TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Kirgizija: traukia ne miestai, o gamta

2015 06 04 6:00
Vietos Biškeke užtenka ir Leninui, ir sportuojantiems vaikams. Vaido Mikaičio nuotraukos

Kaip gyvena kirgizai? Anot vieno Biškeko taksistų, gyvena blogai. Didžiulis nedarbas ir maži atlyginimai skurdina žmones. Ar čia tiesa ar tik dar viena taksistų nuolatinio virkavimo taktika? Bandžiau jį paguosti, kad ne kiekviena šalis turi tokių gražių kalnų, tačiau jis tik numojo ranka ir pasiūlė už tūkstantį dolerių išsivežti tuos kalnus į Lietuvą. Du papildomi eurai jį paguodė kur kas labiau nei mano žodžiai.

Lietuvos vardas Kirgizijoje gerai žinomas. Ypač taksistams. Dar niekur pasaulyje neteko susidurti, kad taip gerai žinotų, kas yra Kaunas. „Broli, mūsų taksistų kas antras automobilis yra iš Kauno. Va tas, va šitas, va trečias“, - linksmai pirštu baksnojo kitas taksistas. Turbūt nemažai mūsų ar draugų senų automobilių dabar važinėja Kirgizijoje. Tik kainos jų labai didelės. Už 1990 metų pasatą taksistas sumokėjo 2500 JAV dolerių. „Mūsų krašte kelis kartus pigiau“, - užbėriau druskos jam ant žaizdos.

Keturiasdešimt saulės spindulių

Manoma, kad Kirgizijos pavadinimas kilo iš turkiško žodžio „kyrgyz“, reiškiančio "keturiasdešimt". Kadaise legendinis kirgizų didvyris Manasas suvienijo keturiasdešimt klanų, kad atsilaikytų prieš tuo metu Vidurinėje Azijoje dominavusį Uigūrų kaganatą. Suvienijo ir atsilaikė. Būtent keturiasdešimt suvienytų klanų ir simbolizuoja Kirgizijos vėliavoje esantys keturiasdešimt saulės spindulių.

Subyrėjus Sovietų Sąjungai Kirgizija paskelbė nepriklausomybę. Tačiau akivaizdu, jog tai padarė tik dėl to, kad visi darė. Būdama viena neturtingiausių Vidurinės Azijos šalių Kirgizija jautė, kad savarankiškai jai bus dar sunkiau. Gamta savo ištekliais neapdovanojo, didelę šalies dalį užima gražūs, bet nenaudingi kalnai. Sakoma, kad dėl sudėtingų kalnų perėjų ir civilizacija į šį regioną atėjo kiek vėliau nei į aplinkines teritorijas. Todėl nuo Rusijos Kirgizija niekur nenutolo nei ekonomiškai, nei ideologiškai. Iki šiol daug jaunų ir darbingų kirgizų vyksta ieškoti sotesnio gyvenimo į Rusiją. Maskva yra jų svajonių miestas ir tikslas. Kirgizai net savo pavardes rusina tikėdami, kad taip jiems bus lengviau pritapti ir asimiliuotis Rusijoje. Apie trečdalį Kirgizijos biudžeto pajamų sudaro emigrantų perlaidos iš Rusijos.

Šiuo metu dėl smunkančios Rusijos ekonomikos ši pajamų dalis yra gerokai sumenkusi. Kirgizai netenka darbo Maskvoje arba turi tenkintis mažesniu atlyginimu. Kirgizija yra viena tų šalių, kurios labiausiai nukentėjo dėl Rusijos krizės. Daugelis išvykėlių dabar grįžta į tėvynę ir čia bando prasigyventi. Taip pat jie vis dažniau ieško darbo Kazachstane, kuris yra turtingesnis ir ne taip veikiamas Rusijos problemų.

Į Biškeką - iš Almatos

Pigiausias mūsų rastas variantas nukakti į Kirgiziją buvo ukrainiečių avialinijų skrydis į Almatos miestą Kazachstane. Iš Almatos į Kirgizijos sostinę Biškeką nuolat kursuoja mikroautobusai. Kelionė trunka apie keturias valandas. Pasienyje keleiviai išlaipinami ir pėstute savarankiškai pereina abiejų šalių kontrolės postus. Malonu pabrėžti, kad į Kirgiziją lietuviams nereikia vizų. Vidurinėje Azijoje tai yra vienintelė šalis, taikanti bevizį režimą ES piliečiams. Tai leido sutaupyti mums nemažai laiko ir pinigų.

Sieną perėjome patirdami nuotykių. Kelis kartus nusifotografavus prie užrašo Kyrgyzstan pribėgo jaunutis pasienietis ir paaiškino, kad čia fotografuoti negalima, todėl turime ištrinti nuotraukas, eiti su juo, parašyti pasiaiškinimą ir sumokėti baudą. „Vesk“, - pasakėme, bet vaikinukas tapo nebe toks ryžtingas. „O gal geriau duokite arbatpinigių“, - tyliu balsu siūlė išeitį. Galėjome pasimaivyti, bet jau temo, autobusas nebūtų mūsų laukęs, tad nebegaišome. Gavęs 5 eurus vaikinukas nubėgo laimingas prilaikydamas per didelę savo kepurę ir nesužinojęs, kad ištrintos nuotraukos netrukus buvo atkurtos.

