TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Krymas: tėvų nostalgijos nublokšti

2010 09 24 0:00
"Lastočkino gnezdo" (Kregždės lizdas) - viso Krymo simbolis.
Vaido Mikaičio nuotrauka

Krymo kurortai jau senokai Lietuvoje populiarumu negali lygiuotis su Turkija, Egiptu ar Kreta. Tačiau prieš dvidešimt ir daugiau metų Krymo pavadinimas tarsi medumi apliedavo lietuvių äirdis ir žadindavo svajas apie atostogas prie Juodosios jūros.

Krymas: prestižinė Sovietų Sąjungos poilsio vieta, į kurią patekdavo ne kiekvienas norintysis. Nors tautiečiai dabar nesiveržia atostogauti Kryme, ten kaip ir anksčiau tebeplūsta vasarotojai iš buvusios Sovietų Sąjungos. Vienus gena praeities nostalgija, kitus - palyginti nedidelės kainos, trečius - visą Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) erdvę vienijanti rusų kalba. Susirengėme į Krymo pusiasalį norėdami savo akimis pamatyti vietas, dėl kurių mūsų tėvai svajingai dūsaudavo planuodami atostogas. Vasarą į didžiausią Krymo miestą Simferopolį skraidina "AirBaltic" lėktuvai iš Rygos, tačiau pasirinkome traukinį, nes dažniausiai kaip tik šia transporto priemone į Krymą dundėdavo sovietinės Lietuvos gyventojai.

 

Mišos vaišės

Tiesioginio traukinių maršruto iš Lietuvos į Krymą nebėra, bet galima persėsti Minske arba Kijeve. Į Ukrainos sostinę nusigavome naktiniu autobusu, o ten jau ieškojome traukinio bilietų į Simferopolį. Rytą geležinkelio stotyje stojome į milžinišką eilę ir nusipirkome bene paskutinius bilietus važiuoti tą patį vakarą. Kasininkė tikino, esą mums labai pasisekė, nes vasarą gauti bilietų tą pačią dieną gana sudėtinga. Nors traukinių daug, paprastai vietos išperkamos gerokai iš anksto, tad geriausia bilietus įsigyti dar Lietuvoje.

Naktinis traukinys Kijevas-Simferopolis buvo tiesiog puikus: dirbo restoranas, veikė oro kondicionierius, todėl karštą vasarą juo važiuoti - tikras malonumas. Mūsų kupė pakeleivis pasitaikė labai draugiškas ukrainietis Miša. Vos užsiminėme, kad eisime į restoraną vakarieniauti, Miša tik prunkštelėjo ir pradėjo krauti ant stalo visas mamos įduotas gėrybes. Ne tik mus, bet ir pusę vagono galėjo pamaitinti. Ir pagirdyti, nes kokia vakarienė traukinyje be degtinės. Iš pradžių kuklinomės, bet išgirdę standartinį klausimą, ar mes jį gerbiame, turėjome tvirtai garantuoti pagarbą, priimti vaišes ir kilti į kovą su buteliu degtinės. Būta linksmo vakaro, juk traukinyje taip įprasta. Žmonės, kurie daug važinėjo po Sovietų Sąjungą, mane ne tik supras, bet ir prisimins jaunas dieneles.

Patiklumo kaina

Kai traukinys sustodavo didesnėse stotyse, jose tiesiog užvirdavo gyvenimas. Keleiviai išlipdavo pamankštinti kojų ir pasidairyti, o vietiniai puldavo prie jų siūlyti įvairiausių gėrybių ar niekniekių. Visi bendraudavo ir derėdavosi. Iš jaunos merginos nusipirkome stiklainį agrastų.

Jau rytą įvažiavę į Krymo pusiasalį sustojome Džankojaus mieste. Su Miša išlipome paieškoti vandens, o į vagoną brovėsi prekiautojai ir siūlė keliautojams pirkti įvairaus šlamšto. Į mūsų kupė užėjo

paprasta moterėlė ir paprašė pasmulkinti pinigų kupiūras. Bendrakeleivis Vytelis atsakė neturįs, tačiau moteriškė buvo atkakli, ragino pažiūrėti dar kartą. Nuoširdus ir naivus Vytelis padavė jai savo pinigus, kad ši įsitikintų, jog smulkių neturi. Moterėlė įsitikino ir išėjo, bet po kurio laiko bičiulis atsitiktinai aptiko, kad jo patiklumas atsiėjo 60 dolerių - tiek trūko piniginėje. Moteriškė pasitaikė miklių pirštelių...

