TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Kelionė aplink pasaulį. Šilko kelias ir Kinija

Kinija: kartais sustodavome nakvoti netikėtose vietose prie mažų šventyklėlių. /Autorių nuotraukos

Šiltai prisimindami Iraną, Šilko keliu traukėme Kinijos link.

Kiekvienoje šalyje mes bent šiek tiek susipažinome su vietine kultūra – vakarieniavome bei nakvojome vietinių gyventojų kukliuose namuose ar gėrėme seniausią jų vyną. Aikčiojome žiūrėdami į gamtos kūrinius Karakumų ir Gobio dykumose, Tianšanio kalnuose. Vis dar žavėjomės persų kultūriniu palikimu Uzbekistano miestuose. Įveikę painius Kinijos didmiesčių labirintus ir didžiulius atstumus, pasiekėme Pietryčių Aziją. Šįkart trumpai apžvelgsime Kiniją ir Šilko kelio šalis.

Karakumų dykuma.

Šilko kelias

Keliaujant į šiaurę nuo Irano, kaip ir Kaukazo šalyse, vėl labai praverčia rusų kalbos žinios. Nors Turkmėnistanas, Uzbekistanas, Kirgizstanas ir Kazachstanas, kaip ir Iranas yra musulmoniški kraštai, vis tik sovietinė įtaka čia gerokai paveikė vietinių tradicijas. Nebesigirdi iš minareto sklindančių kvietimų maldai. O ir švara - nebe musulmoniška.

Turkmėnistanas ir Uzbekistanas vis dar labai uždaros valstybės, tuo tarpu Kirgizstanas labai atviras keliautojams. O Kazachstanas tiesiog plyšta nuo vakarietiškos kultūros elementų, įpintų į sovietinės architektūros palikimą. Apart Kazachstano, visų šalių gyventojai – tiek vyrai, tiek moterys – vis dar dėvi jų kraštams būdingus drabužius.

Turkmėnistanas

Įžengti į Turkmėnistaną - beveik tas pats, kas laimėti loterijoje. Dažniausiai keliautojai renkasi paprasčiausią būdą – gauna tranzitinę vizą ir tada skuodžia per šalį kiek įkabindami keliais, kurie kelia siaubą visiems vairuotojams. Jei norisi įmantresnės turistinės vizos, teks įsigyti leidimus patekti į tam tikras teritorijas ir keliauti lydimam gido. O per rinkimus apskritai gali būti neįleistas į šalį.

Anksčiau Turkmėnistano teritoriją leisdavo perlėkti per 5 dienas. Mes (ir dar keli dviratininkai)turėjome tai padaryti per tris dieneles. Tiek tos šalies ir tepajėgėm apžvelgt... Parą išbuvom Karakumų dykumoje, vakarą pasisvečiavom pas vietinius ir atėjo laikas išvykti. Kitaip -  mokėsi baudą už vėlavimą.

24 valandos dykumoje gali būti ypatinga patirtis. Tereikia turėti pakankamai vandens išteklių ir maisto, kompasą, bei mokėti juo naudotis. Mat smėlynuose yra kur kas painiau, nei kalnuose. Jei manai, kad eini tiesiai, apsisuksi ir grįši atgal, - susipainiojęs gali nužingsniuoti klaidinga kryptimi. Dėl supančių kopų ir aiškių objektų stokos sutrinka pojūčiai ir protas, bet kaip tik tai ir žadina nuotykių trokštančią sielą.

Patys turkmėnai – svetingi azijiečiai. Visi kaip vienas kartoja, kad jų šalis labai saugi. Valstybės pajamos didėja, mat Kaspijos jūra - dosni nafta. Tačiau turtai - ne paprastų mirtingųjų nosiai.

Žinoma, gyventojai gali džiaugtis nemokamomis komunalinėmis paslaugomis, tačiau ir jos teikiamos nereguliariai. Mums kertant gardžią vakarienę ne kartą teko žiebti žvakę, mat elektros tiekimas nutrūkdavo nežinia kuriam laikui.

Su turkmėnų šeima vakarieniaujame jų namuose.

Uzbekistanas

Į Uzbekistaną atvykome vakarop, todėl sumąstėme nakvoti netoli valstybės sienos. Mūsų ketinimus sustiprino ir netoliese buvęs skaidrus ežerėlis, ir turima patirtis – ne kartą esame panašiai pasielgę. Tačiau vos suradus patogią vietelę, atsisukę išvydome piktus kareivukus su automatais rankose. Nustėrom, nes nemanėm ką nors bloga darantys. Paiškėjo, kad nakvoti negalima dar bent 20 kilometrų. Susiderėjom, kad nakvosim už penkių kilometrų, tik teko pažadėti, kad nuo kelio nukrypsim vos kelis metrus.

