TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Kinija: jin ir jang šalis. Guangdongo didmiesčiai

2016 07 28 6:00
Atviroje Kantono bokšto apžvalgos aikštelėje.

Keliaudamas į Kiniją niekas nebesitiki rasti atsilikusio krašto. Pastarųjų dešimtmečių įspūdingas dviženklis Kinijos augimas, paskatintas Komunistų partijos pradėtos reformos, pavertė milžiniškos šalies, turinčios daugiau kaip 1,3 mlrd. gyventojų, ekonomiką antra pagal didumą pasaulyje. Tačiau Kinija, kaip ir jos konfucianizmo simbolis jin ir jang, yra viena kitą papildančių priešybių ir kontrastų šalis.

Ten ūžia moderniausi Azijos didmiesčiai, į kosmosą kyla palydovai ir taikonautai, stūkso stulbinantys dangoraižiai, o čia pat – tamsiausias skyles primenantys šiukšlini rajonai, suklypusios laidais ir vamzdžiais apraizgytos betoninės lūšnos spiečiasi pačioje pašonėje spindinčių pastatų, stebinančių aukščiausios klasės dizainu ir išmaniųjų technologijų inžinerija. Spartus augimas leido Kinijai išvaduoti iš skurdo milijonus žmonių, bet skurdo problema tebėra viena skaudžiausių, įtraukta į svarbiausius Kinijos vyriausybės planus. Dar neseniai Kinijoje buvo daugybė beraščių, o dabar veržlūs ir išsilavinę jauni kinai maišosi su migrantais iš viso pasaulio, tarp jų – profesionalais vadybininkais iš Vakarų, ir džiaugiasi civilizacijos privalumais, kuriuos teikia didmiesčiai. Iš jų pasileidus puikiais naujais greitkeliais glumina siaubingi pasenusios pramonės rajonai, kai kurie – it gyvas „zonos“ paveikslas iš Andrejaus Tarkovskio „Stalkerio“. Tarp šių krūvų metalo laužo pajuodusiuose daugiabučiuose gyvena darbininkų šeimos, o apie aplinkos taršą byloja patys vaizdai, nereikia nė skaičių, kuriuos kinai taip mėgsta žerti kiekviena proga. Šalis tokia didelė, jog galbūt tik girdėdamas visus tuos skaičius gali pajusti jos mastą.

Rytas prie upės

Drumstame gelsvame vandenyje jokių atspindžių, virš dangoraižių tvyro pilkšva migla – nesuprasi, ar dėl prasidėjusio liūčių sezono, ar taršos. Iš patiltės ataidi nesudėtinga, bet iš visos širdies traukiama daina. Moteriškam balsui akompanuoja visas orkestras instrumentų. Po kiek laiko mikrofoną perima kita dainininkė, ir muzika liejasi toliau. Visi atlikėjai – pagyvenę žmonės.

Palei Perlų upę nusidriekusioje krantinėje teka sraunus gyvenimas, nors dar tik 11 valanda ryto. Po ūksmingais tropikų medžiais sukasi poros ir pavieniai šokėjai, po riestu paviljono stogu sėdinėja mamos su vaikais. Iki pusės nuogas vidutinio amžiaus vyras plačiomis kelnėmis lėtai ir susikaupęs atlieka Tai Či judesius, o dar tolėliau – visa grupė šią kūno ir proto integraciją praktikuojančių senjorų. Paėjėjus giliau į parką – ramiuose tvenkiniuose tarp akmenų naršo raudonos ir juodos žuvys, ryškiaspalviais žiedais svyra vešlūs krūmai. Drėgnis ir karštis beveik nepakeliami – it garinėje pirtyje, sunku net kvėpuoti.

Čia nejauti jokio erzelio, nors esame vidury Kinijos megapolio – 16 mln. gyventojų turinčio Guangdžou miesto, vieno iš trijų pagrindinių Perlų upės deltoje, išraizgiusioje pietinę Kinijos Guangdongo provinciją. Tai vienas labiausiai apgyventų regionų pasaulyje ir Kinijos ekonomikos lopšys. Provincijos, kurioje spiečiasi per 106 mln. žmonių, sostinė Guangdžou, anksčiau vadinta Kantonu, yra vienas didžiausių Kinijos miestų, svarbus Perlų upės deltos uostas prie Pietų Kinijos jūros.

