TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Kuba: saviems vienokia, turistams - kitokia

2015 10 01 6:00
Havanos vaizdas iš taksi. Godos Jurevičiūtės nuotraukos

Kuba – tai sala, kurioje turistams parduodama vadinamoji kubietiška iliuzija, o vietos gyventojai tenkinasi tuo, kas atlieka. Visokią Kubą atradau po šalį keliaudama su vienu kubiečiu ir viena lietuve erdviu 1950-ųjų „Chevrolet“ automobiliu. Ir supratau - vienos kelionės neužtenka norint šią šalį pažinti.

Havana. Apie septintą valandą vakaro išėjusi iš oro uosto pajuntu drėgno karščio bangos smūgį. Dėviu lietuviškiems orams tinkamus džinsus, o ant pečių ir krūtinės esu užsikabinusi po kuprinę.

Tokiame karštyje kartu su kelionės bendražyge stovime eilėje prie pinigų keityklos, eurus išsikeičiame į Kubos turistinę valiutą – konvertuojamąjį Kubos pesą, šnekamojoje kalboje vadinamą pagal savo santrumpą CUC'u (jo vertė atitinka buvusio amžino priešo JAV valiutos vertę). Be šios valiutos, Kuboje dar yra vietos gyventojams skirta valiuta – nacionalinis pesas (CUP), jo santykis su CUC'u yra 1 su 25.

Ryškių spalvų negailima ne tik automobiliams, bet ir pastatams.

Tokia dvejopa pinigų sistema ne tik rodo Kubos ekonominės sistemos susidvejinimą, bet ir yra ryški užuomina, kad po turistams pristatomos Kubos iliuzijos slypi bent dar viena šalies realybė. Tačiau ši Kuba ima atsiverti tik jos intensyviai beieškant. Pirmiausia gana lengvai įsuka turistams primygtinai siūloma „kubietiška svajonė“.

Į E. Hemingway zoną!

Oro uoste pasičiuptam taksi, kuriame garsiai skamba kubietiški ritmai, pamažu artėjant prie Havanos centro, miestas ima skleistis prieš akis kaip daug kartų matytas atvirukas. Be galo ryškių spalvų, bene šeštajame dešimtmetyje pagaminti automobiliai, įrėminti ne mažiau įvairia spalvų gama pasižyminčių kiek aptriušusių kolonijinės architektūros pastatų.

Atvykusios į senąją Havaną, susirandame vieną vadinamųjų casa particular (pažodžiui reiškia „nuosavas namas“). 1997 metais Kubos vyriausybė leido gyventojams nuomoti dalį savo namo turistams ir tokiu būdu gauti papildomų pajamų. Kadangi visos kitos apgyvendinimo paslaugą teikiančios įstaigos - viešbučiai, moteliai, stovyklavietės - priklauso valstybei, gyvenimas casa particular yra būdas paremti privačiu verslu užsiimančius asmenis.

Lėtai judanti eilė įsigyti interneto kortelę Trinidade.

Greitai įsikūrusios išbėgame susipažinti su vakarine Havana. Keliolika minučių pėsčiomis apytamsėmis gatvėmis ir pamažu prieš akis ima vertis dar iki atvykimo vaizduotėje susikurta Havana. Ir net jei kartais matai vaizdų - duobėtos, nesutvarkytos, tamsoje skendinčios gatvės, jose būriuojasi besišnekučiuojantys kubiečiai, žaidžia pusnuogiai vaikai, o vandens cisternos pumpuoja vandentiekiu nepaduodamą vandenį, - prieštaraujančių išankstiniam įvaizdžiui, juos gana greitai į atminties pakraščius stumia pasigirdusi gyva muzika, pustuščiuose restoranuose šokančios šokėjos bei – pagaliau! – kažkoks turistų apgultas pastatas. Maloniai nustebame – tai garsioji „La Bodeguita del Medio“.

„Bodeguita“ - vienas žinomiausių Havanos barų, kuriame, teigiama, buvo išrastas bene populiariausias visų laikų kokteilis – mojito, čia gaminamas nuo 1942-ųjų. Jo dažnų lankytojų sąraše galima rasti gausybę garsenybių pavardžių: Pablo Neruda, Gabrielis Garcia Marquezas, Julio Cortazaras, Natas Kingas Cole'as ir, žinoma, Ernestas Hemingway. Bare ant sienos kabo įrėmintas užrašas „Mano mojito – La Bodegita, mano daiquiri – El Floridita“. Jis priskiriamas E. Hemingway, nors dėl autentiškumo neretai abejojama.

