TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Kelionėms po Europą dar per jaunas

2008 01 11 0:00
Kol džiūvo turistiniai drabužiai, Komijos nencai A.Jucevičių aprengė elnių kailiniais.
Asmeninio albumo nuotrauka

Taip sako Algimantas Jucevičius, kasmet pėsčiomis ar slidėmis išsiruošiantis į tokius žygius, kur nėra jokios civilizacijos - į Kaukazą, Uralą, Altajų ar už poliarinio rato. "Po civilizuotą Europą, kur viskas lengvai pasiekiama, keliausiu, kai jau nebepaeisiu", - priduria jis.

Nerimstantis 66 metų Vilniaus keliautojų klubo prezidentas, Lietuvos keliautojų sąjungos vadovas ir asociacijos "Sportas visiems" generalinis sekretorius Algimantas Jucevičius kelionėms skiria visas savo atostogas. Didysis keliautojas kasmet išsirengia į dvi tolimesnes keliones vasarą ir žiemą. Tik šiemet žiemą, sakė, dėl kitos visuomeninės veiklos žygio teks atsisakyti - reikia lietuvių keliautojo Antano Poškos jubiliejui knygų išleisti.

"Kai 1977 metais atėjau dirbti į Vilniaus keliautojų klubą, turėjom 11 etatinių darbuotojų, net savo biblioteką. Dabar likau vienas visuomenininkas, nė vieno etato", - apie pokyčius pasakoja A.Jucevičius. Tačiau entuziazmo ir tokiomis sąlygomis jam daug kas gali pavydėti. Svarbiausia, jis keliauja ne vien savo malonumui naujų kraštų pamatyti, bet norėdamas kitiems žmonėms parodyti tas vietas, kurios jam gerai pažįstamos ir kur jokia turizmo agentūra nenuveš. Jis keliones organizuoja, ieško pigesnių variantų, viskuo rūpinasi ir už kelionę, kaip ir visi kiti, susimoka pats.

Senais takais

- Kur krypsta jūsų kelionių maršrutai?

- Mėgstu nuvežti žmones į neapgyvendintas, necivilizuotas buvusios Sovietų Sąjungos vietas. Europoje jau niekur nei palapinės nepasistatysi, nei pabūsi tik savo draugijoje prie laužo. O šie kraštai dar išlieka puikus "poligonas" tokiam aktyviam turizmui. Urale keliauji kokias dvi savaites ir nė vieno žmogaus nesutinki. Arba Kaukaze, Kirgizijoje, kur reguliariai organizuoju turiadas, per visą kelionę sutinkam kokias dvi tris turistų grupes. O gamtos grožio, romantikos - kiek nori.

Smagu, kad su manimi pakeliavę žmonės, ypač Vilniaus universiteto ir Gedimino technikos universiteto studentai, paskui patys organizuoja žygius, savo draugus veda tais pačiais takais.

Norinčiųjų taip keliauti yra tiek daug, kad vienas fiziškai neaprėpčiau. Net niekur neskelbiu apie žygius, o ir tai kiek susirenka. Dabar, pavyzdžiui, ruošiamės vasarą važiuoti į Tadžikiją, į Pamyro Alajų, vadinamuosius Fanų kalnus, tai užsirašė net 120 norinčiųjų. Net į vieną lėktuvą visi bilietų negautume (dabar iš Rygos yra reisas į Taškentą). Jei randame daugiau vadovauti galinčių žmonių, einame atskiromis grupėmis, o tik nakvynės apsistojame kartu.

Mielai priimu visus, bet sudėtingesnėse kelionėse grupė negali būti labai didelė. Mes juk ne agentūra, ne komercinė organizacija.

- Į Vakarų Europos pusę netraukiat?

- Visiems sakau, kad į Europą dar esu per jaunas. Kai jau bus sunkiau vaikščiot, tada ten vyksiu. Ten pilna keltuvų, transporto. Esu po Norvegijos ledynus pasidairęs. O Europa, kur "šniūrai" turistų, manęs dar netraukia. Altajus, Uralas, Vidurinė Azija man gerai žinomi kraštai, ten daug išvaikščiota, tai norisi savo patirtį panaudot ir žmones po ten pavedžiot.

Žygyje - 50 metų

- Ar prisimenate savo pirmąją kelionę?

- Dar Kaune besimokydami vidurinėje mokykloje išėjome į žygį po Kauno apylinkes. Tai buvo prieš 50 metų. O kitais metais bus 50, kai pirmą kartą į kalnus išėjau. Mano pirmieji kalnai buvo Karpatai, pirmas tolimesnis slidžių žygis buvo Karelijoje.

- O kurie kalnai jums gražiausi?

- Yra toks posakis: tie, kurių dar nemačiau.

- Tačiau tokių, bent jau buvusioje Sovietų Sąjungoje, turbūt nėra? Visus esate apkeliavęs?

