TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Kelionė dviračiu smagiai išvėdina galvą

2012 07 05 8:03

Per atostogų savaitę dviračiu numinti 614 kilometrų ne kokiame nors egzotiškame krašte, o gimtojoje Lietuvoje, nakvojant ne viešbučiuose ar kempinguose, o miškuose kaip partizanui, - argi tai atostogos?

Taip paklaustų ne vienas, nes jokia paslaptis, kad dabar žmogus laikomas nevykėliu, jeigu jis atostogauja ne Italijoje, Indijoje, Kanarų salose ar kitame madingame krašte. Žinoma, svetur gražu, bet namie - geriausia, tad sulaukęs atostogų "balnoju" dviratį, kuris man ištikimai tarnauja jau ne vieną dešimtmetį.

Kupranugaris paneštų daugiau

Susirengti į ilgesnę išvyką dviračiu sudėtingiau, negu keliauti lėktuvu ar automobiliu. Kadangi nenakvoju viešbučiuose ar moteliuose, tenka lyg sraigei vežiotis savo "namelį" - palapinę, čiužinį, miegmaišį, šiltų drabužių. Kuprinėse turi tilpti dujinė viryklėlė, keletas indų ir negendančių maisto produktų. Kurti laužą, ypač kai važiuoji vienas, neatsargu ir apskritai nesąmonė, seniai išmokau iš savo bičiulio gamtininko Henriko Gudavičiaus apsieiti gamtoje be laužų.

Kadangi dviratis - ne mašina ir ne kupranugaris, tenka skaičiuoti kone kiekvieną mantos gramą. Po ilgų dėliojimų pasveriu - beveik 30 kilogramų. Pakaks, juk ne Sibire važiuosiu. Minsiu iš Vilniaus į Nidą. Dviračiu į pajūrį keliavau ne kartą ir vienas, ir su dviratininkų grupe. Šįkart teks minti ne nosies tiesumu, o vingiais ir vieškeliais palei Lietuvos sieną, todėl susidarys daugiau kilometrų. Šitaip apvažiuoti Lietuvą - gamtosaugininko ir Kauno dviratininkų klubo "Velomanai" vadovo Lino Vainiaus sumanymas.

Kadangi visas toks maršrutas sudarytų daugiau kaip 2 tūkst. kilometrų (Lietuvos sienos ilgis 1732 km) ir kelionė užtruktų ne vieną savaitę, Linas jį suskirstė į keturis ruožus. 2008-aisiais važiavome iš Kalvarijos palei Lietuvos ir Lenkijos bei Baltarusijos sieną per Suvalkiją, Dzūkiją iki Šumsko, iš ten grįžome į Vilnių. 2009 metais - iš Vilniaus palei Baltarusijos ir Latvijos sieną iki Biržų. 2010-aisiais susirinkome Šiauliuose ir numynėme Joniškio link, o iš ten palatviais iki Klaipėdos.

Pernai buvo paskutinis žygio etapas - iš uostamiesčio palei Rusijos sieną panemuniais, o paskui pašešupiais per Suvalkiją iki Kalvarijos.  Per kiekvieną žygį pedalus mynė kelios dešimtys dviratininkų, nuvažiuodavome apie 700 kilometrų. Dalyvavau visuose, išskyrus pernykštį, tad lyg ir garbės reikalas buvo baigti šią kelionę aplink Lietuvą. Be to, magėjo išbandyti naujuosius dviračių takus pajūryje - iš Smiltynės į Nidą ir iš Klaipėdos į Šventąją. Toks turizmas gerai išvėdina galvą, dar geriau tai padaro tik kelionės laiveliu, o visų geriausiai - pėsčiomis.

Reikia tvirtų nervų

Sunkiausia dviračiu išsikrapštyti iš miesto, mat gatvėse tiek daug automobilių, kad laviruoti tarp jų pasidarė nesaugu. Kai vienas bičiulis dviratininkas prieš keletą metų žuvo partrenktas mašinos, kitam buvo sulaužyta ranka, vengiu minti tomis gatvėmis, kur labai intensyvus eismas.

Pagaliau už Vilniaus riedu plentu Trakų link. Pro pat mane švilpia automobiliai. Nuo sostinės iki vaizdingųjų Trakų - tik apie 30 kilometrų ir šimtai dviratininkų mielai įveiktų šį atstumą, jei ne didžiulis mašinų srautas šia magistrale. Ypač nejauku, kai lenkia krovininiai automobiliai, tenka ypač stipriai laikyti dviračio vairą, nes vėjo gūsis gali nublokšti į griovį. Kai kurių vilkikų vairuotojai tai žino, tačiau daugelis prašniokščia visiškai greta, kokių 30 centimetrų atstumu. Tokiais atvejais praverčia šalti nervai.

