TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Kelyje su jėzuitais per Bohemiją

2016 09 22 6:00
"Magis" eksperimento piligrimai prie Prahos Šv. Vito katedros. Marco Antonio Ceschimo nuotrauka

Ryžtis piligrimystei paskatino ūmai užplūdęs ilgesys keliauti su kuprine ant pečių. Svarbiausia atrodė eiti. Ir net nelabai svarbu buvo, kur tas kelias vestų.

Taip atsidūriau jėzuitų organizuotame sielovados projekte „Magis“. Žodis „magis“, lotynų kalba reiškiantis „daugiau, giliau“, ignaciškojo dvasingumo kontekste jaunimui skamba kaip kvietimas daugiau ieškoti, siekti, būti ir atrasti Dievą visuose dalykuose. „Magis“ projektu, kuris šiemet piligrimams tapo ir pasirengimu Pasaulio jaunimo dienoms, kurios vyko Krokuvoje, jaunimas siekia išgyventi naujas, neįprastas patirtis, patirti iššūkių, kurie skatina į aplinką, šalia esantįjį ir save žvelgti atidžiau. Ir tai jie įvardija eksperimentais.

Lenkijoje, Lodzėje, į šių metų „Magis“ projektą susirinko bene du tūkstančiai dalyvių iš 52 šalių. Iš Lietuvos atvyko apie 50 piligrimų. Pasidaliję į daugiau kaip 90 tarptautinių grupių, po atidarymo šventės vykome į eksperimentų vietas Lietuvoje, Lenkijoje, Čekijoje ir Slovakijoje.

Mūsų eksperimentas vyko Čekijoje, Bohemijos regione, netoli Prahos. Pirmąją dieną nuo Prahos žingsniavome iki nedidelio Stara Boleslavo miesto, o vakare grįžome atgal. Antrąją dieną įveikėmė atstumą Praha-Mnyšekas prie Brdų, trečiąją – Mnyšekas prie Brdų – Dobržyčius, ketvirtąją keliavome Dobržyčius –Pršybramas. Šis maršrutas būtų įdomus ne tik piligrimų žygiui, bet ir paprastiems keliautojams, norintiems geriau pažinti Prahą ir Bohemijos regioną.

„Magis“ eksperimentų tematika labai įvairi – nuo kultūros įvairovės ir meno iki socialinio darbo ar dvasingumo. Eksperimentas, kuriame dalyvavau, buvo piligrimystė pėsčiomis. Regis, ne toks ir ilgas atstumas, su bendražygiais nueitas per keturias dienas – apie 60 kilometrų. Tačiau visai kitokius atstumus, kuriuos vargu ar būtų galima išmatuoti kilometrais, kiekvienas įveikėme keliaudami vidiniais labirintais, keliais į savo ir kito širdį. Šiais takeliais vedusių patirčių būta daug, įvairių ir intensyvių.

Apmąstymų ir džiugesio keliai

Pirmoji piligrimystės diena, kaip ir kitos, prasidėjo pusryčiais, ryto malda ir skaitiniais, kurie tapdavo inspiracijomis dienos apmąstymams. Kiekvienos dienos kelias buvo tarsi padalytas į tris dalis: pirmąją valandą ar pusantros eidavome tylėdami, antrąją – dalydamiesi apmąstymais su kuo nors iš bendrakeleivių, o vėliau keliaudavome džiaugdamiesi keliu ir bendryste taip, kaip tik sumanydavome: dainuodami, žaisdami, mokydami vieni kitus savo gimtųjų kalbų ir t. t. Kasdien dalyvavome šv. Mišiose, o vakare mažesnėmis grupelėmis aptardavome, kaip praėjo diena, su kokiais vidiniais ar išoriniais iššūkiais susidūrėme, ar (ir kaip) sekėsi juos įveikti.

Pirmiausia sėdę į metro pasiekėme vieną pramoninių Prahos rajonų. Atstumas pėsčiomis laukė palyginti neilgas – apie 16 km, bet, kaip pasirodė vėliau, pakankamas, kad galėtumėm pajusti, ką ateinančiomis dienomis reikš eiti daugiau kaip dvidešimties žmonių grupėje: turėjome išmokti rasti ir kiekvienas savo, ir visos grupės greitį.

