TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Kuba: sustojusio laiko kraštas

2012 08 09 8:39
Kazimiero Šiaulio nuotraukosVandenynas čia - lazurito spalvos.

Čia pilna paradoksų. Per dvi viešnagės savaites neįmanoma visapusiškai pažinti šalies gyvenimo, tačiau tam tikras išvadas daryti įmanoma. Ypač krinta į akis ankstesnių laikų reliktas - tautos būdas. 

Žmonėms būdingas nuolankumas, paslaugumas, susitaikymas su buitimi, neveiklumas - bene ryškiausi dabartinių kubiečių bruožai. Pridėkime pomėgį šokti ir dainuoti. Visur ir visada. Ir už tai gauti bent pesą.

Po revoliucijos Kuboje neliko kūrusiųjų Kubos gerovę. Juos išvijo arba nužudė. Šiandien Kuba yra paklusni. Ji neturi privataus turto, yra visiškai priklausoma nuo valdžios.

Nerimavau laukdamas, kol lėktuvas nusileis Kubos Varadero oro uoste, - tiek prisiklausęs, tiek girdėjęs apie mums neįprastą tvarką šioje valstybėje - diktatūrą saviems, tačiau atvirumą užsienio piliečiams. Tikėjausi ko nors panašaus į Baltarusijos gyvenimą, tačiau Kuba - kiek kitokia.

Kuboje bananų gali pasiskinti nuo medžio.

Pirmoji pamoka

Po nakvynės viešbutyje su žmona traukėme pasidairyti po Varadero kurortinį miestelį, kuris labai panašus į mūsų Kuršių neriją. Varadero kurortas - tai ilga siaura sausumos juosta, iš vienos pusės skalaujama Atlanto vandenyno, iš kitos - užutėkio tarp Varadero pusiasalio ir vienos iš Atlanto vandenyno salų.

Netrukus gavome ir pirmąją kubiečių pamoką. Nusprendėme užeiti į vieną kavinukių atsigerti. Buvome neseniai po pusryčių, tad valgyti nenorėjome. Kavinės šeimininkas, pagyvenęs kubietis, berdamas "ruso, ruso", labai maloniai pakvietė prie staliuko, nedelsdamas atnešė meniu. Net neatsivertę jo, paprašėme sulčių ir vandens. Kažką greitakalbe vyriškis pažėrė ispaniškai, mes mandagiai linktelėjome vildamiesi, kad mus suprato.

Atnešė sulčių, vandens, po kurio laiko - bandelių. Bandžiau aiškinti, kad mums jų nereikia, tačiau šeimininkas siaubingai išvertė nustebusias akis, o mums liko laukti, kuo viskas baigsis.

Netrukus padavėjo rankose išvydome dvi dideles lėkštes, kuriose buvo po didžiulį langustą ir kalnas krevečių. Laimė, turėjome išsikeitę pinigų, tad kad ir nenoromis, kibome valgyti. Patiekalų skonis buvo dieviškas, o kaina - bedieviška. Supratome, kad nepatirtomis aplinkybėmis reikia rėkti "no, gracias" ("ne, ačiū") ir mojuoti rankomis... Išlydėdamas savininkas šypsodamasis įteikė mano žmonai gėlę, kuri turbūt reiškė - "nežiopsokit".

Kubiečiai mėgsta šokti ir dainuoti.

Varaderas - viešbučių miestas, tačiau iš karto šokiravo griūvantys, be langų, tik medinėmis žaliuzėmis vienaukščiai gyvenamieji nameliai, kuriuos, mūsų supratimu, sunkiai galima pavadinti namais. Ėjome gatve ir netekę žado dairėmės. Kaskart su mumis sveikindavosi visai nepažįstami vietos žmonės, o prie daugybės kavinių ir barų ant šaligatvių stovintys padavėjai mojuodavo meniu ir kviesdavo užkąsti.

