TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Kaip prisijaukinamas tolimas kraštas

2012 03 02 8:27

Netiesa, kad keliauja tik jauni. Vadinamųjų iškylautojų pilnas pasaulis. Juos nesunku atskirti: ant pečių kuprinė, o nosis įbesta į kelionių gidą. Svarbu, kad esi sau ne tik gidas, bet ir išleidi perpus mažiau pinigų, nei su turizmo agentūra. Šįkart kelionės tikslas buvo Indokinijos pusiasalis.

Su studijų kurso bičiule Dalia per 5 savaites nukakome 32 tūkst. kilometrų, aplankėme Tailandą, Vietnamą, Laosą, Kambodžą, Singapūrą, Kvala Lumpūrą ir Mianmarą (Birmą). Malonumai atsiėjo po 7 tūkst. litų, iš jų bene 2 tūkst. išleidome Birmoje. Daugiausia lėšų surijo skrydžiai, vizos. Už nakvynę mokėjome ne daugiau kaip 10 JAV dolerių asmeniui, o maistas Azijoje nebrangus. 

Generolai sumanė ir pakeitė

Po 1962 metų perversmo kraštą valdančios karinės chuntos sprendimu nuo 1989 metų šalis pavadinta Mianmaro sąjunga, tačiau vartojamas ir senasis Birmos pavadinimas, kuriuo ją 1886 metais pakrikštijo britų kolonistai. Tad nelengva buvo JAV valstybės sekretorei Hillary Clinton, gruodžio mėnesį pirmą kartą po beveik 50 metų atvykusiai oficialaus vizito, išvengti valstybės vardo paminėjimo savo kalbose. JAV ir kitos valstybės šią šalį ir toliau vadina Birma.

Generolai ne tik pakeitė labai skurdžios valstybės pavadinimą, bet 2006 metais sostinę perkėlė 360 kilometrų nuo Jangono - pastatė naują miestą Neipidą ir liepė visoms valdžios institucijoms į jį. Įdomu tai, kad Mianmaras 2010 metais pakeitė savo vėliavą, kuri nuo šiol yra itin panaši į mūsiškę. Ilgai buvusi izoliuota valstybė po truputį keičiasi. 2011 metų kovą laimėjęs rinkimus prezidento postą užėmė buvęs generolas Theinas Seinas, pažadėjęs kraštą valdyti demokratiškai.

Brangiau nei kitur

Prieš kelionę skaičiau daug turistų atsiliepimų ir patarimų keliaujantiesiems į Birmą. Visi stebėjosi, kad tai pakankamai brangu. Internetu gali užsakyti tik brangius viešbučius, įvažiavimas į turistines zonas mokamas, užsieniečiams kainos gerokai padidintos. Būtinai apgaus ir vietos gyventojai, ypač taksistai, gidai, jei iš karto nesusiderėsi. Beje, gali turėti pilnas kišenes dolerių ar eurų, tačiau jų niekur neiškeisi. Banknotai privalo būti nauji ir idealiai švarūs, jokių sulenkimų, lamdymų, dėmelių. Bankomatų nėra, atsiskaitymas tik grynaisiais. Taigi, šokas gali ištikti jau oro uoste, kai oficialaus banko keitykla, apžiūrėjusi tik perpus sulenktą banknotą, atsisako jį priimti. Tačiau turistai solidarūs, išvažiuojantieji keičia senesnes kupiūras ką tik atvykusiesiems, pataria, kur geriau apsistoti.

Krašte netrūksta ryšio problemų: mobiliaisiais skambinti brangu, nes nėra sutarčių su vietiniais operatoriais. Internetas čia lėtas, tačiau šiaip taip galima susisiekti su namais.

Dauguma gyventojų - budistai

Kai iš anksto pirkome bilietą, jame buvo nurodyta, kad "Air Asia" lėktuvas Jangone nusileis 18 valandą. Kad reisas paankstinamas daugiau kaip valandą, informavo gerokai prieš mėnesį. Nustebino toks korektiškumas. Taip jau sutapo, kad tuo pačiu metu turėjo nusileisti ir lėktuvas su JAV valstybės sekretore H.Clinton. Kadangi užtrukome oro uoste, tai nieko nežinodamos apie šį vizitą, keiksnojome vairuotoją, kad taip lėtai, aplinkiniais keliais judame viešbučio link. Tik kitą dieną iš laikraščių sužinojome, jog tuo metu ponia H.Clinton tiesiai iš oro uosto vyko apžiūrėti didžiausią Birmos šventovę - Švedagono šventyklą.

