Kuba: saviems vienokia, turistams - kitokia

Goda JUREVIČIŪTĖ 2015-10-01 06:00
Goda JUREVIČIŪTĖ
2015-10-01 06:00
Havanos vaizdas iš taksi. Godos Jurevičiūtės nuotraukos
Ku­ba – tai sa­la, ku­rio­je tu­ris­tams par­duo­da­ma va­di­na­mo­ji ku­bie­tiš­ka iliu­zi­ja, o vie­tos gy­ven­to­jai ten­ki­na­si tuo, kas at­lie­ka. Vi­so­kią Ku­bą at­ra­dau po ša­lį ke­liau­da­ma su vie­nu ku­bie­čiu ir vie­na lie­tu­ve erd­viu 1950-ųjų „Chev­ro­let“ au­to­mo­bi­liu. Ir su­pra­tau - vie­nos ke­lio­nės ne­už­ten­ka no­rint šią ša­lį pa­žin­ti.

Ha­va­na. Apie sep­tin­tą va­lan­dą va­ka­ro iš­ėju­si iš oro uos­to pa­jun­tu drėg­no karš­čio ban­gos smū­gį. Dė­viu lie­tu­viš­kiems orams tin­ka­mus džin­sus, o ant pe­čių ir krū­ti­nės esu už­si­ka­bi­nu­si po kup­ri­nę.

To­kia­me karš­ty­je kar­tu su ke­lio­nės bend­ra­žy­ge sto­vi­me ei­lė­je prie pi­ni­gų kei­tyk­los, eu­rus iš­si­kei­čia­me į Ku­bos tu­ris­ti­nę va­liu­tą – kon­ver­tuo­ja­mą­jį Ku­bos pe­są, šne­ka­mo­jo­je kal­bo­je va­di­na­mą pa­gal sa­vo san­trum­pą CUC'u (jo ver­tė ati­tin­ka bu­vu­sio am­ži­no prieš­o JAV va­liu­tos ver­tę). Be šios va­liu­tos, Ku­bo­je dar yra vie­tos gy­ven­to­jams skir­ta va­liu­ta – na­cio­na­li­nis pe­sas (CUP), jo san­ty­kis su CUC'u yra 1 su 25.

Ryškių spalvų negailima ne tik automobiliams, bet ir pastatams.

To­kia dve­jo­pa pi­ni­gų sis­te­ma ne tik ro­do Ku­bos eko­no­mi­nės sis­te­mos su­sid­ve­ji­ni­mą, bet ir yra ryš­ki užuo­mi­na, kad po tu­ris­tams pri­sta­to­mos Ku­bos iliu­zi­jos sly­pi bent dar vie­na ša­lies rea­ly­bė. Ta­čiau ši Ku­ba ima at­si­ver­ti tik jos in­ten­sy­viai beieš­kant. Pir­miau­sia ga­na leng­vai įsu­ka tu­ris­tams pri­myg­ti­nai siū­lo­ma „ku­bie­tiš­ka sva­jo­nė“.

Į E. He­ming­way zo­ną!

Oro uos­te pa­si­čiup­tam tak­si, ku­ria­me gar­siai skam­ba ku­bie­tiš­ki rit­mai, pa­ma­žu ar­tė­jant prie Ha­va­nos cen­tro, mies­tas ima skleis­tis prieš akis kaip daug kar­tų ma­ty­tas at­vi­ru­kas. Be ga­lo ryš­kių spal­vų, be­ne šeš­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je pa­ga­min­ti au­to­mo­bi­liai, įrė­min­ti ne ma­žiau įvai­ria spal­vų ga­ma pa­si­žy­min­čių kiek ap­triu­šu­sių ko­lo­ni­ji­nės ar­chi­tek­tū­ros pa­sta­tų.

At­vy­ku­sios į se­ną­ją Ha­va­ną, su­si­ran­da­me vie­ną vadinamųjų ca­sa par­ti­cu­lar (pa­žo­džiui reiš­kia „nuo­sa­vas na­mas“). 1997 me­tais Ku­bos vy­riau­sy­bė lei­do gy­ven­to­jams nuo­mo­ti da­lį sa­vo na­mo tu­ris­tams ir to­kiu bū­du gau­ti pa­pil­do­mų pa­ja­mų. Ka­dan­gi vi­sos ki­tos ap­gy­ven­di­ni­mo pa­slau­gą tei­kian­čios įstai­gos - vieš­bu­čiai, mo­te­liai, sto­vyk­la­vie­tės - pri­klau­so vals­ty­bei, gy­ve­ni­mas ca­sa particular yra bū­das par­em­ti pri­va­čiu vers­lu už­sii­man­čius as­me­nis.

Lėtai judanti eilė įsigyti interneto kortelę Trinidade.

