TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Kambodža: čia reikia važiuoti dabar

2008 02 08 0:00
Autorės nuotrauka

Į šią šalį važiuoti verta ilgam. Pakeliui aplankant Tailandą, Laosą ir Vietnamą. Nusipirkus motociklą leistis per šalis, aplankant kaimelius ir miestelius, kur vietinių žmonių būsite pavaišinti kokoso pienu bei nuoširdžia šypsena.

Ir važiuoti reikėtų dabar, nes į turistų lankomas vietas ima drąsiai skverbtis kapitalizmas: statomi didžiuliai viešbučiai, primenantys Turkijos pakrantes, steigiasi prabangios parduotuvės, formuojasi turistų poreikius atitinkantis sekso paslaugų sektorius, o vaikų pirmasis žodis vietoj "mama" yra "prašau, duok dolerį". Kambodža patraukia žmonių nuoširdumu ir sodriomis rudomis akimis, žmogaus dar nenuniokota gamta ir pačiu skaniausiu maistu, pardavinėjamu gatvėse. Patraukia.. ir nebepaleidžia.

Pirmasis įspūdis

Po ilgo skrydžio leidžiantis Pnompenio oro uoste matyti vien ryžių laukai - kiek neįprastas vaizdas pagalvojus apie sostinę, juk mes įpratę matyti daug šviesų, mašinų, aukštų pastatų. O čia po gabalėlį suskirstyti žemės lopinėliai, kurie primena balas. Iš karto pamanai, kad vietoj vasariško apavo čia labiau praverstų guminiai batai, o suknelių gali iš viso neprireikti. Nusileidus mus pasitinka tvankuma, bene 35 laipsnių karštis.

Iškart pasijutom kitokie: mūsų oda, plaukai, apranga, apavas, net mimika skiriasi nuo vietinių. Dėmesį patraukia kelyje zujantis gal koks tūkstantis motociklų ir dviračių, ant kurių telpa viskas: šeima su dviem vaikais, turguje pirktos 2 metrų ilgio dailylentės, krepšiai. Atrodo, mes tiek nesutalpiname net į savo lengvąjį automobilį. Pastatai iš pirmo žvilgsnio - apgriuvę, dažniausiai dviejų aukštų: pirmame įrengta krautuvėlė, antrame - butai. Taip pat pasirodo tokie nematyti tuktukai - motociklo ir karučio junginys - jie naudojami kaip taksi, tačiau yra perpus pigesni, nes nėra kondicionieriaus, o važiuodamas keliu prisikvėpuoji automobilių išmetamųjų dujų.

Kelionė į kaimą

Nutarę, kad miestą dar spėsime pamatyti, nusprendėme vykti į kaimą pasižiūrėti, kaip gyvena paprasti žmonės. Susiradome laivų uostelį ir ėmėme derėtis dėl kainos. Pirminę - 112 JAV dolerių - greitai pavyksta numušti iki 36 už 25 vietų laivą su kapitonu keturioms valandos. Po pusantros valandos plaukimo pamatome žmonių siluetus. Priplaukę arčiau išvystame iki kaklo į vandenį įbridusius žmones, laikančius jaučius, būrį besimaudančių vaikų, vienuolius, skalbiančius rūbus. Daug veiklos ir judesio vienu metu. Sekami didžiulio vaikų būrio, patraukiame pasižvalgyti po kaimą. Užsukame į vienus namus, kuriuose moterys audžia šilką, bet tai nieko keisto, mename laikus, kai mūsų močiutės audė tautines juostas. Pilvams ėmus groti maršus, pamatome pavėsinėje sėdinčią šeimą, tad nedrąsiai žengiame jų link ir ženklais klausiame, ar negalėtume užkąsti. Moteris rodo patiekalus, o mes linkčiodami galvas renkamės. Ant stalo atsiranda keturios ryžių lėkštutės su kažkokio gyvūno mėsos gabalėliais, padažų, kokoso pieno ir kokakolos. Ši - dezinfekcijai, nes Lietuvoje buvome prigąsdinti, kad pavojinga valgyti gatvėje. Už keturių asmenų pietus sumokame 3 dolerius. Labai juokingai kaime ieškome tualeto, net kapitono prašėme pagalbos, mat kūno kalbos žmonės nesuprato, nesuvokė, ko mes norime. Pasirodo, kaimuose tualetų tiesiog nėra, nebent juos turi turtingesnieji, o dauguma gyventojų visus "reikalus" atlieka susiradę patogią vietelę.