Nors per kelionę jau buvome aplankiusios gražiausias Tailando, Laoso, Kambodžos šventyklas, tačiau Švedagono pagoda pritrenkė savo didybe. Ji - ne tik Birmos simbolis, bet ir vienas įspūdingiausių religinių statinių pasaulyje. Ar kur daugiau galima pamatyti tiek aukso vienoje vietoje? Pagrindinės stupos apatinė dalis padengta 8688 aukso plokštėmis, viršutinė - 13153. Iš apačios akimi įžiūrėti sunku, tačiau jos viršūnėje net 4531 deimantas, 2317 rubinų, safyrų ir topazų. O pačiame centre 76 karatų deimantas. Maldininkai ir piligrimai keliauja nusilenkti čia saugomoms relikvijoms - 8 Budos plaukams. Vargingai gyvenantys žmonės dosniai aukoja, paprastai čia pat nupirkto maisto, vaisių, gėlių, net vandens. Apie 90 proc. Birmos gyventojų - budistai. Beveik kiekviename miestelyje, net ir nedideliame, stovi budistų šventyklos, visur pamatysi tamsiai raudonai apsirengusių vienuolių su ant kaklo kabančiu indu, į kurį aukojamas maistas. Budistų šventyklos atviros visuomet, žmonės čia ateina, kada nori ir gali. Birmoje vienuoliai labai gerbiami, žmonės juos išlaiko, o jų surinktas maistas dalijamas prie vienuolynų vargingiems senoliams ir vaikams.

Didelį įspūdį paliko apeigos Mandalajaus miesto Mahamuni šventykloje. Iš tolo stebėjome, kaip vyrai auksuoja Budos statulą. Aukso folijos galima nusipirkti prie įėjimo, beje, tai nėra brangu. Neklausėme, ar reikia daugiau aukso, jei prašoma brangesnių dalykų ir palaimos visai šeimai. Moterims to daryti neleidžiama, jos meldžiasi atskirai. Kai ilgiau pavaikštai po šventyklas, tas aukso spindesys ir jo gausa ima slėgti.

Vyrai su sijonais

Kai apie 18 valandą nusileidžia saulė, užgula visiška tamsa. Vos ne vos kažkur šviečia spingsulė, atrodo, kad grįžai į viduramžius. Didesniuose miestuose apšvietimo daugiau, tačiau ir čia nejauku regėti šmirinėjančius šunis, čia pat ant laužo gaminamą vakarienę. Miestuose į akis krinta didelė netvarka, duobėti šaligatviai, debesys dulkių ir dūmų. Oras toks užterštas, kad pradėjęs kosėti, negali sustoti... Stebina daugybė apleistų kolonijinių laikų pastatų.

Susirengusios vakare pasivaikščioti po gausiai turistų lankomą prie Inle ežero esantį Nyaung-swe miestelį, matėme tik restoranuose vakarieniaujančius turistus, vietiniai būriavosi prie biliardo stalo, birbino motociklus ir spjaudė sukramtytą betelį čia pat ant žemės. Lapai tepami gesintų kalkių emulsija, dedamas sukapotas betelio palmės riešutas ir visokių prieskonių. Drauge vaikščiojusi gydytoja iš Vokietijos pasibaisėjusi aiškino, kad nuo to kramtomo betelio suyra dantys, susergama burnos vėžiu. Kuo vargingesnis Azijos kraštas, tuo labiau paplitęs toks nusiraminimo būdas, mat suktinėje yra psichotropinių medžiagų.

Įstrigo vyrų apranga. Kai toks karštis (gruodžio mėnesį termometras rodė ne mažiau kaip 30 laipsnių), matyt, patogu segėti ilgą sijoną, čia vadinamą londži (longyji). Juokinga stebėti, kai vyrai eidami vis taisosi tą smunkantį sijoną. Moterims jį dėvėti kažkaip paprasčiau.

Į akis krinta moterų ir mergaičių tanaka (thanakh) baltai nutepti veidai. Tai bene vienintelė kosmetikos priemonė, kurią naudoja vietinės moterys ir kuri esą apsaugo nuo saulės spindulių.

Uždarbiauja ir vaikai

Birmos keliai baisūs. Laimė, buvome dar Lietuvoje nusipirkusios privačios oro bendrovės "Air Mandalay" 4 skrydžių paketą. Sumokėjome po 225 dolerius. Žinoma, galima pigiai keliauti autobusu, tačiau 360 kilometrų atstumą autobusas įveikia per 16 valandų. Bagano miestas nuo Mandalajaus tėra už 160 kilometrų, tačiau dulkėtu keliu riedėsi bene 8 valandas, o plaukti upe užtruks visą dieną. Keliai tiesiami, matėme per kaitrą dirbančius vaikus ir moteris, rankomis kasančius žemę ir ant galvos nešiojančius žvyrą. Nors už sunkų darbą mokami grašiai, tačiau šeima bus pavalgiusi. Liūdna ir gaila vaikų, kurie visaip bando užsidirbti, siūlydami savo piešinius, bėgdami paskui turistus, kad tik ką nors įpirštų pirkti.

