TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Kodėl verta aplankyti Istanbulą

2012 07 20 8:31
Jūratės Mičiulienės nuotraukos/Turistai ir vietiniai mėgsta apžvalginius turus laivais po Bosforą.

Jei ilsėjotės tik Turkijos kurortuose, galima sakyti, nematėte tikrosios Turkijos. Istanbulas jus priblokš taip, kad norėsite grįžti ne mažiau nei į šiltuosius, lietuviams jau seniai pažįstamus Antalijos, Alanijos ar Kemero pajūrius.

Sakoma, kad norint pažinti Istanbulą reikia bent 15 dienų. Tačiau ir šešių pakako, kad nustebusi klausčiau savęs, kodėl iki šiol čia niekada nebuvau. Viešnagės dienos visiškai pakeitė išankstinį įsivaizdavimą, kad tokiame dideliame Azijos mieste gali būti nesaugu.

Istanbulas (apie 13 mln. gyventojų) sunkiai aprėpiamas, tad prieš vykstant svarbu apsispręsti, ką norėtųsi pamatyti. Rūmų, mečečių, muziejų, apžvalgos kalvų, aikštelių begalė. Na ir, žinoma, per didelę dalį senamiesčio nusidriekęs turgus, kuriame gali slampinėti ištisą dieną, svaigti nuo prieskonių kvapų, ragauti burnoje tirpstančių saldumynų. Šilko, kašmyro šalikais prekystalius nukloję turkai maloniai paklaus, iš kur atvykę, pagirs jūsų suknelę, bet būtinai pasiūlys dar gražesnę. Jei nepirksite, neįsižeis.

Šv. Sofijos soboras-muziejus pribloškia didingumu.

Giesmės iš minaretų

Pirmiausia, kas krito į akis moderniame mieste, tai islamo ir Vakarų tradicijų derinys. Pavyzdžiui, siauromis senamiesčio gatvėmis švilpia modernūs tramvajai, o gretimame skersgatvyje vyras karučiais veža avelę, kurią šalia mečetės paaukos vargšams. Beje, tokiame milžiniškame mieste per šešetą dienų teko matyti vos du elgetas. Be to, išmaldos jie prašė neįkyriai, ant padėkliuko pardavinėdami vienkartinių nosinaičių pakelius.

Niekas į jus piktai nešnairuos, jei pagarbiai elgsitės užsukę ir į veikiančias mečetes. Daugelyje miesto maitinimo įstaigų teko matyti šalia tualetų įrengtus specialius kilimais išklotus kambarėlius maldai, kad tikintiesiems būtų patogu čia užsukti, tarkim, pietaujant, kai penkis kartus per parą iš minaretų sklinda dvasininko kvietimas melstis, o mečetė būna toli. Gatvėse tuo metu tikrai niekas nesuklumpa, miestas gyvena įprastu didmiesčio ritmu, o islamiška giesmė visai atmosferai suteikia nepakartojamo žavesio. Maloniai ji pažadina penktą valandą ryto, kai visas miestas būna trumpam nurimęs, ištuštėjęs. Tada kylant saulei Istanbulą gali matyti visai kitokį.

Šv. Sofijos sobore virš vienų durų - paauksuota freska su imperatoriaus Justiniano I (iš kairės), Dievo Motinos ir imperatoriaus Konstantino atvaizdais.

Beveik skrydis su J.Kairiu

Kadangi kelionę mums, žurnalistams, organizavo asociacija "Baltų ir turkų kultūros akademija" ("Balturka"), jie, geriausiai pažindami savo miestą, parodė ir svarbiausius istorinius akcentus, ir šiuolaikinį miestą.

Didžiausias Turkijos miestas - buvusi Romos imperijos (plačiau žinomos Bizantijos vardu), po to Osmanų imperijos sostinė, todėl čia gausu abiejų galingų valstybių didybę iliustruojančio palikimo, ryškūs kiekvienos siekiai palikti savo pėdsakus architektūros paminkluose.

Smalsūs moksleiviai laukia eilėje prie muziejaus "Panorama 1453". Už jų - klasės mergaitės.

Norint akis paganyti į Istanbulo platybes verta pakilti į dangoraižio "Istanbul Sapphira" 236 m aukštyje esančią terasą. Pasižvalgius čia turistams rodomos 4D filmas apie miesto įžymybes. Kėdėse prisisegęs diržais pasijunti tarsi ekstremaliai sukdamas ratus skraidina Jurgis Kairys: leki virš gražiausių pastatų, neri pro langus į mečetes, apžiūri jų vidų, įsmunki po 1,5 km ilgio Bosforo tiltu, Europą jungiančiu su Azija, iš paukščio skrydžio pasigroži milžiniškais Topkapi rūmais, kuriuose gyveno sultonai. Optinė apgaulė "nuleidžia" į požeminę Bizantijos laikų miesto vandens saugyklą (Yerebatan Sarayi) taip tikroviškai, kad net pajunti per kojas plekštelint ten nardančias žuveles. Ši puošni po miesto aikšte netoli Šv. Sofijos soboro esanti požeminė saugykla su įspūdingomis 336 kolonomis buvo pastatyta dar 532 metais imperatoriaus Justiniano I paliepimu.

