TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Krokuvą lengva įsimylėti

Vavelio katedra - valdovų karūnavimo ir amžino poilsio vieta. Žygimanto koplyčioje (su aukso kupolu) palaidotas ir pats Žygimantas Senasis, Žygimantas Augustas bei jo sesuo Ona Jogailaitė, Stepono Batoro žmona. Jūratės Mičiulienės nutorauka

Krokuvoje daug gatvių, paminklų, pastatų, pavardžių, kurios siejasi su mūsų istorija, Lietuvos kultūriniu gyvenimu, – tai šį miestą daro artimą. Krokuvą nesunku įsimylėti. Čia nesijauti visiškai svetimas. Vien jau kiek mieste Vyčių, primenančių apie bendrą su Lenkija istorinį laikotarpį.

Pažintį su Krokuva geriausia pradėti nuo pagrindinės senamiesčio Turgaus aikštės, kurioje nuolat pilna žmonių, čia atrieda puošnios žirgais kinkytos karietos, kviečiančios turistus pasivažinėti po miestą. Žirgų kanopų kaukšėjimas išjudina istorinę atmintį, ir bandai įsivaizduoti, kaip šiame mieste jautėsi iki šiol gerbiamas Jogaila ar nelabai mėgta Barbora Radvilaitė. Didžiausioje miesto aikštėje prie paminklo lietuvių ir lenkų poetui Adomui Mickevičiui krokuviečiai mėgsta skirti pasimatymus. Žinant, kad poetas šiame mieste niekada nesilankė, bet miesto gyventojai savo lėšomis pastatė jam paminklą, akivaizdu, jog tai mylimiausias jų poetas romantikas.

Pažabojo skersvėjus

Turgaus aikštėje iš buvusios rotušės išlikęs tik laikrodžio bokštas. Šalia – XIV amžiuje įkurtos, vėliau perstatytos sukienicos – gelumbės parduotuvėlės, prekybos salės. Pastato kolonas puošia senųjų krokuviečių atvaizdai, sukurti pagal istorinius mums gerai žinomo Jano Matejkos paveikslus.

Aikštę kerta karališkasis kelias, ateinantis pro vienintelius išlikusius gynybinės sienos Šv. Florijono vartus ir vedantis Vavelio link. Valdovai, pavyzdžiui, iš Vilniaus ar į jį keliaudavo pro šiuos vartus.

Kai plečiantis miestui XVIII amžiaus pabaigoje siena buvo nugriauta, greitai visi pajuto, kad senamiestį skrodžia skersvėjai. Norėdami juos nors kiek sulaikyti ir, kaip juokauja patys krokuviečiai, kad į bažnyčią einančioms moterims vėjas sijonų nekeltų virš galvos, visą senamiestį juosiantį buvusios gynybinės sienos ruožą jie apsodino medžiais. Šioje žalioje, Plantais vadinamoje zonoje daug pasivaikščiojimo takų, suolelių, paminklų.

Kaip pasakojo įdomiąsias Krokuvos vietas aprodžiusi Jogailaičių universiteto Polonistikos fakulteto dėstytoja, literatūros istorikė Beata Kalęba, beveik visi jie pastatyti XIX amžiuje, kai tokiu būdu buvo madinga išreikšti savo tapatybę, pagerbti tautai nusipelniusius žmones. Tuo metu Krokuva po paskutinio Abiejų Tautų Respublikos padalijimo priklausė Austrijos-Vengrijos imperijai, tačiau čia nebuvo varžomos jokios lenkiškumo apraiškos, skirtingai nei Lietuvoje, spaudos draudimo nebuvo.