Plaukiojantys daržai

Tikrai verta aplankyti Inle ežerą. Nors jau buvome plaukusios Mekongo delta, matėme Vietnamo, Kambodžos kaimus ir turgus ant vandens, tačiau tikrą gyvenimą ant vandens gali išvysti tik čia. Šis 22 km ilgio, 11 km pločio vandens pasaulis, apsuptas toliuose boluojančių kalnų, turi savitą gyvenimo būdą ir kultūrą. Rūpestinga viešbučio šeimininkė perspėjo, kad ryte ant ežero bus vėsu, net aprengė savo striuke. Taip ir nutiko - termometras rodė vos 10 laipsnių šilumos, tačiau mums, šiauriečiams, tokia vėsa tik juoką kėlė.

Tarptautinė penkių žmonių komanda: vokietė, prancūzas, dvi lietuvės ir mergina iš Singapūro, sėdome į viešbučio šeimininkės brolio (vėl šeimyninė ranga) vairuojamą valtį. Sumokėjome po 4 dolerius ir visą dieną praleidome ežere. Penkias dienas per savaitę paeiliui vis kitoje vietoje žmonės čia renkasi į turgus, kur vyksta mainai. Rankų darbo papuošalai, malkos, skurdus daržovių pasirinkimas. Čia pat vyrai ir vaikai gali apsikirpti.

Aplankėme šventyklas, šokinėjančių kačių vienuolyną (keletas tingiai gulėjo atokaitoje), sidabro, šilko dirbtuves, matėme, kaip gaminamas popierius, tradicinės marionetės bei popieriniai lietsargiai. Viename kaime net pabendravome su turistams specialiai atvežtomis vadinamomis ilgų kaklų moterimis, kurias taip sužaloja dar vaikystėje, uždėdami ant kaklo metalinius žiedus.

Didžiausią įspūdį paliko plaukiojantys daržai. Tuo metu kaip tik buvo renkamas pomidorų derlius ir sodinami daigai. Valtyje sėdintys darbininkai atpjauna lysvės dydžio juodžemio ir hiacintų žolės gabalą, prismeigę bambuko kartimi, nuplukdo į reikiamą vietą. Derlius irgi valtimis keliauja parduoti į miestelį. 

Bagano kerai 

"Aš gimiau senajame Bagane, iš ten ir mano tėvai, seneliai, turėjome ne tik namus, bet ir nedidelę parduotuvę," - pasakojo mūsų brikelės vadeliotojas, kaskart vis paragindamas arklį. Vyriškį už 15 dolerių nusamdėme visą dieną keliauti po archeologinę zoną, tačiau dalį šio uždarbio jis turės atiduoti arklio savininkui. 34 metų vyras su didele nuoskauda prisimena, kaip valdžia 1990 metais liepė visiems išsikraustyti iš senojo Bagano per tris mėnesius. Turtingesni įkūrė Naująjį Baganą, vargingesni apsigyveno Nyaungu kaime. "Liko mūsų protėvių kapai. Juk čia žmonės gyveno nuo IX amžiaus. Valdžia teritoriją aptvėrė, pastatė viešbučių turtingiems turistams, atveža juos patogiais autobusais", - rodė botagu į ištaigingus statinius.

Baganas stebina viskuo. Nuotraukose matyti vaizdai neperteikia to įspūdžio, kai stovėdamas šventyklos viršūnėje stebi besileidžiančią saulę, kurios spinduliai nušviečia daugiau kaip dviejų tūkstančių pagodų ir stupų viršūnes. Lygumoje toli matyti... Sunku patikėti, kad visa tai išliko iš XI-XII amžiaus.

Mokėme lietuviškų dainų

Galbūt laikas išblukins atsiminimus, tačiau neabejoju, kad ilgai prisiminsiu per šią kelionę sutiktus žmones. Tikiu, kad Mandalajuje mus po senąją pagodą vedžiojęs ir šventyklų statybos skirtumus aiškinęs studentas tikrai pasivys savo svajonę aplankyti Paryžių. O jauna mergina Bagane mokiusi, kaip tinkamai tepti ant veido tanaką, ras gerą vaikiną ir ištekės... Su šypsena prisiminsiu ir kelionę arkliu kinkyta karieta po Inva kaimo bananų laukus su dainingu vadeliotoju. Pasikeisdami traukėme kiekvienas savo dainas, kol galų gale jis ėmė pritarti mums. Taip ir grįžome į arklių stotį jau lietuviškai visa gerkle dainuodami, apstulbindami čia susirinkusius vietinius ir turistus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"