Taip moderniomis technologijomis sužadinus turistų smalsumą nesunku apsispręsti, kuriuos objektus norisi pamatyti iš tikrųjų.

Muziejuje "Panorama 1453": osmanų kariai pasiruošę Konstantinopolio šturmui. Šalia panoraminio paveikslo - mūšio ginklai.

Mūsų muziejininkai pavydėtų

Bandant aprėpti miesto istoriją nuo tų laikų, kai jis skambiai vadinosi Konstantinopoliu, dabar žavi tai, kaip turkai moka didžiuotis ir džiaugtis šiuo istoriniu, o kartu labai moderniu megapoliu ant Bosforo sąsiaurio kranto. Ši nuotaika buvo jaučiama labai šiuolaikiškame 2009 metais atidarytame muziejuje "Panorama 1453". Prie jo šurmuliavo nusidriekusi ilga moksleivių eilė, iš autobusų traukė būriai moterų - jaunų ir gana solidaus amžiaus - matyt, atvykusių iš kitų miestų. Buvo matyti, kad tai gana mėgstamas ir tautinį turkų patriotizmą, ir pasididžiavimą kurstantis objektas.

Muziejus, vaizduojantis turkams labai svarbų istorinį momentą - Konstantinopolio paėmimą 1453 metais, įkurtas po kupolu tarsi observatorija. Visos kupolo sienos ištapytos miesto apgultį ir mūšio scenas vaizduojančiais panoraminiais paveikslais, kurie tapyti trejus metus. Šalia - sviedinių, patrankų, kovos priemonių pavyzdžiai (puolant miestą šaudyta net 850 kg sveriančiais sviediniais). Apeini ratu ir susidarai vaizdą. Audiogidas įvairiomis kalbomis padeda įsivaizduoti šį mūšį, kai Osmanų imperijos kariuomenė, vadovaujama sultono Mehmedo II, užėmė Bizantijos imperijos sostinę Konstantinopolį.

Vaizdas iš dangoraižio "Istanbul Sapphira".

Sultonas savo tikslą buvo suformulavęs maždaug taip: "Šis miestas, esantis viduryje mūsų žemių, saugo ir kursto mūsų priešus. Todėl jo užkariavimas yra esminė sąlyga Osmanų valstybės ateičiai ir saugumui."

Ir nuo to laiko iki 1923 metų, kai Turkija paskelbta Respublika, Istanbulu pervadintas miestas buvo Osmanų imperijos sostinė, vėliau ji perkelta į Ankarą.

Šie milžiniški mūšių panoraminiai vaizdai ir lankytojų veiduose neslepiamas susižavėjimas kėlė pavydą. Kokia puiki idėja, tarkim, šitaip pavaizduoti Žalgirio mūšį. Jano Mateikos paveikslas "Žalgirio mūšis" šalia tokio panoraminio mūšio vaizdo atrodytų kaip atvirukas. Iš moksleivių veidų, kurie čia atvyko su mokytojomis, buvo matyti, kad tai daug įtaigiau nei ilgos istorijos pamokos.

Vietinės moterys mėgsta lankytis turguje.

Soboras tapo mečete

Po Konstantinopolio užėmimo sultonas Mehmedas II pirmiausia nuvyko į 523 metais imperatoriaus Justiniano I pastatytą Šv. Sofijos soborą, pavertė ją Hagia Sophia mečete ir surengė pirmąsias pamaldas. Šis bizantiško meno šedevras, šimtus metų buvęs didžiausia pasaulyje krikščionių bažnyčia, pristačius minaretus tapo musulmonų maldos namais.

Tačiau Turkijai 1923 metais pasiskelbus modernia šiuolaikine valstybe (panaikinus sultonų, kalifų valdžią, uždraudus haremą), pirmasis šalies prezidentas Atatiurkas pasielgė išmintingai: nei musulmonams paliko, nei krikščionims grąžino, o pavertė muziejumi, kuris dabar domina ir krikščionis, ir musulmonus. Vienoje kolonų įmūrytas Marijos rankos atspaudas (jos kapas - Turkijoje). Ant kabančių apskritų diskų paauksuoti užrašai su Alacho ir jo pasiuntinių vardais. Kupoluose ir aplink juos - Bizantijos laikus menančios senos freskos, mozaikos. Prieš pusmetį atidengtos ypač vertingos freskos, kadaise sukurtos tik iš vandens, smėlio ir šilko siūlų. Jose - Jėzaus Kristaus, jo Motinos Marijos bei Bizantijos imperatorių atvaizdai. Visa tai iliustruoja didingame pastate gyvavusias dvi religijas. "Restauruojant šias freskas buvo pakviesti specialistai iš Europos, katalikiškų šalių", - aiškino gidas.

Tvarkingas turistams skirtas turgus, kur atsiskaityti galima ir banko kortelėmis.

Ant keturių 90 m aukščio kolonų stovi centrinis 55,6 m aukščio kupolas, išpuoštas bizantiško meno ornamentais. Tai vienas iš penkių aukščiausių pasaulyje kupolų. Užvertus galvą į lubas pribloškia didybė.