Atsivėrimo pionierius

Guangdongas yra turtingiausia ir labiausiai išsivysčiusi Kinijos provincija – pirmoji, atvėrusi duris išorės pasauliui, kai Kinijos komunistų partija daugiau nei prieš 30 metų pradėjo šią atsivėrimo tarptautiniam verslui ir prekybai politiką. Čia buvo įsteigtos pirmosios specialios laisvosios prekybos ekonominės zonos. Jos tapo magnetu tarptautiniam kapitalui. Šiandien Guangdongas, besiribojantis su Honkongu ir Makao, vadinamas pasaulio fabriku, čia pagaminama 30 proc. visos Kinijos eksporto. Jau 26 metus iš eilės Guangdongo ekonomika yra stipriausia ir greičiausiai besivystanti Kinijoje – jos bendrasis vidaus produktas pernai pasiekė 1,2 trln. dolerių (11 proc. visos Kinijos BVP) ir augo 8,5 procento.

Vakarietiškiausios Kinijos provincijos gyventojai džiaugiasi ir aukštesniu gyvenimo standartu. Tai gali pajusti kone iškart, atvykęs į šiuolaikišką Guangdžou oro uostą, atidarytą prieš 12 metų. Kelias į miestą stebina išpuoselėtais želdynais, nusidriekusiais dešimtis kilometrų, kruopščiai prižiūrimais kur ne kur plušančių darbininkų. Tai dalis modernių Guangdongo greitkelių, kurių šioje provincijoje per pastaruosius porą dešimtmečių nutiesta 7 tūkst. kilometrų.

Tvarka ir švara yra vienas netikėtumų šiame tarptautiniame Azijos didmiestyje, kuriame maišosi tautos ir kalbos. Vien migrantų, kuriuos pritraukia regiono pramonė, šiame mieste yra 4 milijonai. Tačiau gal tik tuomet, kai žvelgi į nesibaigiančius daugiabučių bokštus, gali suvokti, koks žmonių knibždėlynas yra Guangdžou. Kaip sakė vietos gyventojai, butai šiuose namuose nėra dideli – iki 50–70 kv. metrų, bet tai kur kas daugiau nei Honkonge, kur viskas dvigubai brangiau ir standartinis būstas siekia tik apie 20 kv. metrų.

Beje, niekas taip ir nepaaiškino, kodėl Guangdžou langai ir balkonai apdėti niūriomis grotomis iki pat viršutinių aukštų. Apie tai paklausti kinai sakė, jog tai tikriausiai apsauga nuo vagių, o nusistebėjus, kad vagys gali įsiropšti pro langą trisdešimtame aukšte, aiškino, jog tai rodo, kokie įgudę yra kinų vagys.

Verslumas – Kantono kraujyje

Šis pusiau juokais mestas paaiškinimas gali skambėti beveik kaip pagyrimas kantoniečiams, sudarantiems daugumą Guangdžou gyventojų. Mat jie, patyrę Vakarų civilizacijos įtaką, išsiskiria iš kitų Kinijos gyventojų grupių ypatingu aktyvumu, atvirumu ir polinkiu į komerciją. Tokį jų būdą iš dalies suformavo Pietų vartais vadinamo Guangdžou „europietiška“ istorija. Čia prasidėjo senasis jūrinis šilko kelias, jungiantis Vakarų ir Rytų civilizacijas. Jis turėjo vakarietiškos įtakos Kantono kultūrai.

