TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Keliauti su geografais – šūvis į dešimtuką

2016 01 12 11:35
Asmeninio albumo nuotraukos

Geografas, keliautojas, kelionių vadovas, žurnalistas, Lietuvos geografijos mokytojų asociacijos prezidentas Rytas Šalna įsitikinęs, kad po kelionės turistams neatsakytų klausimų neturi likti. Visą pasaulį išmaišęs R. Šalna atsakymų į savus klausimus ieško ne vieną ir ne du kartus aplankydamas svetimą kraštą bei rinkdamas jame skaniausias kelionių razinas.

– Kada susirgote kelionių liga? Kada pajutote, kad be kelionių gyventi negalite?

– Nė nežinau, ar tai liga, gal greičiau gyvenimo aistra, juk esu geografas, o koks geografas nenorėtų pažinti pasaulio? Polinkis pamatyti pasaulį atsirado dar mokykloje, jau tada kilo keistų anais laikais klausimų – kodėl negaliu išvykti, kas yra už raudonosios linijos? Nesąmonė, aš vis tiek kada nors keliausiu!

– Sunku įsivaizduoti geografijos mokytoją, kuris pažįsta tik žemėlapį...

– Šiais laikais nebūtina keliauti norint sužinoti kažką naujo, daug svarbiau – motyvacija skaityti ir pažinti. Keliaujantis geografas tiesiogiai prisiliečia prie to, ką skaito knygose. Asmeninė patirtis leidžia atsikratyti stereotipų, neprofesionalių išvadų, kurios visuomenę pasiekia iš pseudo keliautojų lūpų. Keliaujantis geografas beveik visada objektyvesnis, nes jis ten buvo, matė savo akimis, girdėjo savo ausimis. Šiais laikais geografijos mokytojams atsiveria neribotos galimybės keliauti ir pažinti pasaulį, nemažai mokytojų tai ir daro, pagal savo išgales. Keliauti – reiškia atrasti ir pažinti, bet taip keliaujančių žmonių Lietuvoje ne tiek ir daug – didžioji dalis atostogas leidžia kurortuose, trindamiesi pilvais paplūdimiuose. Lietuvos geografijos mokytojų asociacija talkina mokytojams, organizuoja nekomercines ekspedicijas. Keliauti su geografais – šūvis į dešimtuką tiems, kurie nori iš tikrųjų pažinti pasaulį.

– Ar turite žemėlapį, kuriame žymite aplankytas vietas?

– Didžiulis žemėlapis kabo mano darbo kabinete, tačiau jam prižiūrėti trūksta laiko. Tiesą sakant, aplankytos vietos gerai laikosi mano atmintyje, turiu vidinį žemėlapį, kuriame orientuojuosi kaip savo namuose.

– Esate išleidęs knygą apie kelionių razinas. Tai kas yra toji razina kelionėje?

Kai žmonės grįžta iš kelionių ir pasakoja, kad viskas buvo gerai, idealu, nebuvę jokių nesusipratimų, vadinasi, jų kelionėje razinų nebuvo. Kas kita – netikėtumai, juokingos ir pamokančios istorijos, keisti nutikimai ar problemos. Štai tos razinos! Esu kelionių vadovas, nemažai mano ir saldžių, ir karčių razinų suvalgyta keliaujant su grupėmis.

– Kuria savo kelione didžiuojatės?

– Mane grūdina tik sunkumai. Viena iš tokių kelionių vyko labai seniai, kai mūsų ekspedicija iš Lietuvos nelegaliai žvalgė ruožą tarp dabartinio Kazachstano ir Kinijos: didelis aukštis, nuošali vieta, šaltis, baimė – viskas buvo nugalėta ir įveikta. Kitą kartą į Pietų Ameriką lydėjau beveik 30 žmonių grupę. Prikaustyti žmonių dėmesį, būti už juos atsakingu dieną ir naktį tris savaites, kai pats sergi ir privalai gydytis – nelengvas iššūkis.

– Keliaujate ir vienas, ir su šeima, ir pats vadovaujate kelionėms. Tai itin skirtingi keliavimo būdai, kokių pamokų juose gavote?

– Vienas aš nekeliauju, nebent kelionėmis galima laikyti fotografavimą, pėsčiųjų žygius, važinėjimą dviračiu ir automobiliu po Lietuvą. Taip keliaudamas turiu galimybę džiaugtis gamta, atsidurti, kur jau esu buvęs vis kitu paros ar metų laiku. Mūsų šeimos kelionės – tai mini ekspedicijos. Šeima žino, kad bus įtraukta į pažinimo procesą. Vadovavimas žmonių grupei – didelė atsakomybė. Pagrindinis mano tikslas – atskleisti šalį, po kurią keliaujame. Tokiose kelionėse reikia balansuoti tarp turinio ir žmonių. Dirbti su žmonėmis nėra lengva, bet labai įdomu, tad ir ieškau kelio į kiekvieno širdį, stengiuosi, kad žmonės, kuriuos lydžiu, jaustųsi saugiai, užtikrintai, kad kuo daugiau sužinotų. Turistams po kelionės neturi likti neatsakytų klausimų.

