TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Kuba: penkiolika dienų autostopu

2010 04 16 0:00
Kelyje iš Pinar del Rio į Vinalesą bandyta derinti turizmą ir poilsį.
Keliautojų albumo nuotrauka

Dvi pašėlusios šviesiaplaukės lietuvės Rūta Urbonavičiūtė ir Jūratė Vaicekavičiūtė - adrenalino fanatikės. Jos pasiryžusios autostopu apvažiuoti pasaulį. "Kai pirmą kartą prieš keletą metų pakėlėme rankas stabdydamos automobilį, nenuleidžiame jų iki šiol", - sako 27 metų draugės, neseniai grįžusios iš Kubos.

Rūta ir Jūratė ruošdamosi į Kubą nestudijavo kelionės maršrutų, nedėliojo žemėlapių - jos paprasčiausiai nusipirko bilietus po 1200 litų ir išskrido. Tiesa, kiekviena įsidėjo dar po 800 litų. Tų pinigų turėjo pakakti penkiolikai dienų.

"Lėktuvuose turėjome daug laiko. Skridome iš Kauno į Londoną, paskui - Birmingamą, iš ten - į Mančesterį ir tada devynias valandas iki pat Varadero. Mūsų skrydžiai truko aštuoniolika valandų, tad kelionių gidą galėjome išmokti atmintinai", - juokėsi pašnekovės.

Toliau, anot jų, buvo labai paprasta. Pakeli ranką, sėdi į automobilį ir važiuoji. Dažnai keliauji tiek, kiek veža. Su vienu vairuotoju joms pavyko įveikti net 800 kilometrų. Trumpiausias atstumas buvo 2 kilometrai.

"Kad ir kur keliausi, visur vietos žmonės yra aukso vertės. Jie pataria, paaiškina, pamaitina ir apnakvindina. Svarbiausia - nebijoti klausti, ir šia taisykle lietuvės vadovaujasi.

Merginos paprastai visuomet pasiskirsto darbus. Jūratė gerai išmano žemėlapį, moka organizuoti dienos maršrutą taip, kad netektų nakvoti gatvėje. Rūta yra puiki finansininkė. Jos niekada nekiša nosies į svetimą daržą, viena kitai nereguliuoja, kur važiuoti, kur nakvoti, kiek mokėti. Abi geros derybininkės.

Keliaudamos autostopu draugės visuomet pasirengusios įvairiems netikėtumams. Savo draugystę jos sutvirtino pernai, kai autostopu apvažiavo trylika šalių ir pasiekė Jordaniją. Šiemet bičiulės pasirinko Kubą.

Rūtos ir Jūratės tikslas buvo nukakti iki Gvantanamo kalėjimo, tačiau kelyje sutiktas prancūzų keliautojas patarė ten nevykti: "Nieko nepamatysite, išskyrus amerikiečių kareivius, saugančius didelę teritoriją. Į kalėjimą jūsų niekas neįleis, o kitais istoriniais objektais Gvantanamas negali pasigirti." Tai buvo vienintelis kartas, kai merginoms reikėjo keisti išankstinį planą.

"Tranzuoja" ir vietiniai

Dalį šiltų drabužių lietuvės išmetė į šiukšlių dėžę jau Mančesterio oro uoste - Kuboje jų nereikia, o grįždamos Londone per išpardavimą pigiai atnaujino garderobą.

Varadero oro uoste merginos apsivilko vasarines sukneles, užsimetė ant pečių kuprines ir išėjusios į gatvę, kurioje svilino 30 laipsnių karštis, dairėsi automobilių. "Neilgai stovėjome, netrukus sustojo autobusiukas. Juo iš oro uosto buvo vežami darbininkai. Paprašėme pamėtėti iki pagrindinio kelio. Kuboje angliškai nesusišnekėsi, o ispanų kalbos nemokame. Tačiau tai mums suteikė tam tikro žavesio, nes viską aiškinome labai emocionaliai. Vyrai žiūrėjo akis išpūtę ir nesuprato, kaip čia keliauja dvi blondinės. Sutartiniai ženklai, įprasti "tranzuojant" Europoje, kubiečiams - "tamsus miškas". Šaukdavome: "Botea, botea (ispaniškai reiškia "tranzuoti")!" Tada vyrai nusišypsodavo ir kviesdavo lipti į vidų", - pasakojo draugės.