Nuo Jogailos iki Gražinos

Daug laiko neužtruks pasivaikščioti po bulvarą ir apžiūrėti čia esančius paminklus. Netoli Šv. Florijono vartų, Florianka skverelyje, – paminklas, skirtas Lietuvos ir Lenkijos susijungimui, vaizduojantis Jogailą krikštijančią Jadvygą. Paminklas pastatytas 1886 metais, praėjus 500 metų nuo jo krikšto. Plantuose rasite paminklą, kuriame pavaizduoti A. Mickevičiaus poemos „Gražina“ personažai – Gražina ir Liutauras. Įspūdingai atrodo lenkų poetui Juliuszui Slowackiui skirtas paminklas, vaizduojantis jo tragedijos „Lilija Veneda“ personažą. J. Slowackis yra gyvenęs Vilniuje (Pilies g. 22), dabar ant šio namo įrengta memorialinė lenta.

Šalia Jogailaičių universiteto – garsiojo astronomo Mikolajaus Koperniko skulptūra, kitur medžių paunksnėje lyra grojantis ukrainietis – paminklas iš Ukrainos kilusiam poetui romantikui Bohdanui Zaleskiui. Galima pavydėti Krokuvai, kad XIX amžiuje ji, skirtingai nei Lietuva, gyveno gana laisvai ir sugebėjo įamžinti tiek tautai nusipelniusių garsių žmonių.

A. Vivulskio ir T. Kosciuškos pėdsakai

Per Antrąjį pasaulinį karą miestas nebuvo sugriautas, išliko visas senamiestis, tačiau tris paminklus vokiečiai vis dėlto buvo nuvertę nuo postamentų. Tai paminklai A. Mickevičiui, Žalgirio mūšiui ir Tadui Kosciuškai. Visus juos vėliau lenkai atstatė. Paminklo Žalgiriui (pastatytas 1910 metais) autorius – vilnietis skulptorius, tuo metu gyvenęs Paryžiuje, Antanas Vivulskis, vėliau suprojektavęs ir Šiluvos koplyčią bei Trijų Kryžių paminklą Vilniuje.

Dabar dažnai lietuviai su lenkais pasiginčija, kodėl paminklas Žalgiriui kaip pagrindinį veikėją vaizduoja Jogailą, o ne Vytautą. Pasakojama, kad kai kurie to meto Lietuvos kultūros veikėjai dėl to net atsisakė atvykti į paminklo atidengimą. Šis paminklas atsirado ne tik todėl, kad 1910 metais buvo minimos 500-osios mūšio metinės, bet ir dėl to, kad aštrėjo lenkų ir vokiečių santykiai. 1901 metais vokiečiai mūšio lauke pastatė paminklą čia žuvusiam Ordino magistrui Ulrichui von Jungingenui, todėl lenkams buvo garbės reikalas pastatyti atminimo ženklą Žalgirio mūšiui. Dar jis vadinamas paminklu karaliui Jogailai, nes pagrindinė ant žirgo esanti figūra yra jo. Galima suprasti lenkus, kodėl jiems tuo metu buvo svarbu sutelkti tautą.

Prieš tai, 1878 metais, J. Matejka jau buvo nutapęs savo garsųjį paveikslą „Žalgirio mūšis“. Paveikslas paveikė rašytoją Henryką Sienkiewiczių ir jis parašė romaną „Kryžiuočiai“, kur pagrindinis vaidmuo mūšyje skiriamas lenkams. Gavęs užsakymą sukurti paminklą, A. Vivulskis daug kartų skaitė šį romaną. Paminklą finansavo garsus lenkų pianistas Ignacy Janas Paderewskis.

Po Vytauto kojomis – nužudytas vokiečių magistras U. von Jungingenas. Tad abu valdovai Krokuvoje atrodo didvyriškai. Kompozicijoje dar pavaizduoti lenkų ir lietuvių kariai, taip pat Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) herbai.

Paminklas šiuo metu restauruojamas. Surasti jį nesunku: pro Šv. Florijono vartus išėjus iš senamiesčio, už barbakano. Aikštė vadinasi J. Matejkos vardu. Šalia – Krokuvos dailės akademija, joje mokėsi dailininkai Justinas Vienožinskis, Adomas Varnas, Adalbertas Staneika, skulptorius Petras Rimša. Čia mūsų menininkams kilo mintis įkurti Lietuvos dailininkų sąjungą.