Grei­tai įsi­kū­ru­sios iš­bė­ga­me su­si­pa­žin­ti su va­ka­ri­ne Ha­va­na. Ke­lio­li­ka mi­nu­čių pės­čio­mis apy­tam­sė­mis gat­vė­mis ir pa­ma­žu prieš akis ima ver­tis dar iki at­vy­ki­mo vaiz­duo­tė­je su­si­kur­ta Ha­va­na. Ir net jei kar­tais ma­tai vaiz­dų - duo­bė­tos, ne­sut­var­ky­tos, tam­so­je sken­din­čios gat­vės, jo­se bū­riuo­ja­si be­siš­ne­ku­čiuo­jan­tys ku­bie­čiai, žai­džia pus­nuo­giai vai­kai, o van­dens cis­ter­nos pum­puo­ja van­den­tie­kiu ne­pa­duo­da­mą van­de­nį, - prieš­ta­rau­jan­čių iš­anks­ti­niam įvaiz­džiui, juos ga­na grei­tai į at­min­ties pa­kraš­čius stu­mia pa­si­gir­du­si gy­va mu­zi­ka, pus­tuš­čiuo­se res­to­ra­nuo­se šo­kan­čios šo­kė­jos bei – pa­ga­liau! – kaž­koks tu­ris­tų ap­gul­tas pa­sta­tas. Ma­lo­niai nu­ste­ba­me – tai gar­sio­ji „La Bo­de­gui­ta del Me­dio“.

„Bo­de­gui­ta“ - vie­nas ži­no­miau­sių Ha­va­nos ba­rų, ku­ria­me, tei­gia­ma, bu­vo iš­ras­tas be­ne po­pu­lia­riau­sias vi­sų lai­kų kok­tei­lis – mojito, čia ga­mi­na­mas nuo 1942-ųjų. Jo daž­nų lan­ky­to­jų są­ra­še ga­li­ma ras­ti gau­sy­bę gar­se­ny­bių pa­var­džių: Pa­blo Ne­ru­da, Gab­rie­lis Gar­cia Mar­que­zas, Ju­lio Cor­ta­za­ras, Na­tas Kin­gas Co­le'as ir, ži­no­ma, Er­nes­tas He­ming­way. Ba­re ant sie­nos ka­bo įrė­min­tas už­ra­šas „Ma­no mo­ji­to – La Bo­de­gi­ta, ma­no dai­qui­ri – El Flo­ri­di­ta“. Jis pri­ski­ria­mas E. He­ming­way, nors dėl au­ten­tiš­ku­mo ne­re­tai abe­jo­ja­ma.

Sjego de Avilos gyventojai mėgaujasi mobiliaisiais telefonais.

„Bo­de­gui­ta“ nė­ra vie­nin­te­lė vie­ta, kur lan­ky­da­vo­si E. He­ming­way. Pir­mą kar­tą at­vy­kęs į Ku­bą 1939 me­tais, o pa­sku­ti­nį – 1960-ai­siais, sa­lo­je jis pa­li­ko ne vie­ną ryš­kią žy­mę. Jau mi­nė­to­je „El Flo­ri­di­ta“ ga­li­ma mė­gau­tis tur­būt ge­riau­siais kok­tei­liais vi­so­je Ha­va­no­je, par­agau­ti hemingvėjiško daiquiri (be cu­kraus ir su dvi­gu­bu ro­mo kie­kiu) ar­ba fo­tog­ra­fuo­tis prie ra­šy­to­jo skulp­tū­ros. Ir nors ša­lia jos pui­kuo­ja­si vie­nin­te­lio Fi­de­lio Cas­tro ir E. He­ming­way su­si­ti­ki­mo nuo­trau­ka, pa­da­ry­ta gar­siau­sio re­vo­liu­ci­jos fo­tog­ra­fo Al­ber­to Kor­dos, res­to­ra­no in­ter­je­ras bei pa­da­vė­jų ir bar­me­nų uni­for­mos yra iš­lai­kiu­sios iki­re­vo­liu­ci­nį sti­lių. Tai taip pat vie­na tų vie­tų, kur nie­kaip ne­su­tik­si va­ka­ro­jan­čių ku­bie­čių.

Tą pa­tį ga­li­ma pa­sa­ky­ti apie E. He­ming­way mėg­tą vieš­bu­tį „Am­bos Mun­dos“ ir res­to­ra­ną jo te­ra­so­je, iš kur at­si­ve­ria pui­kus Ha­va­nos pei­za­žas. Bet ku­rio­je šių vie­tų, pri­si­den­giant E. He­ming­way pa­var­de, už kok­tei­lius im­ama be­veik dvi­gu­ba su­ma ne­gu tuo­se Ha­va­nos res­to­ra­nuo­se, į ku­riuos ra­šy­to­jas ne­bu­vo įkė­lęs ko­jos.

Kuboje gali mėgautis pigiais omarais.

Bū­da­ma ga­na di­de­lė E. He­ming­way ger­bė­ja ne tik ne­ga­lė­jau ne­ap­si­lan­ky­ti vi­suo­se šiuo­se ba­ruo­se, bet ir 15 ki­lo­me­trų nuo cen­tro nu­to­lu­sio­je vi­lo­je „Fin­ca Vig­ía“ – ra­šy­to­jo na­muo­se, ku­riuos jis iš­vyk­da­mas pa­do­va­no­jo Ku­bai. Į pa­čius na­mus užei­ti ne­ga­li­ma, į juo­se lai­ko­mas apie 6 tūkst. kny­gų bei ne­ma­žą E. He­ming­way su­me­džio­tų gy­vū­nų iš­kam­šų ko­lek­ci­ją ga­li­ma pa­spok­so­ti pro lan­gus ar at­ver­tas du­ris.