Verslumas yra ryškiausias jos bruožas, o jo dvasia bene akivaizdžiausia Guangdžou turguose. Jų čia gausybė, nuo jūros gėrybių ir prieskonių iki batų, baldų ir drabužių. Savo virtuvei, garsėjančiai kaip viena geriausių Kinijoje, gausiai sriubų, kantoniečiai eina pirkti ingredientų į prieskonių turgų, nusidriekusį per daugybę gatvių, kuriomis zuja motoroleriai ir dviračiai, velkantys priekabas su visokiais kroviniais, ryšuliais ir dėžėmis. Krautuvių virtinės atrodo niekada nesibaigs. Čia pūpso maišai įvairiausių grybų, knibžda gyvi skorpionai, plastmasiniame dubenėlyje susirangęs įmigo ir blusuotas katinas. Prie tamsaus prieangio išsinešusios kėdutes ant šaligatvio susėda senyvos kinės, prie kiosko su pakabintomis keptomis antimis išsirikiuoja darbininkų eilutė. Tačiau šiame turguje yra ir prabangių parduotuvių per kelis aukštus. Kiniškos specifikos neišmanantis europietis gali tik vėpsoti į egzotiškus produktus, nenutuokdamas, ką nusipirkti. Tačiau jei jau susigundys, tegul nepamiršta, kad svarbiausias dalykas rytietiškame turguje yra derėtis. Tai būtina net parduotuvėlėse su nurodytomis kainomis, antraip garantuota permokėti tris penkis kartus. Kinai mėgsta derėtis ir daro tai azartiškai, o būdami patenkinti tuo, ką sulygo, nepašykšti smulkmenėlės dovanų.

Klestintis europiečių anklavas

Kaip didžiausias kontrastas šiam bruzdančiam gatvės gyvenimui – mažytė, vos 900 metrų ilgio ir 300 metrų pločio Šamiano sala kitoje kanalo pusėje. Ši žavinga ir neįprasta Guangdžou vieta išlaikė kolonijinės Kinijos dvasią. Kinams buvo uždrausta gyventi šioje saloje, kai XVIII ir XIX amžiuje čia kūrėsi europiečiai pirkliai ir verslininkai. Britų, amerikiečių, prancūzų, olandų, italų, vokiečių, portugalų ir japonų prekybos bendrovės pasistatė akmeninius rūmus, komercines atstovybes, bankus, konsulatus, mokyklas, bažnyčias. Visi 150 šių vakarietiškų daugiausia XIX amžiaus namų su valminiais stogais ir erdviomis verandomis, suprojektuotų atsižvelgiant į tropinį klimatą, šiandien yra vertingi architektūros paminklai, vienintelis taip gerai išsilaikęs Vakarų Europos stiliaus pastatų kompleksas Kinijoje. Tik 1949 metais Kinija atgavo salos kontrolę ir atidavė šiuos namus valdžios įstaigoms ir butams, o bažnyčias pavertė fabrikais. Dabar tai – pėsčiųjų ir turistų karalija. Jaukus neskubrus gyvenimas teka bulvaruose, didžiulių cinamono ir fikusų medžių ūksmėje. Saloje tyla ir grynas oras, nes nėra transporto, tik prie prašmatnių viešbučių, tokių kaip 28 aukštų penkių žvaigždučių „White Swan“, stabteli taksi paimti turtingų klientų kinų ir užsieniečių, nešinų brangių prekių maišeliais. Salos istoriją pasakoja alėjas ir skverus puošiančios skulptūrinės grupės, vaizduojančios čia gyvenusius turtingus europiečius ir jų tarnus kinus.

Kinų lazdelių gracija

Sutemus Guangdžou dangoraižiai ir tiltai įsižiebia ryškiomis neono spalvomis, jų atspindžiai raibuliuoja Perlų upės vandenyse, kai juos sudrumsčia nuolat zujantys laiveliai, plukdantys svečius ir turistus. Šioje panoramoje iš visų pastatų išsiskiria „Seksualusis liemuo“ – taip vietos gyventojai pravardžiuoja 600 metrų aukščio Kantono bokštą, šiuolaikinės architektūros ir inžinerijos stebuklą. Pagrindinis jo kūnas yra 450 metrų aukščio, ant jo iškelta dar 150 metrų antena. Pastatytas per penkerius metus, kainavęs milijardą juanių, 2010 metais jis buvo aukščiausias Kinijoje ir pasaulyje, bet dabar nusileidžia Šanchajaus bokštui, o pasaulyje yra trečias pagal didumą savarankiškas statinys.

