TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Kartą Afrikoje (V): katalikai musulmoniškame Zanzibare

2015 07 23 12:00
Rositos Garškaitės nuotraukos

Ten balto smėlio paplūdimiai, koralų rifai, saulėje blizgantis Indijos vandenynas ir akmeninis miestas, įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Ten gimė grupės „Queen“ lyderis Fredis Merkuris. Ten kasdienybė ne tokia nerūpestinga, kaip regisi iš turistų pamėgtų atvirukų. 

Salyne, kur 98 proc. gyventojų sudaro musulmonai, norint patekti į šv. Juozapo katedrą tenka praeiti pro apsauginį su metalo detektoriumi. Saugumo priemonių imtasi ne be reikalo – pastaraisias metais užpulti trys katalikų kunigai, vienas jų neišgyveno.

Krikščionybės vartai

Pusiau autonominį Tanzanijai priklausantį archipelagą sudaro dvi pagrindinės salos – Pemba ir Ungudža. Pastaroji, didesnė, dažniausiai vadinama paprasčiausiai Zanzibaru, mat ten įsikūrusi turistų mėgiama šio vardo gyvenvietė su žymiuoju akmeniniu miestu, kurio siauros, šešėliuotos gatvelės klaidina turistų grupes bei gelbsti nuo alinančio karščio. „Valandos pasivaikščiojimo krante man pakako, grįžau į laivą šaltos vonios ir popietės po elektriniais ventiliatoriais“, – rašė žymus britų romanistas Evelynas Waughas, apsilankęs ten praėjusio amžiaus viduryje.

Salynas britų pamėgtas neatsitiktinai. XIX a. pabaigoje Didžioji Britanija Zanzibaro sultonatą pavertė savo protektoratu. 1963 metų pabaigoje monarchija trumpam atstatyta, bet jau kitų metų pradžioje Zanzibarui susijungus su Tanganika radosi nauja valstybė – Tanzanija. Šis archipelagas – vienas seniausių prekybinių uostų rytinėje Afrikos pakrantėje, žinomas jau nuo XV a. dėl prekybos prieskoniais, ypač gvazdikėliais, ir... vergais. Šiandien vergų turgaus vietoje stovi anglikonų bažnyčia. Iš pusantro milijono vietinių gyventojų krikščionybę išpažįsta mažiau nei du procentai – per dešimtį tūkstančių katalikų, keli tūkstančiai anglikonų ir šiek tiek kitų konfesijų protestantų.

Tuo metu žemyninėje Tanzanijos dalyje krikščionių – apie ketvirtadalį. Pasirodo, jog katalikybė į žemyną išplito būtent per Zanzibarą, kur XIX a. atvyko Šventosios Dvasios misionieriai ir ėmė išpirkinėti afrikiečius iš vergijos, statė ligonines, mokyklas. Šia kongregacijai priklauso ir dabartinis Zanzibaro katalikų vyskupas Augustine‘as Ndeliakyama Shao, salyną apibūdinantis kaip krikščionybės vartus.

Dialogas per bendrą darbą

Nors vietiniai katalikai ne taip seniai šventė 150-ąsias tikėjimo metines, atskira vyskupija, priklausanti Tanzanijos vyskupų konferencijai, čia pradėjo veikti tik po Tanzanijos susikūrimo. Šiandien aštuoniose parapijose ir nemažame kiekyje kaimiškose vietovėse esančių misijų stočių dirba penkiolika kunigų. Iš šiaurinės Tanzanijos dalies kilęs A. Shao čia atvyko aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.

Šv. Juozapo katedra.

„Nepriklausomybės paskelbimo laikais Katalikų Bažnyčia buvo varžoma, pavyzdžiui, negalėjome statyti naujų bažnyčių, – teigia vyskupas, su kuriuo kalbamės kurijoje, esančioje šalia istorinės šv. Juozapo katedros. – Dabar vyriausybė suteikia žemės bei kitas sąlygas nevyriausybinėms organizacijoms socialinei veiklai vykdyti. Galime statyti bažnyčias, koplyčias, vaikų darželius, mokyklas, ambulatorijas“. Pokalbio metu iki mūsų atsklinda vaikų balsai: vienas darželis įsikūręs katedros pašonėje. Tiesa, didžioji dalis jo lankytojų – musulmonai. Katalikai turi ir savo vidurinę mokyklą, kurioje yra apie tūkstantis mokinių.