T. Kosciuškos, kurio vardo gatvė yra ir Vilniuje, paminklas stovi prie Vavelio. Karališkoje katedroje jis palaidotas šalia valdovų ir kitų nacionalinių didvyrių. 1794 metų sukilimo vadas, Lenkijos karalystės ir LDK karo inžinierius, generolas T. Kosciuška Krokuvos Turgaus aikštėje pasakė garsiąją kalbą, kviečiančią kovoti už Abiejų Tautų Respublikos nepriklausomybę. Aikštėje ilgiau pasisukiojus galima rasti ir paženklintą plytą, kur kadaise stovėjęs T. Kosciuška. Turint laiko galima nuvažiuoti už Krokuvos, kur T. Kosčiuškai lenkai XIX amžiaus pabaigoje yra supylę 326 metrų aukščio piliakalnį.

Apaštalai krokuviečių veidais

Priešais paminklą A. Mickevičiui – didžiausia miesto bažnyčia – Šv. Marijos bazilika. Mišios viduramžiais čia gyvenantiems vokiečių amatininkams vyko vokiečių kalba. Bažnyčios didumas byloja, kad tuomet jų mieste buvo daugiau nei lenkų. Šalia esanti Šv. Barboros bažnyčia, kur mišios buvo laikomos lenkų kalba, – gerokai mažesnė.

Gotikinė Šv. Marijos bazilika garsi ir savo altoriumi, kurį miesto tarybos užsakymu XV amžiuje iš medžio išraižė iš Vokietijos atvykęs Witas Stwoszas. „Jo šedevras ypatingas – kaip patvirtino istorikai, pirmą kartą darant altorių su apaštalų skulptūromis, pozavo tikri žmonės, krokuviečiai, skulptoriaus pažįstami“, – pasakojo B. Kalęba ir būtinai patarė užsukti į šią bažnyčią.

J. A. Herbačiausko lėlė

Į Rotušės aikštę žvelgia langai namo, kuriame gyveno lietuvių rašytojas Juozapas Albinas Herbačiauskas. Juo domėjosi ir pirmoji jo kapą Skalkoje atrado Jogailaičių universiteto lietuvių kalbos dėstytoja Greta Lemanaitė. Šis lietuvis buvo ryški asmenybė Krokuvoje, mėgdavo rėžti kalbas lietuvių ir lenkių santykių temomis. Lenkų spauda jį vadino lietuvių ir lenkų Don Kichotu, genijumi be portfelio. „Netoli Šv. Florijono vartų, Florijono gatvėje yra restoranas „Jama Michalika“. Jame visas interjeras, baldai palikti nuo XX amžiaus pradžios, kai tuo metu čia rinkdavosi miesto bohema, – pasakojo G. Lemanaitė. – Restoranas išsiskyrė tuo, kad šeimininkas pinigų neturintiems klientams leisdavo susimokėti savo darbais, todėl ant sienų iki šiol kabo jų paveikslai. Susirinkusieji Vienos pavyzdžiu čia pradėjo rengti įvairius ekspromtinius pasirodymus, restoranas išgarsėjo kabaretu „Žaliasis balionėlis“. Jo dalyviai turėjo savo lėles, kurias čia galima pamatyti ir dabar. Nesunku atpažinti ir J. A. Herbačiausko lėlę.“

