TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Kalnuose vietos pakanka visiems

2007 07 27 0:00
Kalnų įdubose 2 kilometrų aukštyje tyvuliuoja ežerėliai, o vasara neįveikia visų sniegynų.
Autorės nuotrauka

Kopinėjant po kalnus kojos pavargsta, bet galva ir akys atsigauna neaprėpiamose platybėse.

Ne vienas keliautojas padarė išvadą, kad kelionės į Europos didmiesčius vasarą vargina. Pailsėti neleidžia žmonių spūstys gatvėse, ypač turistų traukos vietose, miesto erzelis, netgi informacijos apie lankomus objektus gausa. Pasirinkusi bene artimiausius mums Slovakijos kalnus nenusivyliau. Turistinis autobusas, anksti rytą pajudėjęs iš Vilniaus, vakare jau pasiekė Slovakiją. Už viešbučio lango Tatranska Lomnica miestelyje - Aukštųjų Tatrų kalnai. Lydintis autobusas kasdien padėdavo įveikti atstumus asfaltu, o gražiausias kalnų vietas pasiekdavome savomis kojomis.

Lyg mažytės skruzdės

Prieš išvykdama į Slovakiją girdėjau nuomonių, kad Tatruose jau per daug turistų, čia miniomis plūsta vokiečiai, lenkai, ir kad negali, kaip anksčiau, laisvai, niekieno netrukdomas pakeliauti. Pabuvusi Aukštuosiuose ir Žemuosiuose Tatruose bei Slovakijos Rojuje su tokia nuomone nenorėčiau sutikti. Kalnai tokie dideli ir vietos juose tiek daug, kad daugybė turistų po juos išsibarsto kaip mažytės skruzdėlytės. Niekas niekam netrukdo. Tik tolyje matai, kad kažkas kažkur eina, kopia, lipa, leidžiasi. O aplink - neaprėpiama platybė kalnų grožio.

Pirmiausia aplankyti Šaltosios tėkmės kriokliai šalia Stary Smakovec miestelio šniokštė tokiu garsu, kad susikalbėti buvo neįmanoma. Na, taip, krantus buvo nutūpę turistai, tačiau jie grožėtis upe netrukdė, žmonių visai nebuvo girdėti ir jausti, viską užgožė galinga tėkmė. Ant vieno akmens ramiai meditavo dvi keliaujančios vienuolės.

Sunku, bet gražu

Kitą dieną pradėjus žygį iš Štrebske Pleso kalnų miestelio, esančio jau 1350 metrų aukštyje, į Bistre Sedlo kalnų perėją (2314 metrų), vadovė perspėjo, kad bus nelengva, bet gražu. Pirmiausia kylant aukštyn, ties ta vieta, kur jau baigėsi augmenija, per stačią uolų sieną iš 25 metrų aukščio krito krioklys. Grožio ir įspūdžių pakako net ir toms moterims, kurios nuo čia, įvertindamos savo jėgas, grįžo atgal. Yra dar kitas būdas pasigrožėti kalnais nesiryžtant 8 valandų žygiui per Bistre Sedlo perėją - galima iki pusės kalno pakilti keltuvu ir gurkšnojant aromatingą kalnų žolelių arbatą palaukti žygeivių ten esančioje kalnų trobelėje, vietinių vadinamoje "chata".

Pasiryžusiesiems įveikti Bistre Sedlo perėją kelias buvo nelengvas, tačiau ir gražių vaizdų - dar daugiau. Kalnų daubose tyvuliavo ne vienas skaidrus ežerėlis, stebino vidurvasarį apledėjusios pakrantės, sniego ploteliai. Tačiau keliaujant visiems buvo karšta. Ant sniego net prigulė vienų keliautojų aviganių veislės šuo. Regis, jam patiko lydėti savo šeimininkus tokiu neįprastu keliu.

