TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Kelionė į Jeruzalę

2010 04 03 0:00
Prie šventos Raudų sienos meldžiasi ir moterys, tik atskirai nuo vyrų ir joms skirta daug mažiau vietos.
Audros Kaušpėdienės nuotrauka

Per Velykas šventąjį Jeruzalės miestą užplūsta minios piligrimų. Tai iš tiesų magiška vieta, užburianti ir traukianti. Tik į ją skubėti neverta.

Kiekvienas fiziškai ir finansiškai pajėgus musulmonas privalo bent sykį gyvenime atlikti hadžą - aplankyti pranašo Mahometo gimtąjį miestą Meką. Tai yra viena iš penkių jo tikėjimo prievolių ir, jai paklusdami, kasmet islamo kūrėjo gimtinę dabartinėje Saudo Arabijoje aplanko per du milijonus pasaulio mahometonų.

Tuos vaizdus paskutinį musulmoniškojo kalendoriaus mėnesį kasmet mes regime per televiziją: kiek tik užmato akys, tūkstančiai baltom drobulėm apsisiautusių žmonių tiesia rankas į kubo formos šventovę - Kabą.

Mes, krikščionys, nesame įpareigoti aplankyti Betliejaus ar mūsų Išganytojo žūties ir Prisikėlimo vietos. Tačiau ir Jeruzalės senamiesčio gatvelėse bei šventyklose - neišsenkančios daugiakalbės piligrimų minios. Kažkas mus traukia į ten ne ką mažiau negu mūsų brolius Viešpatyje - į Meką ir Mediną, ir net nesunku nujausti, kas būtent.

Bet mums tai yra labai privatu. Dar niekas iš mano pažįstamų atvirai neprisipažino, kodėl staiga nusprendė, gal net už paskutinius pinigus, nukakti į Jeruzalę. Turbūt todėl, kad tai turi nedaug ką bendra su įprastu turizmu, kurio įspūdžiais noriai dalijamasi.

Kelionė į Jeruzalę - tai ženklas, kad žmogus jau pradėjo mąstyti apie tai, kas jo neišvengiamai laukia. Atsisveikinti su šiuo pasauliu nepajutus tų vietų dvasios - tai tas pat, kaip savo noru atsisakyti galimybės prieš išeinant pasitikrinti.

Šią akistatą su Golgota išlaiko toli gražu ne visi. Sklando kalbos, kad į ten skubėti neverta, nes jau ne vienas ten per anksti pabuvęs po to esą pirma laiko išnyko. Žinau, kad kai kam šitaip tikrai nutiko, tik gal dėl to, kad tie žmonės, ryždamiesi piligriminei kelionei, jau nujautė, jog jų laikas baigiasi.

Tačiau mus lydėjusi gidė Kristaus kapo ir Prisikėlimo bazilikoje primygtinai nepatarė sekti piligrimais, besistengiančiais rankomis paliesti tą vietą, kurioje Išganytojas buvo nukryžiuotas ir po to pervertas romėno ieties. "Ten - mirtis", - perspėjo ji.

Ir ji tikriausiai buvo savaip teisi. Šių vietų galia - magiška (jei čia šis žodis tinka). Mirtis gali reikšti mirtį gal net tiesiogine šio žodžio prasme, Prisikėlimas - naują, gal net visiškai kitokio gyvenimo puslapį. Viskas priklauso nuo to, ką tu tuo metu su Jeruzalės oru įkvepi.

Priglaudęs kaktą prie dangų remiančių vėsių Raudų sienos akmenų, Erodo sudėtų prieš du tūkstantmečius, išgirdau greta stovinčio jauno žydo maldą. Ji buvo monotoniška ir vis atkartojanti mūsų ausiai neįprastą ir gal net įkyrią gaidą, bet būtent šis archaiška amžinybe dvelkiantis rečitatyvas padėjo pajusti esmę. Kaip ir kiti atvykėliai, stovėjau Išrinktajai tautai švenčiausioje Žemės vietoje, prie jos ne sykį siaubtos ir vėl atstatinėtos svarbiausiosios Šventovės likučių, ir tuo metu buvau visiškai tikras, kad mus visus iš saulės nutviekstos dangaus begalybės kažkas stebi - tereikia užversti galvą į viršų ir pasakyti, kas tau svarbiausia.

Čia tas kažkas kaip niekur kitur yra visiems bendras - ir žydams, ir mahometonams, ir mums, krikščionims. Kad tuo įsitikintum, tereikia pakilti į Alyvų kalną ir nuo jo nužvelgti Jeruzalę. Auksiniai mečečių kupolai ir minaretai, bizantiškosios ankstyvųjų krikščionių šventyklos ir žydų sinagogos, katalikų bažnyčios ir net švytintys pravoslavų cerkvės "svogūnai" - čia visi sutelpa. Kaip paradoksaliai tai beskambėtų, visos šios tikybos ir konfesijos, siekdamos būti arčiau Dievo, už šį išskirtinį pasaulio miestą ištisus tūkstantmečius liejo kraują ir galiausiai jame drauge ir liko.