Jautėmės saugūs

Įvažiuojant į šalį iš Kazachstano skirtumas akivaizdus. Kirgizija pasitinka duobėtais keliais, dulkėmis ir dar didesne netvarka. Apsistojame Biškeke. Tai labiau sovietinio nei Vidurinės Azijos miesto pavyzdys. Miesto centre gatvės geros, tačiau toliau nuo jo įspūdis jau visai kitoks. Kadangi gyvenome viename iš daugiabučių rajonų toli nuo centro, įsitikinome, koks čia didelis skirtumas - gatvės turbūt netvarkytos nuo sovietmečio. Jose išmuštos didžiulės duobės, kai kur net nebelikę asfalto. Dėl to transporto keliamos dulkės skandina miestą smoge, o žolė ir medžiai gyvenamuosiuose kvartaluose pilki. Nustebę žiūrėjome į kirgizus, žaidžiančius futbolą per patį piko metą. Juk tai tas pats, kas žaisti futbolą su cigarete dantyse. Lietuvoje tokiomis sąlygomis, ko gero, būtų griežtai rekomenduojama neatidaryti langų.

Kitas įspūdis - tamsa, vakare gatvės žibintai ryškesni tik centre. Atokiau nuo jo šviečia tik namų langai ar lempos prie parduotuvių ir kioskų. Tačiau ilgiau viešėdamas mieste supranti, jog tamsa čia pavojinga tik tiek, kad žingsniuodamas gali įlipti į duobę gatvėje ir išsisukti koją. Nors ir nejauku tamsoje, fizinio pavojaus čia nepatiri. Po kelių viešnagės dienų įsitikinau, kad Biškekas - labai saugus miestas. Kelionių gidai perspėja, kad dieną Biškekas draugiškas, o naktį jis pasikeičia. Jie klysta. Biškekas draugiškas ir naktį. Ilgainiui taip pripranti, kad imi pavojingai atsipalaiduoti vaikščiodamas po tamsius rajonus.

Pravertė rusų kalba

Įdomu tai, kad net vėlų vakarą daugiabučių kiemuose žaidžia vaikai, o jų tėveliai sėdi prie laiptinių ir bendrauja. Prisiminiau vaikystę, kai neturėjome nei kompiuterių, nei telefonų, televizijos programa buvo skurdi, tad žmonės leisdavo laiką daugiabučių kiemuose kalbėdamiesi su kaimynais.

Čia ypač praverčia rusų kalbos mokėjimas. Biškeke ši kalba yra plačiai vartojama, ją moka bene kiekvienas. Kai kurie kirgizai net tarpusavyje šnekasi rusiškai. Kirgizų kalba girdima dažniau, tačiau dauguma užrašų ar iškabų mieste yra rusiški. Biškeke net kino teatruose filmai įgarsinami rusų kalba.

Antrame pagal dydį Kirgizijos mieste Oše rusų kalba retesnė – kai kurie vietiniai jos net nemoka, kitus net sunku suprasti. Tik Oše per visą kelionę pravertė anglų kalba.

Kirgizai yra draugiški. Patys bendrauti pernelyg nesisiūlo, tačiau pagelbėti neatsisako. Nebent nesupranta, ką jiems sakai. Štai ieškodami nakvynės internete užkalbinome vieną merginą. Ji ne tik mus taksi pagriebė iš stoties, bet ir paliko savo butą visai savaitei. „Imkit, gyvenkit, naudokitės, aš pagyvensiu pas seserį. Kai išvažiuosit, palikit raktus pas kaimyną“, - pasakė mūsų naujoji pažįstama.

Mikroautobusų kultas

Susisiekimo priemonės ir miestuose, ir šalies mastu yra dažnos, bet nelabai patogios. Ne geriausios būklės miestų autobusams ar troleibusams tenka nedidelis vaidmuo. Tiek Biškeko, tiek Ošo gatvėse karaliauja visagaliai "mikriukai", jų yra tūkstančiai. Nuolat perpildyti jie veža ir stovinčius keleivius. Graudu žiūrėti į pensininkes su maišais besigrūdančias į ankštą mikroautobusą. Kai prieš 15 metų baisėjausi nevaldomu neaiškios techninės būklės "mikriukų" siautėjimu Kauno gatvėse, neįsivaizdavau, koks jų kultas Biškeke. Tuometinis kaunietiškas prieš Biškeką atrodo kaip vaikų darželis.

Mikroautobusų gausa - kamščių Biškeke priežastis. Jie stoja, kur nori ir kada nori, kimšdami ir beprotiškai stabdydami visą eismą. Pridėkime dėl duobėtų gatvių lėtą transporto judėjimą ir Biškeko spūsčių bei smogo priežastis bus visiškai akivaizdi. Oše šių problemų beveik nėra, bet tik dėl to, kad jis yra gerokai mažesnis už Biškeką.

