TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Keliauti taip, kad nugara pagaugais nueitų

2016 02 15 19:00
Užsienio spaudos nuotraukos

Į keliones dažnai leidžiamės pailsėti, pamatyti neregėtų vaizdų, paragauti neragautų patiekalų. Tačiau kai kurie keliautojai neriasi iš kailio patirti šiurpą keliančių nuotykių. 

Pasaulyje yra daug nematytų kampelių: nuo žiurkėmis aplipusių šventyklų iki gyvatėmis knibždančių salų. Siūlome pasileisti į naujų įspūdžių kupiną kelionę.

Skeletų ežeras

Indijos šiaurinėje dalyje esantis Rupkundo ežeras atrastas 1942 metais, kai vienas girininkas, bevaikščiodamas po Himalajų kalnus, 5029 metrų aukštyje atrado užšalusį seklų ežerą, kurio krantai buvo nugulę žmonių kaulais.

Netrukus radosi norinčiųjų paaiškinti, kaip atsirado ši masinė kapavietė. Variantų buvo gausybė: nuo istorijų apie ritualinę savižudybę iki masinės epidemijos.

..

Tačiau 2004 metais įvykusi ekspedicija pateikė, tikėtina, arčiausiai tiesos esantį atsakymą. Pirmausia buvo paskaičiuota, kad tie 200–300 žmonių skeletai ten guli nuo 9-ojo amžiaus. Aplinkui rasta daug jiems priklausiusių daiktų – žiedų, iečių antgalių, odinių batų ir bambukinių lazdų. Tačiau vienas bendras dalykas vienijo visus skeletus – kiekvieno galvoje žioji po vienodą gilų įtrūkimą. Mokslininkai nustatė, jog jie atsirado nuo teniso kamuoliuko dydžio ledo gabaliukų, krušos metu kritusių iš dangaus. Kadangi apylinkėje nebuvo kur pasislėpti, visi piligrimai ir jų palydovai žuvo, o jų mirtis iki šiol masina keliautojus.

Patariama šią vietą lankyti vasarą, nes kaulus pamatyti galima tik sniegui nutirpus.

Gyvačių sala

33 kilometrus nuo San Paulo (Brazilija) nutolusi sala Keimade Grande vadinama gyvačių namais. Joje gyvena apie 4000 nuodingiausių pasaulyje angių šeimos ilgauodegių auksinių kaisakų (lot. Bothrops insularis).

Šių nykstančių gyvačių sala dėl pakilusio vandens lygio buvo atskirta nuo žemyno.

Apie saloje gyvenusius žmones kuriamos legendos. Štai vienoje, aprašytoje discovery.com portale pasakojama, jog 1920 metais čia gyveno švyturio prižiūrėtojas su žmona ir penkiamete dukrele. Švyturys, sakoma, buvo naudojamas įspėti laivus apie pavojingą salą. Maistą šeimai tiekdavo laivais, tačiau vieną kartą trijulė rasta negyva. Nors namas buvo aptvertas aukšta tvora, vienai gyvatei pavyko patekti į saugomą teritoriją ir pražudyti šeimą. Tie, kas buvo atsidūrę saloje, vis dar girdi su vėju sklendžiantį mergaitės juoką. Dabar salos švyturys veikia automatiškai.

Kita legenda pasakoja apie tris alkanus iš nesėkmingos žūklės grįžtančius žvejus, susiviliojusius saloje augančiais bananais. Nelaimėliai buvo sukąsti gyvačių, nors du dar sugebėjo grįžti į valtį. Po kelių savaičių jų kūnai buvo rasti paskendę kraujo klanuose, tačiau trečiojo kūnas iki šiol nerastas.

Dar viena istorija – apie sumanymą užauginti bananų plantaciją saloje. Tam, kad sala taptų saugi, ji buvo padegta, tačiau gyvatės nežuvo, mat pasislėpė salos olose. Planai įkurti plantaciją buvo nutraukti.