Blaškydamiesi po kaimą aptinkame vietinį "grožio saloną", kurio iškaboje - nublukęs, nusitrynęs europietės moters atvaizdas, viduje - dvi senovinės kirpyklos kėdės priešais veidrodį.

Karalienės gimtadienis

Grįžę į sostinę, nusprendžiame pasivaikščioti po miestą. Sutemus suprantame, kad Pnompenyje beveik nėra įprasto gatvės apšvietimo - ten nuo medžio prie medžio kabinamos kalėdinės lemputės. Eidami upės pakrante pamatome daugybę žmonių, sėdinčių ant kilimų, gatvės prekeivių, pardavinėjančių maistą ir, kaip vėliau mums paaiškino, Karalienės rūmus. Nusiperkame makaronų ir pritupiame ant vieno iš patiestų kilimų. Prie mūsų prieina moteris ir kalbėdama pusiau angliškai, pusiau prancūziškai bei kūno kalba įspėja, kad nevalgytume kai kurių prekeivių gaminamo maisto ir papasakoja, kad čia žmonės švenčia karalienės gimtadienį. Švenčiantieji nevartoja jokio alkoholio, apsvaigusių žmonių taip pat nesutinkame, visi tiesiog sėdi ir kalbasi valgydami. Apie 10 val. vakaro miestas ėmė tuštėti, prekybininkai rinkosi daiktus - šventė baigėsi. Vėliau ieškojome vietos, kur dar galėtume nueiti, paragauti vietos valgių ir gėrimų, tačiau atidarytų kavinių neradome.

Kitoks gyvenimo būdas

Mūsų rytai buvo labai sunkūs, jautėmės apsnūdę dėl to, kad Kambodžoje žmonės dieną pradeda 8 val. ryto, o Lietuvoje tai 4 val. nakties. Aštuntą vakaro miestas paprastai ištuštėja. Iš pradžių niekaip nesupratome, kaip per tokį karštį šalyje žmonės tokie aktyvūs. Juk Italijoje, Ispanijoje, Meksikoje ir kitose saulėtose valstybėse žmonės kaip tik į gatves išeina saulei nusileidus už horizonto. Vietos gyventojai aiškino, kad toks žmonių įprotis atsiradęs per raudonųjų khimerų valdymą, kai sutemus gatvėse rodytis būdavo pavojinga, tad taip elgiamasi iki šiol. Taip pat vietiniai pasakojo, kad didelė Kambodžos problema - smurtas šeimose. Pasak Rami, 21 metų Kambodžos gyventojos, jos tėtis vaikus mušdavo iki nualpimo tol, kol mama vieną naktį pabėgo. Tokia situacija yra daugelyje šeimų, tačiau pasak Rami, dažniausiai arba beveik visada skriaudėjai lieka nenubausti dėl galiojančios vadinamosios šeimos teisės - net nužudymo atveju šeimos nariai sprendžia, ar smurtautoją reikia patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Dažniausiai šeima nutaria teisinėmis procedūromis nesinaudoti, nes prarastų pajamas, jei šeimos maitintojas patektų į kalėjimą arba gautų baudą. Galbūt dėl to Kambodžoje yra moterų reikalų ministerija.

Prekyba žmonėmis

Kambodžos karalystė garsėja įvairiomis sekso paslaugomis ir prekyba žmonėmis, ypač vaikais. Tai jau žinojome prieš atvykdami į šią šalį, todėl natūralu, kad vienas pirmųjų klausimų sutikus Kambodžos tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) atstovę buvo: kiek kainuoja vaikas? Nustebome. Buvome šokiruoti. Sunkiai patikėjome, kad vaiko kaina prasideda nuo 100 dolerių. Kaina priklauso nuo vaiko amžiaus, lyties, išvaizdos. Vaikai dažniausiai išnaudojami sekso paslaugoms, verčiami prašyti išmaldos, tarnauti. Pasirodo, Kambodžoje ir aplinkinėse valstybėse - Vietname ir Loase - vaikai yra nuomojami. TMO atstovė papasakojo apie atvejį, kai jie į Kambodžą grąžino mergaitę, kurią tėvai buvo išnuomoję pusmečiui, nors jai buvo tik 7 dienos. Kūdikis buvo reikalingas dėl išmaldos, nes tuomet dosniau aukojama. Daugiausia vaikų parduodama į Tailandą arba šalies viduje.