– Prieš dvidešimt metų Laose ar Kambodžoje buvo galima rasti žmogaus nepaliestų vietų, dabar ten vienas, vargu, ar palydėsi saulę. Kur galima pabėgti savęs ir vienatvės ieškančiam žmogui? Ar išvis įmanoma pabėgti?

Vis daugiau keliaudami po pasaulį manome, kad žmonija išprotėjo, nėra kur dėtis nuo žmonių. Tačiau lygiai taip pat galvoja ir kiti – mes esame tie, per kuriuos negalima ramiai palydėti ar sutikti saulės. Ne kiti sudaro kamščius ir minias, tai mes esame jų dalis. Svarbu tai suvokti ir nesipiktinti. Pietryčių Azijos šalys – vienas iš pigiausių keliavimo regionų pasaulyje, natūralu, kad ten vyksta daug žmonių. Noras pamatyti žmogaus nepaliestas vietas yra egoizmas, tačiau pasaulyje dar esama daugybė vietų, kuriose turistų nedaug. Išvis nesuprantu, kam vykti velniai žino kur ieškoti vienatvės. Lietuvoje mažai gyventojų, o gražios gamtos – labai daug. Užlipkite ant kalvos, nueikite prie upės ar ežero, nuvykite prie jūros Kuršių Nerijoje ir galėsite būti vienatvėje. Nenorite minios aplink, keliaukite ne sezono metu, tik susitaikykite, kad gali lyti, saulės nebūti danguje ir dar daug viso kito. Neatrastomis lietuviams šalimis vis dar lieka Namibija, Kanada, Čilė, Naujoji Zelandija. Jos toli, žinoma, bet jose labai daug erdvės.

– Ar dar jums likę, ką pamatyti Lietuvoje?

– Nesu vietų ir objektų kolekcionierius, mano tikslas – pasidžiaugti tuo, ką matau. Kodėl žmonės lipa ir lipa ant Gedimino kalno? Atrodo, juk pakaktų vieno karto... Lietuva tokia graži, jog man norisi jos nuostabius kampelius pamatyti visais metų laikais, brėkštant, leidžiantis saulei, dieną, o kai ką ir naktį. Visada randu kažką naujo – bažnytėlę, koplytėlę, kalvelę ar negirdėtą atodangą, lankymui prikeltą piliakalnį. O kaip miela kaime ar miestelyje pasikalbėti su vietiniais!

– Lietuvoje vis mažiau likę nekeliaujančių žmonių, tačiau, kokią šalį patartumėte rinktis žmogui, kuris pirmą kartą iškeliauja.

– O man atrodo, kad nekeliaujančių Lietuvoje dar labai daug . Kai kurie neturi galimybių, kiti – poreikio. Baisiausia, kad daug „egiptinių“ nekeliauja po Lietuvą ir jos nepažįsta. Turėtume pažinti kaimynus. Latvija yra artimiausia, jų nuostabų kraštą ir linkiu aplankyti pirmą kartą už Lietuvos ribų keliaujantiems. Graži, tiesiog nuostabi yra Estija.

– Be kokių daiktų jūs niekuomet neišvykstate į kelionę?

Svarbu, kaip keliauju, tačiau svarbiausi: fotoaparatas, žemėlapis ir, žinoma, knyga – kelionės vadovas ar net keli. Aš visada turiu žinoti, kur keliauju. Man reikia išsamios informacijos, o ne internetinių paskubomis randamų internetinių draiskalų. Ir dar vienas dalykas – pinigai, be kurių nieko nepamatysi. Verta daug dirbti, uždirbti, taupyti ir pamatyti pasaulį. Vienintelis dalykas, ko niekas negali atimti – jūsų įspūdžiai ir žinios.

Ryto Šalnos įdomiausių šalių dešimtukas

Naujoji Zelandija – pasaulis miniatiūroje.

JAV – beribiai atstumai ir neįtikėtini įspūdingos gamtos klodai.

Čilė – kontrastų šalis: nuo dykumų iki tundros.

Peru – Andų galybė ir inkų imperijos paveldas.

Islandija – geologijos lobynas ir pirmapradės gamtos šalis.

Australija – pasaulis aukštyn kojomis.

Namibija – tylaus smėlio valstybė.

Gvatemala – majų civilizacijos lopšys.

Norvegija – gamtos atvirukas.

Etiopija – kur skyla Afrika ir išliko akmens amžius.

Japonija – tradicijų ir modernumo pavyzdys pasauliui.

Apie savo kelionių įspūdžius R. Šalna pasakos Tarptautinėje turizmo ir aktyvaus laisvalaikio parodoje ADVENTUR, kuri vyks sausio 22–24 d.

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"