Į Šventąjį kalną Pršybramo mieste veda 340 laiptelių.Jirkos Jirouseko nuotrauka

Einant pirmąją kelio dalį stebino aplinkos kontrastai: iš pramoninio rajono dulkėtais šaligatviais išėjome į, regis, begalinius javų laukus. Ėjome skanaudami laukinių slyvų ar obuolių. Po pietų pasiekėme kelionės tikslą, vieną seniausiai piligrimų lankomų vietų Čekijoje – Stara Boleslavą. Šiame mieste buvo nužudytas čekų tautos globėjas šventasis Vaclavas. Jo nužudymo vietoje pastatyta Šv. Vaclavo bazilika, įrengta koplyčia su šventojo relikvijomis. Į šį miestą dažnai atvyksta ir patys čekai.

Aplankę Šv. Vaclavo baziliką ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, vakarop autobusu grįžome į Prahą. Pavakarieniauti ir aptarti dienos prisėdome parke ant nedidelės kalvos, nuo kurios atsiveria vakarėjančios Prahos senamiesčio panorama. Kai jau ketinome grįžti į nakvynės vietą, mus lydinti savanorė čekė pranešė, kad, jos pačios netikėtumui, jėzuitų namuose, kuriuose apsistojome, šiąnakt, be mūsų eksperimento dalyvių, nakvos dar 60 prancūzų piligrimų. Piligrimai, pasirodo, mėgsta Čekiją. Taigi vakaro ir kito ryto ritualams keturiais dušais dalijomės apie devyniasdešimt žmonių.

Per mėlynių miškus

Kitą rytą miesto autobusu pasiekę vieną Prahos priemiesčių, sekdami paskui grupės vadovą miško takeliais, pakilome ant kalvos, nuo kurios atsiveria Vltavos upės vingis. Čia ir pradėjome kelionę tylomis, mūsų laukė apie 17 km miško takais. Iš pradžių neatrodė labai sudėtinga, bet netrukus teko ieškoti kūrybingų išeičių – vienai bendrakeleivių visiškai atplyšo batų padai, dar kai kam apavas nutrynė pėdas… Visgi toliau eiti darėsi sunkiau: takai vedė tai įkalnėn, tai žemyn. Supratome, kad šįsyk kelias atrodys ilgesnis nei anądien, ir eisime lėčiau.

Kelionę praskaidrino kalbos, dainos ir… mėlynės. Didžiąją kelio dalį nuo Novodvorsko miestelio, kuriame buvome sustoję, iki Mnyšeko prie Brdų, kurį turėjome pasiekti, miškuose driekėsi beveik vien tik mėlynynai, tad stabtelėdavome pauogauti.

Čenstakava traukia turistus ir piligrimus.

Nesinorėjo niekur kitur

Kai nuo kalvos galop išvydome Mnyšeko prie Brdų panoramą, supratau, kad pagaliau galiu įvardyti būseną, kurią nuo kelionės pradžios išgyvenau vis intensyviau. Veikiausiai tai galima pavadinti dėkingumo pilnu buvimu čia ir dabar. Nesinorėjo būti niekur kitur, o savų džiaugsmų ir rūpesčių kaleidoskopą kelionės bendrystė mokė stebėti kasdien vis kitokiu žvilgsniu.

Mnyšeko prie Brdų parapijoje buvome priimti ypač šiltai ir svetingai. Čekai pasitiko su dainomis, šilta sriuba, lauže keptomis dešrelėmis, bulviniais blynais ir kniedlikais. Nepakartojamos čekiškos vaišės! Vakarop susibūrus prie laužo skambėjo visų penkių šalių, dalyvaujančių šiame eksperimente – Lenkijos, Čekijos, Lietuvos, Ispanijos ir Brazilijos – himnai, giesmės ir dainos.