Be vi­so to, Ku­bo­je yra dar vie­na la­bai pui­ki vie­ta, ku­rią pri­va­lo ap­lan­ky­ti vi­si ra­šy­to­jo ger­bė­jai. Tai be ga­lo sma­gus pa­plū­di­mys „Pi­lar“, esan­tis Gi­ler­mo sa­lo­je. Pa­plū­di­mys pa­va­din­tas pa­gal E. He­ming­way to pa­ties pa­va­di­ni­mo jach­tą, nes čia au­to­rius at­vyk­da­vo žve­jo­ti. Į šią ma­žy­tę sa­lą, į ku­rią ge­riau­sia ke­liau­ti iš Ku­bos cen­tre įsi­kū­ru­sio ne­di­de­lio mies­to Mo­ro­no, iš di­džio­sios sa­los ve­da nu­ties­tas ke­lias.

Dar vi­sai ne­se­niai ten esan­tys ku­ror­tai pri­klau­sė va­di­na­ma­jam tu­ris­tų apart­hei­dui. Iki 1997 me­tų Ku­bos val­džia, siek­da­ma ap­sau­go­ti vie­tos gy­ven­to­jus nuo už­sie­nie­čių įta­kos, bu­vo griež­tai užd­rau­du­si bend­rau­ti su at­vy­kė­liais. Iš­sky­rus, aiš­ku, tuos ku­bie­čius, ku­rie dir­bo tu­riz­mo sri­ty­je. Iš­ei­tų, kad vie­ti­niams bu­vo griež­tai drau­džia­ma mė­gau­tis ge­riau­sio­mis ir gra­žiau­sio­mis Ku­bos vie­to­mis.

Kaime netoli Santa Klaros miesto.

Vie­na­me gar­siau­sių Ku­bos fil­mų – Tomá­so Gu­tiér­re­zo Alea re­ži­suo­ta­me „Me­mo­ries of Un­der­de­ve­lop­ment" (1968) po E. He­ming­way na­mą vaikš­ti­nė­jan­tis pa­grin­di­nis fil­mo he­ro­jus Ser­gio pa­ste­bi, kad tro­pi­nės ša­lys ra­šy­to­jui te­bu­vo rei­ka­lin­gos tik žu­dy­ti gy­vū­nus, žve­jo­ti ir de­gin­tis sau­lė­je. Sa­vo na­muo­se jis lai­kė „me­džiok­lei Af­ri­ko­je skir­tus ba­tus, ame­ri­kie­tiš­kus bal­dus, is­pa­niš­kas nuo­trau­kas, ang­liš­kas kny­gas ir žur­na­lus, pla­ka­tus su to­rea­do­ru. Ku­ba nie­ka­da jo iš tie­sų ir ne­do­mi­no.“

Jei­gu E. He­ming­way per 21 me­tus taip ir ne­iš­vy­do „ti­kro­sios“ Ku­bos, kaip ga­liu ti­kė­tis, jog pa­žin­siu šią ne­pap­ras­tą ša­lį per jo­je pra­leis­tas vos dvi sa­vai­tes?

Ku­bie­tiš­ki pasakojimai

Ieš­ko­da­ma ne to­kios tu­ris­ti­nės Ku­bos, pa­si­telk­da­ma sa­vo ap­gai­lė­ti­nas is­pa­nų kal­bos ži­nias ir ypač pa­de­da­ma pui­kiai kal­bą mo­kan­čios bend­ra­ke­lei­vės, gau­džiau įvai­riau­sius su­tik­tų ku­bie­čių pa­sa­ko­ji­mus apie gy­ve­ni­mą sa­lo­je. Ir jau pa­čio­je ke­lio­nės pra­džio­je iš­gir­do­me vie­ną įspū­din­giau­sių.

Paplūdimys pakeliui į Santa Karlą.

Ieš­ko­da­mos ga­li­my­bių, kaip pa­to­giau ke­liau­ti po sa­lą, už­tin­ka­me „tu­ris­tų žve­jy­ba“ už­sii­man­tį La­za­rą. Jis mums or­ga­ni­zuo­ja tak­si – mels­vai žals­vos spal­vos 1950 me­tų „Chev­ro­let“, šis nu­ve­ža į nuo cen­tro ga­na nu­to­lu­sį au­to­mo­bi­lių nuo­mos punk­tą. Lauk­da­mos ga­li­mo iš­si­nuo­mo­ti au­to­mo­bi­lio, pra­de­da­me šne­ku­čiuo­tis. La­za­ras pa­pa­sa­ko­ja, kad tak­sis­tas var­du Ra­fae­lis yra vie­nas iš pen­kių jo bro­lių. Ši ma­ši­na yra jų tė­vo pa­li­ki­mas sū­nums. Kiek­vie­nas ja nau­do­ja­si po dvi die­nas, o už­dirb­tus pi­ni­gus vi­si po ly­giai pa­si­da­li­ja.