Sjego de Avilos gyventojai mėgaujasi mobiliaisiais telefonais.

„Bodeguita“ nėra vienintelė vieta, kur lankydavosi E. Hemingway. Pirmą kartą atvykęs į Kubą 1939 metais, o paskutinį – 1960-aisiais, saloje jis paliko ne vieną ryškią žymę. Jau minėtoje „El Floridita“ galima mėgautis turbūt geriausiais kokteiliais visoje Havanoje, paragauti hemingvėjiško daiquiri (be cukraus ir su dvigubu romo kiekiu) arba fotografuotis prie rašytojo skulptūros. Ir nors šalia jos puikuojasi vienintelio Fidelio Castro ir E. Hemingway susitikimo nuotrauka, padaryta garsiausio revoliucijos fotografo Alberto Kordos, restorano interjeras bei padavėjų ir barmenų uniformos yra išlaikiusios ikirevoliucinį stilių. Tai taip pat viena tų vietų, kur niekaip nesutiksi vakarojančių kubiečių.

Tą patį galima pasakyti apie E. Hemingway mėgtą viešbutį „Ambos Mundos“ ir restoraną jo terasoje, iš kur atsiveria puikus Havanos peizažas. Bet kurioje šių vietų, prisidengiant E. Hemingway pavarde, už kokteilius imama beveik dviguba suma negu tuose Havanos restoranuose, į kuriuos rašytojas nebuvo įkėlęs kojos.

Kuboje gali mėgautis pigiais omarais.

Būdama gana didelė E. Hemingway gerbėja ne tik negalėjau neapsilankyti visuose šiuose baruose, bet ir 15 kilometrų nuo centro nutolusioje viloje „Finca Vigía“ – rašytojo namuose, kuriuos jis išvykdamas padovanojo Kubai. Į pačius namus užeiti negalima, į juose laikomas apie 6 tūkst. knygų bei nemažą E. Hemingway sumedžiotų gyvūnų iškamšų kolekciją galima paspoksoti pro langus ar atvertas duris.

Be viso to, Kuboje yra dar viena labai puiki vieta, kurią privalo aplankyti visi rašytojo gerbėjai. Tai be galo smagus paplūdimys „Pilar“, esantis Gilermo saloje. Paplūdimys pavadintas pagal E. Hemingway to paties pavadinimo jachtą, nes čia autorius atvykdavo žvejoti. Į šią mažytę salą, į kurią geriausia keliauti iš Kubos centre įsikūrusio nedidelio miesto Morono, iš didžiosios salos veda nutiestas kelias.

Dar visai neseniai ten esantys kurortai priklausė vadinamajam turistų apartheidui. Iki 1997 metų Kubos valdžia, siekdama apsaugoti vietos gyventojus nuo užsieniečių įtakos, buvo griežtai uždraudusi bendrauti su atvykėliais. Išskyrus, aišku, tuos kubiečius, kurie dirbo turizmo srityje. Išeitų, kad vietiniams buvo griežtai draudžiama mėgautis geriausiomis ir gražiausiomis Kubos vietomis.

Kaime netoli Santa Klaros miesto.

Viename garsiausių Kubos filmų – Tomáso Gutiérrezo Alea režisuotame „Memories of Underdevelopment" (1968) po E. Hemingway namą vaikštinėjantis pagrindinis filmo herojus Sergio pastebi, kad tropinės šalys rašytojui tebuvo reikalingos tik žudyti gyvūnus, žvejoti ir degintis saulėje. Savo namuose jis laikė „medžioklei Afrikoje skirtus batus, amerikietiškus baldus, ispaniškas nuotraukas, angliškas knygas ir žurnalus, plakatus su toreadoru. Kuba niekada jo iš tiesų ir nedomino.“

Jeigu E. Hemingway per 21 metus taip ir neišvydo „tikrosios“ Kubos, kaip galiu tikėtis, jog pažinsiu šią nepaprastą šalį per joje praleistas vos dvi savaites?

