Kelionė aplink pasaulį. Šilko kelias ir Kinija

Evelina SAVICKAITĖ ir Karolis KAZLAUSKIS 2012-09-07 17:00

Evelina SAVICKAITĖ ir Karolis KAZLAUSKIS

2012-09-07 17:00
Kinija: kartais sustodavome nakvoti netikėtose vietose prie mažų šventyklėlių. Autorių nuotraukos
Šil­tai pri­si­min­da­mi Ira­ną, Šil­ko ke­liu trau­kė­me Ki­ni­jos link.

Kiekvienoje šalyje mes bent šiek tiek susipažinome su vietine kultūra – vakarieniavome bei nakvojome vietinių gyventojų kukliuose namuose ar gėrėme seniausią jų vyną. Aikčiojome žiūrėdami į gamtos kūrinius Karakumų ir Gobio dykumose, Tianšanio kalnuose. Vis dar žavėjomės persų kultūriniu palikimu Uzbekistano miestuose. Įveikę painius Kinijos didmiesčių labirintus ir didžiulius atstumus, pasiekėme Pietryčių Aziją. Šįkart trumpai apžvelgsime Kiniją ir Šilko kelio šalis.

Karakumų dykuma.

Šilko kelias

Keliaujant į šiaurę nuo Irano, kaip ir Kaukazo šalyse, vėl labai praverčia rusų kalbos žinios. Nors Turkmėnistanas, Uzbekistanas, Kirgizstanas ir Kazachstanas, kaip ir Iranas yra musulmoniški kraštai, vis tik sovietinė įtaka čia gerokai paveikė vietinių tradicijas. Nebesigirdi iš minareto sklindančių kvietimų maldai. O ir švara - nebe musulmoniška.

Turkmėnistanas ir Uzbekistanas vis dar labai uždaros valstybės, tuo tarpu Kirgizstanas labai atviras keliautojams. O Kazachstanas tiesiog plyšta nuo vakarietiškos kultūros elementų, įpintų į sovietinės architektūros palikimą. Apart Kazachstano, visų šalių gyventojai – tiek vyrai, tiek moterys – vis dar dėvi jų kraštams būdingus drabužius.

Turkmėnistanas

Įžengti į Turkmėnistaną - beveik tas pats, kas laimėti loterijoje. Dažniausiai keliautojai renkasi paprasčiausią būdą – gauna tranzitinę vizą ir tada skuodžia per šalį kiek įkabindami keliais, kurie kelia siaubą visiems vairuotojams. Jei norisi įmantresnės turistinės vizos, teks įsigyti leidimus patekti į tam tikras teritorijas ir keliauti lydimam gido. O per rinkimus apskritai gali būti neįleistas į šalį.

Anksčiau Turkmėnistano teritoriją leisdavo perlėkti per 5 dienas. Mes (ir dar keli dviratininkai)turėjome tai padaryti per tris dieneles. Tiek tos šalies ir tepajėgėm apžvelgt... Parą išbuvom Karakumų dykumoje, vakarą pasisvečiavom pas vietinius ir atėjo laikas išvykti. Kitaip -  mokėsi baudą už vėlavimą.

24 valandos dykumoje gali būti ypatinga patirtis. Tereikia turėti pakankamai vandens išteklių ir maisto, kompasą, bei mokėti juo naudotis. Mat smėlynuose yra kur kas painiau, nei kalnuose. Jei manai, kad eini tiesiai, apsisuksi ir grįši atgal, - susipainiojęs gali nužingsniuoti klaidinga kryptimi. Dėl supančių kopų ir aiškių objektų stokos sutrinka pojūčiai ir protas, bet kaip tik tai ir žadina nuotykių trokštančią sielą.

Patys turkmėnai – svetingi azijiečiai. Visi kaip vienas kartoja, kad jų šalis labai saugi. Valstybės pajamos didėja, mat Kaspijos jūra - dosni nafta. Tačiau turtai - ne paprastų mirtingųjų nosiai.

Žinoma, gyventojai gali džiaugtis nemokamomis komunalinėmis paslaugomis, tačiau ir jos teikiamos nereguliariai. Mums kertant gardžią vakarienę ne kartą teko žiebti žvakę, mat elektros tiekimas nutrūkdavo nežinia kuriam laikui.

Su turkmėnų šeima vakarieniaujame jų namuose.

