TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Kelionė aplink pasaulį. Speiguota Turkija

Karolis skuba tranzuoti. /E.Savickaitės ir K.Kazlauskio nuotraukos

Daugelis mūsų sukamės „visuotinai įprastame gyvenimo rate“: šeima-darbas-laisvalaikis-namai. Kai kuriems to negana. Vieni jų – Evelina Savickaitė ir Karolis Kazlauskis, ryžęsi leistis į kelionę aplink pasaulį.        

Jaukius namus iškeitę į palapinę, minkštą lovą į miegmaišį, per televiziją matomą pasaulį į tikrą, betarpišką bendravimą su žmonėmis įvairiose šalyse, keliautojai šiuo metu yra Australijoje. Savo įspūdžiais ir patirtimi klajūnai dalinasi ir su „Lietuvos žinių“ skaitytojais.

Iter Vitae, arba Gyvenimo Kelionė

Mes du draugai, Evelina ir Karolis, vieną vasaros vakarą žvelgdami į žemėlapį, garsiai svajojome kada nors pakeliauti po pasaulį. Iššniukštinėję Didžiąją Britaniją bei Europą, pabuvojus kai kuriose kitų kontinentų šalyse, sugalvojome pasaulį apjuosti viena linija ir kuo pigiau jį apkeliauti. Baigę mokslus ir darbus, nutarėm kilti į pusantrų metų žygį.

Ir ką gi žmogus gali pasiimti kelionei po nežinomus kraštus, kai gresia speigai ar karščio bangos. Ko gali reikėti „namui ant rankenų“, kad galėtum įgyvendinti ne tik esminius miego ir maitinimosi poreikius, bet ir susikurti truputį jaukumo. Kokiomis šalimis keliauti, kad neįstrigtum vienoje jų, mat negavus vienos vizos, gali būti nebeįmanoma pajudėti iš vietos. Ką daryti šalyse, kai jų gyventojams temoki pasakyti „merhaba!“ – „labas“ (turk.).

Septyni mėnesiai kelyje nuo Lietuvos iki Australijos: Karakumų ir Gobio dykumos, Tian Šanio ir Kaukazo kalnai, veikiantis Indonezijos Bromo ugnikalnis, Pietų jūros, Kinijos didmiesčiai ir Irano kaimeliai, Laoso ir Indonezijos džiunglės. Taip pat svečiavimasis žmonių būstuose beveik kiekvienoje šalyje, klausantis nesuprantamos šnekos, bet linksmai mosuojant rankomis, valgant apetitą sužadinantį ar žiaugčioti verčiantį maistą. Visa tai leidžia pažinti ne tik pasaulį, bet save ir bendrakeleivį. Suvokti, kiek daug gėrio esti pasaulyje, daug daugiau nei apie tai skelbia laikraščiai ar televizija.

Idėja ir pasirengimas kelionei

Kai kurie žmonės sako, kad svajonės įgyvendinimui reikia daug pinigų arba palankiai susiklosčiusių aplinkybių.

Mes nutarėme savo užsibrėžto tikslo siekti nedelsiant, nelaukdami teisingos „žvaigždžių architektūros“, ar kuomet prabėgus metams nebeturėsim nei noro, nei jėgų krautis daiktų kelionėn. Keliauti paprasčiausiu būdu - autostopu, o prisireikus, kitais pigiausiais būdais, miegant palapinėje arba pas vietinius žmones.

Pasirengimo žygiui procesas mums buvo nemenkas iššūkis, trukęs vos tris mėnesius. Išsiruošėme į kelionę, kai gruodas dar stingdė žemę, tad reikėjo ir miegmaišį šiltesnį įsigyti, ir pūkuotą drabužį kuprinėn įsikrauti. Daugiausiai laiko sugaišome sklaidant įvairių keliautojų užrašus. Kad ir kaip norisi kvėpuoti laisve, vis tik reikia žinoti, kokius dokumentus susitvarkyti, kur įmanoma gauti lankytinų šalių vizas.