Nepratę po kalnus laipioti turistai neturėtų išsigąsti - deguonies trūkumas jaučiamas tik pakilus į daugiau kaip 3000 metrų aukštį. Turistams be specialaus pasiruošimo ir inventoriaus Slovakijoje siūlomos tik šiek tiek per 2000 metrų aukštį siekiančios viršukalnės. Tokius kalnus puikiai įveikia net ir pirmą kartą čia atsidūrę keliautojai. Dar vienas žygių po kalnus pliusas - nereikia baimintis erkių, joms per aukštai, ir jos čia negyvena.

Kitą dieną Chopoko kalną (2024 metrai) Žemuosiuose Tatruose taupydami laiką beveik visą įveikėme keltuvu. Pėsčiomis beliko gal pusvalandis iki viršūnės ir šalia jos esančios užeigos "Kamenna chata". O būrys sutiktų slovakų kareivių į kalną aukštyn ir žemyn kopė pėsčiomis. Matyt, jie taip dažnai treniruojasi, juk kartais tenka padėti gelbėtojams.

Slovakų šerpai

Po žygio kalnų trobelėse būna skanus bet koks maistas. Užkandžius, gėrimus, geriamąjį vandenį čia kasdien aukštyn neša vietos nešikai - slovakų šerpų klubo nariai. Sportiški vyrai ant nugaros prisikrauna nemažai krovinio (juk ne iki visų kalnų trobelių maistą galima pristatyti keltuvais). Turistai, sutikę šiuos nešikus, nulydi juos pasigėrėjimo kupinais žvilgsniais. Kalniečiai sako, kad tai labai sveikas užsiėmimas. Apskritai nuo laipiojimo po kalnus kalniečių net plaučių tūris didesnis ir raudonųjų kraujo kūnelių jų kraujyje daugiau nei lygumų gyventojų.

Suprantama, kalnų trobelėse ir maistas, ir gėrimai dėl tokio nelengvo pristatymo būdo pabrangsta, bet lietuviams slovakų kainos įkandamos. Pavyzdžiui, sriuba kalnų papėdėje kainuos 3 litus, o kalnų trobelėje - jau 6. Nors slovakai labai vertina savo saldžiai rūgščią kopūstienę (ją po vidurnakčio patiekia net tradicinėse slovakų vestuvėse), iš tiesų lietuviška kopūstienė skanesnė. Tačiau nereikia peikti slovakiškos virtuvės, kurioje beveik nėra daržovių (tik joms priminti prie patiekalų pridedama po vieną kitą griežinėlį agurko ar pomidoro, paprikos) - juk kalnų šalyje nedaug dirbamos žemės.

Orų prognozės negalioja

Iš kalnų trobelių terasų atsiveria tokie vaizdai, kokių nė viena aukščiausio lygio miesto kavinė jums nepasiūlys. Rodos, sėdėtum ir sėdėtum laiko neskaičiuodamas, jei ne greitai besikeičiantys kalnų orai. Tik užkopei į kalno viršūnę, oras geras, fotoaparato objektyvas pasiekia toliausius tolius, žiūrėk, po kiek laiko virš galvos ima plaukti balti debesys, purkšti lietutis, ir aplink - jokių vaizdų. Tada kaip per miglą atsargiai kalnų takeliu leidiesi žemyn. O čia - vėl šilčiau ir šviesiau. Todėl einant į kalnus beviltiška klausytis orų prognozių, jos čia negalioja. Net nuo vieno saulės apšviesto kalno gali matyti, kaip ties kitu jau lyja. Tad einant į kalnus visada pravers apsiaustas nuo lietaus - net jei iš ryto ir šviečia saulė.

Kas sudėliojo akmenis?

