir rodo, kad greitai lipčiau. Aš įlipau, kaip koks asilas. Apstulbusi net nepaklausiau, kur jie važiuoja, ar man kryptis tinka. Tada net nešovė mintis, kad lipti į dviejų maorių automobilį taip pat gali būti pavojinga. Tik po kiek laiko atsitokėjusi paklausiau, ar jie važiuoja ten, kur man reikia. Jie palinksėjo galva ir toliau maoriškai kalbėjosi. Atvažiavę į vietą išleido ir pasakė: "Nestovėk gatvėje ir "netranzuok", pavojinga." Matot, kaip kartais nutinka. Atsiranda gerų žmonių. Žinodami, kad pavojinga, jie pavežė mane stengdamiesi apsaugoti nuo galimų nelaimių."

Tačiau dabar Žydrė niekam nepatartų "tranzuoti", nes laikai, anot jos, labai pasikeitę. "Be to, gali pasitaikyti įvairiausių situacijų. Jas reikia mokėti valdyti, - perspėjo psichologė. - Kažkaip man viskas gerai baigdavosi. Gal pasaulis tada buvo kitoks?"

Panašiai Žydrę vietinė moteris nuo gresiančių pavojų apsaugojo ir Jeruzalėje. "Susipažinau ten su viena vietos kolege. Kadangi man visada labai įdomu pamatyti, kaip žmonės gyvena, kaip įrengti jų namai, butai, tad įsiprašiau į svečius, - pasakojo keliautoja. - Turėdama laiko vaikščiojau, vaikščiojau, net pati nežinau, kur nuklydau. Tik staiga mane sustabdo musulmonė. Ji gestikuliuoja rankomis, apimta panikos pasibaisėjusi kažką man aiškina. Supratau viena, kad toliau eiti pavojinga. Apsisukau ir nešiau iš ten kudašių. Net nepastebėjau, kaip visa gatvė ištuštėjo. Ne kartą įsitikinau, jog visur atsitiktinai pasitaiko gerų žmonių, kurie stengiasi apsaugoti, įspėti. Taip ir man nutiko. Ta moteris matė, kad žioplinėjanti turistė eina, perspėjo. Paskui ir mano pažįstama patvirtino, jog buvau priėjusi pavojingą rajoną."

Brazilijos kontrastai

1994 metais Brazilijoje dalyvavusi psichologų konferencijoje Žydrė skyrė nemažai laiko ir šiai egzotiškai šaliai pažinti. "Pakliuvau į sambos šokio festivalį, - prisimena ji. - Ten visos gatvės buvo pilnos šokėjų. Kadangi pati buvau lankiusi pramoginius šokius, atrodė, moku šokti. Nieko panašaus. Jie juda visai kitaip iš prigimties. Supratau, kad galėčiau mokytis šimtą metų, bet taip šokti neišmokčiau. Jie taip juda! Viena visai sena babytė, o šoka kaip vijurkas, kad judina klubus, gražu žiūrėti."

Tačiau kai atsiduri kitokioje kultūrinėje aplinkoje, pasak psichologės, nereikia iškart atsipalaiduoti ir nekreipti dėmesio į aplinką. "Reikia apsidairyti, stebėti, kas dedasi aplink. Ir stengtis per daug neišsiskirti iš minios, - pataria Žydrė. - Matai, pavyzdžiui, kad aplink lūšnynai. Tai ir nesirenk prabangiai, neapsikarstyk papuošalais. Stengdavausi net akinių neimti, nes, manau, ir juos būtų pavogę. Pamenu, Kampinaso mieste, Brazilijoje, palikusi stotyje kuprinę einu po miestą pasivaikščioti tik su rankinuku. Sustabdo mane portugališkai kalbanti moteris, aiškina, kad negalima taip vaikščioti - apvogs. Rankinuką reikia užsidėti skersai, be to, jis turi būti ant pilvo. Paskui parduotuvėje vaikinas man pataria: "Negalima vaikščioti su rankinuku, jus apiplėš." Tai kur man jį dėti, klausiu. "Nežinau, bet negalima", - sako jis."