Kur toji seniai valdžios žadėtoji "EuroVelo" dviračių trasa iš Vilniaus į Trakus? Nėra jos, kaip ir daugelio kitų dviračių takų, apie kuriuos prieš kiekvienus rinkimus kalba Vilniaus politikai. Važinėjau dviračiu daugelyje Lietuvos miestų ir manau, kad šiuo metu draugiškiausias dviratininkams miestas - Klaipėda.

Jau Trakai, senoji Lietuvos sostinė. Jiems reikėtų skirti atskirą kelionę, o šįkart tikslas - pasienis ir pajūris, tad nė nestabteldamas praneriu pro juos ir kylu į kalną Aukštadvario link. Apylinkės vaizdingesnės ir kelias smagesnis. Ir štai Aukštadvaris - nedidelis miestukas tarp šilų ir kalvų.

Nakvynės - miške

Pariedėjęs dar keliolika kilometrų Prienų link, išvystu didelį slėnį, o jame - Lepelionių piliakalnis, dar vadinamas Napoleono kepure. Piliakalnio šlaitai statūs, tačiau dabar į jo viršūnę veda patogūs laipteliai, taigi palypėkime jais - nuo viršūnės atsiveria graži panorama. Istorikai tvirtina, kad senovėje ant šio kalno stovėjusi medinė pilaitė, kuri galėjo priklausyti baltų genčių kilmės didikams.

Dar gera valanda mynimo "kreiseriniu" 16-18 km per valandą greičiu ir dviračio skaitiklis rodo 93 nuvažiuotus kilometrus per dieną. Saulė jau vakarop, netrukus bus Birštonas. Dešinėje pamatau miškelį, greta jo - nušienautą pievą. Žolė dar džiūsta pradalgėse. Puiki vieta nakvynei! Pasiklosiu šieno po palapine - bus minkšta ir šilta.

Kai kartu važiuojame keliolika ar kelios dešimtys dviratininkų, apsinakvojame dažniausiai kurioje nors poilsiavietėje prie ežero ar upės. Vienam statytis palapinę tokioje vietoje būtų tolygu pražūčiai. Apsidairęs, ar niekas nestebi, įstumiu dviratį į miškelį - pačią saugiausią vietą pasaulyje.

Tuoj apspinta tuntai uodų, todėl skubiai velkuosi vabzdžių neprakandamus drabužius, ant galvos ir veido užsimaukšlinu tinklelį, maunuosi pirštines. Šitaip pasirengęs gali gyventi ir tarp uodų, neskubėdamas susiręsti palapinukę, tik montuoti ją reikia taip, kad kraujasiurbių nepakliūtų vidun.

Dviratį prirakinau prie medžio ir išsitiesiau savo nameliuke. Iš tiesų minkšta ir nors dar nesutemę - baltosios birželio naktys šviesios - akys kaipmat sulimpa... Paryčiais pažadino lietaus barbenimas. Palapinė jau senutėlė, tad per siūles leidžia vandenį. Kartą pavargęs po ilgo mynimo per Suvalkiją taip kietai įmigau, kad pabudau tik susapnavęs, jog plaukiu. Krust ranką - ji iš tiesų vandenyje, nes palapinėje bala, miegmaišis ir drabužiai šlapi, lauke šnioja kaip iš kibiro... Tad šįkart šokau kaip įgeltas iš palapinės ir užklojau ją polietilenu. Oro mažiau, tačiau nesušlapau. Ir, dėkui Dievui, rytas visada ateina.

Tokio "partizanavimo", kaip ši mano kelionė, rytai būna vienodai asketiški: pirmiausia apsitūloju viską, kas gali apginti nuo uodų, ir tik tada lendu lauk. Skubiai susipakuoju daiktus ir stumiu dviratį iš miško.

Pamynęs vieną kitą kilometrą randu upelį, kur nusiprausiu, o vėjo perpučiamoje vietoje, kur nėra vabzdžių, tarkim, ant suolelio pakelės autobusų stotelėje - išsiverdu viryklėle košės, arbatos. Tada vėl laimingas galiu minti...

Visaregiai pasieniečiai

Neverta pasakoti, kaip blaškiausi dviračiu per Marijampolę - klaidų ir duobėtą miestą, kuriame mažai kelių rodyklių. Užtat Vištyčio ežeras ir nuostabios jo apylinkės kėlė kur kas malonesnių prisiminimų. Vietos žmogus pasigyrė: "Niekur nerasi tokio skaidraus ir minkšto vandens kaip Vištytyje." Ir tikrai - įbridus net nesinori išlipti. Lietuvai priklauso tik nedidelė ežero dalis, kur kas daugiau - Rusijai. Mūsų pusėje - regioninis parkas, kitapus - rezervatas. Unikali vieta vaizdingumu, gyvūnų ir augalų įvairove ir, sako, biolaukais.

