TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Kartą Afrikoje (IV): jie medžioja ir renka

2015 07 07 14:00
Rositos Garškaitės nuotraukos

Maistą susimedžioti ar susirinkti tekdavo mūsų protėviams akmens amžiuje, šiandien jį užsiauginame patys, o dažniausiai tiesiog nusiperkame. Tanzanijoje gyvena akie gentis, kurios nariai iki šiol maitinasi sumedžiota antilope ar surinktu medumi. 

Tiesa, jų ateitį dengia tamsūs debesys. Manoma, kad per kelis artimiausius dešimtmečius Afrikoje medžiotojų-rinkėjų apskritai nebeliks, nes išlaikyti tradicinį gyvenimo būdą jiems vis sunkiau. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad į Tanzaniją jie atėjo nuo Nilo upės slėnio kaip piemenys, tačiau, patyrę sunkumų, sugrįžo prie medžioklės ir rinkimo.

Nesutaria su masajais

„Masajai mus vadina dorobo, bet iš tikrųjų mes vadinamės akie“, – tai pirmoji frazė išsakyta medžiotojų-rinkėjų genties, kurios atstovų Tanzanijoje likę vos penki šimtai, susitikus kaimiškame Tanzanijos Kiteto regione. Šioje šalyje gyvena per 120 skirtingų etninių-lingvistinių grupių, iš kurių masajai – vieni labiausiai žinomų pasaulyje, jų skaičius siekia iki milijono. Jie akie genčiai taiko menkinantį „dorobo“ apibūdinimą dėl to, kad neturtingi, nelaiko galvijų.

Akie genties susirinkimas, kuriame dalyvavome ir mes, žurnalistai iš Europos, į Tanzaniją atvykę nevyriausybinės organizacijos „Minority Rights Group International“ kvietimu, iš pradžių pasirodė panašus į masajišką. Susirinkusieji sėdi ant žemės po medžiais, kurie meta nemenką šešėlį, kalbantysis atsistoja. Tačiau netrukus išryškėjo vienas skirtumas – moterų padėtis. Jos sėdi ne atskirai nuo vyrų, o šalia jų, drąsiai kalba, ploja. Viena jų, Nakai Tureto, su papuošalais ausyse bei aplink kaklą, ant tradicinių rūbų užsigobusi ryškiaspalvį pledą, nori papasakoti savo asmeninę istoriją.

Tris vaikus turinčios moters sūnaus žmona paliko bendruomenę ir išėjo pas kitą vyrą – masajų, drauge pasiėmusi ir vaikus. Nors atrodytų, kad vaikams geriausia augti su motina, N. Tureto aiškina, kad šitoks poelgis neteisingas, ne tik dėl sukelto skausmo, bet ir dėl to, kad vaikai priklauso akie genčiai, o ne masajams. Ji norėtų pati eiti jų ieškoti ar paduoti moterį į teismą, tačiau per daug vargingai gyvena, prašo pagalbos savo bendruomenės narių.

Jei nori vesti šios genties moterį, turi surinkti 12 bidonų po 20 litrų medaus, tad masajai mielai ima jas į žmonas, mat nereikia atiduoti galvijų. Tuo metu akie vyrai masajų moterų į namus neparsiveda, nes už jas reikia „sumokėti“ 8 karves. Žemdirbiai tai išgali, o akie vyrai ne. N. Tureto pasakoja, kad jie jaučia ir masajų, ir ūkininkų priespaudą. Su pirmaisiais neretai susikertama dėl vandens išteklių, o su pastaraisiais – dėl žemės. Pasak jos, dabar nuo nuo gyvenvietės negali nueiti nė 500 metrų, nesusidūręs su ūkiu, o anksčiau ji nuklysdavusi labai toli, rinkdama vaisius.

Stinga maisto

„Raudojome ilgą laiką ir dabar raudame, nes trūksta maisto“, – sako N. Tureto. Akie žmonės valgo laukinius vaisius, uogas, žoles, šaknis, medų, mėsą. Tam, kad prasimaitintų, jiems reikalingi brūzgynai, tačiau, žemdirbiams plečiant savo teritorijas, jų sparčiai mažėja. Anot moters, jų žemę naudoja kiti, o jiems patiems gresia išnykti.

