TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Kenija: klijų vaikai

2016 01 30 6:00
Neringa Miliauskaitė. Manilos lūšnynai. Filipinai, 2011. Konkurso „Pasaulis tavo akimis“ nuotrauka

Oficialiais duomenimis, mano gimtajame mieste Eldorete gyvena 250 tūkst. žmonių. Iš tiesų, įskaičiuojant lūšnynus, šis skaičius viršija du milijonus – tai dukart daugiau žmonių nei Estijoje.

Eldoreto turtingųjų rajonas vadinamas Elgon View. Didžiulius namus juosia aukštos mūro sienos, kurių viršų dengia smulkintas stiklas, spygliuota viela arba elektrinis aptvaras. Vartus saugo ginkluoti sargybiniai. Mano namai Kenijoje yra ties riba tarp Elgon View ir vieno didžiausių lūšnynų – Langas.

Gatvės vaikų sparčiai daugėja

Lūšnynai daugiausia prisideda prie Eldoreto gyventojų skaičiaus didėjimo. Dauguma žmonių, atvykstančių į miestą iš kaimo vietovių ieškoti darbo, jo neranda ir lieka gyventi priemiesčiuose, dirbdami laikiną darbą. Nedarbas Kenijoje itin didelis. Kenijos valstybinio statistikos biuro duomenimis, 2011 metais nedarbo lygis buvo 40 procentų. Skaičiuojama, kad dabar pusė darbingo amžiaus žmonių neturi darbo. Kaimo vietovėse ir priemiesčiuose padėtis dar sunkesnė. Pavyzdžiui, organizacija, su kuria bendradarbiaujame Huruma lūšnyne, teigia, kad 80 proc. vietos gyventojų nedirba arba turi tik laikiną darbą.

2008 metais per rinkimus vykusiose riaušėse žuvo beveik 150 tūkst. žmonių. Eldoreto gyventojai daugiausia priklauso „bėgančiajai genčiai“ – kalendžinams. Eldoretas atsidūrė neramumų epicentre ir dauguma kalendžinų pabėgo, palikdami ne tik turtą, bet neretai ir vaikus. Šie našlaičiai dabar užaugo ir tapo gatvės jaunuoliais, gyvenančiais visiškai kitokiame pasaulyje nei mes ar netgi kiti Eldoreto gyventojai. Vaikų gatvėse sparčiai daugėja. Jie čia atsiduria dėl įvairiausių priežasčių: lytinio išnaudojimo, smurto šeimoje, sunkios finansinės padėties, motinai ištekėjus už kito vyro, dažniausiai nepripažįstančio buvusio sutuoktinio vaikų, taip pat mirus tėvams. Dauguma gatvės vaikų yra nuo 11 iki 16 metų, tačiau kai kurie yra visai maži, vos kelerių metų, ir paprastai gyvena kartu su vyresniu broliu ar seserimi. Anot pačių vaikų, mažiausieji greitai miršta, dažniausiai dėl plaučių uždegimo.

Nuolatos alkani

Kenijoje yra beveik 300 tūkst. gatvės vaikų. Šie duomenys apytiksliai, nes tikslus skaičius nėra žinomas. Aš kasdien susidurdavau su gatvės vaikais – daugiausia mieste arba pagrindinių gatvių pakelėse. Vaikai yra pasidaliję teritoriją – vyresniesiems tenka daugiau privilegijų. Dažniausiai Kenijoje iš pradžių prieina vienas vaikas, bet užmezgus pokalbį ar pasiūlius nupirkti maisto tuoj pat atsiranda dar du. Pirmosiomis savaitėmis jie prašydavo manęs pinigų, bet dabar jau žino, ką aš siūlau. Išklausau, ką jie turi pasakyti, parodau, kad jie man rūpi, ir parūpinu maisto. Dažnai nutinka, kad kai ką nors valgau gatvėje, pusė mano porcijos atitenka gatvės vaikui, nes keletą kartų pasikalbėjus užsimezga draugystė, o su draugais dalijamės, kuo galim. Jei neturiu maisto, nuperku jiems samosą (20 šilingų) ar bananų (10–15 šilingų), kuriais prekiaujama gatvėse. Jei netoliese jų nėra, nuperku šiltų dešrelių ar virtų kiaušinių (25 šilingai). Paklausus vaikų apie norus, jie sako, jog labiausiai trokšta ugali (kukurūzų miltų patiekalas), baltos duonos ir pieno. Paskutinę dieną prieš man išvykstant iš Eldoreto, maždaug ketverių metų berniukas paprašė ugali. Kadangi skubėjau, nupirkau bananų, tačiau jis akivaizdžiai nusivylė. Net ir dabar vis dar blogai jaučiuosi dėl šio įvykio. Vaikas paprašė ugali, dėl kurio būtų reikėję paėjėti, vadinasi, – ir pasikalbėti, bet aš nepanorau jam skirti to, ką galėjau – savo laiko.

Monika Vieversytė. Vietos užteks visiems. Kenija, 2013./ Konkurso „Pasaulis tavo akimis“ nuotrauka

Laikosi išvien

Emociškai sunkiausia, kad dauguma gatvės vaikų uosto klijus. Taip jie palengvina sau gyvenimą gatvėse, nes apsvaigę nejaučia alkio dieglių ir šalčio. Klijai jiems taip pat suteikia priklausymo grupei jausmą – gatvės vaikai laikosi išvien. Jie kovoja tarpusavyje, bet tik tada, kai pažeidžiamos jų pačių sukurtos taisyklės. Klijus jie perka iš vietinių batsiuvių, kurie gatvėse taiso batus. Ne kartą stebėjau tokius sandorius. Tarpininkas gauna buteliuką, į kurį įpilama klijų. 250 ml kainuoja apie 50 šilingų. Nesunku rasti, kas parduoda klijus, nes vaikai noriai dalijasi informacija. Prieš keletą metų kai kurie buvę gatvės vaikai informavo valdžios institucijas, tačiau tai nieko nepakeitė. Kad valdžios institucijos reaguotų, turi keistis vietinių žmonių požiūris, nes dabartinė jų reakcija į gatvės vaikus yra visiškai nebūdinga afrikiečiams, t. y. visiškai šalta. Tai, kad vaikas gyvena gatvėje, laikoma jo paties kalte ir pasirinkimu. Tik vieną kartą mačiau vietinį gyventoją, perkantį maisto gatvės vaikams Naroke. Žmogus buvo masajus iš Maros kaimo, o jo širdis, akivaizdu, buvo daug didesnė už piniginę.