Žydrė prisiminė, kaip buvo nutikę vienai pažįstamai šveicarei: "Kol sėdėjome konferencijoje, ji išėjo į miestą pasivaikščioti. 10 valanda ryto, žmonių nei daug, nei mažai - tiek, kiek reikia saugiai eiti gatve. Mes jau buvome įspėtos nevaikščioti tuščiomis gatvėmis - pavojinga, nes užpuola ten, kur nėra žmonių, ir nesulauksi pagalbos. Ne vietiniams vakare iš viso negalima vaikščioti. Žodžiu, rizikuoji praktiškai visada. Ta šveicarė ramiai ėjo gatve, kuri kirtosi su nedidele šalutine gatvele, ir kaip tik iš ten priešais ją išėjo septyni vaikinai, lyg niekur nieko ją apstojo, nusegė laikrodį, paėmė žiedą, auskarus, rankinę ir dingo. Viskas įvyko per minutę, ji apstulbusi net surikti nespėjo."

Žydrė sako supratusi, kad Brazilijoje žmonės gyvena kitaip, ir visai kitokios čia gyvenimo normos. Žmonės vagia iš skurdo. Tad keliauninkė apsimaudavo tik trumpas kelnes, įsispirdavo į sandalus, apsivilkdavo marškinėlius, nes visa kita, pasak jos, pagunda vietiniams ir galima trauma jai.

Be telefono

Dažniausiai į keliones Žydrė net mobiliojo telefono nepasiima - taip geriau atsiriboja ir pailsi. "Namiškiai įprato, kad retkarčiais keliaudama paskambinu su kortele iš vietinio telefono, - pasakojo ji. - Tačiau kartą nutiko taip, kad jie jau mane laikė žuvusia. Keliavau po pietų Kiniją, vis skambindavau į namus, bet paskui kažkaip neradau telefono. Ai, pamaniau, nieko tokio, juk jau greit grįšiu. Grįžau. Paskambinau. Iš nuostabos visi net aikteldavo ir klausdavo: "Tai tu gyva?" Pasirodo, tose vietose, kur aš buvau, tuo metu prašvilpė baisus taifūnas. Aš buvau be ryšio - nei telefono, nei interneto, nei televizoriaus, apie nelaimę net nežinojau. Stichija netoliese nusiaubė 5 mln. gyventojų miestelį. Nežinojau, tik paskui važiuodama stebėjausi, kad visur neįprastai šlapia, tad dėl nieko nesijaudinau, o namie jau mane buvo apraudoję."

Nė vienos pažįstamos raidės

"Niekada specialiai nesipainioji į kažkokias istorijas, tačiau niekada nežinai, kas kelionėje nutiks. Laimė, kiek man ko yra nutikę, viskas baigdavosi gerai, - pasakojo Žydrė. - Tačiau jei žmogus visiškai nepasitiki savimi, tada geriau nevažiuoti. Nereikia ir specialiai veržtis į rizikos židinius, kur vyksta karai, suirutės. Gyvenimas yra vertingas dalykas. Jį reikia branginti. Na, jei kalbos nemoki, tada irgi geriau vienam nesileisti į kelionę."

Tačiau ar gana gerai angliškai kalbanti Žydrė negalėjo įsivaizduoti, kad penkiamilijoniniame Kinijos mieste Hangdžou traukinių stotyje neras nė vieno mokančio angliškai. Ją ištiko šokas, kai lentose nepamatė nė vienos pažįstamos raidės, negalėjo perskaityti nei miesto, į kurį jai reikėjo nusigauti, pavadinimo, nei valandų. Prieidavo prie jaunimo, tikėdamasi, kad jie mokės angliškai, bandydavo prakalbinti oficialiai apsirengusius žmones, manydama, jog šie bus kokie nors verslininkai ar tarnautojai, mokės angliškai, - viskas veltui. Jos nesuprato ir kasininkė. Išsikapstyti iš šios situacijos Žydrei padėjo klausimas europietiškai atrodantiems vaikinams: "Ar jūs kalbate kiniškai?" Ji jau net neklausė, ar šie kalba angliškai. Vienas vaikinas, prieš mėnesį atvykęs į Kiniją, jau buvo pramokęs kalbos, tad galų gale jo padedama išsiaiškino, kad į Guiliną nėra jokių bilietų - nei sėdimų, nei miegamų. Pirko bet kur panašia kryptimi, kad tik greičiau iš čia ištrūktų. Iš bilieto irgi nelabai suprato nei kuris vagonas, nei kur jai reikės išlipti. Kai galų gale atsidūrė traukinyje, paaiškėjo, kad jis važiuoja ten, kur reikia, į Guiliną. Tereikėjo papildomai susimokėti, atsirado ir miegama vieta, nes kelionė tolima - 20 valandų. "Tai buvo traukinys, apie kurį kasininkė sakė, kad visos vietos išpirktos dar prieš dvi savaites. Košmaras! Padariau išvadą, kad visai nesvarbu, ką sako kasininkė ir kokį bilietą parduoda. Perki bet ką, o traukinyje visada bus laisvų miegamų vietų, tereikės papildomai susimokėti. Toks vaizdas, kad niekas nieko nežino. Bet kur čia viską žinosi, kai gyventojų per milijardą. Tiesiog Kinijoje reikia išmokti atsipūsti ir daryti, ką tau reikia. Nors ir sakys, kad viskas yra priešingai", - įgavusi patirties pasakojo Žydrė.

