TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Kartą Afrikoje (I): masajai – piemenys XXI amžiuje

2015 06 15 6:00
Mobiliųjų telefonų neatsisako ir pusiau klajoklinį gyvenimo būdą išlaikantys piemenys.  Rositos Garškaitės nuotraukos

Šiandieniame pasaulyje sunku įsivaizduoti žmones, pragyvenančius iš galvijų ganymo, lankančius bendruomenės susirinkimus po medžiu ir nežinančius tikslios savo gimimo dienos – „kai atėjau į šį pasaulį, smarkiai lijo“. 

Tokį gyvenimo būdą vis dar išlaiko masajų gentis Rytų Afrikoje – Kenijoje bei Tanzanijoje. Pastarojoje jų priskaičiuojama nuo 800 tūkst. iki vieno milijono (iš viso šalyje gyvena apie 47 milijonai žmonių). Ši etninė grupė pasaulyje gana žinoma: apie ją netrūksta mokslinių bei publicistinių knygų, romanų, nevyriausybinės organizacijos rūpinasi piemenų teisėmis, su jų kultūra supažindinti turistai lauktuvių namiškiams veža tradicinius papuošalus, menininkai fiksuoja egzotiškus papročius.

Net kojos į Afriką nenorintiems kelti europiečiams masajų tradicijos buvo pristatytos prieš dešimtmetį pasirodžiusiame labai prastame vokiečių filme „Baltoji masajė“ („Die weiße Massai“, 2005). Pametusi iš meilės galvą vokietė išteka už šios genties vyro, susilaukia vaiko, tačiau patyrusi gyvenimą bendruomenėje ir jos papročius pabėga.

Šių eilučių autorei su grupe žurnalistų iš Europos nevyriausybinės organizacijos „Minority Rights Group International” kvietimu gegužės pabaigoje teko apsilankyti kaimiškame Kiteto regione, Tanzanijoje ir savo akimis pamatyti (nors ir labai trumpai), kaip jie gyvena.

Pakeliui į susitikimą su viena masajų bendruomenių stabtelime prie nedidelio vandens telkinio. Nuo jo iki gyvenvietės – keli kilometrai. Moterys semia vandenį indais ir neša įprastiniu vietiniams būdu – ant galvos. Vanduo skirtas tiek žmonių, tiek gyvulių poreikiams.

Staiga tolumoje išryškėja aukšto, liekno, ryškia raudona skraiste apsisiautusio piemens figūra, o jo parginta banda lekia prie vandens. Pagal masajų legendą, pasaulio pradžioje dievas turėjęs tris sūnus ir vienam davęs strėlę medžioklei, antram - kauptuką žemei dirbti, o trečiam – lazdą ganymui. Save iš pastarojo kildinanti gentis tiki, kad visi žemės galvijai iš tiesų priklauso jiems.

„Mes dar nepasirengę“, – atsako vienas genties atstovas, jį apspitusių žurnalistų paklaustas, ar nesiruošia keisti gyvenimo būdo, pavyzdžiui, imtis žemdirbystės. Kai kurie jų kalba ir suahili, valstybine Tanzanijos kalba, tačiau dauguma moka tik savo genties kalbą. Bet kuriuo atveju mums reikalingas vertėjas.

Klausimas apie gyvenimo būdo keitimą kyla ne be pagrindo. Didelė dalis masajų gyvena labai skurdžiai (tokie turi iki šimto galvijų, tuo metu turtingiesiems jų priklauso tūkstantis ar du), be to, jie priversti klajoti ieškodami naujų ganyklų savo kaimenėms bei vandens išteklių. Jei ne klajoklinis gyvenimo būdas, gal masajų nė nebūtų Tanzanijoje. Manoma, kad gentis kilusi iš Šiaurinės Afrikos dalies – Sudano ar net Egipto – ir palikusi Nilo upės slėnį XIV-XVI a. Ieškodami ganymui tinkamos vietos vidurio-rytų Afriką jie pasiekė XVII-XVIII a.

Kitas masajus, kurį sutinkame prie vandens telkinio pakeliui į gyvenvietę, nustebina tuo, kad ant kaklo nešiojasi mobilųjį telefoną. Paaiškina, kad dažniausiai laiko jį išjungtą, o įjungia tik tuomet, kai būtinai reikia susisiekti su kuo nors iš bendruomenės. Tai ypač aktualu tiems, kurie priklauso morani – karių – kategorijai, jauni vyrai yra genties saugotojai (kad jais taptų turi sumedžioti liūtą).