Ne­ti­kė­tai ap­lin­ky­bės su­sik­los­to taip, kad į ke­lio­nę iš­si­ren­gia­me su Ra­fae­liu to­kiu marš­ru­tu: Ha­va­na–S­jen­fue­go­sas–T­ri­ni­da­das–S­je­go de Avi­la– Mo­ro­nas–­San­ta Kla­ra–­Ha­va­na. Pa­ke­liui su­ži­no­me, kad Ra­fae­lis ir La­za­ras su­si­pa­ži­no tą pa­čią die­ną, ir jų ne­sie­ja jo­kia gi­mi­nys­tė.

Kad ir kaip pui­kiai pra­ma­ny­ta ši is­to­ri­ja, aiš­ku vie­na - eko­no­mi­nis ne­pri­tek­lius yra ku­bie­čio gy­ve­ni­mo kas­die­ny­bė. Ke­liau­da­ma ne sy­kį pa­ju­tau, tar­si bū­čiau grį­žu­si į vai­kys­tės Lie­tu­vą. Di­džiu­lės ei­lės, pus­tuš­tės len­ty­nos par­duo­tu­vė­se, ku­rio­se mais­to pre­kių ku­bie­čiai gau­na pa­gal ta­lo­nus, o per pus­ry­čius kar­tais - tas ne­pa­kar­to­ja­mas pra­stos „šla­pian­kės“ sko­nis. Ke­liau­da­mi po Ku­bą ma­tė­me la­bai ne­ma­žai be­si­ga­nan­čių kar­vių, ta­čiau pa­pras­ti ku­bie­čiai ti­kro pie­no ne­įper­ka. Vie­toj jo da­ro­mas iš mil­te­lių. Kaip sa­kė vie­nas su­tik­tas ku­bie­tis, pui­kus afo­riz­mų meis­tras, o pa­gal pro­fe­si­ją – ži­no­mas mu­zi­ki­nių vaiz­do kli­pų kū­rė­jas Asie­lis, Ku­ba yra tro­pi­nis So­vie­tų Są­jun­gos eks­pe­ri­men­tas.

Penkiolika kilometrų nuo Havanos centro nutolusioje Ernesto Hemingway viloje „Finca Vigía“ saugoma 6 tūkst. knygų. Rašytojas išvykdamas namus padovanojo Kubai.

Ne­ga­na to, vai­kys­tę pri­mi­nė ir pa­sa­ko­ji­mai apie „ku­bie­tiš­ką ma­gi­ją“ („mági­ca cu­ba­na“ - taip pat Asie­lio iš­ra­di­mas). Ši fra­zė api­bū­di­na lo­giš­kai tar­si ne­paaiš­ki­na­mas si­tua­ci­jas, ku­rios tam ti­kru bū­du Ku­bo­je iš­sisp­ren­džia.

Pa­pras­ti Ku­bos gy­ven­to­jai sa­vo na­muo­se in­ter­ne­to ne­tu­ri. Juo ga­li­ma nau­do­tis ar­ba vals­ty­bi­nės įmo­nės ETEC­SA pa­tal­po­se, ar­ba pa­grin­di­nė­se aikš­tė­se ir ša­lia vieš­bu­čių gau­dy­ti vos prieš ke­lis mė­ne­sius įves­tą be­vie­lį in­ter­ne­tą. Kad ga­lė­tum juo nau­do­tis, tau ne tik rei­kia iš­lauk­ti di­džiu­lę ei­lę ir nu­si­pirk­ti kor­te­lę, ku­ri už 2 CUC kai­ną ga­ran­tuo­ja vie­nos va­lan­dos prie­igą prie in­ter­ne­to. Taip pat rei­kia tu­rė­ti ir apa­ra­tą, ku­ris gau­dy­tų be­vie­lį in­ter­ne­tą. Vi­so­je ša­ly­je nė­ra par­duo­tu­vių, par­da­vi­nė­jan­čių elek­tro­ni­kos pre­kes. Vis dėl­to kiek­vie­no­je pa­grin­di­nė­je aikš­tė­je, prie kiek­vie­no di­des­nio vieš­bu­čio, die­ną ir nak­tį ga­li­ma iš­vys­ti be­si­bū­riuo­jan­čius ku­bie­čius, su­smei­gu­sius akis į iš­ma­niuo­sius te­le­fo­nus, ne­šio­ja­muo­sius kom­piu­te­rius ir plan­še­tes. Kaip jie juos gau­na? Šiuo at­ve­ju į „ku­bie­tiš­ką ma­gi­ją“ įei­na gi­mi­nai­čiai už­sie­ny­je ir įsi­ga­lė­ju­si juo­do­ji rin­ka.

Havanos gatvėje.

Kos­mi­nė in­ter­ne­to kai­na? Bet juk in­ter­ne­tu ga­li­ma da­ly­tis. Il­gos ei­lės? Rei­kia ži­no­ti, kur ei­ti, o su­mo­kė­jus pa­pil­do­mus 50 cen­tų ei­lė­se sto­vė­ti ne­bū­ti­na. Pa­pras­ti ku­bie­čiai in­ter­ne­to na­mie ne­ga­li tu­rė­ti? Bet juk ga­li­ma jį pirk­ti iš Ku­bo­je stu­di­juo­jan­čių už­sie­nie­čių stu­den­tų.