Uzbekistanas

Į Uzbekistaną atvykome vakarop, todėl sumąstėme nakvoti netoli valstybės sienos. Mūsų ketinimus sustiprino ir netoliese buvęs skaidrus ežerėlis, ir turima patirtis – ne kartą esame panašiai pasielgę. Tačiau vos suradus patogią vietelę, atsisukę išvydome piktus kareivukus su automatais rankose. Nustėrom, nes nemanėm ką nors bloga darantys. Paiškėjo, kad nakvoti negalima dar bent 20 kilometrų. Susiderėjom, kad nakvosim už penkių kilometrų, tik teko pažadėti, kad nuo kelio nukrypsim vos kelis metrus.

Bucharos ir Samarkando miestų pavadinimai masina kaip saldėsiai. Irano architektūros braižas Šilko keliu atkeliauja iki šių miestų. Bucharos senamiestis sužavėjo glaudumu ir kukliu žavesiu, o garsusis Samarkandas -  Radžistano kompleksu. Persiška architektūra iš tiesų elegantiška ir įmantri.

Radžistano kompleksas Samarkande.

   

Pas uzbekus

Kirgizstanas

Dar žiemą patekti į šią šalį buvo nesunku, viza kainavo vos 25 dolerius ir nebuvo reikalaujama jokių pakvietimų. Mums jau vizų neprireikia, - pakliūname ten kaip į Turkiją ar Gruziją. Tikrai verta pamatyti stulbinamo grožio kalnus, kurių didybė ir traukia, ir baugina. Atkeliaujam čia ankstyvą pavasarį, kai oras dar maištauja, šalčio kova su šiluma aiškiai baigiasi pirmojo pergale. Apsilankę 2010 metais uzbekų – kirgizų karo nuniokotame Oše, iškart traukiame kalnų miestelio Sarytašo link. Iš čia Kinija ranka pasiekiama.

Smaragdinis Syrdarjos vanduo pakeliui į Biškeką.

Likus 80 kilometrų iki sienos, maršrutą tenka koreguoti – kelias užpustytas ir laiku pasiekti Kinijos niekaip nepavyks. Mat Kinijos vizą gavome dar Lietuvoje ir turėjome per tris mėnesius ten atvykti. Mums tenka penkias dienas prakiūtoti pūgų taršomame kalnų miestelyje, apsistojus pas vietnius žmones. Jiems tokie šalčiai nė motais, jie smagiai švenčia Novruzą - pavasario arba Naujųjų metų šventę.

Vėliau keliaujame į Biškeką ir iš naujo kreipiamės dėl Kinijos vizos. Belaukiant laiko nešvaistome - išdumiame prie Isyk Kulio ežero, kirgizų tautos pasididžiavimo. Laikas neprailgsta, tačiau gavę leidimą vykti į Kiniją, iškart išdumiame į.... Kazachstaną.

Tianšanio kalnai Kirgizstane.

   

Su kirgizais jų nacionalinėmis kepurėmis.

   

Vaikas spalvingame lopšyje, Sarytašas, Kirgizstanas.

   

Užpustyti Kirgizstane.

Kazachstanas

Ši šalis, anot mūsų kraštiečių, kaip JAV – „ten šokolado upės teka, o pinigai auga tiesiog ant medžių“. Naftos gavybos kraštas, tad nieko keista, kad jos turtai auga it ant mielių. Daugybė Vidurinės Azijos šalių gyventojų būriais traukia čia ieškoti laimės sau ir savo giminaičiams. Almata – finansinis Kazachstano centras, Astana – politinis.

Plačiomis gatvėmis rieda prabangūs naujutėliai automobiliai, lauko kavinukėse gausu ir vakarietiškos kultūros atstovų. Apsilankę didmiesčiuose ir nužygiavę prie vietinių rekomenduoto pamatyti ežero, ilgiau neužsibūname. Patraukiame tolyn, Kinijos link.

Prie Didžiojo Almatos ežero.

Kinija

Kinijos didybę apsakyti sunku. Keliavome be atvangos, patyrėme labai gražių įspūdžių ir dar iki dabar negalime pamiršti gamtos įvairovės žavesio ir žmonių mielumo. Kaip ir Iranas, ši šalis turi griežtą ir ambicingą (neigiama prasme) politiką, bet nieku gyvu nereikia to painioti su bendrąja kultūra. Stebino žmonių nuoširdus noras padėti. Sunkiai vargome dėl kalbos, mat kad ir kaip bandėme veblenti kelias išmoktas frazes, niekaip neįtikome vietiniams. Jie vis žiūrėdavo į mus nustebusiomis akimis. Paskui, kiek atsitokėję, pakartodavo mūsų ausims visiškai taip pat skambantį garsų junginį.