Kubietiški pasakojimai

Ieškodama ne tokios turistinės Kubos, pasitelkdama savo apgailėtinas ispanų kalbos žinias ir ypač padedama puikiai kalbą mokančios bendrakeleivės, gaudžiau įvairiausius sutiktų kubiečių pasakojimus apie gyvenimą saloje. Ir jau pačioje kelionės pradžioje išgirdome vieną įspūdingiausių.

Paplūdimys pakeliui į Santa Karlą.

Ieškodamos galimybių, kaip patogiau keliauti po salą, užtinkame „turistų žvejyba“ užsiimantį Lazarą. Jis mums organizuoja taksi – melsvai žalsvos spalvos 1950 metų „Chevrolet“, šis nuveža į nuo centro gana nutolusį automobilių nuomos punktą. Laukdamos galimo išsinuomoti automobilio, pradedame šnekučiuotis. Lazaras papasakoja, kad taksistas vardu Rafaelis yra vienas iš penkių jo brolių. Ši mašina yra jų tėvo palikimas sūnums. Kiekvienas ja naudojasi po dvi dienas, o uždirbtus pinigus visi po lygiai pasidalija.

Netikėtai aplinkybės susiklosto taip, kad į kelionę išsirengiame su Rafaeliu tokiu maršrutu: Havana–Sjenfuegosas–Trinidadas–Sjego de Avila– Moronas–Santa Klara–Havana. Pakeliui sužinome, kad Rafaelis ir Lazaras susipažino tą pačią dieną, ir jų nesieja jokia giminystė.

Kad ir kaip puikiai pramanyta ši istorija, aišku viena - ekonominis nepriteklius yra kubiečio gyvenimo kasdienybė. Keliaudama ne sykį pajutau, tarsi būčiau grįžusi į vaikystės Lietuvą. Didžiulės eilės, pustuštės lentynos parduotuvėse, kuriose maisto prekių kubiečiai gauna pagal talonus, o per pusryčius kartais - tas nepakartojamas prastos „šlapiankės“ skonis. Keliaudami po Kubą matėme labai nemažai besiganančių karvių, tačiau paprasti kubiečiai tikro pieno neįperka. Vietoj jo daromas iš miltelių. Kaip sakė vienas sutiktas kubietis, puikus aforizmų meistras, o pagal profesiją – žinomas muzikinių vaizdo klipų kūrėjas Asielis, Kuba yra tropinis Sovietų Sąjungos eksperimentas.

Penkiolika kilometrų nuo Havanos centro nutolusioje Ernesto Hemingway viloje „Finca Vigía“ saugoma 6 tūkst. knygų. Rašytojas išvykdamas namus padovanojo Kubai.

Negana to, vaikystę priminė ir pasakojimai apie „kubietišką magiją“ („mágica cubana“ - taip pat Asielio išradimas). Ši frazė apibūdina logiškai tarsi nepaaiškinamas situacijas, kurios tam tikru būdu Kuboje išsisprendžia.

Paprasti Kubos gyventojai savo namuose interneto neturi. Juo galima naudotis arba valstybinės įmonės ETECSA patalpose, arba pagrindinėse aikštėse ir šalia viešbučių gaudyti vos prieš kelis mėnesius įvestą bevielį internetą. Kad galėtum juo naudotis, tau ne tik reikia išlaukti didžiulę eilę ir nusipirkti kortelę, kuri už 2 CUC kainą garantuoja vienos valandos prieigą prie interneto. Taip pat reikia turėti ir aparatą, kuris gaudytų bevielį internetą. Visoje šalyje nėra parduotuvių, pardavinėjančių elektronikos prekes. Vis dėlto kiekvienoje pagrindinėje aikštėje, prie kiekvieno didesnio viešbučio, dieną ir naktį galima išvysti besibūriuojančius kubiečius, susmeigusius akis į išmaniuosius telefonus, nešiojamuosius kompiuterius ir planšetes. Kaip jie juos gauna? Šiuo atveju į „kubietišką magiją“ įeina giminaičiai užsienyje ir įsigalėjusi juodoji rinka.

Havanos gatvėje.

Kosminė interneto kaina? Bet juk internetu galima dalytis. Ilgos eilės? Reikia žinoti, kur eiti, o sumokėjus papildomus 50 centų eilėse stovėti nebūtina. Paprasti kubiečiai interneto namie negali turėti? Bet juk galima jį pirkti iš Kuboje studijuojančių užsieniečių studentų.