Nors Eldorete gatvės vaikų sparčiai daugėja, padėtis nėra tokia bloga kaip Nairobyje ar Mombasoje. Dauguma vaikų yra malonūs, dėkingi, nuoširdūs ir rūpestingi, nes bendruomenė palyginti maža. Didesniuose miestuose viskas kitaip – paaugę vaikai buriasi į gaujas, kurios puldinėja ir plėšikauja, taip išreikšdamos kartėlį, susikaupusį per gyvenimo gatvėje metus.

Paprastos svajonės

Gatvės vaikai labiausiai bijo, kad jų nesumuštų policija ar apsaugos darbuotojai arba kad vietos valdžia jų neišvežtų. Girdėjau daug istorijų apie tai, kaip vietos valdžia elgiasi su gatvės vaikais. Paklausus pareigūnų, jie atsako, kad šiais metais Eldorete pradėta švarių gatvių kampanija, kurios tikslas – pašalinti šiuos vaikus. Kartą pati stebėjau, kaip pareigūnas išvežė juos savo automobiliu. Greta manęs stovintis septynmetis berniukas buvo nuvesdintas jėga. Jis savanoriškai mums padėjo rinkti šiukšles. Norėdami nutildyti, pareigūnai jį žiauriai sumušė. Nors ir emocionaliai reagavau, vietiniai elgėsi šaltai. Vaikai buvo vežami suguldyti priekaboje, kurios priekyje sėdėjo tvirtas vyras su krūva kastuvų. Akivaizdu, kad vaikai buvo vežami ne į Eldoreto vaikų pagalbos centrą.

Ingrida Palaimaitė. Atsargiai – Favela! Brazilija, 2012./ Konkurso „Pasaulis tavo akimis“ nuotrauka

Apie ką svajoja gatvės vaikas? Jei sustosite ir paklausite, sužinosite, kad jis svajoja apie maistą, namus ir mokyklą – būtiniausius dalykus. Visi gatvės vaikai man vienodai brangūs, todėl dažnai noriu parsivesti juos namo, paruošti valgyti ir leisti jiems išsimaudyti... Tačiau susilaikau, nes žinau, kad tai nėra sprendimas. Nupirkti jiems bananą taip pat nėra sprendimas. Bet ką galime dėl jų padaryti? Norėdami pakeisti pasaulį, turime pradėti nuo savęs. Kai esame laimingi, žmonės aplink mus taip pat būna laimingesni. Kai domimės ir rūpinamės tuo, kas vyksta aplink mus, greitai pastebime, kad galime padėti net ir be didelių pastangų.

***

Straipsnis ir nuotraukos dalyvavo konkursuose, organizuotuose pagal tarptautinį projektą „Žiniasklaida vystymuisi“ (angl. „Media4Development“), remiamą Europos Sąjungos.

Apie projektą

Urbanizacija – tai spartus miestų augimas, skatinamas migracijos iš kaimo vietovių. Žmones visada traukė regioniniai centrai bei galimybės, kurias žada didieji miestai. Per pastaruosius 50 metų šis procesas aktyviausias buvo besivystančiame pasaulyje, kuriame ne tik augo miestai, bet ir kūrėsi megapoliai, o juose apsigyveno dešimtys milijonų žmonių. Pavyzdžiui, Lagosas (Nigerija) nuo 1,4 mln. gyventojų 1970 metais šiandien išaugo iki 21 mln. ir yra ketvirtas miestas pasaulyje pagal gyventojų skaičių.

Tokios sparčios plėtros pasekmės – ne vien teigiamos. Viena jų – lūšnynų rajonai didmiesčiuose. Jų kūrimosi scenarijus dažniausiai panašus: atvykėliai iš kaimiškųjų vietovių supranta, kad išsvajotas darbas ir lengvesnis gyvenimas mieste sunkiai pasiekiami, tad įsikuria vargingiausiuose rajonuose, kur pamažu įsitraukia į neformalius tinklus, randa alternatyvių būdų užsidirbti ir išgyventi naujoje realybėje.

Urbanizacija išryškina kontrastus tarp mieste įsitvirtinusių vidurinės klasės atstovų ir lūšnynų gyventojų, ypač pažeidžiamiausių jų grupių. Karolin Kruuse, Estijoje laimėjusi tarptautinio projekto „Žiniasklaida vystymuisi“ rašinių konkursą, pasakoja apie lūšnynų vaikus ir pristato savo įžvalgas apie gyvenimą skurdžiausiuose Nairobio (Kenija) rajonuose.

Šalia straipsnio publikuojamos Ingridos Palaimaitės, Monikos Vieversytės, Neringos Miliauskaitės nuotraukos, dalyvavusios fotokonkurse „Pasaulis tavo akimis“, taip pat pateikia urbanizacijos veidus skirtingose pasaulio dalyse.

Projektą „Žiniasklaida vystymuisi“ Lietuvoje įgyvendina VšĮ „Europos namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"