Ne mažiau įdomu buvo minti pašešupiais iš Kalvarijos į Sudargą. Vieškelis toks kratus, kad dantų protezus galėjai pamesti, greitis - tik 8 kilometrai per valandą, didesnio neištversi, tačiau kokios čia nuošalios, slėpiningos vietos! Tokios jos beveik visur palei valstybės sieną, žmonių gyvena mažai, nes jie čia nepageidaujami, pasienin vedantys keliukai užtverti.

Vis dėlto aptinku vieną kelelį be užkardo ir patraukiu juo Šešupės link. Aplink nė gyvos dvasios, tik ulba paukščiai, čirškia cikados, manęs išsigandęs subliauna stirninas...

Šešupė - vos keliolikos metrų pločio. Šiapus - Lietuva, kitapus - Rusija. Tačiau upė, lankos, juodalksniai ir pušys čia ir anapus - visiškai tokie pat, juk gamtai nerūpi politika.

Grįždamas nuo upės matau: laukia manęs visureigis ir du pasieniečiai. Čionykštė nuošaluma ir ramybė apgaulingos - pareigūnai greitai pastebi tokius kaip aš moderniomis vaizdo stebėjimo kameromis. Matyt, buvau nepanašus nei į rusų šnipą, nei į kontrabandininką, net dokumentų neprašė, šypsojosi žvelgdami, kaip sunkiai stumiu dviratį molinais ratais. Kad jau taip, tai pakalbinau: "Gera, vyrai, jūsų tarnyba tokiame rojuje."

"Visko pasitaiko, - atsakė tas, kuris su pistoletu prie juosmens, - prie Nemuno vaizdo kamerų daugiau, tai kontrabandininkai vis dažniau bando laimę čia." Taikiai atsisveikinome ir yriausi tolyn, o jie, be abejo, stebėjo mane savo toliarege technika tol, kol pasiekiau Sudargą.  

Pusplikės pakelės

Po trijų dienų pervažiavau ilgiausią Lietuvoje tiltą per Nemuną. Toliau suksiu per Karšuvos girią. Pasiekęs Smalininkus, užsukau pažiūrėti garsiosios ąžuolų alėjos. "Tai vienintelis toks Lietuvoje gamtos paminklas. Alėja driekiasi 1,3 kilometro, joje auga 186 drūti ąžuolai, kurių kamienų apimtis siekia 4 metrus. Šie medžiai sodinti maždaug XVIII a. pr. - XIX a. pabaigoje", - rašoma apie ją enciklopedijoje. Tačiau praėjusią žiemą daugelis medžių iškirsti, dabar čia - paprastos pakelės. Niekas nepaisė vietos žmonių piktinimosi ir argumentų. Kertamų medžių mačiau ir toliau. Matyt, užsimota nuplikinti visą panemunės plentą, mat kelininkai ir kelių policininkai tiki taip apsaugosią vairuotojus nuo avarijų. Laikas parodys, kas teisus, bet medžių jau nebebus.

O štai ir Vilkyškiai. Gera proga aplankyti Raganų eglę, kuri auga miške už šio miestelio. Vardą jai sumanė garsioji Lietuvos žiniuonė Eugenija Šimkūnaitė. Iš žemės išdygusi septynių eglės sulipusių kamienų puokštė šakojasi dar į keliolika kamienų šakų. Šios susivijusios tarsi raganos plaukai. Tai vienas įspūdingiausių medžių Europoje.

Kai čia lankiausi prieš 14 metų, teko gerokai paklaidžioti, kol pavyko rasti šią įžymybę - nebuvo jokių rodyklių ir užrašų, per mišką jos link vedė vos įžvelgiamas takas. Dabar jo vietoje medinis lieptas, eglė aptverta. Tačiau, kaip ir anksčiau, Vilkyškiuose nėra jokios nuorodos, kur šis gamtos paminklas.

Juknaičiai pasitiko aptrupėjusiomis raudonomis plytomis, iš kurių sovietmečiu buvo sumūryti prestižiniai šio tarybinio ūkio pastatai. Miestelio centre greta kelio vis dar žaliuoja kantrus uosis - išdeginta jo drevė paversta šiukšlių dėže.

Nuo čia ligi Priekulės automobilių eismas labai intensyvus, o plentas siauras. Štai tolumoje ir Klaipėdos daugiaaukščiai. Jau vakaras, todėl pasuku į mišką. Per uostamiestį leisiuosi rytoj.