Dažnai jie greitakalbe išpildavo mums visai nepažįstamus žodžius, o mums jų nesupratus, paaiškindavo kitais, dar painesniais. Arba bandydavo į mūsų užrašų knygutę įraityti keletą hieroglifų, mat jų nuomone, taip turėtų būti aiškiau. O kartais tiesiog skambindavo savo draugams, kurie žino kažkiek anglų kalbos ir bandydavo išsiaiškinti, kokios pagalbos jie gali mums suteikti.

Tranzuojant Kinijoje.

Kita vertus, vandens Kinijoje pirkdavome nedaug, nes visi vairuotojai su mumis juo pasidalindavo, taip pat neretai pavaišindavo maistu. Valgyti išmokome greitai, mat tokia valgymo kultūra. Regis, tik pradedame mėgautis žalumynais, ryžiais ar žuvimi, o šeimininkai jau stojasi eiti, mat būna pasisotinę vos per keletą minučių.

Kinai pasirodė kaip sveikata labai besirūpinantys žmonės. Parkuose sportuoja tiek jauni, tiek seni, visi bando mankštintis tai či, šokti ar žaisti sportinius žaidimus. Vaistinėse gausu natūralių vaistų. Yra net ligoninės, kuriose žmonės gydomi ne cheminiais vaistais, o natūraliai pagamintais preparatais.

Kinijos gamtovaizdis šiaurės vakaruose prasidėjo vis dar sunkiai su mumis atsisveikinančiais Tian Šanio kalnais, tada perėjo į Gobio dykumą, kurioje kartais pasirodydavo nuostabaus grožio kalnai. Šalies viduryje pražydo ir pakvipo vyšnios bei obelys, o terasiniai kalnai pasipuošė ryškiai geltona rapsų, ar švelniai žalia javų spalva. Visi žmonės stropiai dirbo ir jų darbo laukai atrodė tvarkos pavyzdys. Pietryčiuose atsivėrė nematytos karstinių kalnų formos, oras pakito į tvankų karštį. Galiausiai patekome į džiungles, kurios nusitęsė toli už Kinijos ribų.

Mūsų vardai hieroglifais.

Jei kalbos mokėjimo prasme Šilko keliu keliauti patogu, patirtis Kinijoje – kitokia. Čia atsiveria kitoks pasaulis. Jums pasiseks, jei anglų ar rusų kalbą mokantis kinas padės sudaryti trumpą žodynėlį su būtiniausiomis frazėmis, galbūt net užrašytomis hieroglifais. Maistas - aštrus, kai kada net iki ašarų. Jame daugiau žalumynų ir daržovių, tad mūsų organizmai šiek tiek atsigauna.

Tranzavimas Kinijoje – didžiulis iššūkis. Turkmėnistane sunkvežimiai nestojo, nes to, dėl nusikalstamumo, neleidžia milicija. Uzbekistane ir Kirgizstane teko aiškinti, kad autostopas – normalus keliavimo būdas ir kad iki čia mes atvykome būtent taip. Kazachstane vairuotojai sustodavo ir nieko neklausinėdavo, - jiems tai buvo žinoma ir suprantama. O štai Kinijoje...

Policininkai nesikabinėja, dažniausiai būna paslaugūs, prašo drauge nusifotografuoti, kartais net sustabdo ir nemokamai įlaipina į autobusą. Tačiau žemėlapiai klaidūs, sparčiai besikeičiantys, todėl reikia gerokai paplušėti ieškant geriausio maršruto. Kita vertus, galite sutikti dosnių žmonių, kurie įbruka pinigų gyvenimo kelionei.

Kinų šeima išlydi į kelią.

Nors ne kartą buvome pakviesti į namus ar naudojomės „koučserfingo“ (nemokamos nakvynės pas vietinius žmones) paslaugomis, teko nakvoti ir palapinėje. Tad po šaltuko Kirgizijoje susidūrėme su negailestingai tvankiu oru Kinijos pietryčiuose. Ir jau reikia žiūrėti, kur stataisi būstą. Jei šaltesnėse vietovėse grasina vilkai, šiltuose kraštuose neramu dėl gyvačių ir.... dramblių. Tiesa, apie pastarųjų buvimą tame regione sužinojome tik vėliau, sutikę jaunus, išsilavinusius ir mūsų nuostabai gerai angliškai kalbančius kinus, kurie pakvietė pasivaikščioti po visai netoli mūsų nakvynės vietos įsikūrusį dramblių rezervatą.

