TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Kaliningradas: žvilgsnis po dešimties metų

2013 09 27 6:00
Kaliningrade daug kas apsivertė aukštyn kojom. Kęstučio Jašinsko (LŽ) nuotraukos

„Esate ne turistas, o svečias!“ - grįžtant iš Kaliningrado srities linksmai taria Rusijos muitininkas. Netrukus prisistatęs daug įtaresnis pareigūnas ima kamantinėti visko – nuo adreso iki darbovietės. Ir tai ne vienintelis kontrastas po dešimties metų pertraukos apsilankius labiausiai į Vakarus nutolusiame Rusijos regione.

Srities keliais riedančiam nenuovokiam svetimšaliui orientuotis padeda ženklai rusų ir lotynų rašmenimis. „River Deyma“ (liet. Deimos upė) - informuoja užrašas po kirilica, iki Kaliningrado likus trims dešimtims kilometrų. Netrukus iš nuostabos pirmą kartą pakyla kairysis antakis - pamatau užkaltus prieš įvažiavimą į miestą veikusio stacionaraus milicijos posto langus. Uždarė nerimo niežulį vairuotojams kėlusį viešą visuotinės patikros bastioną...

„Nekrato“, - perskrodžia pirma mintis ratams palietus Kaliningrado gatves. Ten, kur anksčiau dejavo automobilio važiuoklė, driekiasi plačios, lygios miesto pagrindinės transporto arterijos. Sapnas? – parodžius posūkį kiti vairuotojai netrukdo persirikiuoti į gretimą eismo juostą, o išėjus pasivaikščioti praleidžia per pėsčiųjų perėją. Nelikę dalies dulkių debesis ir transporto spūstis kėlusių tramvajaus linijų. Ir ne tik jų. Panaikintas vienas pagrindinių infrastruktūros absurdų – centre stūksojęs seno gyvenamojo namo ir į jį įsirėmusio viaduko duetas. Dabar viadukas naudojamas pagal paskirtį, o pastatas nugriautas „savanoriška-priverstine“ tvarka. Šiai transformacijai nesutrukdė net begalė „mirusių sielų“ - name fiktyviai įsiregistravusių ir neva už prarandamą būstą kompensacijos siekusių asmenų.

Į poilsio erdvių sutvarkymą investuoti milijonai, nemažai parkų ir skverų atnaujinti. Ryškiausias pavyzdys – Verchnyj Prud apylinkės. Kadaise šis vandens telkinys aprūpindavo kontroversišku kvapu ir uodais nemažą miesto dalį. Dabar čia – poilsio oazė tiek mažiems, tiek dideliems, mėgstantiems sportuoti, žvejoti ar tiesiog tingėti. Ne vienas už iškirstus krūmynus, nakčia apšviestus pasivaikščiojimo, dviračių takus, veikiančius atrakcionus, vaikų žaidimo ir ekstremalaus sporto mėgėjų aikšteles bei trykštančius fontanus dėkoja poniai Liudmilai Putinai. Kalbama, kad būtent iš Kaliningrado kilusi buvusi Rusijos prezidento sutuoktinė labai svariai prisidėjo prie „miesto veido gražinimo“. Nelengva pamatuoti, ar daug tiesos turi šis teiginys. Matyt, tai nėra pagrindinis klausimas ir poilsiu čia besimėgaujančioms miestiečių šeimoms.

Kaliningrade pagausėjo spalvų, jis nebe toks pilkas.

Kaliningrade pagausėjo spalvų, jis nebe toks pilkas. Jaukiau atrodo ir kylantys nauji pastatai. Gyvybės suteikia šaligatviais, kurių anksčiau buvo nedaug kur, riedantys riedlentininkai ir dviratininkai, judrus, nors ir ne klestintis, naktinis gyvenimas.