„Iš labai santūrios Bažnyčios tapome besiplečiančia Bažnyčia, aktyvia visuomenėje. Tai leido užmegzti gerus ryšius su musulmoniška gyventojų dauguma“, – pasakoja A. Shao. Anot jo, laikui bėgant pasisekė sumažinti išankstinius musulmonų nusistatymus katalikų atžvilgiu bei įsivaizdavimą, kad islamas – viršesnis už kitas relgiijas. „Esu girdėjęs apgailestaujant, kad nesu musulmonas, juk darau tokius gerus darbus. Manyta, kad gerumas kyla tik iš islamo išpažinėjų. Tokie išankstiniai nusistatymai susilpnėjo“, – kalba vyskupas. Jis pabrėžia, kad veiksmingiausias būdas skirtingų religijų atstovams vieniems kitus pažinti – drauge užsiimti socialine veikla.

Netikėtumas – išpuoliai prieš katalikus

Paklausus, ar dažnai pasitaiko musulmonų atsivertimo į katalikybę atvejų, ganytojas purto galva. Net jei vietinis musulmonas išreikštų tokį norą, būtų bandoma jį perkalbėti, mat atsimetimas nuo islamo reikštų pašalinimą iš bendruomenės. Norintis tapti kataliku būtų pasmerktas. A. Shao teigimu, islamiškoji dauguma bijo, kad katalikai nori juos atversti į savo tikėjimą, tačiau Bažnyčia puikiai supranta, kokias įtampas visuomenėje sukurtų tokie bandymai. „Nepaisant to, kad mūsų labai mažai, kad mes neatvertinėjame jų vaikų, baimė tvyro“, – komentuoja jis, pridurdamas, kad būtent musulmonų skaičius auga katalikų sąskaita. Krikščionės priima islamą dėl neretų vedybų su musulmonais.

Vyskupas kalba, kad situacija kur kas paprastesnė būtų su religiją pakeisti norinčiais musulmonais, atvykusiais iš žemyninės šalies dalies. Pasak jo, tai neįneštų chaoso į Zanzibaro visuomenę, kurioje šeimos tik musulmoniškos arba tik krikščioniškos, kai žemyninėje dalyje esama ir mišrių. „Ten jie atviresni, – sako pašnekovas. – Jei čionykštė mergina nori tekėti už musulmono ir likti katalike – neįmanoma. Laikui bėgant tai supratome“.

Nepaisant taikaus sambūvio pastangų, pastaraisiais metais potencialūs Zanzibaro turistai visame pasaulyje informuoti, kad rojaus kampeliu laikomame salyne įvyko kruvini išpuoliai. 2012 metais, šv. Kalėdų dieną, buvo pašautas katalikų kunigas Ambrose Mkenda. Nors jį kliudė dvi kulkos, sužalotas dvasininkas išgyveno. Kitų metų pavasarį kun. Evaristas Mushi buvo nušautas, eidamas aukoti sekmadienio šv. Mišių. Mirė iš karto. Tais pačiais metais užpultas ir dar vienas dvasininkas: iš interneto kavinės išėjusį kunigą Anselmą Mwangambą nudegino rūgštimi. Jis vis dar gydosi veidą. Be to, tuo laiku sudegintos dvi katalikų bažnyčios ir mokykla.

Ne religinė neapykanta, o politiniai tikslai

Pasak katalikų vyskupo, už atakas atsakingi politikai. Jis pasakoja, kad viskas prasidėjo nuo propagandos iš karto pro praėjusių visuotinių rinkimų 2010-aisiais: viešose vietose imti leisti prieš krikščionybę nukreiptų kalbų įrašai, tas pats bylota per pamokslus mečetėse bei pamokas medresėse. Kaip tikina ganytojas, rinkimus pralaimėjusios politinės jėgos be paliovos diegė mintį, kad Zanzibaro musulmonai vargšai, neišsimokslinę, bedarbiai, nes juos išnaudoja valdantieji krikščionys iš žemyninės šalies dalies. Nepaisant to, kad apie kurstomą neapykantą žinojo saugumo struktūros bei vietinė valdžia – nesiimta jokių priemonių. „Įtampa vis kilo dėl propaguotos neapykantos. Į jaunosios kartos galvas įsodinta mintis, kad krikščionių čia nereikia, jie užima musulmonų darbo vietas, turėtų išvykti, nes yra svetimi“, – komentuoja A. Shao.

