TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Kijevo kasdienybė turistės žvilgsniu

2014 05 23 6:00
Pagarbos altorėlis žuvusiesiems Maidane. Rasos Grinkevičienės nuotraukos

Kai su kolegėmis nusipirkome pigius bilietus į Kijevą, apie revoliuciją dar nebuvo girdėti. Sulaukusios skrydžio dienos nutarėme – skrendame, nors svarbiausia žinių tema tebebuvo Ukraina. Pažįstami sukiojo pirštą ties smilkiniu, laikydami mus mažų mažiausiai adrenalino fanatikėmis, tačiau keliauti buvo verta.

Kiekvieną pavasarį nedidelis mūsų darbo kolektyvas vyksta į trumpą kelionę. Keliones rezervuojame dar rudenį ar žiemą, ieškome pigiausių variantų. Kadangi dvi kolegės jau buvo viešėjusios Kijeve, jos užbūrė kalbomis apie pavasarį žydinčius kaštonus, turgavietes, pilnas purių kaip pusnys lašinių, skanią chrienovuchą (krienų užpiltinę), mums patrauklią nacionalinę virtuvę su virtiniais ir barščiais ir, žinoma, įdomų istorinį paveldą, menantį Kijevo Rusios didybę.

Pasiruošta iš anksto

Bilietas pirmyn ekonomine klase vežantis iki 20 kilogramų bagažo kainavo 60, bilietas atgal - apie 100 litų. Iš anksto užsisakėme ir nakvynę. Panaršiusios booking.com radome puikius apartamentus priešais Maidaną, Chreščiatiko gatvėje, prilygstančioje sostinės Gedimino prospektui. Trys nakvynės 4 žmonėms prabangiai įrengtuose apartamentuose turėjo kainuoti apie 800 litų, bet kritus grivinos kursui sumokėjome 660 litų.

Iš anksto susitarėme su gide, kad už 100 litų surengs 3 valandų ekskursiją po Kijevą. Taip pat susitarėme su taksistu, kad iš oro uosto nuvežtų iki miesto centro: už daugiau kaip 30 kilometrų atstumą sumokėjome 66 litus. Dar įsigijome bilietus į Operos ir baleto teatro spektaklį „Figaro vedybos“. Buvome įsitikinusios, kad į operą, tačiau tai buvo baletas. Bilietai prezidentinėje ložėje kainavo po 50 litų.

Išskridimo dieną nusipirkome simboliškai po 900 grivinų (200 litų) manydamos, kad pinigų išsigryninsime bankomate arba atsiskaitysime kortele, nes iš patirties žinojome, jog svečioje šalyje reikia bent 100 litų per dieną. Kaip vėliau paaiškėjo, tų 200 litų Ukrainos sostinėje pakako, kad galėtume jais taškytis į kairę ir dešinę.

V.Putinui skirtas ne vienas riebus šūkis ar užrašas.

Pasijutome turtuolės

Vilniaus oro uoste lėktuvas buvo pilnas, tiesa, nedidukas, vos 80 vietų. Ukrainos tarptautinės oro linijos (MAU) dirbo puikiai, skrydis truko valandą ir 20 minučių. Vos spėjome pavartyti reklaminius lankstinukus ir mes jau Kijeve. Patikros darbuotojai žvelgė įtariai, vienas kitas paklausė, kokiu tikslu atvykome. Išgirdę, kad turistiniu, nekomentavo, nesišypsojo.

Atsiimant bagažą suktuke sukosi tik 4 mūsų lagaminai. Daugiau niekas Kijeve neišlipo, visa ta minia skrido tik kaip į tranzitinį punktą, persėdo į kitus lėktuvus ir judėjo kas kur.

Vos patekome į laukimo salę, atakavo taksistai. Visų, tiek nelegalių, tiek oficialių firmų taksi kaina ta pati - prašo daugiau kaip 300 grivinų (66 litai). Kainas mes jau žinojome, todėl nesijautėme apgaudinėjamos. Taksistas, kaip ir visi vėliau sutikti ukrainiečiai, tą pačią akimirką nėrė atvirai bendrauti. Per mažiau kaip valandą išgirdome jo ir jo draugų nuomonę apie revoliuciją, Maidaną, Krymą, prezidento rinkimus ir t. t. Sužinojęs, kad gyvensime Chreščiatiko gatvėje, taksistas lingavo galva: „Turtingai gyventi neuždrausi.“

Apartamentai su vaizdu į Maidaną tikrai prabangūs, buvo net pianinas, ką kalbėti apie plazminį TV, garso aparatūrą, parketą, kilimus, masyvius minkštus baldus, sunkias užuolaidas. Geriau tekstilės būtų buvę mažiau, nes įsigėręs degėsių kvapas priminė kaimo mėsos rūkyklą. Pro langus buvo matyti palapinių miestelis, barikados, sudegę Profsąjungų rūmai ir padangos, padangos, padangos.