Keliaudami tolyn į pietus, ruošėmės galimam  maliarijos pavojui, nusipirkdami gydomųjų žolelių prieš šią ligą. Tai padarėme vienoje Kinijos natūralistinėje vaistinėje, - kitokios vietiniai gyventojai ir nenurodė...

Namai.

   

Karstiniai kalnai Guankši regione.

Susiję straipsniai
Tavo komentaras
Vardas: * El.paštas:
Komentaras: *
Šeš­ta­die­nį mi­rė gydytojas Re­mi­gi­jus Nar­gė­la.
Šian­dien į Lie­tu­vą at­vyks­ta Bel­gi­jos rotacinių pa­jė­gų ka­riai.
Bal­ta­ru­si­jos opo­zi­ci­ja šeš­ta­die­nį su­ren­gė pi­ke­tą sos­ti­nės Mins­ko cen­tre, per ku­rį gy­ven­to­jai bu­vo ra­gi­na­mi pa­si­ra­šy­ti pe­ti­ci­ją, kad anks­tes­nei na­cio­na­li­nei bal­tos ir raudonos spal­vos vė­lia­vai [...]
JAV vy­riau­sy­bė šeš­ta­die­nį bai­gė for­ma­lų in­ter­ne­to prie­žiū­ros vaid­me­nį ir per­da­vė sai­ty­no ad­re­sų sis­te­mos val­dy­mą tarp­tau­ti­nei ne pel­no or­ga­ni­za­ci­jai.
Į Vil­nių Na­pa­leo­nas Kit­kaus­kas at­vy­ko 1960-ai­siais, bai­gęs stu­di­jas Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­te, tai­gi jau 56 me­tai, kai yra vil­nie­tis.
Prieš 77 me­tus, 1939-ųjų rug­sė­jo 28 die­ną, Vo­kie­ti­jos ir SSRS pa­si­ra­šy­tas va­di­na­mo­jo Mo­lo­to­vo-Rib­ben­tro­po pa­kto pa­pil­do­mas slap­ta­sis pro­to­ko­las ga­lu­ti­nai nu­lė­mė Lie­tu­vos li­ki­mą. Ta­čiau są­moks­lo [...]
Ne me­mo­ria­li­nis mu­zie­jus. Bet ir ne lan­ky­to­jams ne­priei­na­mos sau­gyk­los, ku­rio­se pa­pras­tai pri­glo­bia­mi iš­ki­lių žmo­nių as­me­ni­nių daik­tai, įskai­tant bib­lio­te­kas, su­kaup­tus rin­ki­nius, įvai­rią ar­chy­vi­nę [...]
Lie­tu­vos na­cio­na­li­nė­je fil­har­mo­ni­jo­je spa­lio 6-ąją vyks Sau­liaus Lip­čiaus gy­ve­ni­mo 70-me­čiui ir kū­ry­bi­nės veik­los 50-me­čiui skir­tas ju­bi­lie­ji­nis kon­cer­tas „Ro­man­ti­kai – ro­man­ti­kams“. Nuo [...]
Vil­niu­je bai­gia­ma­ja­me Ino­va­ci­jų sa­vai­tės ren­gi­ny­je šeš­ta­die­nį ren­gia­mas ro­bo­tų par­adas ir ko­vos, bepiločių or­lai­vių pa­si­ro­dy­mai.
Grum­da­ma­sis su pra­stu oru ir prieš­prie­ši­niu vė­ju prieš 180 me­tų iš Ka­ra­liau­čiaus į Klai­pė­dą vy­kęs bur­lai­vis ga­be­no žmo­gų, il­gai­niui ta­pu­sį vie­nu žy­miau­siu XIX amžiaus kom­po­zi­to­rių, pa­sku­ti­nį­jį [...]
Res­pub­li­ki­nė Kau­no li­go­ni­nė pir­ko dar­bus iš vie­nų ran­go­vų, o ga­vo iš ki­tų. Bend­ro­vei „Ir­dai­va“ jos su­bran­go­vė „Nis­ka­ma“ su­mo­kė­jo 478 tūkst. eu­rų už perleistą ga­li­my­bę re­mon­tuo­ti [...]