Kul­tū­ri­nis žemėlapis

Pir­mą sy­kį „ku­bie­tiš­kos ma­gi­jos“ są­vo­ką Asie­lis pa­var­to­ja mums vie­šint jo na­muo­se ir šne­ku­čiuo­jan­tis apie ša­lies kul­tū­rą. Per po­kal­bį jis pa­mi­ni be­ne žy­miau­sio Ku­bos dai­ni­nin­ko Sil­vio Rod­ri­gue­zo pa­var­dę. Pri­si­pa­žįs­tu, kad nie­ko apie jį ne­ži­nau. Tuo­met sa­vo kom­piu­te­ry­je Asie­lis at­ver­čia S. Rod­ri­gue­zo wi­ki­pe­dia.org pus­la­pį. Kai su­tri­kau, kaip tai įma­no­ma pa­da­ry­ti kom­piu­te­riu, ku­ris ne­pri­jung­tas prie in­ter­ne­to, iš­girs­tu at­sa­ky­mą – mági­ca cubana. Vė­liau jis par­odo, kad į kom­piu­te­rį at­si­siun­tęs vi­sus wi­ki­pe­dia.org fai­lus is­pa­nų kal­ba.

Ernesto Hemingway skulptūra Giljermo saloje.

Jam vos 26 me­tai, bet jis – ma­no kul­tū­ri­nis gu­ru Ku­bo­je. Jo klau­sy­da­ma jau­čiuo­si lyg bū­čiau ki­to T. G. Alea re­ži­suo­to, vie­nin­te­lio „Os­ka­rui“ no­mi­nuo­to Ku­bos fil­mo „Braš­kė ir šo­ko­la­das“ (1993) he­ro­jė. Šio­je si­tua­ci­jo­je esu ko­mu­nis­ti­niais idea­lais itin ti­kin­tis stu­den­tas Da­vi­das, ku­rį nu­spren­džia su­vi­lio­ti re­vo­liu­ci­niu gy­ve­ni­mu nu­si­vy­lęs ho­mo­sek­sua­las Die­go. Ta­čiau šis fil­mas – tai ne kū­no, o pro­to vi­lio­nė. Die­go su­pa­žin­di­na Da­vi­dą su ne­pap­ras­tai tur­tin­ga Ku­bos (ir ne tik) kul­tū­ra.

Taip Asie­liui ir pa­sa­kau, kad jis – ma­no Die­go. Jis šyp­so­si. Jau vė­lus va­ka­ras. Sė­di­me vie­nin­te­lė­je to­kiu lai­ku vei­kian­čio­je Mo­ro­no ka­vi­nė­je, jo­je ga­li­ma nu­si­pirk­ti tik alaus, li­mo­na­do ar­ba ne­sal­daus jo­gur­to. Asie­lis su­si­kau­pęs ku­ria kul­tū­ri­nį Ku­bos pa­ži­ni­mo že­mė­la­pį, jį su­da­ro svar­biau­sių mu­zi­kos as­me­ny­bių, ra­šy­to­jų, ge­riau­sių fil­mų, dai­li­nin­kų, fo­tog­ra­fų są­ra­šas. Šiam iš­sę­kus, su­ra­šo­mi pa­grin­di­niai kul­tū­rai svar­būs mies­tai, šo­kiai, re­li­gi­jos...

Vi­sa tai vyks­ta vė­lų va­ka­rą. Po to, kai Asie­lis mus įkal­ba pa­si­lik­ti Mo­ro­ne nak­vo­ti, kad kar­tu pa­pie­tau­tu­me ir pa­si­mė­gau­tu­me oma­rais, ta­da 104 ki­lo­me­trus į vie­ną pu­sę bei at­gal va­žiuo­tu­me nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti prie E. He­ming­way skulp­tū­ros ir va­lan­dą pa­si­mė­gau­tu­me be­si­lei­džian­čia sau­le „Pi­lar“ pa­plū­di­my­je.

Žaviausias Gilermo salos paplūdimys "Pilar".

Tarp rea­ly­bės ir skir­tin­gų epochų

Mė­gin­da­ma per dvi sa­vai­tes at­ras­ti Ku­bą, ga­liau­siai ra­dau bent ke­le­tą. Tai ir tu­ris­ti­nė, he­ming­vė­jiš­ka Ku­ba su kok­tei­liais, pa­plū­di­miais ir sal­sos rit­mu. Ir skur­di Ku­ba, ku­rio­je gy­dy­to­jai, mo­ky­to­jai, in­ži­nie­riai pri­vers­ti už­siim­ti ma­chi­na­ci­jo­mis ar­ba tu­riz­mo veik­la, kad gy­ven­tų bent vi­du­ti­niš­kai. Tai ir žmo­nės, ku­rie leng­va šir­di­mi ti­ki per ofi­cia­lią te­le­vi­zi­ją trans­liuo­ja­mo­mis nau­jie­no­mis. O kar­tu ir žmo­nės, pa­sa­ko­jan­tys apie nuo­la­ti­nį per­se­kio­ji­mą pa­ti­rian­čius me­ni­nin­kus, ne­šo­kan­čius pa­gal val­džios dū­de­lę. Vie­nas ryš­kiau­sių jų – nuo 2014 me­tų gruo­džio ka­lin­tis gra­fi­čių me­ni­nin­kas El Sex­to.