Priešais Šv. Sofijos soborą stovi sultono Achmedo mečetė. "Ją tik turistai vakariečiai pavadino Mėlynąja mečete, nes vidus išpuoštas mėlynomis porceliano plytelėmis. Iš viso jų yra 21 043, - teigė vietinis rusiškai kalbantis gidas, į mus vos ne kiekvieno sakinio pradžioje besikreipiantis "uvažajemyje" ("gerbiamieji"). - Ši mečetė buvo pastatyta kaip kompleksas, šalia - turgus po atviru dangumi, ligoninė, karininkų mokykla - medresė." Dabar tai tik mečetė, į kurią užeiti gali ir turistai. Prie įėjimo išdalijami maišeliai batams susidėti, nes minkštais kilimais reikia eiti basomis. Moterys gali pasiskolinti apsiaustus nuogoms rankoms pridengti. Atmosfera mečetėje labai tolerantiška - kas nori, meldžiasi, kas nori, tik žvalgosi.

Toliau už turistams skirto turgaus - vietinių gyventojų mėgstamas turgus. Čia viskas pigiau.

Prie Bosforo - jokių uodų

Apsilankius Istanbule netikėta buvo ir tai, kad tokiame didmiestyje galima puikiausiai pailsėti, ypač žaliose Bosforo pakrantėse, kur vietiniai mėgsta rengti piknikėlius. Iš pradžių atrodė, kur čia poilsiauti 13 mln. gyventojų mieste, kai bus pilna žmonių, gatvėmis nepereisi, o dar pietietiškas karštis. Žinoma, norint kuo daugiau pasižvalgyti nereikėtų čia vykti vidurvasarį, bet gegužė arba ruduo - labai tinkamas metas. Kadangi miestas prie Bosforo sąsiaurio, jau oro uoste jautėme malonų ir gaivų jūros dvelksmą. Iš oro uosto važiuojant į centrą, senamiestį, maloniai nuteikė pirmasis įspūdis: už automobilio lango - švarus, modernus, tvarkingas, gyvas miestas su gėlynais, skverais, spalvingais namais. Iškart bandžiau prisiminti ir palyginti, kokį vaizdą mato turistai, iš Vilniaus oro uosto važiuodami į miesto centrą. Gaila, bet kelias per Kirtimus ir Naujininkus nepalenktyniautų su Istanbulo žavesiu.

Jei vadovautumės stereotipais, atrodytų, kad kuo piečiau, tuo daugiau turėtų būti visokių gyvių. Tačiau Istanbule netikėtai "pasigedome" uodų, mašalų, musių. Oras kaip filtruotas. Nė vienas neprazvimbė. Parkuose, skveruose, žalioje Bosforo pakrantėje žmonės sėdi ant žolės, niekas jokių erkių nesibaido. Pasirodo, tokių čia nė nesiveisia.

Bizantijos meno šedevras - Šv. Sofijos soboras, užėmus Konstantinopolį ir prie jo pastačius keturis minaretus, tapo mečete.

Visuose lankytinuose objektuose atsigaivinti gausite tik nealkoholinių gėrimų, populiariausia - mažomis stiklinaitėmis patiekiama arbata. Kaip aiškino mus lydėję turkai, ten, kur šeimos gali lankytis su vaikais, alkoholio neišvysite. Tačiau turistai alaus nesunkiai gali rasti miesto užeigose, kurios ypač šurmuliuoja vakarais. Einančius gatvelėmis etatiniai šaukliai stengsis kuo įtaigiau vilioti, bandydami įtikinti, kad koks nors, sakysim, kalmaras sugautas specialiai jums ir laukia jūsų užeinant. Ir taip - kas keliolika metrų. Išsisukinėjome teigdami, jog nealkani, kad užeisime rytoj. Turkai nusišypsodavo ir žadėdavo laukti.

Pastebėjau, kad vadinamieji šaukliai puikiai įvaldę "face control" (nuožvalgos) techniką - prabyla turistui suprantama kalba. Tarpusavyje kalbėjomės lietuviškai, turkui buvo aišku, kad čia ne anglų, vokiečių, prancūzų ar ispanų kalba. Lietuviškai jis, suprantama, nemokėjo, tad pasisveikino rusiškai, pasakė, kad jo žmona iš Maskvos. Meniu atnešęs jaunas padavėjas kreipėsi į mus "zemliaki" ("kraštiečiai"). Paklaustas, iš kur kilęs, tikino esąs iš Turkmėnijos. Teliko šypsotis. Tačiau buvo visai smagu, kai po kelių dienų milijoniniame mieste einant pro šią užeigą "zemliakas" mus atpažino ir pradėjo bendrauti kaip su pažįstamais. Tad kaip neužsuksi.

Smagu, kad dieną lakstęs po muziejus suvenyrų lauktuvėms gali nusipirkti ir naktį. Parduotuvėlės senamiestyje dirba tol, kol gatvėmis vaikšto žmonės, kol yra klientų. Jokio darbo laiko pabaigos ant durų nepamatysite. Taigi klientai čia gerbiami.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"