TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Koso sala: grožis ne sezono metu

2014 05 12 9:39
Simonos Vaičienės nuotr.

Koso sala ypatinga savo dydžiu, o tiksliau - mažumu. Salą neskubant galima apvažiuoti per nepilnas pora dienų. Tai tikrai rekomenduojama. Nors ir nedidukė Graikijos salelė, bet labai svetinga ir turtinga gamtos grožiu. 

Pradėsime nuo transporto skaičių. Kelionė prasidėjo jau oro uoste, kai pavėlavome į autobusą. Tik išlipus iš lėktuvo, pagal grafiką pravažiavo autobusas, vežantis į Koso sostinę. Ką gi, teko važiuoti taksi, kuris kainavo nepigiai – 34 eurus. Jei neklystu, autobuso bilietas kainuoja apie 3-4 eurus. Na, kainų skirtumas nemažas, bet oro uoste negyvensi, o viešbutį kažkaip reikia pasiekti. Tiesa, su mumis kartu skridusi šeima su panašaus amžiaus mergaite išsinuomojo automobilį savaitei su pasiėmimu ir pristatymu oro uoste (kaina apie 100 eurų). Protingas sprendimas, bet realiai automobilio užtenka porai dienų, per kurias galima neskubant apvažiuoti visą salą. Mes nuomojomės mašiną paskutines pora parų su grąžinimu oro uoste. Paprasti automobilių nuomos punktai negalėjo pasiūlyti padorios kainos (80-100 eurų). Visgi, vaikštinėjant netoli uosto, užsukome į Hertz saloną, kur mus maloniai nustebino 60 eurų suma už dvi paras nuomos su pilnu draudimu, vaiko kėdute, automobilio pristatymu į viešbutį bei grąžinimu oro uoste.

Pilys, povai, karštoji srovė ir kitos lankytinos vietos

Nuvykę į Kosą čia praleidome pirmąsias tris dienas. Neskubėdami aplankėme lankytinas vietas: riterių pilį, prieskonių turgų - agora, Hipokrato medį, išlikusius senovės graikų šventyklų, amfiteatro griuvėsius, nupėdinom iki kyšulio, esančio miestelio Šiaurėje, bei uosto.

Paskutines pora dienų nuomojomės automobiliuką, kuriuo apvažiavome visa salą. Buvome sudarę pora maršrutų: Kosas – Kefalos – Limionas – Kamari – Plaka - Mastichari – Kosas, Kosas – Antimachia - Kardamena – Palio Pyli (Old Pyli) – Zia – Asclepieion (Asklepionas) – Hipokrato sodas – Thermale (terma – karšta srovė) - Kosas. Į priekį važiuodavome pagrindiniu keliu, o grįžtant – mažais keliukais. Po juos pasivažinėti tikrai verta: pamatai tikrą Koso gyvenimą, mažus kaimelius, pasigroži kalnais, serpantinais, atsiveriančiomis panoramomis.

Taigi dabar trumpai apie kiekvieną objektą.

Kefalos miestelis yra salos Vakaruose, kalnuotoje vietoje. Apačioje, šalia jūros įsikūręs Kamari miestukas. Čia yra smėlio (ne žvyro, kaip šalia Koso) paplūdimiai, mažas uostukas. Balandžio pradžioje abu miesteliai, vaizdžiai tariant, buvo “mirę”. Turistų – nulis, vietiniai tik ruošiasi sezonui: tvarkosi, kala, dažo, krautuvėlės, tavernos nedirba (Kefalos – viena kita). Visgi Kefalos miestelį aplankyti būtina, o tiksliau užkilti į kalną ir pasidairyti iš viršaus. Panorama tikrai įspūdinga: jūra, kalnai, debesys. Be to, rekomenduojame pasivaikščioti po Kefalos. Čia yra tipiškos graikiškos kapinaitės (tikrai skiriasi nuo mūsiškių), jauki bažnytėlė, siauri keliukai, jaukios tavernos su vaizdu į panoramą.

Iš Kefalos nusprendėme dar šiek tiek pakilti į kalną ir nuvažiuoti iki šiauriau esančio kyšuliuko Limionas. Rami įlankėlė, žydra jūra, tiesiog graži, jauki vieta, greičiausiai, kol nėra daug turistų. Nors sezono metu turėtų būti ir čia žmonių, nes tavernos šeimininkai, siūlantys šviežią žuvį, jau tvarkosi patalpas, dažosi tvoreles, ruošiasi žmonių srautams.