Bendrauja rusiškai

Netrukus pasiekėme Simferopolį. Iš jo mikroautobusu pasiekėme Aluštą, esančią už 50 kilometrų, ir šiame miestelyje nusprendėme apsistoti. Iš Simferopolio į Jaltą (80 km) kursuoja ir troleibusai. Jais tenka ilgiau kopinėti per kalnus, tačiau kaina keletą kartų mažesnė, o gamtovaizdis tiesiog pribloškiamas.

Alušta - kurortinis miestelis, turintis apie 30 tūkst. gyventojų. Jį supa kalnai, o pietuose plyti žydra Juodoji jūra. Miesteliui trūksta tvarkos, gatvės duobėtos, dauguma jų neapšviestos, pilna sovietinių automobilių. Rusakalbių poilsiautojų - taip pat marios. Visur prekiaujama vaisiais.

Krymas - autonominis Ukrainos regionas. Remiantis spauda, sovietmečiu Nikita Chruščiovas Krymą atidavė Ukrainai, bet ukrainiečių kalbos čia neišgirsi, vien rusų. Šis regionas Ukrainai duoda nemažai pelno, tačiau kelia ir problemų. Ypač tiems, kurie linkę žvelgti Vakarų kryptimi. Kryme įsikūręs rusų karinis laivynas, jo valdžia ir žmonės yra visiškai prorusiški, todėl Ukrainai stojant į NATO ar ES ten dar gali kilti rimtų etninių problemų. Teigiama, jog daug Krymo gyventojų turi ir rusiškus pasus.

Alaus ir saulėgrąžų

Kai tik išlipome iš mikroautobuso, mus apspito būrys pagyvenusių moterų, siūlančių nakvynę. Sužinojusios, kad atvykome vos trims

dienoms, taip pat greitai ir atšoko, mat visi tikisi poilsiaujančiųjų ne trumpiau nei savaitę. Vis dėlto viena moteris priėmė mus į savo chruščiovinės architektūros butą už 20 dolerių per parą. Vonioje buvo sugedęs čiaupas, todėl nuolat tekėjo vanduo, tačiau močiutė Sofija dėl to visiškai nesijaudino, nes ten vandens skaitikliai dar neišrasti.

Paplūdimys Aluštoje - pilnutėlis kaip Palangoje. Viešajame turi tipenti pirštų galiukais lyg balerina, kad neužliptum ant gulinčio poilsiautojo. Dar sunkiau rasti vietą atsigulti. Yra ir privačių paplūdimių. Šiuose žmonių mažiau, tačiau reikia sumokėti litą arba du, o už keletą litų gali išsinuomoti ir gultą, nes pliažai akmenuoti. Jūros vanduo skaidrus ir šiltas. Tik apmaudoka, kad prie kranto iškart gilu, todėl nemokantiesiems plaukti ne itin smagu maudytis.

Paplūdimyje nesiliauja marširavę prekiautojai, visa gerkle bliaunantys ir siūlantys maisto bei gėrimų. Visur tik ir skamba: "Svežaja kukurūza" (švieži kukurūzai), "vkusnaja chrustiaščiaja pachlava" (skanus traškus pyragas), "semiački" (saulėgrąžos), "pivo" (alus)... O išradingiausias siūlymas - "domašnij obied" (naminiai pietūs).

Palei jūrą driekiasi ilga krantinė, kurioje galima pramogauti, fotografuotis su gyvūnais, ragauti egzotiškų patiekalų. Tarkime, ryklienos šašlyko, kepamo tiesiog čia. Sukasi karuselės, spiegia karaokė. Pramogų netrūksta, o kainos mažesnės negu Lietuvoje.

Kai jau eidavome namo, mūsų gatvė skendėdavo aklinoje tamsoje. Išsisukti koją šaligatvio duobėje buvo vieni niekai, nes kelią tik kartkartėmis apšviesdavo pravažiuojantys automobiliai.

Į Jaltą - troleibusu

Į žymiausią Krymo kurortą Jaltą vykome senu troleibusu už keletą centų. Pakeliui įsikūręs garsusis "Artekas" - turbūt garsiausia visoje Sovietų Sąjungoje pionierių stovykla, į kurią galėjo patekti toli gražu ne kiekvienas mirtingasis. O vaizdai pro troleibuso langą tiesiog svaigino: kairėje pusėje žemai plytinti jūra, dešinėje - kalnai.