Kaimas ant vandens

Vienas įdomesnių dalykų, matytų šalyje, - plaukiojantis kaimas. Prasidėjus liūčių sezonui Kambodžoje vanduo per valandą gali pakilti apie tris metrus, žmonės namus statosi ant polių, o plaukiojančiame kaime - viskas pastatyta ant plaustų. Gyvenama nedideliuose namukuose, ant vandens pastatyta ir mokykla, krepšinio aikštelė, bažnyčia, parduotuvės. Žmonių gyvenimas ten priklauso nuo vandens srovių, kurios keičiasi prasidėjus liūtims, nuslūgus vandeniui, atplaukus turistams. Ežeras - svarbiausia jų gyvenime, nes čia jie gaudo žuvį, plauna indus, senais laivais plukdo turistus. Juokavome, kad tokio paprasto būdo pakeisti kaimynus matyt pasaulyje daugiau nėra.

Turgūs ir derėjimaisi

Šalyje pagrindinė prekyba vyksta turguose. Apsilankę maisto prekyvietėje nustebome, kad viskas išdėliota tiesiog ant žemės pasidėjus kartono ar medienos gabalą. Didžiulis dvokas sklinda iš mėsos ir žuvies skyrių, kadangi šie produktai 40 laipsnių karštyje laikomi be jokio ledo ar šaldiklio. Pirkėjui priėjus prekeivis tiesiog ranka nuvaiko muses, kurios iš karto vėl grįžta. Turguje aptikome, kad šiame krašte esama net šešių bananų rūšių: vieni skirti kepti, kiti virti, treti valgomi žali ir pan. Prisipirkome nematytų vaisių ir vakare kėlėme puotą.

Daiktų turguje gali įsigyti visko, tačiau pirminė kaina būna bene penkis kartus didesnė už realią. Vėliau išsiaiškinome, kad šalyje nėra konkurencijos. Pirkome vietnamietiškas kepures, iš vieno prekeivio nusiderėjome iki 1,5 dolerio už kepurę (prašė 6). Kadangi kepurių nesutiko parduoti po dolerį, kreipėmės į šalia sėdintįjį, pardavinėjantį lygiai tokias pat kepures ir girdėjusį mūsų pokalbį, bet šis irgi prašė šešių. Tad visą derėjimosi "ceremoniją" su juo reikėtų pradėti iš naujo.

Labiausiai traukia Ankorvatas

Dažna priežastis, dėl kurios žmonės atvyksta į Kambodžą, - Ankorvatas. Tai daugiau kaip šimtas įvairiausių budistinių ir induistinių šventyklų, išsibarsčiusių didelėje, pėsčiomis neapeinamoje teritorijoje. Šis miestas buvo pastatytas IX-XIII a. siekiant išaukštinti khimerų karalystės šlovę. Pasak informacinių stendų ir žmonių pasakojimų, mieste gyvenimas buvo toks geras, kad ėmė sparčiai gausėti gyventojų ir dėl to užsiteršė vanduo, tad gyventojai paliko miestą, kuris vėliau apaugęs samanomis ir vijokliais dingo džiunglėse. Ankorvatas XIX a. buvo atrastas prancūzų mokslininkų ir šiandien yra gausiai lankomas turistų iš viso pasaulio. Galbūt dėl to bilieto į šį miestą kaina - 40 dolerių, ir Kambodžoje daugiau tokių kainų niekur nėra. Klaidžiojant po šią vietovę įdomu pajusti, kad čia nesilaikoma jokių saugumo reikalavimų - viskas priklauso nuo tavo paties apsisprendimo ir noro rizikuoti. Į šventyklą, kuri prilygsta penkiaaukščiam namui, siaurais, aukštais laiptukais žmonės lipa ir leidžiasi be jokios apsaugos ar turėklų. Viskas pasakyta lentelėje: "Ankorvato administracija neatsako už jūsų saugumą." Pats Ankorvatas - menkai saugomas, dėl to dažnai iš čia dingsta Budos skulptūrų galvos, kurios vėliau atsiduria juodojoje rinkoje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"