Bucharos ir Samarkando miestų pavadinimai masina kaip saldėsiai. Irano architektūros braižas Šilko keliu atkeliauja iki šių miestų. Bucharos senamiestis sužavėjo glaudumu ir kukliu žavesiu, o garsusis Samarkandas -  Radžistano kompleksu. Persiška architektūra iš tiesų elegantiška ir įmantri.

Radžistano kompleksas Samarkande.

   

Pas uzbekus

Kirgizstanas

Dar žiemą patekti į šią šalį buvo nesunku, viza kainavo vos 25 dolerius ir nebuvo reikalaujama jokių pakvietimų. Mums jau vizų neprireikia, - pakliūname ten kaip į Turkiją ar Gruziją. Tikrai verta pamatyti stulbinamo grožio kalnus, kurių didybė ir traukia, ir baugina. Atkeliaujam čia ankstyvą pavasarį, kai oras dar maištauja, šalčio kova su šiluma aiškiai baigiasi pirmojo pergale. Apsilankę 2010 metais uzbekų – kirgizų karo nuniokotame Oše, iškart traukiame kalnų miestelio Sarytašo link. Iš čia Kinija ranka pasiekiama.

Smaragdinis Syrdarjos vanduo pakeliui į Biškeką.

Likus 80 kilometrų iki sienos, maršrutą tenka koreguoti – kelias užpustytas ir laiku pasiekti Kinijos niekaip nepavyks. Mat Kinijos vizą gavome dar Lietuvoje ir turėjome per tris mėnesius ten atvykti. Mums tenka penkias dienas prakiūtoti pūgų taršomame kalnų miestelyje, apsistojus pas vietnius žmones. Jiems tokie šalčiai nė motais, jie smagiai švenčia Novruzą - pavasario arba Naujųjų metų šventę.

Vėliau keliaujame į Biškeką ir iš naujo kreipiamės dėl Kinijos vizos. Belaukiant laiko nešvaistome - išdumiame prie Isyk Kulio ežero, kirgizų tautos pasididžiavimo. Laikas neprailgsta, tačiau gavę leidimą vykti į Kiniją, iškart išdumiame į.... Kazachstaną.

Tianšanio kalnai Kirgizstane.

   

Su kirgizais jų nacionalinėmis kepurėmis.

   

Vaikas spalvingame lopšyje, Sarytašas, Kirgizstanas.

   

Užpustyti Kirgizstane.

Kazachstanas

Ši šalis, anot mūsų kraštiečių, kaip JAV – „ten šokolado upės teka, o pinigai auga tiesiog ant medžių“. Naftos gavybos kraštas, tad nieko keista, kad jos turtai auga it ant mielių. Daugybė Vidurinės Azijos šalių gyventojų būriais traukia čia ieškoti laimės sau ir savo giminaičiams. Almata – finansinis Kazachstano centras, Astana – politinis.

Plačiomis gatvėmis rieda prabangūs naujutėliai automobiliai, lauko kavinukėse gausu ir vakarietiškos kultūros atstovų. Apsilankę didmiesčiuose ir nužygiavę prie vietinių rekomenduoto pamatyti ežero, ilgiau neužsibūname. Patraukiame tolyn, Kinijos link.

Prie Didžiojo Almatos ežero.

Kinija

Kinijos didybę apsakyti sunku. Keliavome be atvangos, patyrėme labai gražių įspūdžių ir dar iki dabar negalime pamiršti gamtos įvairovės žavesio ir žmonių mielumo. Kaip ir Iranas, ši šalis turi griežtą ir ambicingą (neigiama prasme) politiką, bet nieku gyvu nereikia to painioti su bendrąja kultūra. Stebino žmonių nuoširdus noras padėti. Sunkiai vargome dėl kalbos, mat kad ir kaip bandėme veblenti kelias išmoktas frazes, niekaip neįtikome vietiniams. Jie vis žiūrėdavo į mus nustebusiomis akimis. Paskui, kiek atsitokėję, pakartodavo mūsų ausims visiškai taip pat skambantį garsų junginį.

Dažnai jie greitakalbe išpildavo mums visai nepažįstamus žodžius, o mums jų nesupratus, paaiškindavo kitais, dar painesniais. Arba bandydavo į mūsų užrašų knygutę įraityti keletą hieroglifų, mat jų nuomone, taip turėtų būti aiškiau. O kartais tiesiog skambindavo savo draugams, kurie žino kažkiek anglų kalbos ir bandydavo išsiaiškinti, kokios pagalbos jie gali mums suteikti.