- Taip, visus. Bet kiek dar daug nematytų kalnų yra pasaulyje!.. Tačiau gražiausi iš matytų galbūt Tian Šanio, Altajaus kalnai, o Pamyras įdomus tuo, kad ten yra lietuviškų viršūnių. Gražiausia viršūnė, kurioje teko būti, nufotografuoti, yra M.K.Čiurlionio viršūnė. Ji visai netoli Afganistano sienos.

Nepriklausomybės pradžioje dar spėjau aplankyti Himalajus, bet dabar ten kelionės jau neįkandamos.

Gerai ir be sniego

- Esate ilgametis sveikatingumo "Snaigės" žygių organizatorius, kiekvieną sekmadienį kviečiate vilniečius slidinėti. Galbūt žiemos keliones mėgstate labiau nei vasaros?

- Gal ir ne labiau, bet "Snaigės" žygiai - sena tradicija. Vilniuje gyvenu nuo 1973 metų ir kiekvieną žiemą visuomeniniais pagrindais organizuojame šiuos žygius. Žmonėms jie patinka. Ir apskritai, žiemą žmonės mažiau juda, tad nors savaitgaliais reikia pasportuoti, aktyviai pailsėti gamtoje. Vilniaus apylinkės tokioms išvykoms yra nepaprastai tinkamos: vaizdingi peizažai, įvairuojantis reljefas. Mes pažymim maršrutus, paskui jais žmonės gali ir vieni atėję čiuožti slidėmis ar eiti pėsčiomis. Aš visad pabrėžiu, nesvarbu, kad ne visada būna sniego, tegul žmonės neišsigąsta. Galima eiti pėsčiomis ar su slidžių lazdomis - dabar labai populiarus toks šiaurietiškas vaikščiojimas. Niekur taip gerai nepailsėsite, kaip gamtoje.

Praėjusį savaitgalį į Vingio parką susirinko 526 dalyviai. Jauniausiam 4 metukai, vyriausiam - 80. Ateinantį sekmadienį 11 val. visus kviečiame rinktis Karoliniškėse, V.Druskio gatvės gale. Dar po savaitės - Saulėtekio alėjos gale, o sausio 27 dieną slidinėsime Verkiuose. Norintys dalyvauti "Snaigės" žygiuose visą informaciją gali sužinoti paskambinę telefonu 2629871 arba rasti internete: www.turistas.lt ir www.sportasvisiems.lt

Dalyvavusiems penkiuose žygiuose įteiksime ženklelius, o aktyviausiems - rėmėjų prizus. Trasos finiše visada laukia karšta arbata.

- O kokias slides patartumėte rinktis?

- Tokiems trumpiems žygiams tinka ir ne tokios plačios kaip "Šatrijos", "Beskidai", galima čiuožti ir siauromis (tik ne visiškai siauromis bėgimo slidėmis). Galima ir su plastmasinėmis, jos ypač tinka mūsų žiemoms, nes prie jų net per atlydį nelimpa sniegas. Dar geriau su smulkiais dantukais, tada jos nepraslysta. Nereikia brangių "Fischer" slidžių. Beje, galima rasti ir naudotų.

Pūgos nebaisios

- Šie sekmadienių žygiai turbūt geras pasirengimas ir tolimesnėms kelionėms?

- Taip, tai puiki treniruotė ir savo inventoriaus išbandymas.

Prieš važiuojant į tolimesnę kelionę reikėtų ir į žygį po Lietuvą išsiruošti, kad, pavyzdžiui, nakvynė žiemą palapinėje nebūtų šokas.

Juk kartais dėl pūgos tenka ir dieną kitą palapinėje praleisti. Kai kas net ima panikuoti. Žygiuose svarbiau yra psichologinis pasiruošimas nei fizinis (didelių sportinių rezultatų mes nesiekiame, jei žmogus sveikas, tai ir gali keliauti). Svarbu nusiteikimas, supratimas, kad kaip pasiklosi, taip išsimiegosi. Žiemą ruošiantis nakvynei jei stovėsi nepatenkintas, tai ir sušalsi. O kai visi juda, kruta - aikštelę ištrypia, malkas ruošia, palapines stato - tai viskas būna gerai.

- Kiek ilgiausiai dėl pūgos teko palapinėse sėdėti?

- Tris paras poliariniame Urale sėdėjome. Kai į Kazbeką pernai kopėme, dėl blogo oro teko tris paras sėdėti ant ledyno.

Vieną dieną pasėdėti - tai nieko tokio, tai net reikia numatyti ruošiantis į kelionę. Galima judėti ir pagal kompasą. Kartą taip teko tris paras eiti. Atėjom, kaip mums tada aiškino, į apleistą geologų bazę. Vėliau sužinojome, kad tai buvusi koncentracijos stovykla.

- Neišgąsdino kada kokios sniego griūtys?

- Tai didžiausias pavojus. Nuo vėjo tai rasi užuovėją, akmens irgi gali pasisaugoti, o lavinos - baisu. Jei tik prieinam sniego šlaitą, stengiamės jo nenupjaut, kad negarmėtų žemyn. Yra tam tikra technika. Jakutijoje kartą labai išgąsdino lavina. Matėm ją ateinančią, laiku spėjom pasitraukti.