Klai­pė­dos uos­to pie­ti­nė­je da­ly­je per pu­san­trų me­tų įreng­ta pir­mo­ji dvie­jų ly­gių san­kry­ža pa­leng­vins trau­ki­nių ir ma­ši­nų ju­dė­ji­mą. Es­ta­ka­dos pro­jek­tas kai­na­vo dau­giau kaip 4 mln. eu­rų.
Vil­niu­je dviem skve­rams ke­ti­na­ma su­teik­ti su so­vie­tų oku­pa­ci­ja ko­vo­ju­sių par­ti­za­nų va­do Juo­zo Luk­šos-Dau­man­to bei Ukrai­nos var­dus.
Pa­ne­vė­žio val­džia nu­ta­rė, kad ga­li­my­bės iš­si­mau­dy­ti na­muo­se ne­tu­rin­tiems mies­tie­čiams ge­riau­sia vie­ta tai da­ry­ti – pa­tal­pos pa­sta­te, ku­ria­me vei­kia Ne­mu­no po­lik­li­ni­ka. Jos darbuotojams toks su­ma­ny­mas [...]
Aly­taus „Dzū­ki­jos“ krep­ši­nin­kai gar­bin­gai prieš­ino­si Vil­niaus „Lie­tu­vos ry­tui“, ta­čiau sos­ti­nės klu­bas iš­li­ko vie­nin­te­lis dar ne­pa­ty­ręs pra­lai­mė­ji­mo „Te­te-a-Tete Ca­si­no-LKL“ čem­pio­na­te. [...]
Ovi­di­jaus Ver­bic­ko rea­li­zuo­tas bau­di­nys at­ne­šė tris svar­bius taš­kus Klai­pė­dos „At­lan­tui“ Vil­niu­je. Tre­čio­je vie­to­je įsi­kū­ru­si uos­ta­mies­čio eki­pa an­trą sy­kį se­zo­ne įveikė čem­pio­na­to ly­de­rį [...]
Lie­tu­vos ak­lų­jų bib­lio­te­ka šio­mis die­no­mis ne­įp­ras­tai šur­mu­liuo­ja: vi­si džiau­gia­si iš Rio de Ža­nei­ro grį­žu­siais bend­ra­dar­biais „auk­si­niais ber­niu­kais“, par­olim­pi­nius aukso me­da­lius par­ve­žu­siais [...]
Jau šį pir­ma­die­nį, spa­lio 3 die­ną, Vil­niaus vo­kie­čių bend­ruo­me­nės an­samb­lis at­liks pro­tė­vių dai­nas sos­ti­nė­je, Vo­kie­čių gat­vė­je. Čia bus pa­ka­bin­ta ir at­mi­ni­mo len­te­lė vokiečių kal­ba. Pen­kio­li­ka [...]
Spa­lio 1-ąją Me­dar­do Čo­bo­to tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to (MČTAU) sen­jo­rai iš­kil­min­gai pra­dė­jo nau­jus – jau dvi­de­šimt an­truo­sius – moks­lo me­tus. Tra­di­ciš­kai moks­lo metų pra­džios iš­va­ka­rė­se [...]
Ne­ga­li­te pa­kęs­ti sto­vė­ti ei­lė­je prie sa­vo mėgs­ta­mo res­to­ra­no? Ja­po­ni­jos au­to­mo­bi­lių ga­min­to­ja „Nis­san“ su­gal­vo­jo iš­ma­nų bū­dą, ku­ris ti­krai pa­tiks jūsų skau­dan­čioms ko­joms.
Rug­sė­jis mus pa­si­ti­ko šil­tais orais, ir bu­vo grau­du skir­tis su at­os­to­go­mis. Jei pūs­tų šal­ti, bjau­rūs vė­jai su lie­tu­mi, tai psi­cho­lo­giš­kai bū­tų ti­krai leng­viau dar­buo­tis. Tačiau ši­lu­ma taip [...]
Pa­sau­lio kli­ma­tas iki 2050 me­tų at­šils dviem laips­niais Cel­si­jaus ir per­žengs ri­bą, ro­dan­čią, kad kli­ma­to po­ky­čių pro­ce­sas įgi­jo pa­vo­jin­gą mas­tą, ket­vir­ta­die­nį perspėjo sep­ty­ni iš­ki­lūs [...]
Ki­ni­jos kom­pa­ni­ja „Nex­tEV“ ku­ria elek­tri­nę su­per­ma­ši­ną, ku­ri, por­ta­lo elec­trec.co tei­gi­mu, gal­būt at­ei­ty­je da­ly­vaus su­pe­re­lek­tro­mo­bi­lių „Formula E“ var­žy­bo­se.