Vi­so­kią Ku­bą at­ran­du po sa­lą ke­liau­da­ma su vie­nu ku­bie­čiu ir vie­na lie­tu­ve erd­viu 1950-ųjų „Chev­ro­let“, ku­ria­me nė­ra dir­žų, lan­gai už­si­da­ro ne tik su­kant ran­ke­nė­lę, bet ir ki­ta ran­ka trau­kiant stik­lą į vir­šų, vei­kia tik vie­nas va­ly­tu­vas, o kad pa­leis­tų ma­ši­ną vai­ruo­to­jas su­jun­gia lai­dus. Įsė­dęs į to­kį au­to­mo­bi­lį pa­si­jun­ti nu­ke­lia­vęs ne tik į ki­tą pa­sau­lio ga­lą, bet ir į pra­ei­tį. O ret­sy­kiais žvilg­te­lė­jus pro lan­gą ir iš­vy­dus ko­lo­ni­ji­nės ar­chi­tek­tū­ros kon­teks­te ark­lio tem­pia­mą ve­ži­mą, ku­ris mies­te ar kai­me kur­suo­ja kaip au­to­bu­sas, ir 1950-ie­ji čia ima at­ro­dy­ti kaip at­ei­tis. Tad jei dar pra­de­di ke­liau­ti lai­ku, imi ir pa­sik­lys­ti tuos Ku­bos vei­dus skai­čiuo­da­mas. Vie­nos ke­lio­nės ne­už­ten­ka no­rint ją pa­žin­ti.