Havanoje merginos praleido dvi dienas, o paskui pasuko į šalies gilumą. Įspūdinga kolonijinio stiliaus architektūra, skaisčios spalvos, palmių giraitės, įsikorusios į kalnus, šniokščiantys kriokliai, atogrąžų miško kvapai ir paukščių trelės tiesiog svaigino lietuves.

Vietiniai taip pat "tranzuoja". Specialiose autostradų aikštelėse Rūtai ir Jūratei teko matyti grupėmis, po 30-50, stoviniuojančių žmonių. Drauge lūkuriuoja ir valstybės tarnautojai, reguliuojantys keleivių srautą. Šie darbuotojai sustabdo pakeleivingą transportą, įsodina žmones ir surenka iš jų pinigus.

Kuboje automobiliai ženklinami skirtingomis spalvomis, kad būtų galima iš tolo atskirti, kas atvažiuoja: turistinis, vietos gyventojų ar valdžios transportas. Jeigu privačiame automobilyje būna laisvų vietų, bet jis nestoja, pareigūnas užsirašo numerį. Vėliau savininkas kviečiamas į policiją pasiaiškinti.

"Tačiau ši tvarka nebegalioja vos išsukus iš autostrados. Mes keliavome be pinigų, tad visą laiką stoviniuodavome atokiau nuo žmonių, mojuojančių kupiūromis. Mažesniuose miesteliuose "tranzuojančių" konkurentų nebuvo, bet tais duobėtais keliais ir transportas retai važiuodavo, - sakė merginos. - Norėdamos nukakti už miesto į autostradą, kad galėtume keliauti toliau, samdėmės ir arkliu kinkomą vežimą, ir rikšą."

Kubos provincijoje populiarios mažos mašinytės. Dažniausiai daiktai sukrauti ant stogo, langai atviri, variklio dangtis pririštas virve. Keliautojoms stojo ir prabangūs automobiliai, ir gyvuliniai furgonai. Lietuvės vilkėjo pusilges sukneles, segėjo sijonus. "Vietinės merginos labai gražios ir seksualios, vos vos prisidengusios kūną. Pusę sėdmenų aptempia šortukai, po permatomais marškinėliais spurda krūtys... Tačiau Kuboje ir mes sulaukėme dėmesio į valias", - juokėsi Rūta ir Jūratė.

Maistui neišrankūs

Didžiausia problema buvo valgis. Viešbučio svečiai maitinasi čia pat, kavinėse, kurortuose šurmuliuoja gatvės prekiautojai, tačiau įvažiavus į šalies gilumą maistas tampa deficitu. Parduotuvių vitrinos neįtikimai tuščios, nėra elementariausių produktų - duonos, kiaušinių, sviesto. Ryžiai, makaronai, sausos sriubos ir sultinių kubeliai, kava... Tai bemaž visas mažųjų krautuvėlių asortimentas. Didesnėse parduotuvėse dar galima nusipirkti šaldytų vištų, kolumbietiškų dešrelių. Gatvėje prekiaujama vaisiais ir ledais.

"Paprastai valgydavome gatvėse. Dažniausiai pirkdavome picas, kurios kepamos ant skardų metalinėse statinėse. Pašauna blyną, pabarsto sūriu, apipila pomidorų padažu, sulenkia ir, jei turi lapelį popieriaus, apsuka juo picą. Apie higieną geriau negalvoti", - tikino merginos.

Mėsos parduotuvėse šaldytuvai neveikia, 30 laipsnių karštyje parduodama dešra, kiaušiniai, limonadas, batai, ledai. Keliautojos stengėsi valgyti daug bananų, ananasų, greipfrutų. Už kilogramą vaisių pardavėjai paprastai prašo nuo 10 centų iki vieno lito. Nuotykių ieškotojoms teko ragauti ir miestelio aikštėje keptos kiaulienos. "Ant iešmo pamautą paršelį kepė ant laužo keletą valandų. Vakare, kai susirinko daugiau žmonių, paršiuką iškilmingai nuėmė nuo ugnies. Tada supjaustė batoną stambiomis riekėmis, į jas įspraudė salotų lapų, atrėžė kiaulienos ir - gero apetito! Riebios musės, aptūpusios stalą, ant kurio buvo padėta mėsa, regis, trukdė tik mums. Vietiniai jų tarsi nemato", - prisiminė lietuvės.