Kadangi elektros masajų namuose nėra – naudojami telefonų įkrovikliai su saulės elementu. Jau atvykę į gyvenvietę pamatėme, kad mobiliuosius turi nemenka dalis vyrų ir moterų. Tiems, kurie nemoka skaityti, reikalingi adresatai telefonų knygoje pažymimi specialiu ženklu, tarkime, žvaigždute. Šį kartą mobilieji buvo panaudoti ne pagal įprastinę paskirtį – masajai, atsilygindami už mūsų naudojamus diktofonus bei fotoaparatus, fotografavo ir filmavo mus savo telefonais. Kai kurie jų sakė matą baltaodžius pirmą kartą, genties moterys čiupinėjo žurnalisčių plaukus, norėdamos įsitikinti, kad jie tikri, vienas vaikas pribėgo paliesti pėdkelnių medžiagos.

Moisonas Josephas Abrahamas – modernus masajus.

Visiškai išvengti kontakto su besikeičiančiu pasauliu neįmanoma net ir daugybę senovinių papročių išlaikiusiems masajams. Telefonai – ne vienintelis pavyzdys. Dėmesys krypsta į jų batus, kurie kadaise būdavo gaminami iš karvės odos, o šiandien – iš dviračių, motociklų, automobilių padangų. Ryškiaspalvės languotos skraistės iš medvilnės pakeitė kūnui pridengti naudotą galvijų odą. Kai kurių vyrų riešus puošia laikrodžiai.

Kalba, apranga, gyvenimo būdas – šie trys aspektai apibrėžia masajus, net ir tuos, kurie palieka gimtuosius kaimus ir išvyksta gyventi į miestą, gauna išsilavinimą, susiranda darbus. Viename didžiausių Tanzanijos miestų Arušoje modernūs (kaip patys save apibūdina) masajai užsiima įvairiausia veikla: nuo prekybos tradiciniais papuošalais iki ekskursijų turistams organizavimo. Ką reiškia būti šios genties atstovu mieste paaiškina Moisonas Josephas Abrahamas, kelias dienas žurnalistus automobiliu vežiojęs po Kiteto regioną.

Kadangi abu su žmona yra masajai, namie su vaikais kalba genties kalba. Kartais dėvi tradicinius drabužius, namie laiko tris karves, kai pavyksta – nuvažiuoja kelias dešimtis kilometrų į bendruomenės susirinkimus, tačiau nelabai dažnai, ir tuoj pat paaiškina – mieste gyvenimas kur kas intensyvesnis nei kaime, kur gyvena genties vyresnieji. Du jo berniukai, atėjus laikui, bus apipjaustyti, kaip ir jis pats. Dar pažymi, kad negali pasistatyti tradicinio masajiško namo, nes tokiame neįsivesi elektros, ar turėti daugiau žmonų, nes pajamų užtenka tik vienai išlaikyti (o senelis turėjęs aštuonias žmonas). Jis puikiai kalba angliškai, ispaniškai, yra pramokęs dar keleto kalbų, nors niekad neiškėlė kojos iš gimtosios šalies.

Tokių modernių masajų kaip Moisonas – daugybė. Tik ne visiems pavyksta išlaikyti tradicijas. Pavyzdžiui, Navaya Ndaskoi, dirbantis tyrėju ir informacijos vadybininku piemenų ir tenykščių etninių grupių teises ginančioje organizacijoje, vedė moterį iš kitos genties, tad jų vaikai nešneka nė viena tėvams gimtąja kalba. Nors jis pats laiko save masajumi, bendruomenės, kuriai priklauso požiūris – ne pats teigiamiausias. N. Ndaskoi primena, kad vienam šios etninės grupės asmeniui šalies istorijoje pasisekė užimti netgi ministro pirmininko kėdę. Edwardas Moringe Sokoine‘as vadovavo valstybei nuo 1977-ųjų iki 1980-ųjų ir dar metus - nuo 1983-ųjų. Modernieji masajai šiuo faktu didžiuojasi, tačiau politiko šeima tokiam gyvenimo kelio pasirinkimui greičiausiai nepritarė, pažymi N. Ndaskoi.

Apie moterų padėtį gentyje bei masajams kylančias problemas dėl žemės skaitykite kituose pasakojimuose iš viešnagės Tanzanijoje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"