Tranzuojant Kinijoje.

Kita vertus, vandens Kinijoje pirkdavome nedaug, nes visi vairuotojai su mumis juo pasidalindavo, taip pat neretai pavaišindavo maistu. Valgyti išmokome greitai, mat tokia valgymo kultūra. Regis, tik pradedame mėgautis žalumynais, ryžiais ar žuvimi, o šeimininkai jau stojasi eiti, mat būna pasisotinę vos per keletą minučių.

Kinai pasirodė kaip sveikata labai besirūpinantys žmonės. Parkuose sportuoja tiek jauni, tiek seni, visi bando mankštintis tai či, šokti ar žaisti sportinius žaidimus. Vaistinėse gausu natūralių vaistų. Yra net ligoninės, kuriose žmonės gydomi ne cheminiais vaistais, o natūraliai pagamintais preparatais.

Kinijos gamtovaizdis šiaurės vakaruose prasidėjo vis dar sunkiai su mumis atsisveikinančiais Tian Šanio kalnais, tada perėjo į Gobio dykumą, kurioje kartais pasirodydavo nuostabaus grožio kalnai. Šalies viduryje pražydo ir pakvipo vyšnios bei obelys, o terasiniai kalnai pasipuošė ryškiai geltona rapsų, ar švelniai žalia javų spalva. Visi žmonės stropiai dirbo ir jų darbo laukai atrodė tvarkos pavyzdys. Pietryčiuose atsivėrė nematytos karstinių kalnų formos, oras pakito į tvankų karštį. Galiausiai patekome į džiungles, kurios nusitęsė toli už Kinijos ribų.

Mūsų vardai hieroglifais.

Jei kalbos mokėjimo prasme Šilko keliu keliauti patogu, patirtis Kinijoje – kitokia. Čia atsiveria kitoks pasaulis. Jums pasiseks, jei anglų ar rusų kalbą mokantis kinas padės sudaryti trumpą žodynėlį su būtiniausiomis frazėmis, galbūt net užrašytomis hieroglifais. Maistas - aštrus, kai kada net iki ašarų. Jame daugiau žalumynų ir daržovių, tad mūsų organizmai šiek tiek atsigauna.

Tranzavimas Kinijoje – didžiulis iššūkis. Turkmėnistane sunkvežimiai nestojo, nes to, dėl nusikalstamumo, neleidžia milicija. Uzbekistane ir Kirgizstane teko aiškinti, kad autostopas – normalus keliavimo būdas ir kad iki čia mes atvykome būtent taip. Kazachstane vairuotojai sustodavo ir nieko neklausinėdavo, - jiems tai buvo žinoma ir suprantama. O štai Kinijoje...

Policininkai nesikabinėja, dažniausiai būna paslaugūs, prašo drauge nusifotografuoti, kartais net sustabdo ir nemokamai įlaipina į autobusą. Tačiau žemėlapiai klaidūs, sparčiai besikeičiantys, todėl reikia gerokai paplušėti ieškant geriausio maršruto. Kita vertus, galite sutikti dosnių žmonių, kurie įbruka pinigų gyvenimo kelionei.

Kinų šeima išlydi į kelią.

Nors ne kartą buvome pakviesti į namus ar naudojomės „koučserfingo“ (nemokamos nakvynės pas vietinius žmones) paslaugomis, teko nakvoti ir palapinėje. Tad po šaltuko Kirgizijoje susidūrėme su negailestingai tvankiu oru Kinijos pietryčiuose. Ir jau reikia žiūrėti, kur stataisi būstą. Jei šaltesnėse vietovėse grasina vilkai, šiltuose kraštuose neramu dėl gyvačių ir.... dramblių. Tiesa, apie pastarųjų buvimą tame regione sužinojome tik vėliau, sutikę jaunus, išsilavinusius ir mūsų nuostabai gerai angliškai kalbančius kinus, kurie pakvietė pasivaikščioti po visai netoli mūsų nakvynės vietos įsikūrusį dramblių rezervatą.

Keliaudami tolyn į pietus, ruošėmės galimam  maliarijos pavojui, nusipirkdami gydomųjų žolelių prieš šią ligą. Tai padarėme vienoje Kinijos natūralistinėje vaistinėje, - kitokios vietiniai gyventojai ir nenurodė...

Namai.

   

Karstiniai kalnai Guankši regione.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"