Merginos pasigailėjo, kad iškeliaudamos mažai pasiėmė brendžio. Per karščius alkoholis labai blogai veikia organizmą, tačiau kai Rūta apsinuodijo maistu, teko ieškoti vietinio romo, nes vaistai nebepadėjo.

Natūriniai mainai

Keliauninkės žinojo, kad Kuboje mobilųjį telefoną galima iškeisti į geidžiamiausią prekę, todėl vežėsi du nenaudojamus senus aparatėlius. "Turgavietėje susižavėjau nuostabaus grožio žiedu iš kriauklės. Negalėdama sulygti dėl kainos pasiūliau jį keisti į mobilųjį telefoną", - pasakojo Rūta.

Žinia akimirksniu nuvilnijo per turgų. Pribėgo jauna pora ir pasiūlė nuo jų prekystalio imti viską, ko širdis geidžia. Lietuvės lauktuvių prisirinko originalių karolių, apyrankių, automobilių modeliukų ir dar visokių įdomių suvenyrų. "Kai prekiautojai susirūpinę dėl mūsų azarto ėmė stabdyti, išsitraukėme dar vieną telefoną. Su kamera, tikras stebuklas! Jie fotografavosi, klykavo iš džiaugsmo, kažką vienas kitam ispaniškai pasakojo. Už išskirtines kubietiškas lauktuves net nedvejodamos palikome abu telefonus", - džiūgavo pašnekovės. O išskrendant iš Kubos muitininkai dėl to gražiojo žiedo ilgai nepaleido Rūtos, kol nutarė, kad jį galima išvežti.

Moka kelti kainas

"Kubiečiai jau įprato žvalgytis į turistų pinigines. Svetimų daiktų vietiniai nepaims, neplėšikaus, į baltaodes moteris reaguoja civilizuotai, priima kaip turistes, nesikabinėja, bet socializmas jiems jau slysta iš po kojų. Jeigu ko paprašai, kainą užkelia taip, kad mažai nepasirodys", - tikino merginos.

Kelionėje labai pravertė miegmaišiai, rankšluosčiai, higienos reikmenys, būtiniausi vaistai. Lietuviška duona, džiūvėsiai, saldainiai padėdavo susidraugauti su vietos žmonėmis.

"Kartą turgelyje priėjo moteris ir apuosčiusi mus pasakė, kad skaniai kvepiame. Ištraukėme iš kuprinės muilo gabalėlį ir padovanojome. Ji buvo labai laiminga. Už tą muilą gavome kiaušinių", - apie mainus pasakojo merginos. Kuboje muilo yra, tačiau tik dviejų rūšių. Geriamojo vandens pasirinkimas nedidelis - su angliarūgšte ir be jos. Alus - 5,6 ar 4,2 laipsnio ir brangesnis negu Lietuvoje.

Derybos dėl nakvynės

Vietos gyventojai lietuvėms pasirodė labai paslaugūs, nors retsykiais net įkyrėdavo siūlydami iškviesti taksi ar pamaitinti vakariene. Sukdavo ratais aplink šviesiaplaukes, kol nieko nepešę atstodavo.

"Jų noras - užsidirbti, o mūsų - kuo pigiau gauti. Labai mokėjome derėtis, net pačios netikėjome, kad turime tokių derybininkių talentą. Jeigu nakvynė abiem kainuodavo 100 litų, mes visuomet nusiderėdavome iki 50-40 litų. Esą turime savo miegmaišius, rankšluosčius, todėl patalynės neprašysime. Tik pernakvojame, rytą užkandame ir pirmyn", - kalbėjo Rūta ir Jūratė.

Už paskutinę nakvynę ir dušą lietuvės atsidėkojo šeimininkei drabužiais - padovanojo savo apdarų. Iš vakaro moteriškei, kuri nemokėjo nė žodžio angliškai, sumanios viešnios vaizdžiai išaiškino sandorio esmę. Kubietė mielaširdingai priėmė dovanas, nes norėjo gražiai pasipuošti.

Kuboje drabužių parduotuvės skurdžios - kaip mūsų krašte sovietmečiu. Tačiau lietuvėms krito į akis, kad paprasti kubiečiai tvarkingi, švarūs, nors jų apdarai tikrai "ne pirmos jaunystės".