Idėja paprasta ir smagi – olandų architektus Marką Hemelį ir Barbarą Kuit įkvėpė kinų lazdelės – valgymo pagaliukai, tarsi sauja jų būtų suimta ir pasukta į skirtingas puses. Stikliniu liftu pakilęs į elegantiško bokšto apžvalgos aikštelę 108 aukšte, 433 metrų aukštyje pasijunti, tarsi iš kosminio laivo stebėtum apačioje plytintį Guangdžou. Kai siaučia tropiniai štormai, bokštas siūbuoja net iki 40–80 centimetrų – kompiuteris sutvarko konstrukciją, kad ji stovėtų tiesiai. Dėl ypatingos apšvietimo sistemos „Seksualusis liemuo“ naktį ne spinduliuoja šviesą, o švyti iš vidaus. Kai 2010 metais šis gracingas bokštas buvo atidarytas XVI Azijos žaidynėms, Guangdžou valdžia paskelbė, jog jis reprezentuoja miesto ambicijas tapti moderniausiu ir pažangiausiu visos šalies regionu.

Šendženo siela – reformos ir inovacijos

Už 100 km į pietryčius nuo Guangdžou esantį Šendženą nuo Honkongo skiria tik upė, o kitoje įlankos pusėje plyti Makao, buvusi portugalų kolonija, paskutinė europietiška, išlikusi Azijoje. 1999 metais Kinijai grąžintas Makao ir iki 1997-ųjų britams priklausęs Honkongas dabar yra autonominiai specialūs administraciniai Kinijos regionai. Jų išsivystymo lygis smarkiai lenkia žemyninę Kiniją, tad valdžia ne veltui didžiuojasi, kad pernai Šendženas pirmą kartą pranoko Honkongą, paveržęs iš jo konkurencingiausio Kinijos regiono titulą.

Drauge su miestui pavaldžiais 5 rajonais 19 mln. gyventojų turintis Šendženas – išties nuostabi vieta. Žvelgiant į šį naujutėlių dangoraižių mišką, išraižytą iš subtropikų žalumos išnyrančių greitkelių, negali patikėti, jog vos prieš tris dešimtmečius tai buvo plyna vieta. Kitaip nei 2200 metų istoriją skaičiuojantis Guangdžou, Šendženas yra visiškai naujas Kinijos pietų pakrantės miestas, įkurtas 1979 metais nukasus beveik negyvenamą kalvotą vietovę. Jau kitais metais – 1980-aisiais – Deng Xiaopingo nurodymu čia buvo įsteigta pirmoji speciali ekonominė zona. Šendženo reformų ir atsivėrimo istoriją pasakoja miesto muziejuje 2008 metais atidaryta skaitmeninė Naujoji salė. Ten gali pamatyti Šendženo dangoraižių maketą nykaus anksčiau čia plytėjusio peizažo nuotraukų fone, garbinga vieta skirta ir D. Xiaopingui, kurį kinai šlovina kaip Kinijos laisvosios rinkos reformų pradininką.

Neslėpdami pasididžiavimo Kinijos pareigūnai pabrėžia ir tai, kad Šendžene gyvena apie milijonas honkongiečių. Iš pradžių jie čia atvyko investuoti, o dabar yra priešingai. Daugelis žmonių kasdien keliauja į darbą Honkonge, bet gyventi renkasi Šendženą. Čia jie randa labai gerą paslaugų kokybę už perpus mažesnes kainas. Šendženą su Honkongu jungia tiltas, o toliau tebestatomu metropolitenu iš Šendženo pasiekti Honkongą galima per 10 minučių. Nuo tada, kai kinams buvo leista ten atvykti, tūkstančiai automobilių ir žmonių kasdien iš abiejų pusių kerta Honkongo ir žemyninės Kinijos sieną. Tai nėra visai laisvas judėjimas, kinams reikia gauti specialius leidimus, o užsieniečiams – vizas. Tačiau Kinijos valdžia pabrėžia, jog veikia „vienos šalies, dviejų sistemų“ principas, neįmanoma greitai įveikti skirtumų, bet tai nereiškia, jog prekyba nėra atvira. Kad tai nėra tik tušti Komunistų partijos žodžiai, rodo laisvojoje zonoje įsteigta dar viena bendra Honkongo ir Šendženo ekonominio bendradarbiavimo zona.