Populiarus pasirinkimas – taksi. Jų yra daug tiek oficialių, tiek ne, o kainos lietuviui yra nesunkiai įkandamos. Taksi galima samdytis ir vykstant į dienos ekskursijas į užmiestį. Taksistas su malonumu "parsiduos" visai dienai, vežios ir lauks visur, kur tik norėsite.

Traukinių eismo Kirgizijoje beveik nėra. Autobusai važiuoja retai ir lėtai, tad tarpmiestinis susisiekimas irgi kliūva "mikriukams". Yra dar lėktuvų, skrendančių į Ošą. Iki jo - tik trys šimtai kilometrų, tačiau kelionė trunka dvylika valandų, nes reikia važiuoti per kalnus. Kadangi Ošas buvo kelionių planuose, galėjome pigiai, bet ilgai, nepatogiai ir nesaugiai ropštis mikroautobusu per kalnus arba greitai, bet brangiai ir nelabai saugiai skristi. Visos Kirgizijos oro linijos yra juodajame ES oro kelių sąraše dėl saugumo reikalavimų nepaisymo ir seno lėktuvų parko. Kai pirkome bilietus biure, oro linijų darbuotojos mus tikino, kad tai yra tik politika. Galiausiai pasiūlė į viską žvelgti filosofiškai – pasitikėti Dievu, nes kas lemta, tas ir įvyks. Nieko sau, pamaniau, tai gal ir per gatvę eiti užsimerkus: jei nelemta būti partrenktam, tai pereisi. Galiausiai laiko taupymo argumentas nusvėrė, tad į Ošą ir atgal skridome skirtingomis kirgizų oro linijomis. Abu skrydžiai buvo saugūs ir sklandūs.

Mieste neverta užsibūti

Tiek Biškekas, tiek Ošas nėra įspūdingi miestai, tad daug laiko jiems skirti neverta. Biškeke įdomu pamatyti Alatau aikštę. Jei Kirgizijoje vyksta revoliucijos, tai tik čia. Taip pat gali būti įdomus Panfilovo parkas, Ošo turgus, Pergalės aikštė. Įspūdingiausias Ošo fragmentas yra vidury miesto stūksantis šventasis Suleimano kalnas ir jo šventieji atributai - muziejus, kapinės. Vienintelis jo trūkumas, kad reikia užkopti savo kojomis, o tai nelengvas darbas. Tiesa, nuo viršaus atsiveria įspūdingas vaizdas.

Kirgizija patraukliausia ne miestais, o gamtos grožiu ir siūlomomis pramogomis. Galima jodinėti, slidinėti, žvejoti, kopti į kalnus, medžioti, lankytis jurtose, ilsėtis sanatorijose, pramogauti vandenyje. Veiklos gamtoje mėgėjams Kirgizija yra beveik rojus. Negana to, šios paslaugos yra gerokai pigesnės nei kurioje nors Vakarų šalyje.

Po trijų valandų kelio į vakarus nuo Biškeko esantis Isyk Kulio ežeras yra antras pasaulyje pagal aukštį virš jūros lygio. Čia galima išbandyti vandens pramogas ar šiaip poilsiauti, tačiau reikia atvykti vasarą.

Vienas įspūdingiausių šalies perliukų yra Ala Archos kanjonas. Iki jo valanda kelio nuo Biškeko pietų kryptimi. Mes samdėme taksi ir važiavome visai dienai. Tai kelių kilometrų ilgio kanjonas, kurį reikia įveikti, kad jo pabaigoje išvystum nuostabų krioklį. Įspūdį sustiprino tai, kad balandžio mėnesį sezonas dar neprasidėjęs, nuo kalnų teka tirpstančio sniego vanduo, aplink nėra nė gyvos dvasios, o takelį pamesti paprasta kaip du eurus sniege. (Taip sakau, nes esu pametęs. Niekaip nesuradau.) Tad jau be takelio akmenimis ėjome aukštyn sraunios upės pakrante ir jautėmės lyg laukinėje gamtoje. Vasarą viskas paprasčiau. Ir upė ne tokia smarki, ir žmonių daugiau, ir takelis aiškiau matyti.

Beje, vykstant į Ala Arčos kanjoną taksistas gerokai suintrigavo. „Jei esi nevedęs, gal nori nusipirkti žmoną? Du tūkstančiai dolerių ir vežkis į Lietuvą. Nesigailėsi. Mūsų merginos darbščios, atsidavusios, ištikimos. Jei pridėsi dar tūkstantį, galėsi vežtis ir uošvius ūkio darbams“, - gundė jis. Juokais pažadėjau pamąstyti.

    DALINKIS:
    0
    0
    SPAUSDINTI
    KELIONĖS
    Rubrikos: Informacija:
    AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
    Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
    KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
    KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
    Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
    SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
    Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"