Auksinės kaisakos užauga iki pusės metro ilgio ir išskiria labai stiprius nuodus, kurie tiesiog ištirpdo žmogaus odą. Gyvatės nuodai sukelia inkstų nepakankamumą, raumenų masės nekrozę, į smegenis išsilieja kraujas, prasideda žarnyno kraujavimas. Tačiau vis tiek randasi drąsuolių, kurie nukanka iki šios salos, nors tai dažniausiai būna tik mokslininkai. Skaičiuojama, kad viename šios salos kvadratiniame metre yra po 1 gyvatę.

Nors 1920 metais Brazilijos Karinis jūrų laivynas dėl pavojaus žmonėms ir salos ekosistemai užkirto kelius į Keimade Grande, biologiniai piratai rengia išvykas į šią salą, kad prisigaudytų gyvačių, mat juodojoje rinkoje jas įmanoma parduoti už nemenką sumelę.

Žiurkių šventykla

Tikinčiųjų ir turistų traukos objektu Indijoje esančia Karni Mata šventykla galima grožėtis ir bjaurėtis. Šioje šventovėje karaliauja žiurkės.

Radžastano Thar dykumoje stovinti šventykla – mažiausiai 20 tūkst. žiurkių namai. Čia joms leidžiama viskas, rašo dailymail.co. uk. Kiekvienais metais į šią vietą atvyksta tūkstančiai piligrimų ir smalsių turistų, norinčių gauti žiurkių palaiminimą. Kodėl šioje vietoje tiek daug graužikų, sukurta legenda. Pasakojama, jog kai induistų dievybės Karnio Mata posūnis nuskendo tvenkinyje, Karnio Mata paprašė mirties deivės Jama jį atgaivinti. Jama po ilgų įkalbinėjimų nusileido, bet tik su sąlyga, kad posūnis ir visa jo giminė atgims žiurkėmis.

Graužikai šiandien vadinami „mažais vaikais“, maldininkai ir šventyklos prižiūrėtojai žiurkes maitina pienu, grūdais ir kokosais, taip pat specialiai joms pagamintais skanėstais.

Negana to, žmonės mano, jog žiurkių paliestas maistas neša laimę, todėl randasi tokių piligrimų, kurie paliktus maisto likučius pasiima su savimi.

Tikras pragaras Žemėje

1971 metais Sovietų mokslininkai darė gręžinį Karakumų dykumoje tikėdamiesi rasti naftos, tačiau vietoj to jie netikėtai atrado gamtinių dujų telkinį. Baimindamiesi nuodingų metano dujų nuotėkio, mokslininkai kraterį padegė manydami, kad dujos išdegs per kelias savaites. Tačiau jos dega iki šiol.

Tai įvyko prieš 4 dešimtmečius. Šiandien krateris yra 70 kvadratinių metrų pločio ir 30 metrų gylio. Dėl nepaliaujamo degimo vietiniai šią vietą pavadino „Durimis į pragarą“.

Lėlių sala

Plaukiojanti Meksikos sala De las Munekas žinoma dėl po medžius iškarstytų lėlių.

Salos istorija prasidėjo nuo nelaimingo atsitikimo. Xochimiloco kanale nuskendo mergaitė. Po šios nelaimės salos prižiūrėtojas Don Julianas Santana pasakodavo nuolat matantis į krantą išplukdomas lėles. Grauždamasis dėl įvykusios nelaimės, Don Julianas mergaitės atminimui pradėjo kabinti lėles ant medžių šakų. Tačiau šios atrodo kraupiai – purvinos, „suluošintos“ – be rankų ar kojų, ar tiesiog galvos su iškabintomis akimis.

Tačiau istorija tuo dar nesibaigia. Praėjus 50 metų po nelaimės, Don J. Santana buvo rastas nuskendęs tame pačiame kanale. O po jo mirties, nuo 2001 metų į salą atvykstantieji patys čia kabina lėles.

Nors sala nėra įtraukta į būtinų aplankyti vietų sąrašą, tačiau kasmet čia atvažiuoja šimtai fotografų ir siaubą keliančių istorijų ieškotojų.

Pagal užsienio spaudą parengė Rita JAKUCEVIČIŪTĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"