Svetimos kišenės

Nesileidžiant į rimtus svarstymus ir stebint, kaip kaliningradiečiai tenkina vartojimo poreikius, dažnam lietuviui gali kilti nedidelis pavydo priepuolis. Žinoma, neįmanoma daryti objektyvių išvadų į svečius atvykus vos kelioms dienoms. Tačiau matant pirkėjų nestokojančius naujus prekybos centrus ir net darbo dieną lankytojų gausa nesiskundžiančius puikaus interjero barus, galvoje pradeda peštis klaustukai ir šauktukai. Juolab jog prekių ir paslaugų kainos dažnai didesnės negu mūsų mylimoje tėvynėje. Kad geriau įsivaizduotumėte – bokalas alaus bare kainuoja apie dešimt litų. Kartais daugiau. Mažai? Išgerkite du.

Sakoma, negražu lįsti į svetimas kišenes. Bet nenorom galima pamanyti, kad anksčiau šiek tiek prasčiau už mus gyvenę rusai pradėjo daugiau uždirbti. Arba, staiga patikėję šviesesne ateitimi, ėmė be gailesčio mažinti savo santaupas. Gal daugiau išlaidauti leidžia neoficialios pajamos? Jokiu būdu! Kelią šiam negatyviam reiškiniui kaipmat užkirstų efektyvios kontrolės institucijos. Štai anksčiau netoli centrinės miesto turgavietės zujo būriai nelegalių valiutos keitėjų iš Azijos. Šiandien jų, bent jau viešai, nematyti. Kodėl? Paklauskite specialiosios paskirties policijos būrio reidų liudininkų.

Mėgėjų miesto medžių paunksnėje paragauti alaus ar stipresnio alkoholio vis dar pasitaiko. Tačiau kilpa apie kaklą veržiasi ir šiems. Regėdamas į popierinius paketus įkištus gurkšnojamos „skystos duonos“ butelius ir gailiai suinkštęs, kad po 22 valandos neįmanoma nusipirkti tauraus gėrimo, nejučiom skubi stebėti naujienų per televiziją. Kirbant keistam ilgesiui suabejoji, ar čia tikrai Rusija. Pakrikusias geografijos žinias išnarplioja cigarečių dūmai kavinėje. Šios tradicijos europietiška ideologija dar nesutrypė.

Rybnaja derevnia – bandymas atkurti senojo Kionigsbergo fragmentus.

Sluoksniuota praeitis

Kad viskas nepasirodytų pernelyg miela, vertėtų paminėti, jog pagrindiniai teigiami poslinkiai įvykę miesto centre ir abipus pagrindinių gatvių. Atokiau nuo jų pakanka aptrupėjusių daugiabučių su komunikacijomis išorėje ir dantų barškėjimą keliančių duobių. Kai kurių gatvių pavadinimai – Dzeržinskio, Proletarskaja, Sovetskij prospekt – tariami nelyginant akmeninio veido diktoriaus nespalvoto vaizdo televizoriaus ekrane. Jei paieškotum, galėtum gauti į snukį, ypač sutemus. Tebėra ir žymiausias pastatas-vaiduoklis – tuščias daugiaaukštis monstras Dom Sovetov, tik jau šiek tiek padažytas ir su langais. Užtat vėl pamačius viešajame transporte dirbančias konduktores, pasikabinusias ant virvutės rulonus išvyniojamų bilietėlių, akys nusišypso.

Po Antrojo pasaulinio karo mėsmalės likusiais Kionigsbergo (Karaliaučiaus) trupiniais stengiamasi rūpintis. Nemažai žilų pastatų, gynybinių įtvirtinimų ar buvusių miesto vartų yra restauruoti ir saugomi. Ir nelabai svarbu, už kieno lėšas tai daroma – valstybės ar gautas iš užsienio. Ryškiausias senojo miesto akcentas – Priegliaus upės saloje stovinti katedra ir šalia esanti filosofo Imanuelio Kanto amžino poilsio vieta. Netoliese – jau šiais laikais pratrūkusios iniciatyvos atkurti būtovės fragmentus pavyzdys. Vokišką architektūrą menantis nedidelis statinių kompleksas Rybnaja derevnia skirtas turistams. Čia įsikūrę restoranai, suvenyrų parduotuvės, viešbučiai. Juose poilsiaujantys germanų genčių palikuonys, plaukdami pramoginiais laiveliais Priegliaus senvage, liūdnai dairosi aplinkui. Apnikti dviprasmiškų jausmų jie sunkiai pastebi už katedros plūduriuojantį praėjusio amžiaus vidurio povandeninį karo laivą – lankomiausią Jūrų muziejaus eksponatą.