Ko iš lietuvės pasimokė kinai

"Kartą Kinijoje traukiniu važiavau ilgiau nei parą su dviem be perstojo rūkančiais vyrais, - pasakojo Žydrė. - Po aštuonių valandų kelionės jie droviai manimi susidomėjo. Vėliau - stengėsi neberūkyti gulėdami savo gultuose, jei tuo metu būdavau kupė. Po penkiolikos kelionės valandų ir įdėmaus mano elgsenos stebėjimo vyrukai nustojo mėtyti nuograužas, lupenas, butelius, popierius, plastikinius indus, nuorūkas ir kitas atliekas pro langą, visa tai kaupė į šiukšlių maišelį. Tvarkingai kopijavo mane. Fantastika! Neabejoju, kad grįžę namo vėl viską mėtys pro langą. Bet likusias važiuoti septyniolika valandų jie save visokeriopai tramdė."

Nenorėtų tik į Indiją

Kelionės Žydrę išmokė skaičiuoti pinigus ir išsiversti su tiek, kiek yra skirta dienai. "Žinai, kiek turi, ir privalai su tiek išsiversti. Tad jei išleidi traukiniui, viešbučiui, kartais maistui ir nebelieka. Na, pabūni tą dieną nevalgiusi. Bet juk ne valgyti važiuoji. Apskritai mažiausiai kelionėse pinigų išleisdavau maistui, nes jų paprasčiausiai nelikdavo", - pasakojo Žydrė.

Šalis, į kurią ji nenorėtų grįžti, yra Indija. "Gal net ne tiek pati Indija, kiek didieji miestai, ypač Delis. Nors čia maistas man pats skaniausias. Kokie prieskoniai, kaip kvepia! - aikčiojo ji. - Paskui jau nebijodavau valgyti ir gatvėje gaminamo maisto. Svarbiausia, kad jis būtų virtas ar keptas - apdorotas, nes viskas labai nehigieniška. Pardavėjai jį ima nešvariomis rankomis ir deda ant murzino popieriaus, kuris sukrautas čia pat ant žemės. Bjauru, bet prie visko pripranti."

Labiausiai Žydrei nepatiko tas amžinas indų verkšlenimas, išmaldos prašinėjimas. "Anksčiau įsivaizdavau, kad jie natūraliai ir ramiai priima savo likimą, savo vietą po saule, gyvena su viskuo susitaikę. Pasirodo, nieko panašaus. Ir tas "atradimas" man buvo toks netikėtas... Aš vos nenukritau, - prisimena keliauninkė. - Kalbėjausi su viena vietine moterim, kuri, atrodė, visai gerai gyvena - turi savo kavinukę, vieną vaiką, keturis namus, atrodo, gerai verčiasi. Bet ji netrykšta gyvenimo džiaugsmu. Klausiu, ko ji tokia susirūpinusi, kodėl neleidžia sau kur nors išvažiuoti, pakeliauti. Atsako: mes labai susirūpinę, turim labai taupyti. Man taip keista... Kiek mes čia gyvename? Ir negalime sau leisti kuo nors gyvenime pasidžiaugti?"

Apibendrindama savo keliones Žydrė sako: "Galybė keistų ir įdomių istorijų įvyksta kiekvieną dieną. Kai kurios netgi linksmos. Ir jos praskaidrina gyvenimą. Kartais nereikia net keliauti, tik įdėmiai apsidairyti aplinkui. Būti atviram ir stebėti gyvenimą. Tik tiek. Tai gali daryti kiekvienas. Indijoje dešimt valandų nejudėdama sėdėjau ant suolo - gal ištikta stuporo, o gal depresijos, užsigobusi gobtuvą ir užsidėjusi didelius tamsintus akinius. Tada perskaičiau drąsinamą man nežinomo Bovee mintį: "Kai viskas prarasta, vis dar lieka ateitis." Džiugu, pamaniau, nes prie jos savo pirštą galiu pridėti ir aš. Ir jūs."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"