Išvykstant būtent „Lietuvos žiniose“ skaitytas straipsnis apie Maidano kasdienybę buvo puikiausias gidas, bent jau nenustebino keista siaubo ir kičo dermė. Šalia žuvusiųjų nuotraukų ir altorėlių vaikšto animatoriai, persirengę pliušinėmis meškomis, tigrais. Kasdien šių veikėjų vis daugėjo, išvažiuodamos matėme ir Mikį su Mine, zebrą. Kai pasiteiravome, kas čia per nesąmonė, viena kalbi „meška“ teisinosi, esą jie čia stumia laiką keldami žmonių nuotaiką. Iš tikrųjų – fotografavosi su turistais ir kaulijo pinigų. Tarkim, mūsų surinkti grašiai - 10 grivinų (apie 2 litus), jiems nemenka suma, nes 11 grivinų kainuoja pakelis cigarečių.

Tuščios kavinės ir muziejai

Jausmas, kad esame pertekusios pinigų, lydėjo nuo pirmos iki paskutinės viešnagės dienos. Sutikite, jis retai mus aplanko kelionėse – juk Vakarų Europoje ar juo labiau Skandinavijoje jautiesi skurdžius. Vartydamos prabangių kavinių meniu dalydavomės prisiminimais, kiek kuri kelionėse suplojusi brangiausiai. Reziumė – už bandelės, nusipirktos Kopenhagoje, kainą Kijeve suvalgytumėte puikius pietus aukščiausio lygio restorane.

Prie akių gaminami nacionaliniai patiekalai kainuoja vos litą kitą.

Prieš skrisdamos domėjomės, kur valgyti pataria patyrę keliautojai. Buvo liaupsinamas maitinimo įstaigų tinklas „Puzata Chata“. Užsukome, bet iškart ir dingome iš ten, nes tai nevėdinta savitarnos valgykla, kurioje porcija virtinių kainuoja 16 grivinų (3,5 lito).

Nutarėme valgyti puikiose kavinėse ir restoranuose, atseikėdamos, jų akimis, dosnių arbatpinigių. Susitikti su mumis į Kijevą atvyko studijų laikų draugė, Ukrainoje gyvenanti apie 20 metų. Pamačiusi, kad paliekame 7 grivinas (1,5 lito) arbatpinigių ir dar ieškome, net čiupo už rankos: „Liaukitės, jūs ir taip daug davėte!“

Nedraskysiu širdies pasakodama, ką ir kiek kartų per dieną suvalgėme. Didžiausią įspūdį paliko pusryčiai kavinėje, kai už nežmoniško dydžio angliškų pusryčių porciją reikėjo sumokėti „net“ 35 grivinas (7,7 lito), o kavą patiekė nemokamai. Didžiulės porcijos, puiki kokybė, paslaugus aptarnavimas. Ir viskas vos už tą daniškos bandelės kainą. Išėjus iš tuštutėlių restoranų apimdavo liūdesys matant ilgas eiles prie vadinamojo greitojo maisto kioskų. Beliašo kaina – 5 grivinos (apie litą), kaip pastebėjome, dauguma miestiečių jais ir minta. Valgyti maistą iš kioskelių labai populiaru. Iš įvairiausių reklaminių stendų supratome, kad ukrainiečiai jau susipažinę su kinų, turkų, japonų, amerikiečių virtuvėmis.

Kaip jau minėjau, ukrainiečiai mėgsta bendrauti atvirai, tad ir padavėjai guodėsi, kad nėra valgytojų, niekas neateina. Anksčiau tokiu laiku Kijevas būdavo pilnas rusų turistų, nes šie pasinaudodavo ilguoju gegužės švenčių savaitgaliu ir atlėkdavo pramogauti.

Kavinės ūžė, prie muziejų driekėsi eilės. Dabar rusai baiminasi atvažiuoti, nes paskleista propaganda, esą vos išlipę iš traukinio ar lėktuvo ir prakalbę rusiškai bus nušauti. Pasirodo, baimė tokia didelė, kad iš Rusijos žmonės nevažiuoja net į giminaičių laidotuves.

Peštynės turguje

Mieste turistų pasigedome jau pirmąją viešnagės dieną. Ukrainiečių veidai mums pasirodė pavargę, liūdni, prigesę. Kalbinami prisipažino kamuojami nežinios, nelabai tikintys, kad bus kas nors geriau. Kavinėje pusryčiaudamos svarstėme – na, nėra turistų, bet gal atvažiuoja čia užsieniečių į konferencijas, mokymus? Ir ką gi – matome, kaip į kavinę atsipalaidavusi įžingsniuoja graži kompanija, moteris ir trys vyrai, visi dalykiškai apsirengę, švytinčiais veidais. Sėdasi prie gretimo stalelio ir kalba... lietuviškai.

Gatvėje uždarbiaujanti prekeivė vytintomis žuvimis ir muzikuojantis persirengėlis kazokas.