Jalta labiau išpuoselėta ir sutvarkyta nei Alušta, bet paplūdimiai panašūs - akmenys ir minios poilsiautojų. Gal akmenų šiek tiek mažiau, tačiau daugiau dulkėto smėlio arba tiesiog dulkių. Patarčiau nuomotis gultus, nes kloti užtiesalo ant tų dulkių tikrai nevilioja.

Mieste stovi keletas įvairių religijų bažnyčių, tačiau garsiausias objektas, be abejo, yra "Lastočkino gnezdo" (Kregždučių lizdas). Į šią vietą galima nuplaukti dažnai kursuojančiu garlaiviu, o bilietai parduodami prie kiekvieno kampo, net ir paplūdimiuose. Kelionė kainavo apie 10 litų, truko maždaug 45 minutes į vieną pusę. Kol laivas plaukė palei krantą, iš magnetofono sklido pasakojimas apie statinius ir vaizdus pro langą.

Pakeliui sanatorijos keitė sanatorijas, o galiausiai pasirodė žymieji Levadijos rūmai. Juose 1945 metais vyko garsioji Jaltos konferencija, per kurią Josifas Stalinas, Franklinas Rooseveltas ir Winstonas Churchillis pasirašė Antrojo pasaulinio karo pabaigos aktą. Šiuose rūmuose Stalinas mėgo ilsėtis ir priimti užsienio svečius. Vėliau jie tapo kitų Sovietų Sąjungos vadovų poilsio vieta. Kadaise ten rezidenciją turėjo ir pats caras Nikolajus II. Tai buvo geriausias tuo metu įmanomos statymo technologijos pavyzdys. Dabar čia įrengtas muziejus.

Krymo simbolis

Tačiau viską užgožia "Lastočkino gnezdo", laikomas ne tik Jaltos, bet ir viso Krymo simboliu. Ant uolos krašto stūksančios mažos pilaitės vaizdas tiesiog glosto akį. Toks vardas jai suteiktas dėl to, kad tik kregždės geba sulipdyti lizdelį bet kurioje vietoje.

Laivui atplaukus turistams leidžiama 45 minutes pasivaikščioti. Visi lipa į uolą, ant kurios ir stovi šis šedevras. Pilaitė daug mažesnė, negu atrodo iš toli. Ją apeiti galima tik siauru balkonėliu, kurio apačioje plyti jūra. Viduje nieko pribloškiamo nepamatysi, geriausias įspūdis - vaizdas iš toli. 1927 metais Jaltą sudrebinęs žemės drebėjimas 1912-aisiais statyto Kregždžių lizdo nesugriovė. Jei būtų taip nutikę, antro tokio tikrai niekas nebūtų sugebėjęs pakartoti.

Vertinga kelionės pamoka

Paskutinę dieną Aluštoje praleidome vartydamiesi ant paplūdimio gultų. Vakare laukė kelionė troleibusu į Simferopolį, o iš ten - dar vienas naktinis nuotykių traukinys į Moldovos sostinę Kišiniovą.

Kadangi šį kartą kupė važiavome tik mes, sava trijulė, vakarėlis praėjo ramiai. Be to, ir vagonas buvo gana tamsus, tylus. Prieš pietus, apie vienuoliktą, pasiekėme Odesą. Šiame mieste išlipo beveik visi keleiviai. Į Moldovą pajudėjome bene vieninteliai vagone. Tada ir prasidėjo mūsų nesėkmės.

Ukrainos pasienio stotyje įmitę muitininkai, pamatę vienintelius užsieniečius vagone, sublizgino akutėmis. Ištraukė pluoštą deklaracijų ir liepė jas pildyti. Netyčia padarėme keletą klaidų, už kurias gana brangiai sumokėjome. Blogiausia, kad ne visai tiksliai įrašėme turimą sumą pinigų, todėl radęs neatitikimų muitininkas atrodė labai patenkintas. Mano bendrakeleiviai buvo išprašyti iš kupė, durys sandariai uždarytos ir pradėtas nesėkmingas manęs graudinimas reikalaujant kyšio. Paskui sulaukiau ultimatyvaus grasinimo protokolu, milžiniška bauda. Muitininkas nebuvo linkęs derėtis, todėl teko nusileisti, duoti jam pinigų ir priimti šį nesusipratimą kaip vertingą kelionės pamoką.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"