Tavo komentaras
Vardas: * El.paštas:
Komentaras: *
Komentarai
Akvilia  78.60.124.146 2015-10-03 22:49:53
man patiko, kad nera pasaipu, komunizmo apraisku. Autore tiesiog pasidalijo potyriu, ir tai miela skaityti. Aciu
3 0  Netinkamas komentaras
Antanas  78.60.124.146 2015-10-02 18:22:18
labai idomu, smagus tekstas
2 0  Netinkamas komentaras
Eu­ro­po­je, Azi­jo­je bei Ar­ti­muo­siuo­se Ry­tuo­se at­omi­nes elek­tri­nes sta­tan­ti Ru­si­jos „Ro­sa­tom“ tam­pa geo­po­li­ti­nio spau­di­mo prie­mo­ne, lan­ky­da­ma­sis JAV par­eiš­kė ener­ge­ti­kos ministras Ro­kas Ma­siu­lis.
Lie­tu­vos vals­ty­bi­nės ins­ti­tu­ci­jos kas­dien su­lau­kia tūks­tan­čių ban­dy­mų reng­ti ki­ber­ne­ti­nes at­akas, šim­tai jų ke­lia vi­du­ti­nę, o bent 5 proc. – rim­tą grės­mę, sa­ko Nacionalinio ki­ber­ne­ti­nio sau­gu­mo [...]
Krem­liui ar­ti­mi žmo­nės pro­ru­siš­kiems se­pa­ra­tis­tams Ry­tų Ukrai­no­je ak­ty­viai pa­ta­ri­nė­ja, kaip va­ry­ti „pro­pa­gan­dos kam­pa­ni­ją“ prieš Ki­je­vą ir Va­ka­rus, ket­vir­ta­die­nį pranešė Vo­kie­ti­jos ži­niask­lai­da.
Jung­ti­nė­se Vals­ti­jo­se trau­ki­niui įsi­rė­žus į Ho­bo­ke­no sto­tį Nau­ja­ja­me Džer­sy­je, pa­tvir­tin­ta vie­no žmo­gaus žū­tis, sa­kė Nau­jo­jo Džer­sio gubernatorius Chri­sas Chris­tie.
An­tra­die­nį Anykš­čiuo­se, ant Šei­my­niš­kė­lių pi­lia­kal­nio, pra­de­da­ma sta­ty­ti medinė Vo­ru­tos pi­lis.
1893 me­tų rugp­jū­tį Vil­niu­je įvy­ko IX Ru­si­jos im­pe­ri­jos ar­cheo­lo­gų su­va­žia­vi­mas. Ruo­šian­tis jam rink­ta in­for­ma­ci­ja apie lie­tu­viš­kų gu­ber­ni­jų – Šiau­rės va­ka­rų kraš­to is­to­ri­ją. Tam bu­vo [...]
Spa­lio 1 ir 2 die­no­mis Pa­ne­vė­žio Juo­zo Mil­ti­nio dra­mos tea­tre įvyks iš­skir­ti­nė prem­je­ra – gar­saus len­kų ki­no ir tea­tro re­ži­sie­riaus, sce­na­ris­to, pro­diu­se­rio Krzysz­to­fo Zanussio „Hyb­ris (Pui­ky­bė)“. [...]
Ka­dai­se, so­viet­me­čiu, tai bu­vo mies­te­lio ar kai­mo kul­tū­ros na­mai, ku­riuos sta­tant bu­vo sie­kia­ma už­gož­ti vie­tos baž­ny­čią. Da­bar kai ku­rie jų te­be­vei­kia, ki­ti ap­leis­ti, o kai kurių pa­tal­po­mis nau­do­ja­si [...]
Grum­da­ma­sis su pra­stu oru ir prieš­prie­ši­niu vė­ju prieš 180 me­tų iš Ka­ra­liau­čiaus į Klai­pė­dą vy­kęs bur­lai­vis ga­be­no žmo­gų, il­gai­niui ta­pu­sį vie­nu žy­miau­siu XIX amžiaus kom­po­zi­to­rių, pa­sku­ti­nį­jį [...]
Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me ope­ros ir ba­le­to tea­tre spa­lio 1 d. ro­do­ma Lud­wi­go van Beet­ho­ve­no ope­ra „Fi­de­li­jus“ – ypa­tin­gas spek­tak­lis, mat tą va­ka­rą įvyks net trys de­biu­tai. 
Rug­sė­jo 29 d., ket­vir­ta­die­nį, du­ris ofi­cia­liai at­vė­rė de­ši­nia­ja­me Ne­ries kran­te įsi­kū­ręs vers­lo mies­tas „Quad­rum“, į ku­rį Nor­ve­gi­jos įmo­nių gru­pė „Scha­ge Group“ investavo 100 mln. [...]
Trims Bal­ti­jos ša­lims po il­gų ir su­dė­tin­gų de­ry­bų pa­sie­kus su­si­ta­ri­mą, kad eu­ro­pi­nės ge­le­žin­ke­lio ve­žės pro­jek­to „Rail Bal­ti­ca“ ran­gos kon­kur­sai bū­tų skel­bia­mi ne tik per bend­rą įmo­nę, [...]
Vil­niu­je ket­vir­ta­die­nį pra­dė­jus šil­dy­mo se­zo­ną, ki­ti di­die­ji Lie­tu­vos mies­tai kol kas neketina šil­dy­ti na­mų.
Tau­ra­gės kraš­to mu­zie­jus pri­sta­to so­viet­me­čio pra­džią Lie­tu­vo­je pri­me­nan­čią NKVD būs­ti­nę su au­ten­tiš­ko­mis su­lai­ky­mo, tar­dy­mo ka­me­ro­mis ir kar­ce­riu. Mu­zie­jaus lan­ky­to­jams bus su­tei­kia­ma pro­ga [...]
Ute­nos „Ju­ven­tus“ ko­man­da sa­vų sir­ga­lių aki­vaiz­do­je kur kas už­ti­krin­čiau su­sit­var­kė su Por­to „Por­to“ krep­ši­nin­kais ir žen­gė į pa­grin­di­nį FI­BA Čempionų ly­gos tur­ny­rą.
Penk­ta­die­nį ir šeš­ta­die­nį Jo­na­vo­je vyks 22-ą kar­tą ren­gia­mas tarp­tau­ti­nis mo­te­rų tink­li­nio tur­ny­ras „A. Ogo­naus­ko at­mi­ni­mo tau­rė“. Ja­me var­žy­sis po dvi Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos ko­man­das.
Shi­mo­nas Pe­re­sas, ku­ris mi­rė tre­čia­die­nį bū­da­mas 93 me­tų, du­kart ėjo prem­je­ro par­ei­gas ir, at­si­sa­kęs sa­vo anks­tes­nių ka­rin­gų pa­žiū­rų, ini­ci­ja­vo pa­stan­gas siek­ti taikos su pa­les­ti­nie­čiais, [...]