Tušti turistų lankytini objektai mums patiko. Nė karto nereikėjo laukti eilėje. Gidė minėjo, kad dar pernai saulėkaitoje turistai svildavo net po valandą, kol nusipirkdavo bilietus. Aplankėme ir turistų traukos centrą – Besarabijos turgų. Čia buvo vienintelė vieta, kur pajutome, kad mus mausto. Įsivaizduokite, turguje nė vieno pirkėjo, pardavėjų ir prekių gausybė, mažytė detalė – niekur nenurodytos kainos. Ir įeiname mes, keturios ponios, akivaizdu, užsienietės. Norėjome tik lašinių ir vietinių raugintų daržovių, rengėmės pasidaryti išskirtinę vakarienę. Turgus net sugaudė. Kviečia, kiša ragauti, tampo už rankų. Lašinių skyriuje pardavėjos iš pradžių maloniai prašė, kad pirktume iš jų, paskui agresyvokai ėmė reikalauti, o galop, manau, ir prakeikė, mat pirkome tik trijų rūšių lašinių gabalėlius po kokius 300 gramų.

Norėjome kuo greičiau palikti tą isterišką vietą, todėl mokėjome nesiderėdamos. Ir tik grįžusios į apartamentus suvokėme, kiek iš mūsų nuplėšė: sumokėjome 220 grivinų (beveik 50 litų). Kaip juokavome, už baltus lašinius kaip už juoduosius ikrus. Bet negaila, dabar ukrainiečių gyvenimas išties nelengvas.

Iš bičiulės lūpų

Sutikta studijų laikų bičiulė įsikūrusi ne Kijeve, o šalies viduryje, panašaus dydžio kaip Kaunas mieste. Ukrainos dydžiais - tai tik miestelis, nes Kijeve gyvena 5 mln. žmonių. Jos žodžiais, vidutinė pensija Ukrainoje - 250, vidutinė alga - 400 litų. Tiek uždirba mokytojai, gydytojai, tik IT specialistai gali jaustis patogiai, nes gauna net iki 30 000 grivinų (6666 litai). Mūsų draugė turi vertimų biurą, atlikusi nemenką užsakymą ji gavo 200 grivinų (44,50 lito), todėl už šią sumą galėjo atvažiuoti kelioms dienoms į Kijevą. Ukrainoje jau įsisiūbavęs greitųjų kreditų verslas, standartinė paskolos suma 1000 - 2000 grivinų (222 - 444 litai). Gana populiaru pinigų negrąžinti, nes kredito įstaigų – galybė. Beje, kaip ir bankų. Vien Kijeve suskaičiavome bene 30 bankų iškabas, net ir pavadinimu „Bank mafia“.

Tiesa, valstybė skatina gimstamumą ir už kiekvieną vaiką moka po 30 000 grivinų, bent jau taip buvę anksčiau. Tad daugelis kaimo šeimų puikiausiai pragyvena iš vadinamųjų vaiko pinigų.

Verta pamatyti

Lankėme ir istorinio paveldo vietas, viena jų – seniausias Kijevo Rusioje stačiatikių vienuolynas Pečiorų Laura. Ten požemių tuneliuose saugomi 118 vienuolių karstų su mumijomis, tarp jų – ir mitinio herojaus Iljos Muromiečio (nustebome sužinojusios, kad šis galiūnas buvo tik 177 cm ūgio). Už prabangų „viskas įskaičiuota“ bilietą po 50 grivinų (11 litų) mums buvo surengta puiki dviejų valandų ekskursija.

Užsukome į Holodomoro muziejų, skirtą Didžiajam Ukrainos badmečiui (1932-1933). Dokumentinę medžiagą pagyvino bičiulės, gyvenančios Ukrainoje, pasakojimai.

Pačiame Kijeve irgi yra kur akis paganyti: daug įspūdingų cerkvių, graži senamiesčio gatvelė Andrejevskij spusk, primenanti Monmartrą, namas, kuriame gyveno ir gydytoju dirbo Michailas Bulgakovas.

Lauktuvių – milijonieriaus saldainių

Matėme Kijeve ir prabangos. Pirmiausia tai pasakytina apie automobilius, beveik nėra vidutinės klasės modelių, tik naujausi BMW, „Mercedes Benz“, „Lexus“, „Audi“, daugiausia – džipai. Be to, gana daug garsių prekės ženklų („Chanel“, „Bangs and Olufsen“, „Gucci“ ir t. t.). Net prie tokių mums įprastų ir prieinamų parduotuvių kaip „Zara“ ar „Mark and Spencer“ budi apsauga – vyrai juodais kostiumais ir juodais akiniais.

O lauktuvių pirkome saldumynų "imperatoriaus" Petro Porošenkos parduotuvėje. Gudrusis verslininkas išėmė iš savo pavardės vidurį ir pavadino saldumynų tinklą „Roshen“, skamba vakarietiškai, o ir saldumynai tikrai skanūs – nuo čiulpinukų iki prabangaus šokolado. P. Porošenka balotiruojasi į Ukrainos prezidentus ir šiuo metu jo reitingai patys aukščiausi, jis minimas kaip realiausias pretendentas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"