Kitą rytą po šv. Mišių iškeliavome vėl. Kai priešpiečio saulė buvo gana kaitri, ėjome asfaltuotu priemiesčio keliu. Todėl vėliau tikra atgaiva tapo kelias mišku, šįkart irgi ne visai lygus, nors įkalnės ir nuolydžiai jau ne tokie statūs. Ėjome ramiai, nes tądien, regis, kelionės tikslas buvo maždaug už 15 kilometrų. Tačiau įpusėję kelionę staiga suvokėme, kad keliu, kuriuo einame, jau ėjome prieš valandą. Taigi, kažkur supainiojome miško taką žyminčius ženklus ir apsukome nemažą ratą. Laimė, greitai radome kur klydę ir vėlyvą popietę atkeliavome į Dobržyčių.

Šįsyk laukė tarptautinė vakarienė – savo šalių patiekalus ruošė lietuviai, lenkai, brazilai ir ispanai. Buvo gera išgyventi besiskleidžiančią bendrystę: nors visi nusiplūkę ir alkani, bet dviejose nedidukėse parapijos namų virtuvėlėse vienas kitą vos kelias dienas pažįstantys piligrimai drauge darbavosi dainuodami ir juokaudami.

Piligrimų kelias neaplenkė ir Prahos. Karolio tiltą per Vltavos upę geriausia apžiūrėti plaukiant laivu.

Į Šventąjį kalną

Paskutinę kelio pėsčiomis dieną iki galutinio kelionės tikslo – Šventojo kalno Pršybramo mieste – teko eiti 20 kilometrų. Pršybramas yra vienas garsiausių istorinių karališkų šalies miestų, nuo XVI amžiaus – vienas sidabro ir metalo kasybos centrų. Šventasis kalnas yra viena reikšmingiausių ir piligrimų lankomiausių Bohemijos regiono vietų, čia buvo apsireiškusi Marija. Čia galima aplankyti didelį baroko pastatų kompleksą – mažąją Šventojo kalno baziliką, koplyčias ir kt.

Eksperimento vadovas pasakojo, kad įveikę paskutinius kilometrus iki Šventojo kalno būsime nuėję piligrimų kelią, apie kurį pasakojama čekams gerai žinomoje legendoje. Anot legendos, kadaise Prahoje gyvenusiam senam aklam vyriškiui, maldomis prašančiam atgauti regėjimą, sapne pasirodžiusi Mergelė Marija nurodė keliauti iki Šventojo kalno ir nusiprausti akis ten trykštančio šaltinio vandeniu. Vyriškis nežinojęs, kur yra Šventasis kalnas, todėl paprašęs jį palydėti mažą berniuką, kuris klausinėdamas žmonių padėjo rasti Šventąjį kalną. Ten nukeliavęs ir nusiprausęs šaltinio vandeniu žmogus atgavo regėjimą. Nuo to laiko į Šventąjį kalną ėmė keliauti piligrimai iš viso pasaulio.

Bitininko vaišės

Ryte pradėjus kelionę asfaltuotu priemiesčio keliu eiti tylomis daug kam buvo nelengva – jautėme stiprėjantį nuovargį, be to, kaitino saulė. Vėliau pasukę per laukus trumpai prisėdome atsipūsti. Pasirodo, sustojome visai greta gyvenamosios sodybos ir, kaip jau ne sykį per kelionę nutiko, buvome dar kartą maloniai nustebinti čekų svetingumo: šeimininkas bitininkas priėjo pasisveikinti nešinas stiklainiu medaus ir pakvietė užeiti vidun. Gavome vandens atsargų, vaišinomės pyragais. Paaiškėjo, kad sodybos šeimininkas su žmona neseniai paminėjo penkiasdešimties metų santuokos sukaktį kaip tik Šventajame kalne, kur link mes ir ėjome.

Viena seniausiai piligrimų lankomų vietų Čekijoje - Stara Boleslavo mieste esanti Šv. Vaclavo bazilika.Reginos Sabonytės nuotrauka

Perpiet saulė pasislėpė už debesų, ėjome stebėtinai sparčiai: gal dėl pasikeitusių orų, gal dėl to, kad skubėjome pasiekti kelionės tikslą, o gal po kelių žygio dienų įpratome... Popiet pasiekėme Šventojo kalno papėdę. O tada tylėdami, klausydamiesi pavargusių vienas kito žingsnių ir padažnėjusio kvėpavimo, lipome 340 laiptelių aukštyn. Buvome pavargę, bet laimingi.