Dėl ko supyko J. Matejka

Įdomi J. Slowackio teatro senamiestyje atsiradimo istorija. Kaip pasakojo pažinti Krokuvą padėjusi G. Lemanaitė, XIX amžiuje, kai buvo numatyta statyti šį teatrą, toje vietoje buvo viduramžių laikų vienuolynas. Tik paminklų apsauga tada nelabai kam rūpėjo. „Miesto valdžia nusprendė griauti vienuolyną ir jo vietoje statyti teatrą. Dailininkas J. Matejka supyko dėl tokio vandališko elgesio, pagrasino, kad daugiau savo paveikslų galerijai neduos. Tačiau teatras pagal Paryžiaus operos pavyzdį vis tiek buvo pastatytas. Ilgai jame kartu buvo rodomos ir dramos, ir operos. Prieš aštuonerius metus operos teatrui buvo pastatytas naujas pastatas“, – pasakojo G. Lemanaitė. Šalia teatro – paminklas Lvove gimusiam lenkų poetui, dramaturgui Alexandrui Fredo, iš pradžių vadovavusiam teatrui.

Iš viso buvusio viduramžių vienuolyno komplekso išliko tik Šv. Kryžiaus bažnyčia. Tai vienas gražiausių viduramžių sakralinių paminklų mieste. Viduje, panašiai kaip Vilniaus Šv. Onos bažnyčioje, nuo vienos kolonos skleidžiasi gotikiniai skliautai. XIV amžiuje statytos bažnyčios freskas vėliau atnaujino Krokuvoje gimęs žymus lenkų poetas, dailininkas, dramaturgas, architektas Stanislawas Wyspianskis, tapybos mokęsis pas J. Matejką.

S. Wyspianskio vitražas „Dievas Tėvas“ po gaisro papuošė senamiestyje esančią XIII amžiaus Pranciškonų bažnyčią. Dailininkas art nouveau stiliumi vien spalvingomis gėlėmis ištapė šios bažnyčios sienas – tai gana nebūdinga maldos namų sienų polichromijai. S. Wyspianskis su kitu garsiu dailininku, savo draugu Jozefu Mehofferiu ir J. Matejka sukūrė sienų polichromiją ir didžiausiai miesto bažnyčiai – Šv. Marijos bazilikai.

S. Wyspianskio kapas – Skalkoje, Paulinų bažnyčios požemyje, kur palaidotas ir metraštininkas Janas Dlugoszas. Daug žymių Krokuvos asmenybių palaidota ir kitose garsiose Rakovicų kapinėse, čia yra J. Matejkos kapas. Lankyti senas kapines – taip pat įdomus užsiėmimas, tai tarsi skaityti senus metraščius. Trijose Krokuvos vietose – Vavelyje, Skalkoje ir Rakovicuose turistai iš Lietuvos tikrai ras daug žinomų pavardžių.

Susipažinti su S. Wyspianskio kūryba (šiek tiek jo darbų prieš keletą metų Vilniuje eksponavo Nacionalinė dailės galerija) galima jo vardo muziejuje. Nereikėtų aplenkti ir kunigaikščių Čartoriskių (Gediminaičių palikuonių) muziejaus, jame sukaupta daug meno vertybių. Bene garsiausias muziejaus paveikslas – Leonardo da Vinci „Dama su šermuonėliu. Tik šiuo metu, kol muziejus restauruojamas, garsioji „Dama“ rodoma Vavelyje.

Pasidairyti po Vavelį laiko nereikėtų taupyti. Pastatų čia ne vienas. Tik gaila, kad Vavelio katedroje apskritai draudžiama fotografuoti, net jokio leidimo nusipirkti negalima. Fotografuoti leidžiama tik požemyje, kur sarkofaguose ilsisi A. Mickevičiaus ir J. Slowackio palaikai bei bokšte su garsiausiu Lenkijoje varpu. Jį 1520 metais fundavo Žygimantas Senasis. Varpas sveria 11 tonų, o jo garsas sklinda 30 kilometrų.

B. Kalęba rūpinasi, kad Vavelio katedroje prie valdovų sarkofagų atsirastų užrašai ir lietuvių kalba. „Juk valdovai buvo bendri, istorija mūsų siejosi, tad, manau, tai būtų teisingas sprendimas“, – sakė ji.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"