Medikams sušvirkštus mums reikalingiausius skiepus, 2012 metų sausio trečią dieną pajudėjome nuo Vilniaus Rotušės.

Pradžia, Vilnius.

Europa

Kadangi Europos keliai mums geriausiai pažįstami, tad žiemoti čia neketinome. Tikslas mus vedė į Turkiją, iš ten - Šilko keliu į Pietryčių Aziją. Todėl Lenkiją, Slovakiją, Vengriją, Rumuniją ir Bulgariją paskubomis perskrodėme per šešias dienas.

Bet nuotykių netrūko ir šio etapo metu. Sunkvežimių vairuotojai lenkai per radio ryšį savo kolegas įkalbinėjo pavežėti pradedančius savo odisėją. Kartais vos spėdavome savo kuprines perkraustyti iš vienos mašinos į kitą. Vienas vairuotojas gailiai klausė, kodėl lietuviai nemyli lenkų. Šia tema kažką nerišliai veblenom, - taip nesinorėjo klimpti į nesusipratimų kupinus nesutarimus. Kitas vairuotojas mus savo kabinoje priglaudė kelioms dienoms ir mes su juo lingavome Slovakijos, Vengrijos ir Rumunijos keliais, drauge gėrėme stiprią kavą ir krimtome migdolus. Rumunijos miestų tamsūs priemiesčiai ir bauginantys garsai netoli mūsų palapinės, drąsos nepridėjo. O štai Bulgarijos keliai per kalnus mums pasirodė labai egzotiški.

Kai pasiekėme Turkiją, mums daug kas prognozavo greitą pasaulio apkeliavimą, jei šitaip skubėsime. Tačiau numatytu laiku pervažiavus Europą, mūsų tempas sulėtėjo.

Palapinėje Lenkijoje.

   

Linguojant Bulgarijos keliais.

   

Padedant vairuotojui keisti ratą Bulgarijoje.

Turkija

Šalis nustebino žmonių vaišingumu ir paslaugumu. Be to, keliautojams gera žinia yra ta, kad šiame krašte tranzuoti - vienas malonumas. Tereikia tik sugalvoti maršrutą ir ten nukakti užteks gerokai mažiau laiko, nei važiuojant visuomeniniu transportu. Turkijoje teko nakvoti ne tik greitosios pagalbos personalo būstinėje, bet ir pas policininkus kurdų krašte, mat susirūpinę saugumu, jie nieku gyvu nenorėjo mums leisti miegoti palapinėje. Pamatę ant rankos spalvotą draugystės apyrankę, pastarieji į mus žiūrėjo kiek įtariai, mat kurdų sukilėliai savo veikloje naudoja lygiai tokias pačias spalvas. Vis tik gan greitai susidraugavę, netrukus jau nakvojome vieno iš policininkų namuose ir skaldėme riešutus jo pistoleto apkaba.

Turkija yra kultūros lopšys, todėl tiesiog būtina aplankyti bent vieną kitą šventyklą, stulbinančią arkų raštais. Perėjus žvejų nutūptą tiltą, jungiantį naujajį ir senąjį Stambulą, galima palandžioti gatvelėmis ir aplankyti ne vieną žavią mečetę, tarp jų ir taip vadinamąją Mėlynąją.

Galvojome, kad Turkijoje pavyks pasislėpti nuo Europos šalčių, tačiau užklupus 25 laipsnių šaltukui, teko slėptis Kapadokijos urvuose. Čia žmonės iš mašinų dalių parduotuvių ar savivaldybės mums mielai atnešdavo karštos saldžios arbatos stiklines(vadinamas „bardak“).