Dviratininkų rojus

Klaipėdoje apstu gatvių, kuriose yra takų dviratininkams. Naujose arba rekonstruotose gatvėse jie nutiesti greta, o ten, kur trūko vietos, paženklinti ant šaligatvių.  

"Gal ne veltui Klaipėda yra pačiuose Lietuvos vakaruose - valdžia stengiasi neatsilikti nuo dviračių mados kitose Europos valstybėse. Be to, ir dviratininkai neduodame ramybės valdininkams", - šypsojosi pakalbintas dviračių turizmo entuziastas klaipėdietis Saulius Ružinskas. Su Sauliaus padovanotu pajūrio dviračių trasų žemėlapiu paprasta orientuotis uostamiestyje, Kuršių nerijoje ir pajūryje.

Dar vienas pliusas - keltuose, skirtingai negu autobusuose ir traukiniuose, už dviračius kol kas nereikia mokėti nė cento.

Pagaliau lauktasis dviračių takas iš Smiltynės į Nidą, kuriuo mėgaujuosi netrikdomas mašinų daugiau kaip pusšimtį kilometrų. Neįprasta buvo matyti dviratininkams skirtą ženklą "Nida - 50 km", ko gero, vienintelį tokį Lietuvoje. Tai ilgiausia Lietuvoje dviratininkų trasa, Europos dviračių tinklo "EuroVelo" dalis, paženklinta 10-tuoju numeriu.

Apie 20 kilometrų iki Juodkrantės ir už jos šis takas - puikus, tačiau palei Preilą ir ypač už jos išvažinėtas automobilių, vietomis duobėtas. Iki Juodkrantės take galima sutikti nemažai dviratininkų - vietinių ir užsieniečių, daugiausia vokiečių. Pastaruosius nesunku pažinti: jie šypsosi ir mojuoja sveikindamiesi - galbūt mano gerokai apkrautas dviratis jiems darė įspūdį, o gal paprasčiausiai vakariečiai mandagesni negu lietuviai, pratę bendrauti. Mūsiškiai praneria pro šalį paniurę ir tylėdami.

Kuo labiau Smiltynė tolsta, tuo vokiečių mažiau, matyt, daugeliui jų pernelyg toli minti iki pat Nidos. Nedaug ir kitų dviratininkų. Ištisus kilometrus mėgaujuosi vienui vienas keleliu per žalią girią: kairėje - Kuršių marios, dešinėje - aukštas kopagūbris, už kurio galingai alsuoja Baltija. Rojus!

Klaida Palangoje

Takas veda ir per Naglių rezervatą. Stabtelėjęs ir atidžiau pasidairęs, nesunkiai atpažinau tokių augalų, kurie auga tiktai čia, pajūryje. Antai geltonuoja baltijinio pūtelio žiedai. Šis puikus smėlio kopų sutvirtintojas aptinkamas tik rytų Baltijos smėlynuose. Netoliese vėjas siūruoja baltijines linažoles, smiltynines rugiaveides, pajūrines smiltlendres, kitus augalus.

Dauguma jų neišvaizdūs, kaip, beje, ir nerijoje pasodintos kalnapušės, tačiau jų šaknys sutramdo vėjų pustomą smėlį. Juk kadaise jis čia užpustė ne vieną kaimą. Vietos žmonių kova su smėliu, pastangos apželdinti kopas kelia nuostabą ir pagarbą.

Ilgai žvelgiau į medžius Parnidžio kopos papėdėje už Nidos. Prieš keletą metų kopa jų dar nesiekė, o dabar smėlis gaubia medžių kamienus - štai kaip greitai smėlis slenka marių link. Dar metai kiti, ir medžiai bus palaidoti.

Pajūrio dviračių trasa nuo Klaipėdos iki Palangos ir Šventosios - dar geresnė už Neringos taką. Tik gamta čia jau neprilygsta unikaliai nerijos gamtai. O Plazio rezervate (anksčiau jis vadintas Placio) liūdna buvo matyti šiukšlių krūvas.

Kai prieš dešimtį metų iš Vilniaus numyniau iki pajūrio ir mėginau iš Klaipėdos nuriedėti dviračiu palei jūrą į Palangą, turėjau jį stumtis per krūmynus, nors Pajūrio regioninio parko žemėlapis tikino, kad takas egzistuoja. Dabar jis jau iš tiesų yra.

Gaila, Palangoje ir šįkart padariau klaidą - įsukau į J.Basanavičiaus gatvę. Toks ponių ir ponų knibždėlynas, tiek betono ir triukšmo! Ištrūkęs iš čia užguliau pedalus: kuo greičiau ir kuo toliau nuo Palangos! Miškas pasitiko įkaitusių pušų kvapu, paukščių giesmėmis ir uodų zyzimu. Bet geriau uodai negu Palangos ponai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"