Iki jūros – be „Reicho kareivių“

Nenuvažiuoti iš Kaliningrado iki Baltijos jūros – baisi nuodėmė. Ypač dabar, kai poros dešimčių kilometrų atstumą įmanoma nuskrieti autostrada. Greitkelis pakeitė dar prieš karą tiestą siaurą kelią, tankiai apsodintą medžiais, kurie dėl dažnų avarijų buvo vadinami „Reicho kareiviais“.

Pirkite centrinėje turgavietėje - nesigailėsite.

Iš pajūrio miestelių labiausiai pasikeitęs Zelenogradskas. Suremontuota krantinė ir pastatytas jūros tiltas – gera vieta mėgstantiesiems stebėti bangas ir horizontą. Pavydūs liežuviai plaka, kad gyvenvietėje poilsio lizdelius sparčiai suka turtingi maskviečiai. Žinoma, nekilnojamojo turto kainos verčia išsižioti. Vaikai prasižioja kitur – buvusiame vandens bokšte įkurtame kačių muziejuje raminamu pavadinimu „Murariumas“. Nors visi eksponatai negyvi, miaukimo mažai nebus, kaip ir teigiamų emocijų susipažįstant su humoristine katino sandaros schema.

Svetlogorskas – didžiausias Kaliningrado srities pajūrio kurortas, kaip visuomet pilnas iš „didžiosios Rusijos“ ir užsienio sugužėjusių poilsiautojų. Bet dėl bangų nuplautų paplūdimių, aptrupėjusios krantinės ir nebeveikiančio lifto bokšto, kuriuo kadaise naudojosi neįstengiantieji prie jūros nusileisti stačiais laiptais, miestelis atrodo liūdnokai.

Gamtovaizdžio gerbėjams, ieškantiems nuo aukštų skardžių atsiveriančių jūros platybių, derėtų patraukti į Lesnojės, Primorės ir Donskojės kaimelius. Norintieji pasiskrudinti saulėje ir susipažinti su gintaro kasybos ypatumais gali dirstelėti į Jantarną. Pliažas čia puikus. Tačiau eidamas užkąsti į barą, įsikūrusį prie pat buvusios gintaro kasyklos „Ana“ ir memorialo karo žudynių aukoms, jautiesi nelinksmai.

Stoties ideologas

Nepasisekė Leninui. Jis tapo nepageidaujamas Kaliningrado centre. Pagrindinėje miesto aikštėje - Pergalės - stovėjęs metalinis plikagalvis vadas buvo sumaniai pašalintas. Klastos nesuprato nei jis pats, nei jo gerbėjai, buvo išvengta galimų protestų. Pradėjus rekonstruoti aikštę paminklas išgabentas „restauruoti“. Kiek vėliau tyliai išardytas ir jo aukštas postamentas. Laikas bėgo, o Leninas į buvusią vietą taip ir negrįžo. Tačiau miestiečiai nenuliūdo – aikštė buvo iš esmės rekonstruota, apšviesta ir išpuošta gėlėmis. Šalia iškilo didingas Kristaus Išganytojo soboras, o aikštės viduryje atsirado miestą didvyrį ir armiją nugalėtoją šlovinantis obeliskas.

Neva restauruotas Leninas neprapuolė. Jis pastatytas nuošalesnėje vietoje, netoli geležinkelio stoties, kad pasitiktų ir palydėtų keliauninkus. Niekas dėl to stipriai nesikeikia. „Lietuviai yra savi, - porina vienas barmenas. – Jie moka keiktis rusiškai.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"