95 proc. Šendženo gyventojų yra atvykėliai iš kitų Kinijos vietų ir užsienio, čia skamba daugybė dialektų, bet, kitaip nei Guangdžou, kur daugiausia kalbama kantoniškai, Šendžene dominuoja mandarinų kalba. Vietos ir užsienio bendrovių, finansų institucijų gausa lemia, kad gyventojai (vidutinis jų amžius – iki 30 metų) moka anglų ir kitas užsienio kalbas. Visi Šendženo vaikai – 100 proc. – lanko mokyklas.

Pastaruoju metu Kinija pradėjo skirti daug dėmesio ne tik pramonės plėtrai, bet ir žmonių gyvenimo kokybei. „Paversime Guangdongą labai gera vieta žmonėms gyventi“, – sakė Guangdongo reformų ir plėtros komisijos vadovas Yu Yunzhou, supažindinęs su 13-uoju provincijos penkmečio planu. Žalioji energija ir ekologija jame užima svarbią vietą, o Šendženas jau patiria, ką reiškia išmanus urbanistinis ir transporto planavimas. Mieste kursuoja keli tūkstančiai elektra varomų viešojo transporto autobusų, kuriuos Kinija pati gamina ir eksportuoja, o 45 proc. jo teritorijos užima parkai, todėl oras Šendžene švarus ir grynas didžiąją metų dalį. Miestui labai tinka jo simboliais pasirinkti ličio ir mangrovės medžiai, bugenvilija – jo oficiali gėlė.

Ir dar viena Šendženo keistenybė – ypatingas prielankumas pianinams. Šendžene jums būtinai papasakos, kad mieste yra 100 tūkst. naudojamų šių muzikos instrumentų, skambinti pianinu mokosi 50 tūkst. vaikų. „Žaliosios miesto zonos įkvepia mane groti Johanną Straussą, Franzą Lisztą, kai esu prie jūros, ir „Žydrąją rapsodiją“, kai matau dangoraižius“, – šitaip savo atsidavimą Šendženui išpažįsta vienas garsiausių Kinijos jaunųjų pianistų Lang Langas.

Rajos šuolis (iš Lietuvos!)

Paskutinis, bet labiausiai pribloškęs dalykas Šendžene – tik prieš trejus metus atidarytas naujas tarptautinis Bao oro uostas. Vos į jį įžengus iš nuostabos išgaruoja varginantis laukimo ir patikrų nuobodis – jautiesi tarsi pakliuvęs į ateivių laivą arba ateitį. Gali tik stebėtis, kad Kinija sugeba nusipirkti tokius aukščiausios klasės užsienio dizaino ir technologijų projektus. Tai neabejotinai vienas nuostabiausių pastatų pasaulyje. Visą oro uostą gaubia išlenkta stogo danga iš plieno ir stiklo, natūrali šviesa užlieja terminalą pro šešiakampes angas, korėtą šios struktūros raštą atspindi šlifuotos grindų plytelės, jis mirguliuoja ir žaidžia ant specialiai suprojektuotų nerūdijančio plieno registracijos stalelių ir vartų. Erdvė aplink atrodo tai plečiasi, tai traukiasi, tįsta, srūva ir banguoja, it būtų gyvas padaras. Toks statinys neabejotinai pateisina Šendženo, kaip vieno iš dešimties Azijos ateities miestų, titulą. Pats oro uostas, sulaukiantis 45 mln. keleivių per metus, ketvirtas pagal didumą Kinijoje po Pekino, Šanchajaus ir Gaungdžou, prisideda prie sparčios Šendženo ekonomikos plėtros.

Dar vienas atradimas kalbant apie šį stulbinamą pastatą – su Lietuva susijusi jo architekto kilmė. Futuristinį terminalą drauge su vokiečių inžinerijos kompanija „Knippers Helbig“ suprojektavo pasaulinio garso italų architektas Massimiliano Fuksas – jo tėvas buvo Lietuvos žydas.

Tik pakilus iš šio oro uosto per lėktuvo iliuminatorių atsiveria ir išorinis statinio pavidalas. Jį įkvėpė manta raja – žuvis, kuri kvėpuodama keičia savo formą, transformuojasi ir pavirsta paukščiu, pasirengusiu fantastiškam jaudinančiam skrydžiui – visai kaip ir pats Šendženas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"