Kultūrinis žemėlapis

Pirmą sykį „kubietiškos magijos“ sąvoką Asielis pavartoja mums viešint jo namuose ir šnekučiuojantis apie šalies kultūrą. Per pokalbį jis pamini bene žymiausio Kubos dainininko Silvio Rodriguezo pavardę. Prisipažįstu, kad nieko apie jį nežinau. Tuomet savo kompiuteryje Asielis atverčia S. Rodriguezo wikipedia.org puslapį. Kai sutrikau, kaip tai įmanoma padaryti kompiuteriu, kuris neprijungtas prie interneto, išgirstu atsakymą – mágica cubana. Vėliau jis parodo, kad į kompiuterį atsisiuntęs visus wikipedia.org failus ispanų kalba.

Ernesto Hemingway skulptūra Giljermo saloje.

Jam vos 26 metai, bet jis – mano kultūrinis guru Kuboje. Jo klausydama jaučiuosi lyg būčiau kito T. G. Alea režisuoto, vienintelio „Oskarui“ nominuoto Kubos filmo „Braškė ir šokoladas“ (1993) herojė. Šioje situacijoje esu komunistiniais idealais itin tikintis studentas Davidas, kurį nusprendžia suvilioti revoliuciniu gyvenimu nusivylęs homoseksualas Diego. Tačiau šis filmas – tai ne kūno, o proto vilionė. Diego supažindina Davidą su nepaprastai turtinga Kubos (ir ne tik) kultūra.

Taip Asieliui ir pasakau, kad jis – mano Diego. Jis šypsosi. Jau vėlus vakaras. Sėdime vienintelėje tokiu laiku veikiančioje Morono kavinėje, joje galima nusipirkti tik alaus, limonado arba nesaldaus jogurto. Asielis susikaupęs kuria kultūrinį Kubos pažinimo žemėlapį, jį sudaro svarbiausių muzikos asmenybių, rašytojų, geriausių filmų, dailininkų, fotografų sąrašas. Šiam išsękus, surašomi pagrindiniai kultūrai svarbūs miestai, šokiai, religijos...

Visa tai vyksta vėlų vakarą. Po to, kai Asielis mus įkalba pasilikti Morone nakvoti, kad kartu papietautume ir pasimėgautume omarais, tada 104 kilometrus į vieną pusę bei atgal važiuotume nusifotografuoti prie E. Hemingway skulptūros ir valandą pasimėgautume besileidžiančia saule „Pilar“ paplūdimyje.

Žaviausias Gilermo salos paplūdimys "Pilar".

Tarp realybės ir skirtingų epochų

Mėgindama per dvi savaites atrasti Kubą, galiausiai radau bent keletą. Tai ir turistinė, hemingvėjiška Kuba su kokteiliais, paplūdimiais ir salsos ritmu. Ir skurdi Kuba, kurioje gydytojai, mokytojai, inžinieriai priversti užsiimti machinacijomis arba turizmo veikla, kad gyventų bent vidutiniškai. Tai ir žmonės, kurie lengva širdimi tiki per oficialią televiziją transliuojamomis naujienomis. O kartu ir žmonės, pasakojantys apie nuolatinį persekiojimą patiriančius menininkus, nešokančius pagal valdžios dūdelę. Vienas ryškiausių jų – nuo 2014 metų gruodžio kalintis grafičių menininkas El Sexto.

Visokią Kubą atrandu po salą keliaudama su vienu kubiečiu ir viena lietuve erdviu 1950-ųjų „Chevrolet“, kuriame nėra diržų, langai užsidaro ne tik sukant rankenėlę, bet ir kita ranka traukiant stiklą į viršų, veikia tik vienas valytuvas, o kad paleistų mašiną vairuotojas sujungia laidus. Įsėdęs į tokį automobilį pasijunti nukeliavęs ne tik į kitą pasaulio galą, bet ir į praeitį. O retsykiais žvilgtelėjus pro langą ir išvydus kolonijinės architektūros kontekste arklio tempiamą vežimą, kuris mieste ar kaime kursuoja kaip autobusas, ir 1950-ieji čia ima atrodyti kaip ateitis. Tad jei dar pradedi keliauti laiku, imi ir pasiklysti tuos Kubos veidus skaičiuodamas. Vienos kelionės neužtenka norint ją pažinti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"