Jau­niau­si vai­ruo­to­jai pa­si­žy­mi ne tik ne­pa­ma­tuo­tai drą­siu el­ge­siu ke­ly­je, bet ir itin di­de­liu iš­sib­laš­ky­mu. Nors jau­ni žmo­nės Eu­ro­po­je pa­ti­ria di­džiau­sią ri­zi­ką žū­ti eismo įvy­ky­je, aiš­kė­ja, [...]
Šian­dien Ra­dai­liuo­se, Klai­pė­dos ra­jo­ne, ati­da­ry­tas pir­ma­sis Bal­ti­jos ša­ly­se ir di­džiau­sias Eu­ro­po­je apverstas gy­ve­na­ma­sis na­mas. 
IT mil­ži­nė „Dell Tech­no­lo­gies“ pri­sta­tė at­nau­jin­tą ne­šio­ja­mą­jį kom­piu­te­rį „XPS 13“, jau lai­ko­mą ne tik vie­na sti­lin­giau­sių se­zo­no tech­no­lo­gi­nių nau­jie­nų, bet ir be­ne kom­pak­tiš­kiau­siu [...]
Gra­žuo­lis Ken­dis – apie 3 mė­ne­sių am­žiaus ka­ti­nu­kas ga­li bū­ti va­di­na­mas lū­ši­mi. Ži­no­ma, na­mi­ne lū­ši­mi, nes Ken­dis glos­to­mas burz­gia kaip trak­to­riu­kas ir yra tikras mei­lu­mo įsi­kū­ni­ji­mas.
Rū­pi­ni­ma­sis vo­kie­čių bok­se­re Vė­tra pa­ska­ti­no vil­nie­čius Ža­ną ir Ta­dą Pen­kaus­kus pra­dė­ti šei­mos vers­lą: įkur­ti pre­kės ženk­lą „Dog Punk“ val­dan­čią bend­ro­vę „Penki šu­nys“. Idė­ją [...]
Užg­rū­din­ti vai­kai ser­ga re­čiau. At­ša­lus orams ne­ga­li­me vai­ko pa­vers­ti mi­mo­za, sau­go­ma nuo vė­jo gū­sio. Kaip iš­la­vi­ruo­ti, kad grūdindami jo ne­su­sarg­din­tu­me.
Jei vai­ko he­mog­lo­bi­no kie­kis ma­žas, tė­vai ga­li ne­rtis iš kai­lio grū­din­da­mi, ta­čiau li­gos vis tiek kibs. Kaip su­stip­rin­ti krau­ją prasidėjus li­gų se­zo­nui?
Stin­gas, ku­ris sa­vo nau­jau­siam al­bu­mui, be ki­tų, pa­si­rin­ko ir pa­bė­gė­lių kri­zės te­mą, Ber­ly­ne su­si­ti­ko su Si­ri­ją pa­li­ku­siais mu­zi­kan­tais ir pa­pra­šė jų leidimo įra­šy­ti dai­ną.
Šie vy­rai ir mo­te­rys vil­ki gra­žiau­sius ir bran­giau­sius dra­bu­žius pa­sau­ly­je, bet jų vei­duo­se atsispindi ab­so­liu­tus nuo­bo­du­lys.
Komentarai
Dienos klausimas
Kaip vertinate padėtį Lietuvoje per pastaruosius 4 metus?
Teigiamai. Pasiekta daug svarbių laimėjimų
Neutraliai. Pasirodėme neblogai, bet tikėjausi geriau
Neigiamai. Neišspręsta nei viena opi šaliai problema
Man tas pats. Niekada čia niekas nepasikeis
horoskopai
SVARSTYKLĖS

SVARSTYKLĖS

Vi­są sa­vai­tę ka­muos sa­vi­raiš­kos prob­le­mos. Ypač skaus­min­gai rea­guo­si­te į vi­so­kiau­sio plau­ko su­var­žy­mus ir ap­ri­bo­ji­mus. Iš ap­lin­ki­nių ga­li­te ti­kė­tis tik įvai­riau­sių ban­dy­mų kaip nors pa­si­nau­do­ti ju­mis sa­viems tiks­lams. Penk­ta­die­nis - ri­bi­nė die­na. Daug kas baig­sis ir daug kas pra­si­dės.

Daugiau

Komentuojami