Kol Slovakija ir Čekija gyveno bendrai (Čekoslovakija taikiai pasidalijo į dvi valstybes 1993-iaisiais), vieni kitiems vis pabambėdavo. Slovakai sakydavo, kad čekai per daug juos spaudžia dirbti, o čekai slovakus vadindavo tinginiais. Pamačius, kaip slovakai tvarko ir prižiūri savo kalnus, tinginiais jų tikrai nepavadinsi. Dėl kruopštaus jų darbo einant per kalnus nužymėtais takais gali jaustis visiškai saugiai. Kas keliasdešimt metrų akmenys paženklinti spalvotais dažais, kad nenuklystum nuo maršruto - juk takas per akmenis nenusitrypia ir jo niekaip nepastebėtum. Turistams skirtame kelyje akmenys sudėti tvirčiau (kiek darbo reikėjo!), nė vienas nejuda. O kur kelias eina stačiomis uolomis, į akmenis įgręžti (elektros čia nėra!) geležiniai strypai, prie jų pritvirtintos grandinės - įsikibus į jas lengviau įveikti sudėtingesnes vietas. Kalnų šlaituose, kur jau veši augmenija, šalia turistams nužymėtų akmeninių takų visų pušaičių šakos kruopščiai nupjaustytos ir kiekviena padažyta apsauginiais dažais. Tokių tvarkingų maršrutų po Tatrus - daugybė. Ir visus juos tvarko, prižiūri, tikrina kalniečiai slovakai. Gal kažkur po audros akmenys užgriuvo kelią, gal kažkur net ir vidurvasarį prisnigo, o turistams reikia atsakyti, ar visur saugu leistis keliauti.

Kalniečiai - lėto būdo

Kad slovakai lėto būdo žmonės, matyti daug kur. Jie neskuba per daug europėti. Mūsų nuomone, slovakai galbūt net šiek tiek užsistovėję vietoje. Čekai didžiuojasi, kad yra kur kas toliau pažengę. Kai kurios krautuvėlės Slovakijoje, pavyzdžiui, suvenyrų, į kurias užsuka daugybė turistų, atrodo kaip sovietinių laikų "lavočkos". Ką nors nusipirkus pardavėjos labai lėtai suvynioja (Lietuvoje jau seniai neteko matyti taip lėtai dirbančių pardavėjų). Tačiau jos paperka nuoširdumu, pasidomi, ar jau namo traukiame, ar į kalnus, ką Slovakijoje ketiname aplankyti.

Sakoma, jog visi kalniečiai lėtesni, ramesni. Ir turistai patiria, kad kalnai veikia raminamai. Atsidūręs kalnuose niekur nepasiplėšysi ir nepaskubėsi - esi visagalės gamtos valioje.

Slovakų lėtumas jiems tik į naudą. Mokslininkai teigia, kad lėtesnės tautos ilgiau išsaugo savo tradicijas, folklorą. Pavyzdžiui, slovakai turi daugiau kaip 70 tautinių skirtingai siuvinėtų kostiumų rūšių. Ir juos daug kur dėvi. Mūsų grupę Pieninų nacionaliniame parke mediniais plaustais Dunajeco upe plukdę plaustininkai dėvėjo mėlynas, ryškiomis gėlėmis siuvinėtas liemenes. Tai savotiška jų uniforma. Jauni vaikinai nekompleksavo su turistais negalėdami susikalbėti angliškai. Kalbėjo slovakiškai. Kas mokėjo rusiškai, šiek tiek lenkiškai, puikiai juos suprato. Plaustininkai, priekyje regėdami akmenuotas upės vietas, paaiškindavo visiems suprantamai - "niagara", ir sukdavo į kitą šoną. Kad įsivaizduotume, kur mes plaukiame, tiesiog parodė ranka - viename krante - Lenkija, kitame - Slovakija, o mes - "duty free" zonoje. Beje, parduotuvėse, kavinėse nesivaržant galima kalbėti rusiškai - slovakai supranta, juk jie taip pat slavai. Ir jus geriau supras nei angliškai.

Žmogus žmogui - draugas

Kai šalia nėra jokių keltuvų, civilizacijos, o į priekį veda tik akmenuotas kelias, hipnotizuojamai veikiantis kalnų grožis tiesiog užburia. Atrodo, net žmonės čia geresni. Susitikę kalnų kelyje nepažįstami keliautojai vieni su kitais šypsodamiesi sveikinasi - kiekvienas savo kalba, ir puikiai vieni kitus supranta. Susidarius spūsčiai ties sunkiau įveikiamomis vietomis vieni kitiems padeda. Pavyzdžiui, įveikiant jau prieš pat Bistre Sedlo perėjos viršūnę nuolat ir vasarą esantį sniego šlaitą, sutikta pagyvenusių vokiečių pora mielai paskolino mūsų grupės keliautojams po savo lazdą slidžiam šlaitui įveikti. Kai kas bijodami pasižiūrėti žemyn, sniegą įveikė beveik keturiomis, o studentai dar ir su alaus skardinėmis rankose ėjo sau pasišvilpaudami.