Kitą dieną autobusu vėl grįžome į Prahą. Eksperimento vadovas, nepaprastai besidomintis kultūros istorija, aprodė Prahos senamiestį, o vakare miestu grožėjomės plaukiodami garlaiviu Vltavos upe. Keletą dienų pakeliavus po Prahos apylinkes, šio didingo miesto panorama įgavo naujų atspalvių.

Čenstakavoje – Lenkijos tvirtybės simbolis

Nauja diena prasidėjo kelione į Čenstakavą, kur į „Magis“ projekto pabaigtuves susirinko visų eksperimentų dalyviai. Šis Pietų Lenkijos miestas pasirinktas neatsitiktinai. Jis garsėja Pauliečių vienuolynu, pastatytu ant Jasna Guros kalvos. Prie bažnyčios glaudžiasi 106 m bokštas ir koplyčia su garsiaja Dievo Motinos ikona, vadinama dar ir Juodosios Madonos paveikslu. Jis žinomas nuo 1384 metų ir laikomas stebuklingu bei svarbiu tiek katalikams, tiek ortodoksams. Šiuo metu tai vienas geriausiai atpažįstamų krikščionybės simbolių Lenkijoje, todėl vienuolyną ir koplyčią kasmet aplanko daugybė piligrimų.

Paveikslo istorijos versijų esama įvairių. Pagal vieną tradiciją, tai galėjo būti evangelisto Luko paveikslas. Ikoną jis galėjęs nutapyti ant dalies medinio stalo, prie kurio valgė Šventoji Šeima. Manoma, kad evangelistas Jeruzalėje nutapęs du tokius pat paveikslus. Vienas jų buvo nugabentas į Italiją, o kitas, dabar ir esantis Jasna Guroje, iš pradžių atsidūrė Konstantinopolyje, imperatoriaus Konstantino šventovėje. Vėliau buvo padovanotas rusų kunigaikščiui Leonui, šis parsivežė relikviją ir atidavė ją stačiatikiams Belzo pilyje. Kai Kijevo Rusia buvo prijungta prie Lenkijos karalystės, Belzo kunigaikštystė buvo perduota Opolės kunigaikščiui Vladislavui.

Šventojo kalno šventovės Gailestingumo durys.Mato Radzevičiaus nuotrauka

Viena legendų pasakoja, kad kai 1382 metais Čenstakavoje buvo įkurtas Pauliečių vienuolynas, 1384 metais kunigaikštis Vladislavas vyko pro šį miestą veždamas Dievo Motinos paveikslą. Kunigaikščio arkliai sustojo ir nenorėjo pajudėti, o sapne Vladislavui pasirodžiusi Dievo Motina liepė palikti stebuklingą ikoną Jasna Guroje.

XVII amžiuje Jasna Guroje esantis vienuolynas tvirtovė atlaikė švedų puolimus ir nuo to laiko vienuolynas bei Švč. Mergelės Marijos ikona tapo kančios ir Lenkijos tvirtybės simboliu.

Po Antrojo pasaulinio karo Lenkijos partizanų, kovojančių už šalies nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, goržetuose dažnai buvo vaizduojama Čenstakavos Dievo Motina. Ikona buvo siejama ir su demokratiniu „Solidarumo“ judėjimu. Lechas Valensa ženklelį su Čenstakavos Dievo Motinos atvaizdu segėjo savo švarko atlape.

Nuo 2012 metų Čenstakavos Dievo Motinos paveikslo kopija per įvairias šalis keliauja pasaulinėje piligrimystėje „Nuo vandenyno iki vandenyno“, skirtoje gyvybės, šeimos ir meilės kultūrai ginti. Lietuvoje ikonos kopija buvo nuo 2012 metų rugpjūčio 5 iki rugpjūčio 12 dienos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"