Stebėsenos ir vertinimo ekspertas Mohamedas Saidas, dirbantis Pembos saloje, pasakoja, kad Zanzibaras garsėja savo religine tolerancija, o islamas apskritai yra taikos religija, neskatinanti žudynių, kankinimų, išnaudojimo. „Tie įvykiai, kai vienas kunigas buvo nudegintas rūgštimi, kitas nužudytas, įvykdyti norinčių sugriauti Zanzibaro taiką ir saugumą“, – teigia jis. Dar priduria, kad būtent tuo laiku nemaža dalis vietinių kovojo dėl nepriklausomybės nuo Tanzanijos paskelbimo, tačiau nė vienas jų neturėjo pagrindo puldinėti katalikų. Mohamedo įsitikinimu, išpuoliai suplanuoti tam, kad pasikeistų politinė darbotvarkė: sukurtas negalinčio savimi pasirūpinti, paramos iš žemyninės šalies dalies reikalingo Zanzibaro vaizdinys. „Bet tai netiesa. Mes turime pakankamai išteklių... O jie nenori leisti mums skristi savo sparnais, vietoje to traukia mus atgal, – sako musulmonas. – Panašu, kad dabartinė sąjunga išnaudoja Zanzibarą“.

Zanzibaro vyskupas.

Paklaustas apie nepriklausomybės tikėtinumą M. Saidas atsako: „Ji bus, bet tai užtruks. Mums reikia stiprių lyderių, kurie gebėtų save apibrėžti kaip nepriklausomus. Dabar jiems įtaką daro žemyninės dalies lyderių priimami sprendimai“. Tuo metu A. Shao pabrėžia, kad Zanzibaro gyventojai – tanzaniečiai. Po išpuolių religinės bendruomenės subūrė Taikos kūrimo komisiją, kuriai vadovauja vietinis muftijus, o jo dešinioji ranka – katalikų vyskupas. Kas mėnesį dvasininkai susirenka diskutuoti apie tai, kaip išvengti įtampų visuomenėje, kreipiasi į politikus, pastebėję, kad pastarieji rinkiminėje kovoje segreguoja gyventojus religiniu pagrindu, kursto neapykantą. Šių metų spalį šalyje vyks visuotiniai rinkimai, o kampanija prasidės jau rugpjūtį. Katalikų ganytojas tikina, kad Komisija stebės, ar vietiniai politikai siekia rinkėjų dėmesio taikiai: „Mes visi tanzaniečiai, kalbame ta pačia kalba, dalinamės ta pačia žeme, neturėtume būti atskiriami dėl išpažįstamos religijos“.

Gyvesnė katalikų bendruomenė

„Dabartinis periodas – ramus. Valdžia kur kas budresnė įstatymų pažeidimams bei neapykantos kurstymui. Jie supranto, kad jei niekas nesikeis, suprastės turizmas. Akmeniniame mieste atsirado stebėjimo kameros“, – pasakoja pašnekovas. Jis dėl ateities nusiteikęs optimistiškai, jei tik polinės jėgos nesugriaus dabartinės trapios ramybės, skirstydamos piliečius pagal išpažįstamą religiją. Zanzibaro vyskupas priduria, kad vietiniams būtina tolerancija ir vienybė, nes grėsmių netrūksta iš išorės. „Negalime sakyti, kad esame taikos sala, kai kaimynai kenčia. Meldžiamės, kad valdžia padarytų viską, kad teroristai neateitų pas mus“, – apie teroristinės grupuotės „Al Shabab“ kovotojus iš Somalio kalba A. Shao. Pasirodo, jų jau esama Kenijoje, Mumbasos uoste, o iš ten paprasta pasiekti ir Zanzibarą. Be to, vietinis jaunimas dėl aukšto nedarbo lygio prisijungia prie šios grupuotės. Tanzanijos gyventojai tiek žemyninėje dalyje, tiek salyne nerimauja, ar apmokyti jaunuoliai nesumanys grįžti į gimtąją šalį.

O kol kas nedidelė katalikiška „sala“ musulmoniškame salyne gyvuoja. Šv. Mišios aukojamos ne tik sekmadieniais, dienos metu veikia darželiai, mokyklos, knygynėlis šalia katedros, vakarais repetuoja parapijos choras, buriasi maldos grupės, renkasi adoruotojai. Keturių skirtingų kongregacijų vienuolės užsiima socialine veikla bei ruošia vaikus ir jaunimą sakramentams. Po atakų prieš kunigus, kaip pasakoja vyskupas, katalikų tarpe radosi daugiau vienybės, paramos vieni kitiems. „Bendruomenė pagyvėjo. Bažnyčios bei misijų stotys – pilnos. Daugybė tikinčiųjų eina komunijos, poros – tuoktis, krikštyti vaikus. Musulmonų neatvertinėjame, mūsų skaičius didėja tik šeimų dėka“, – kalba A. Shao, pridurdamas, kad islamo išpažinėjų šeimynos kur kas gausesnės.

Grupė žurnalistų iš Vidurio ir Rytų Europos viešėjo Tanzanijoje nevyriausybinės organizacijos „Minority Rights Group International“ kvietimu

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"