Plaką aplankyti verta, jei norite pamatyti laisvėje gyvenančius povus ir katinus. Tai yra vietovė miške, kur ganosi povai. Iš tiesų jie yra labai pripratę prie žmonių. Buvome pasiėmę padžiūvusio batono, tai sulaukėm tokio gausaus paukščių susidomėjimo, kad (daugiausia patelės) būriavosi aplinkui. Beje, povai surengė mums (arba savo patelėms, tiksliai nežinom) tikrą pasirodyma, karts nuo karto pagiedodami ir išskleisdami savo puošniąsias uodegas.

Nors Mastichari praleidome tik pora valandų, bet šis žvejų kaimelis sužavėjo jaukumu. Tikrai verta pasivaikščioti: mažos gatvelės, prieplauka ir ošianti jūra. Čia nusprendėme pavakarieniauti. Einant paplūdimio takeliu pilna tavernų. Tačiau ne sezono metu dirba vos viena kita. Užsukome į pirmą pasitaikiusią. Šeimininkas iškart meniu baksnojo, kokių šviežių žuvų ir jūros gėrybių turi. Savo pasirinkimu likome patenkinti – žuvis ir jūros gėrybės pačios šviežiausios, tokių Lietuvoje tikrai nesu valgiusi.

Antimachia – graikų pilies liekanos. Įspūdį paliko mastai. Pilis (tiksliau, išlikusios pilies sienos, bažnytėlės, kitų pastatų griuvėsiai) tikrai didelė, o užlipus atsiveria panorama į visas keturias pasaulio puses: alyvmedžių giraitės, kalnai, jūra, tolumoje matosi ir Kardamena. Važiuojant į Old Pyli prasukome pro Kardameną, su kuria susipažinom pro automobilio langą. Mūsų nuomone, šiame kurortiniame miestelyje nėra nieko ypatinga.

Iš Antimachia kalnų keliukais paklaidžioję nuvykome į Old Pyli – pilį ir išlikusius senovinio graikų miestuko griuvėsius kalnuose. Kopėme į pilį, kuri yra beveik pačioje kalno viršūnėje. O norint pasiekti pačią kalno viršūnę ir pilies sienas, teko palaipioti ir kalno šlaitu.

Nuo Old Pyli iki Zia kalnų keliuku labai netoli. Zia – tradicinis Koso salos kalnų kaimelis, kuriame gausu suvenyrų krautuvėlių ir tavernų (kuo aukščiau lipi į kalną, tuo platesnė panorama atsiveria nuo tavernos stogo). Kai mes lankėmės kaimelyje, turistų buvo vos keli, neskubėdami viską apžiūrėjome per valandą. Bet sezono metu, manau, žmonių srautai turėtų būti dideli, todėl reikėtų skirti daugiau laiko pasivaikščiojimui.

Grįžtant į Kosą dar užsukome į Asklepioną ir Hipokrato sodą. Asklepionas turbūt vienintelis mokamas lankomas objektas. Tai senovės graikų poilsio ir pirčių vieta, tiksliau jų likučiai. Parkas labai gražiai sutvarkytas, prižiūrimas, apjuostas aukšta tvora. Nuo paties Asklepiono viršaus atsiveria puiki Koso miesto, jūros ir Turkijos krantų panorama. Vos už poros kilometrų yra Hipokrato institutas ir neseniai įkurtas sodas. Tiesą pasakius, sodas – tai medžių alėja. Nežinau, ar verta čia važiuoti, nes tikrai nieko ypatingo.

Paskutinį lankytiną objektą – karštąsias sroves – pasilikome pabaigai. Nuvykus į vietą, teko gerą gabalą kelio eiti pėstute leidžiantis link paplūdimio. Kai pasiekus tikslą pamatėm, kur atėjom, - labai pasigailėjom. Ten telkšojo maža balutė su iš gelmių tekančiu vandeniu. Keli žmonės, mažiau nusivylę reginiu, dar mirkė kojas (gylis – iki kulkšnių). Mes tiesiog pasisėdėjom šalia, pailsėjom, vyras pabraidė po jūrą ir grįžom į automobilį. Gal per daug tikėjomės, nes apie šią vietą buvome prisiskaitę euforiškų atsiliepimų. Mūsų nuomone, tikrai neverta tiek kelio grūstis, kad būtų pamatyta balutė karšto vandens.

Beje, kurortiniuose miesteliuose Tigaki ir Marmari nesilankėme. Pasiskaitėm atsiliepimus, kad ten daugiau jaunimo mėgstamos vietos, be to, žinant tai, kad vis dar ne sezonas ir bus tuščia, nusprendėme negaišti laiko.