Aplink jų dabartinę gyvenvietę, kurią bendruomenė žada palikti dėl mažėjančių išteklių, auga nemažai baobabų. Pirmąsyk tenka pamatyti šio medžio, daug kam žinomo tik iš knygos „Mažasis princas“, vaisių. Iki trisdešimt metrų aukščio ir daugiau nei dešimt metrų skersmens pasiekti galinčių savanos galiūnų vaisiai labai maistingi – tikras kalcio, kalio, antioksidantų ir vitamino C šaltinis. Vietiniai baobabus vadina apverstais medžiais, nes jo šakos atrodo kaip šaknys. Akie gentis iš jų vaisių gamina košę, kurią skanina medumi. Jis surenkamas iš tų pačių baobabų drevių, kuriose įsikuria bitės, šis procesas užtrunka ilgokai. 20 litrų medaus surinkti galima per mėnesį ar du, o parduoti už 60 tūkst.Tanzanijos šilingų (30 JAV dolerių). Palyginimui – maža karvė kainuoja apie 200-500 tūkst. Tanzanijos šilingų (100-250 JAV dolerių). Vadinasi, norint įsigyti karvutę, medų reikėtų rinkti apie pusę metų.

Sutikti akie bendruomenės nariai pasakoja, kad apie septynios dešimtys jų gentainių šiuo metu yra brūzgynuose, medžioja, renka. Jie gali negrįžti ir du mėnesius. Jei sumedžioja gyvūną – jo mėsą džiovina aukštai medyje, kad apsaugotų nuo kitų žmonių ar žvėrių. Šitaip mėsa, pasak jų, išlieka tinkama valgyti dar kokius tris mėnesius. Akie lankais, ietimis, spąstais medžioja antilopes, buivolus, žirafas, netgi dramblius. Tiesa, šis prasimaitinimo būdas taip pat nuosmukyje, mat nuo 2009 metų medžioklė šalyje stipriai ribojama. Įdomu tai, kad nors bendruomenė gyvena drauge, grobiu, net dideliu, tarpusavyje nesidalinama. Kitaip tariant, jei kuri šeima sumedžioja dramblį – viena ir sudoroja.

Mažėjant medžioklės ir gėrybių rinkimo plotams, natūraliai kyla klausimas, kodėl akie gentis nekeičia savo gyvenimo būdo. „Ūkininkauti – ne mūsų kultūra, nors vyriausybė ir skatina“, – atsako jie. Ir tuo pačiu teigia: „Neturime maisto, alkstame“. Tiesa, vėliau paaiškėja, kad vis dėlto Tanzanijos Kiteto regione gyvenančioje akie bendruomenėje pokyčių yra – kai kurie jau ėmėsi ūkininkauti. Vienas sakė turįs nedidelį lopinėlį žemės, kur augina daržoves, kitas – trijų karvių savininkas, trečias turi penkias ožkas. Taigi dilema, su kuria susiduria medžiotojai-rinkėjai XXI a. – išlaikyti savo tradicinį gyvenimo būdą ir mirti iš alkio ar prisitaikyti prie naujų sąlygų tam, kad išgyventum.

Mokykla – gerai, bet per toli

Akie žmonėms trūksta ne tik maisto, bet ir vandens, arti gyvenvietės nėra nei mokyklos, nei ligoninės, tačiau esama liuteronų bažnyčios. Pačios keisčiausios, kokią šių eilučių autorei yra tekę matyti. Tik rąstai bei medžių šakos. Paprasčiau už paprastumą. Didžioji dalis akie bendruomenės, paklausti apie tikėjimą, sakosi esą krikščionys, kai kurie katalikai, tačiau juos skaitlingumu lenkia liuteronai. Tuo metu tradicinėse genties dainose kreipiamasi ne į Kristų, o į kitus dievus – juodąjį, susijusį su saule, ir baltajį, duodantį lietaus.

Pasak Samwelio K. Olekao, Kiteto regione veikiančios nevyriausybinės organizacijos vystymosi programos direktoriaus, daugybė vietinių vaikų neina į mokyklą, o daugiausia iš masajų bei akie genčių. Nors mokslas Tanzanijoje privalomas nuo devynerių metų, pamokas praleidinėjančiųjų tėvai nėra baudžiami. Kaip aiškina S. K. Olekao, yra bent trys priežastys, kodėl mokyklų pastatai tušti. Visų pirma trūksta mokytojų, šiuo metu šimtui mokinių tenka vienas ugdytojas. Kitas dalykas – mokyklas vaikams sunku pasiekti, jos neretai yra už keliolikos kilometrų nuo jų gyvenviečių. Ir galiausiai – gentys nesupranta, kam išsilavinimas reikalingas. Nors N. Tureto iš akie bendruomenės, paklausta apie mokyklą, teigia, jog vaikai turėtų ją lankyti, jei tik įmanoma. Išsilavinimas, pasak jos, vėliau gali praversti, kad ir jos situacijoje, norint susigrąžinti vaikaičius. Mokslus išėjęs žmogus patartų jai, ką daryti, surašytų skundą ar pan., mat ji pati neraštinga.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"