Jau vien tai, jog ši kova nebuvo už auksą ar turtus, strategiškai kuo nors svarbų miestą ar bent jau derlingas žemes, geriausiai patvirtina nematerialią šios vietovės svarbą. Turbūt kaip niekas kitas tai jautė frankų riteriai, nuo alinančios saulės degę šarvuose ir smėlėtose dykynėse tūkstančiais guldę savo galvas. Net po ištisus du šimtmečius gyvavusios krikščioniškos Jeruzalės karalystės mahometonai vis dėlto pasirodė stipresni.

Dar didesnį atkaklumą parodė žydai, nuolat visų guiti iš Pažadėtosios žemės ir vis tiek sugebėję į ją sugrįžti. Tačiau kova už ją ligi šiol nesibaigė. Jeruzalę kerta tokio aukščio šiuolaikinė betono siena, prieš kurią nugriautoji Berlyne tiesiog nublanksta, o pervažiuojant į palestiniečių apgyventą rytinę miesto dalį, tave būtinai pasitiks automatais ginkluoti pareigūnai. Susirėmimai šventojo miesto gatvėse - kone kasdienybė. Bet čia ir glūdi šios kovos paradoksalumas, kad joks kitas pasaulio miestas savo dvasiniu likimu nėra labiau tinkamas suvienijimo misijai.

"Šitą Žemę Abraomui pažadėjo pats Dievas, - pasakys žydas. - Čia - mūsų istorinė sostinė ir svarbiausioji mūsų Šventovė, ir mes ją vėl atstatysime. Pamatysite."

"Jeruzalė - mums trečias šventas miestas po Mekos ir Medinos, - atsakys musulmonas. - Iš čia mūsų pranašas Mahometas nužengė į dangų. Pažiūrėkite, Uolos šventykloje ant akmens net liko Jo pėdsakas."

"Dar tūkstančius metų ligi jūsų pranašo Abraomas ant šitos uolos ruošėsi paaukoti savo sūnų Izaoką Dievui," - nesutiks žydas.

Mes savo ruožtu tikime, kad Jeruzalė - Jėzaus Kristaus miestas, jo triumfo ir pasmerkimo, mirties ir Prisikėlimo liudininkė.

Tas, kas žino daugiau, gal dar pridurs, kad ir iš dvidešimt penkių musulmonų pranašų - net devyni vardai šventi ir žydams, ir krikščionims, nes nuolat minimi Senajame Testamente. Ar kad Jėzų Kristų tie patys musulmonai laiko pranašu...

Jeigu kada nors monoteistinės religijos liausis tarpusavyje kovojusios ir pagaliau pripažins, kad jos iš esmės išpažįsta vieną ir tą patį Dievą, tai tikriausiai nutiks būtent Jeruzalėje. Jau vien todėl, kad nėra kitos tokios vietos, kuri, mus visus skirdama, tuo pat metu taip glaudžiai vienytų. Tik ligi to meto šventa Jordano upe dar nutekės daug vandens.

Kelias į visus vienijantį, o ne skiriantį Dievą vis dar užtvertas taip pat aklinai kaip ir į senąją žydų Šventovę vedantys Aukso vartai, kadaise užmūryti sultono Suleimano įsakymu. Pro šiuos vartus Verbų sekmadienį, nusileidęs raitas ant asiliuko nuo Alyvų kalno, į Jeruzalę įžengė Kristus. Garbindamos Mesiją, jeruzaliečių minios jam po kojomis klojo palmių šakas, tačiau, tepraėjus savaitei, jis buvo tos pačios minios paniekintas, nuteistas aukštųjų šventikų kaip apsišaukėlis ir prikaltas prie kryžiaus.

Būtent šis lemtingas Jeruzalės istorijos epizodas, nulėmęs tolesnę civilizacijos raidą (gimė nauja neregėtą dvasinį potencialą nešanti religija!), ir tapo pagrindine nesusikalbėjimo priežastimi tarp judėjų ir krikščionių: žydai taip ir nepripažino, kad Kristus buvo tas Mesijas, kurio atėjimą numatė judėjų Biblija. Savo Mesijo, aprašyto Korane, vis dar tebelaukia ir musulmonai.

Kas iš mūsų klysta? Ir ar išvis įmanomas toks dalykas - klysti savo tikėjime?

Man, profanui, apstulbintam nuo Alyvų kalno atsivėrusio vaizdo, viskas gali atrodyti perdėm paprasta: jeigu laikysies Dešimties Dievo įsakymų ar to, ko moko Koranas, visi kiti skirtumai taps neesminiai.

Bet kodėl tuomet Jėzus mirė ant kryžiaus, jeigu ligi jo Mozei jau viskas buvo išsakyta?

Per visą tą laiką, kurį buvau Jeruzalėj, manęs neapleido įspūdis, kad šiame mieste prieš du tūkstančius metų buvo fatališkai suklysta. Tik žydų tauta čia vargu ar kuo dėta. Būtų Dievas šiam išbandymui pasirinkęs mus - mes jo sūnų taip pat būtume atstūmę. Taip, kaip kiekvienas iš mūsų jį nuolat atstumiame savo kasdienybėje. Taip, kaip atstūmėme tuos pačius žydus pačią baisiausią jų istorijos akimirką.

Turbūt čia irgi yra Aukščiausiojo apvaizda, kad mūsų dvi tautos štai šitaip buvo suvestos. Šiaurės Jeruzalė ne kur nors kitur, o būtent Lietuvoj - ar dažnai pagalvojame, ką tai reiškia?

Matyt, čia reikėtų ieškoti ir šiaurinės Golgotos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"