Nors stengiamės keliauti turistų neišmindžiotais takais arba bent jau „neturistiniu“ metų laiku, visuotinai populiarių lankytinų vietų nevengiame. Tikriausiai ne vienas yra girdėjęs apie Kapadokijos urvų egzotiką. Mums ten atkakus sausio mėnesį, žmonės klausinėjo, ką mes čia veikiame žiemos metu. Atsakymas paprastas: vaikščiojant po apsnigtus kanjonus, visa tai turime sau, o ne dalinamės su triukšmaujančiais turistais. Sumelos vienuolynas, iškaltas aukštai uolose, taip pat teikia paslaptingo žavesio. Ne per toliausiai nuo šio architektūros šedevro visus vilioja Uzungol ežeras, kuris tiesiog įstrigęs tarp kalnų. Nukakti prie jo žiemą buvo nemenka problema, - automobilių ratus teko „puošti“ grandinėmis, antraip pajudėti iš vietos būtų neįmanoma.

Žinoma, Stambulas dusina milijonais žmonių gatvėse ir iš proto vedančiu transporto priemonių eismu. Tačiau išvydus nepaprasto grožio mečetes senojoje Stambulo dalyje, nejučiomis prasiveria žandikauliai. Galiausiai, jei trauksite Irano link, nepražiopsokite Ararato kalno - didinga vieta, pakerinti akinamo baltumo kepure.

Apskritai dauguma turkų, skirtingai nei įprasta manyti Vakaruose, yra linksmi ir atsipalaidavę žmonės. Stebino ir džiugino jų begalinis rūpestis svečiais. Mums tranzuojant, dažnas sustodavo ir būtinai vaišindavo skanėstais ar gėrimais. Ir, nors jau nukeliavome nemažą atstumą, iki šiol paklausti kurioje šalyje skaniausias maistas, vis dar linksniuojame Turkijos vardą. Burnoje tirpstanti bachlava ir baltas sūris ilgai įstrigo atmintyje.

Turkijoje pradėjome naudotis „koučserfingo“ paslaugomis. Tai portalas internete, kuriame registruojasi norintys apsistoti kurioje nors šalyje arba pasiūlyti savo būstą nemokamai. Susisiekus su patikusiais asmenimis, gali ne tik neišleisdamas pinigų gauti nakvynę, bet ir sulaukti patarimų, ką geriausia pamatyti lankomoje vietovėje. Vienos mūsų geriausių draugysčių gimsta iš čia. Kartais žmonės kraipo galvas, ar įmanoma pasitikėti tokiu portalu. Rekomendacijos, kurias internetinėje erdvėje svečiai ir šeimininkai vėliau palieka vieni apie kitus, nedingsta. Taigi, jei namų savininkas ar keliautojas turėjo piktų kėslų, jam uždedama „blogiečio“ etiketė, ir jis tampa nepatikimu, - tokio asmens galimybės surasti kur prisiglausti ar sulaukti lankytojų sumenksta.

(bus daugiau)

Su turkų sunkvežimio vairuotoju.

   

Važiuojant nuo Juodosios jūros Erzurumo link. Vienas gražiausių kelių.

   

Palapinė snieguose gūdžiame miške.

   

Palapinė ant sniego prie Uzungol ežero.

   

Snieguotais Turkijos keliais prie Vano ežero.

   

Su policininku kurdų krašte.

   

Ararato kalnas saulei leidžiantis.

   

Prekeivis riestainiais Stambule.

   

Žvejai ant tilto, jungiančio naująją ir senąją Stambulo dalis.

   

Mečetės skliautai.

   

Vairuotojas vaišina turkiška arbata.

   

Saulėlydis Čanjakalėje.

   

Iter Vitae komanda Kapadokijoje.

   

Rytas Kapadokijoje.

   

Studentai "koučserferiai", pas kuriuos apsistojome, mums padeda tranzuoti.

Mūsų istorijų, nuotraukų, vaizdo ar garso įrašų galite paieškoti mūsų tinklalapyje itervitae.me

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"