Nei ženklų, nei nuorodų

Keliaudamos merginos daugiausia bendravo su vyrais. Joms neteko sutikti nė vienos vairuojančios moters. Beje, mašinų gausa Kuba negali pasigirti. Būdavo, kai per valandą keliu pravažiuodavo vos du automobiliai. Todėl sutemus jos džiaugdavosi, kad važiuoja, o ne sėdi kelkraštyje.

"Sustojus mašinai sakydavome, jog norime pasiekti artimiausią miestelį. Jeigu vairuotojas važiuodavo toliau, mes likdavome iki galutinio jo kelionės tikslo. Kelias keliui nelygus. Pasitaikydavo tokių ruožų, kad važiuojant asfaltuota "tarka" dantys barškėdavo, duobė prie duobės, o neretai autostrados viduryje išnirdavo žole apžėlę geležinkelio bėgiai", - prisiminė merginos. Kuboje labai mažai kelio ženklų, vietovės nenurodytos. Neįtikima, kaip orientuojasi turistai, važiuojantys nuomotais automobiliais. Keliaujant autostopu dėl to nereikia sukti galvos.

Vyrams - tikras meilės rojus

Kai Kubos glūdumoje pavykdavo sutikti angliškai kalbantį žmogų, lietuvės plepėdavo su juo nesustodamos, aiškindavosi, klausinėdavo įvairiausių dalykų. "Kartą sutikome pagyvenusį belgą. Jis Kuboje lankėsi 45 kartą! Esą į stažuotes važinėja. Žinome tokias stažuotes... - juokėsi merginos. - Kuboje vyrai neturi amžiaus. Taip mums aiškino ne vienas sekso turistas. Viešai prostitucija draudžiama, bet tokių meilės porelių, kurias sudarė baltaodis šešiasdešimtmetis "stažuotojas" ir vos dvidešimties sulaukusi kubietė, teko matyti ne vieną."

Kubos gyventojai kol kas nežino, kas yra kazino, naktiniai klubai, tačiau didžiuojasi savo kabaretais. Lietuvėms teko šokti salsą. Šie populiarūs vakarėliai skirti turistams ir paprastai organizuojami viešbučių teritorijose. Samdyti berniukai kviečia šokti, kad atvykėlės neliūdėtų, o vietos merginos ateina medžioti užsieniečių.

"Kuba - tai žemė rojuje. Moterys ten labai gražios. Kai mes ištekėsime, savo vyrų į Kubą neleisime", - juokėsi Rūta ir Jūratė.

Vakarais gyventojai lošia gatvėje domino. Lietuvės dažnai prie jų prisidėdavo, nes mėgsta neįprastą kubietišką devynių taškų žaidimą. Abi nusprendė nusipirkti kubietišką domino prisiminimui. Už autentišką žaidimą kaučiukiniais kauliukais, sumestais į negrabiai sukaltą medinę dėžę, jos sumokėjo po 35 litus. Vietiniai, išvydę tas dėžes ant kuprinių, labai džiaugdavosi, sveikindavo lyg savas.

Kvietė į svečius

Kuba ypač patinka rusams, prancūzams ir vokiečiams. Per penkiolika kelionės dienų merginos nesutiko nė vieno lietuvio.

"Apie 80 proc. šnekintų kubiečių žino, kur yra Lietuva, kitos Baltijos valstybės. Žino, kad mes pusę amžiaus buvome Sovietų Sąjungoje. Lygina socialistinę santvarką, gailisi, jog nešokame salsos kaip jie, o apie klumpakojį net nėra girdėję. Nei A.Sabonio, nei M.K.Čiurlionio, nei kitų mūsų garsenybių taip pat nežino, - prisiminė Rūta ir Jūratė. - Būdavo, įsėdame į pakeleivingą mašiną ir uždainuojame. Žmonės šypsosi, klausosi, bando pritarti, pradeda dainuoti savo dainas."

Kraudamosi daiktus į kelionę lietuvės nepamiršta suvenyrų. Geriausiai, jų manymu, kraštą reprezentuoja atvirukai. "Jie papildydavo mūsų pasakojimus ir atitekdavo pašnekovams su palinkėjimais, adresais bei kvietimu atvykti į Lietuvą", - sakė merginos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"