Taigi summa summarum. Antimachia, Plaka su laisvėje gyvenančiais povais mums su vyru paliko didžiausią įspūdį. Taip pat Zia ir Mastichari, - jaukūs, nors ir skirtingi, kaimeliai. Labiausiai ir rekomenduotume aplankyti šias vietoves Koso saloje.

Graikų virtuvės atradimai

Pirmosiomis atostogų dienomis vertinome graikišką virtuvę. Jų tradiciniai patiekalai nesužavėjo. Todėl trečią dieną “persimetėm” prie pamėgtų itališkų patiekalų. Nors graikiškas jautienos guliašas ir tadziki tikrai skanūs. Šviežios jūros gėrybės ir žuvis gaminamos paprastai, t.y. tiesiog pavoliojant miltų tešloje ir kepant aliejuje, bet verti dėmesio – vilioja šviežumu, visai kita skonių paletė.

Labiau nei patiekalai nustebino tavernų savininkai. Tik nuvykę apsilankėme šeimos tavernoje “Emilia”. Įėjau į taverną – tuščia, bet išgirdau, kad kažkas vyksta virtuvėje. Įkišau nosį, garsiai pasilabinau ir išvydau tikrą graikišką dėdę. Pabandysiu vaizdžiai apibūdint: apie 70 m., žilstelėjęs, su pilvuku, treninginėmis kelnėmis ir tokiu paprastu naminiu megztiniu. Taigi dėdė mane pamatęs iškart pasiūlė prisėsti. Mes per daug nesipriešinome, nes buvome labai išalkę. Meniu irgi nevartėm, dėdė rekomendavo paragauti tradicinio graikų patiekalo – jautienos guliašo. Patiekalas buvo pagamintas per kokių 15 minučių, turbūt todėl, kad buvome vieninteliai tavernos klientai. Paragavus guliašo, pradinis įspūdis pasitaisė, nes patiekalas buvo puikiai paruoštas: mėsa minkšta, padažas liuksiškai derėjo, žodžiu - pirščiukus apsilaižėme. Dar vienas netikėtumas laukė, kai paprašėme sąskaitos. Dėdė mintyse paskaičiavo, pirštu pabaksnojo į užsakytus patiekalus bei gėrimus ir ant staltiesės „išrašė“ sąskaitą – 20 eurų.

Panašiai buvo apsilankius ir kitose maitinimo įstaigose. Graikai labai svetingi, bendrauja betarpiškai ir nesivelia į smulkmenas. Visgi turistai yra jų pajamų šaltinis, todėl jie konkuruoja tarpusavyje kviesdami turistus užsukti į taverną. Tai man priminė turkų svetingumo kultūrą. Iš tiesų nėra ko stebėtis, nes Turkijos krantai nuo Koso puikiai matomi plika akimi.

Tiesa, reikėtų paragauti frapės (frappe – angl.) – šaltos kavos ir šviežiai spaustų apelsinų sulčių. Šie gėrimai nepalyginamai skanesni čia nei gaminami Lietuvoje. Užsakinėjant frapę, nepamirškite pasakyti, jog norėtumėte su pienu ir cukrumi. Kitu atveju gausite tiesiog kavą su ledukais – tokią frapę dažniausiai geria patys graikai. Mums tai truputį neįprasta, atrodo, kad trūksta skonio. O su pienu ir cukrumi pats tas: yra ir kavos, ir saldumo, ir plakto pieno sluoksnis. Kalbant apie šviežiai spaustas apelsinų sultis, tai nepakartojama. Skonis natūralus, visiškai kitas saldumas ir sodrumas. Beje, kaip ir patys apelsinai.

Graikiškos šypsenos ir paslaugumas

Graikai, kaip ir visi pietiečiai, šilti žmonės: nuoširdžiai šypsosi, nuoširdžiai pyksta, nuoširdžiai dalina dėmesį. Tai kiek stebina mus, šiauriečius. Be to, graikai atsipūtę, niekur neskuba, atrodo, kad dėl nieko nesinervina. Iš ryto kiek spėja, tiek padirba, po to jau siesta, vakarop vėl kažką nuveikia. Kavinutėse gali sėdėti valandas su tuo pačiu kavos puodeliu ar frapės stikline, vakarieniauja irgi ne ką trumpiau. Jiems maistas ne tik energijos šaltinis, bet ir bendravimo priemonė.

Beje, Koso salos gyventojai per daug nesuka galvos ir rengdamiesi. Dažniausiai “puošiasi” sportine apranga. Žinoma, paprasta ir patogu, bet originalumu nekvepia. Primena Panevėžio ar Šiaulių stilių, tad pasijutome lyg namuose.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"