Gyvena skurdžiau

Kaip pasakojo mūsų grupę lydėjusi kelionių vadovė Loreta Žilinskienė, jau dešimtį metų turistus lydinti po Slovakiją, puikiai susikalbanti slovakiškai ir čia turinti daug pažįstamų, slovakų atlyginimai ir pensijos maždaug tokio dydžio, kaip ir Lietuvoje, maisto produktų kainos irgi panašios, tačiau pas juos žymiai didesni įvairūs mokesčiai (kuo arčiau kalnų, tuo jie dar didesni). Tad dėl mokesčių naštos slovakai gyvena skurdžiau. "Pavyzdžiui, valdininkų atlyginimas apie 1000 litų, bankininkų - apie 2500 litų, o mėnesio stacionaraus telefono ryšio abonementinis mokestis - 500 litų, - pasakojo L.Žilinskienė. - Atrodo neįtikimai daug, tačiau slovakai, nors ir naudojasi mobiliaisiais telefonais, neatsisako senojo stacionaraus telefono ryšio. Jie dar naudojasi ir faksu. Galbūt tai susiję su jų lėtoku būdu. Nemažas Slovakijoje ir automobilio civilinio draudimo metinis mokestis - 2700 litų (Lietuvoje - keli šimtai litų). Studentai už lovą bendrabučio kambaryje kas mėnesį moka apie 700 litų."

Pasak kasmet į Slovakiją vykstančios L.Žilinskienės, negalima sakyti, kad slovakai taip jau ir stovi vietoje. "Ragina juos ir Europos Sąjunga, skiria pinigų naujiems keliams per kalnus statyti. Važiuojant šie darbai matyti. Kai prieš dešimtį metų plaukėme Dunajeco upe iki Lenkijos sienos, atplaukus nieko nebuvo, dabar jau pastatyta graži trobelė, kurioje turistai gali pavalgyti. Nuo upės iki jos nutiestas pėsčiųjų takas. Anksčiau ir jo nebuvo. Slovakai jau išmoko uždirbti iš turizmo", - pasakojo kelionių vadovė.

Tik be palapinių

Slovakai labai saugo savo turtą - kalnus. Kadangi juos labai pamėgo turistai iš įvairių šalių ir jų vis daugėja, apsistoti palapinėse čia neleidžiama. Gražiausi kalnų plotai paskelbti nacionaliniais parkais, rezervatais. Daugybė siūlomų maršrutų tokios trukmės, kad spėtum iki vakaro pasiekti artimiausią miestelį.

Norintieji išvysti kalnų viršūnes nušviečiančią tekančią saulę gali rinktis specialų maršrutą, kai nakvojama kalnų trobelėse. Tačiau jų nėra labai daug, dėl tokių nakvynių tektų tartis iš anksto. Tokias keliones pasirinkę turistai nešasi maistą ir miegmaišius, nakvoja trobelėse ant medinių gultų.

Slovakijos kalnuose yra daugybė turistams nužymėtų maršrutų, čia galima vykti kelerius metus iš eilės ir vis atrasti naujų kalnų. "Kai šią vasarą turėsiu atostogų, su draugais važiuosiu į Slovakiją, - sakė šiemet jau keturis kartus turistų grupes į Slovakiją lydėjusi L.Žilinskienė. - Tada galėsiu daugiau laiko pabūti mėgstamose gražiose kalnų vietose."

Po Slovakijos kalnus paprasta keliauti ir atvykus individualiai. Kiekviename kalnų miestelyje įsigiję kalnų žemėlapį galėsite kasdien pasirinkti vis kitą maršrutą. Ir žemėlapyje, ir kalnų rodyklėse kelias matuojamas ne kilometrais, o valandomis, nes kiekvienas kalnų kilometras, atsižvelgiant į jo sudėtingumą, įveikiamas per skirtingą laiką.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"