Kas­kart į Lie­tu­vą ar­ti­mų­jų, gi­mi­nių ir bi­čiu­lių ap­lan­ky­ti at­vyks­tan­ti ži­no­mo po­li­ti­ko, vi­suo­me­ni­nin­ko, gy­dy­to­jo Ka­zio Bo­be­lio naš­lė Da­lia Bo­be­lie­nė iš­vys­ta ge­rų po­ky­čių. Šįsyk ją itin [...]
Rug­sė­jo pra­džio­je Eko­no­mi­nio bend­ra­dar­bia­vi­mo ir plė­tros or­ga­ni­za­ci­ja (EB­PO) pa­skel­bė kas­me­ti­nį švie­ti­mo duo­me­nų lei­di­nį „Žvilgs­nis į švie­ti­mą“ (anlg. Edu­ca­tion at a Glan­ce), ku­ria­me pir­mą [...]
Pi­gi ir leng­vai pa­ga­mi­na­ma sin­te­ti­nė kau­lų me­džia­ga, im­plan­tuo­ta žiur­kių stu­bu­ruo­se ir bež­džio­nių kau­ko­lė­se, sti­mu­liuo­ja kau­li­nio au­di­nio vys­ty­mą­si, trečiadienį pra­ne­šė moks­li­nin­kai.
Žvar­bus ūžau­jan­tis vė­jas, snie­go pus­nys, ap­šar­mo­ję lan­gai ir... kak­tu­sai? Ne, tai ne fan­ta­zi­jos, o vi­siš­kai rea­lus vaiz­das: lie­tu­viš­ką žie­mą iš­tve­rian­tys ir lau­ke vi­sus metus ga­lin­tys aug­ti [...]
Pa­si­bai­gus mau­dy­mo­si se­zo­nui ir api­bend­ri­nus mau­dyk­lų van­dens ko­ky­bės ty­ri­mų re­zul­ta­tus, nu­sta­ty­ta, kad šį mau­dy­mo­si se­zo­ną šva­riau­sias van­duo bu­vo Tau­ra­gės ir Tel­šių aps­kri­ty­se.
Pra­si­dė­jo tarp­tau­ti­nė Par­yžiaus (Pra­ncū­zi­ja) au­to­mo­bi­lių par­oda, o be­ne svar­biau­sia jos nau­jie­na – kon­cep­ci­nis elek­tro­mo­bi­lis „Volks­wa­gen I.D. Con­cept“, ku­rio se­ri­ji­nė versija pa­si­ro­dys, de­ja, [...]
Spe­cia­lis­tai ra­gi­na gy­ven­to­jus, nu­spren­du­sius įsi­gy­ti nau­do­tą au­to­mo­bi­lį, ne­pa­si­ra­ši­nė­ti su­tar­čių, ku­rios su­da­ro­mos ne­va su už­sie­nio pi­lie­čiais, nors au­to­mo­bi­lio pre­kei­vis yra vie­ti­nis gy­ven­to­jas.
Lie­tu­vos ši­lu­mos tie­kė­jų aso­cia­ci­ja dau­gia­bu­čius pri­žiū­rin­čias or­ga­ni­za­ci­jas, ku­rios ne­spė­jo lai­ku par­uoš­ti na­mų vi­daus šil­dy­mo ir karš­to van­dens sis­te­mų ar­tė­jan­čiam šildymo se­zo­nui, par­agi­no [...]
Sti­lin­gi me­di­niai lip­du­kai jū­sų kom­piu­te­riui? Tam­so­je švie­čian­tis bu­me­ran­gas? O gal­būt prie sta­lo prie sta­lo tvir­ti­na­ma ap­lin­kai draugiška šiukš­lių dė­žė? 
Šis mar­gas­pal­vė drau­gu­tė ma­nais į jū­sų mei­lę ar­tė­jant šal­tu­kui ga­li pa­siū­ly­ti sa­vo ši­lu­mą, darbš­čias „ma­sa­žo“ le­te­nė­les bei ra­my­bės su­tei­kian­tį mur­ki­mą. Mėlynakei smul­ku­tei ka­ty­tei [...]
Ki­ni­jos mi­li­jar­die­riaus sū­nus nu­pir­ko sa­vo šu­niui aš­tuo­nis nau­jau­sio modelio „iP­ho­ne“ te­le­fo­nus.
Įtam­pa, stre­sas, prieš­iš­ku­mas, pyk­tis, dep­re­si­ja, ne­ri­mas, pa­vy­das. Ko­kią įta­ką svei­ka­tai da­ro vi­sos šios ne­igia­mos emo­ci­jos? Jos – tar­si kli­jai, la­šas po lašo užk­li­juo­jan­tys  šir­dį [...]
Moks­li­niai ty­ri­mai ro­do, kad net apie treč­da­lis vi­sų nėš­tu­mų bai­gia­si per­si­lei­di­mu, be to, pa­si­tai­ko at­ve­jų, kai jis įvyks­ta taip anks­ti, kad mo­te­ris nė ne­spė­ja su­ži­no­ti, kad lau­kė­si. To­kių [...]
Pe­ru pie­tuo­se pa­upį tvar­kę dar­bi­nin­kai ap­ti­ko da­lį se­no­vės in­kų al­to­riaus, ku­ris bu­vo lai­ko­mas din­gu­siu, tre­čia­die­nį pranešė Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ja.
Aji Cha­ra­pi­ta rū­šies ai­trio­ji pa­pri­ka yra maž­daug žir­nio dy­džio. Kaip skel­bia­ma, ki­log­ra­mas šių prie­sko­nių ga­li kainuoti tūks­tan­čius eu­rų.
Komentarai
Dienos klausimas
Ar išvados dėl numušto Malaizijos keleivinio lėktuvo pakeis Vakarų politiką Rusijos atžvilgiu?
Taip. Vakarai su Rusija elgsis griežčiau
Ne. Toliau bus vykdoma "dialogo ir kompromiso paieškos" politika
Išvados dar labiau išgąsdins Vakarus. Pozicija Maskvos atžvilgiu taps švelnesnė
Man nerūpi
horoskopai
SVARSTYKLĖS

SVARSTYKLĖS

Vi­są sa­vai­tę ka­muos sa­vi­raiš­kos prob­le­mos. Ypač skaus­min­gai rea­guo­si­te į vi­so­kiau­sio plau­ko su­var­žy­mus ir ap­ri­bo­ji­mus. Iš ap­lin­ki­nių ga­li­te ti­kė­tis tik įvai­riau­sių ban­dy­mų kaip nors pa­si­nau­do­ti ju­mis sa­viems tiks­lams. Penk­ta­die­nis - ri­bi­nė die­na. Daug kas baig­sis ir daug kas pra­si­dės.

Daugiau

Komentuojami