Nakvynė ant sniego

- Kaip keliautojai ištveria nakvynes žiemą palapinėse?

- Labai miškingose vietose po palapinės dugnu pasiklojame eglišakių, tačiau dabar stengiamės elgtis ekologiškai, nelaužom jų, klojamės kilimėlius.

Yra du nakvynės variantai. Kai kas mėgsta palapinės viduje užsikurti lengvą metalinę krosnelę. Pasikeisdami budi ir vis uždeda malkų. Tada viduje būna šilta, galima net išsirengus miegoti. Aš tai to nepripažįstu, nes temperatūrų pokytis nėra gerai, prasideda kosuliai, čiauduliai. Geriau vakare pasėdėti prie laužo, išsidžiovinti ką reikia, o miegoti šaltoje palapinėje. Žiemą viduje būna ir minusinė temperatūra, bet jei geras miegmaišis, dar lengva sintetika užsikloji, kad nešarmotum, ir viskas gerai, išsimiegi puikiausiai.

- Kiek maždaug maisto tenka neštis ant pečių?

- Maistas gramais skaičiuojamas. Einant į kalnus dienai - apie 600 g. Duoną tik džiovintą, nes vis tiek ji sušaltų. Ir šiaip visą maistą stengiamės imti sausą - taip lengviau. Išgyvenam. Savaitę kitą galima ir be delikatesų pabūti. Žiemos žygiuose gerai, kad maistą galima temptis paskui save plastmasinėse rogutėse. Tačiau kilogramo dienai tai niekad neviršijam. Svarbu neapsisunkinti, kad galėtum džiaugtis kelione, fotografuoti.

- Kiek kilometrų įveikiate per dieną?

- Priklauso nuo vietovės. Užpoliarėje, būdavo, kai reikia geležinkelį pasiekt, tai ir 40 kilometrų nuklibi. O jei kalnuota vietovė, tai tik 10, jei koks ledynas - dar mažiau.

Kartą Užpoliarėje viena mergina nugriuvo, lūžo kulkšnis, o geležinkelis - už 120 kilometrų. Teko daryti nartas ir tempti. Sniego daug, pirmam sunku minti vėžes. Visą dieną spurdėjom spurdėjom ir tik 6 kilometrus įveikėm. Greičiau pajudėjom tik išsimušę į bemiškę zoną.

Mažėja ledynų

- Dabar vis kalbama apie šylantį klimatą. Jūs į tuos pačius kalnus keliaujate jau daugybę metų. Ar pastebite, kad jie keičiasi?

- Oi, labai. Ypač vasarą tai akivaizdžiai net plika akimi matyti. Pavyzdžiui, praėjusią vasarą kai kilom į Kazbeką (buvau ten ir prieš 35 metus), pastebėjau, kad vaizdas gerokai pasikeitęs, ledynas pasitraukęs kokius 200 metrų. Kur buvo ledas, dabar atviros nuogos uolos. Tian Šanyje teko kadaise lankytis, o kai užpernai nuvykau, net upė dėl sumažėjusio ledyno buvo vagą pakeitusi. Ir apskritai ledynai supleišėję, sunkiai pereinami, nes jie dėl šylančio klimato intensyviau juda.

- Ar saugu keliauti po Kaukazo kalnus?

- Šiaurės Kaukaze kelionių pobūdis truputį pasikeitė. Čia eina Rusijos ir Gruzijos siena, tai jau negalim verstis per kalnagūbrį, kaip darydavom anksčiau. Susidarom maršrutą arba Rusijos, arba Gruzijos teritorijoje. Arčiau Čečėnijos sienos stengiamės neiti. Pernai įlipom į Kazbeko viršūnę, tačiau grupę apiplėšė. Nieko keisto. Prisimenat, dviratininkas važiavo aplink pasaulį, prie Kauno sustojo nakvoti, atėmė kameras, dviratį ir baigėsi žmogui trejų metų kelionė. Lietuva irgi kitoms šalims atrodo chuliganiška valstybė.

Kirgizija dabar pradėjo turizmą plėtoti, agentūros kuriasi, pradeda įvesti įvairius ekologinius mokesčius. Turizmo ten daugėja. Tačiau reikia išmanyti kraštų specifiką. Pavyzdžiui, atskridus į Taškentą, iš Uzbekijos į Tadžikiją sieną galima pereiti tik pėsčiomis, automobilių nepraleidžia. Romantika ten dar tokia. Tad reikia organizuotis atskirą transportą, kad kas nors pavežtų iki sienos, o kiti nuo sienos iki Fanų kalnų. Čia ne Europa. Čia visko būna. Todėl ir sakau, kad kai kojelės jau neneš, tada į Europą važiuosiu.

Dabar kelionės po Kaukazą pabrango, pernai dviejų savaičių kelionė kainavo 800 litų (iš šios sumos ketvirtadalį sudaro vizos). Bet mums nekainuoja viešbučiai, miegame savo palapinėse, kurias nešamės ant pečių, valgyt patys pasigaminam ant laužo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"