Neretai išgirsdavome šūktelint: "Ruso, ruso tovarišč" ir išvysdavome lyg ir draugišką kalbinančiojo šypseną, tačiau vėliau perpratome, kiek kitokią šių šūksnių prasmę.

Lyg technikos muziejus

Einančius gatve be perstojo lydėjo taksi automobilių, motorinių triračių, triračių velomobilių pypsėjimai ir vairuotojų šūksniai, kviečiantys važiuoti. Ilgainiui supratome, kad taip vietiniai vežėjai supranta dairymąsi į tai, kas vyksta gatvėje, ir bando prisivilioti norinčius arba nenorinčius pasivažinėti turistus.

Dairytis išties yra į ką. Kuba - automobilių muziejus. Čia palyginti daug amerikietiškų automobilių, pagamintų iki 1959 metų. Gidė patvirtino mano spėjimą, kad tie automobiliai turtingų kubiečių ir amerikiečių palikti po 1959 metų revoliucijos, kai valdžią perversmu paėmė Fidelis Castro.

Iš pradžių žvelgėme į gatvėmis važinėjančius antikvarinius automobilius tiek dėl jų egzotiškos išvaizdos, tiek dėl to, kad buvo sunku įsivaizduoti, kaip jie iš viso gali judėti. Tai paminklai amerikietiškai automobilių pramonei, aišku, ir kubiečių automechanikų gebėjimų liudijimai.

Savitas Kubos menas.

Vėliau kituose miestuose pamatėme ir daug įvairių modelių sovietinių žigulių, pradedant vadinamaisiais pirmukais ir baigiant septintukais  bei nivomis.

Kuboje daug ir moskvičių, uazų, mazų, kamazų, zilų, kitų senesnių sovietinių transporto priemonių, pagamintų iki 1990 metų. Akivaizdu, kad jie pateko į Kubą iki Sovietų Sąjungos subyrėjimo.

Naujų automobilių Kuboje beveik nėra, išskyrus važinėjančius Havanoje su diplomatiniais numeriais, taip pat šiek tiek apynaujus kiniškus sunkvežimius.

Rusų nemėgsta

Dvi dienas praleidome Kubos sostinėje Havanoje. Iš pradžių buvome supažindinti su senamiesčiu, kuris paliko slogų įspūdį dėl visiškai griūvančių pastatų, apytuščių parduotuvių ir kimbančių prie turistų taksistų, šiaip visokias paslaugas siūlančių kubiečių.

Vėl stebino vietinių šūksniai "ruso, ruso, drug" ir panašiai, tačiau nebuvo girdėti taip kreipiantis į kitų tautybių atvykėlius, nors čia jų gausu - daugiausia vokiečių, ispanų, italų, kanadiečių.

Galutinai supratome šio reiškinio esmę viešbutyje: padavėjui plačiai šypsantis ir akivaizdžiai paniekinamai šaukiant "ruso, ruso", paaiškinau, kad esu ne "ruso", o lietuvis iš nepriklausomos valstybės, kuri vadinasi Lietuva, yra prie Baltijos jūros ir Europos Sąjungos narė.

Ironiška padavėjo šypsena iškart dingo, toliau jis bendravo su mumis kaip ir su kitų valstybių atstovais. Vėliau dar keletą kartų pasitvirtino, kad Kuboje rodomas dėmesys Rusijos piliečiams yra ne draugystės, o neprielankumo išraiška, kubiečiai supranta, kas yra kaltas dėl jų dabartinės situacijos.

Dievas tarsi sukūrė Kubą poilsiauti.

Cigarai ir romas

Lankėmės tabako fabrike, nors fabriku jį pavadinti vargu ar galima. Tai cechas, kuriame dirba apie 50 žmonių - rankomis suka cigarus. Kiekvienas cigaras susukamas iš džiovintų ir fermentuotų tabako lapų, tikrinamas oro praeinamumo testu - nesudėtinga orapūte, vėliau pakuojama į dėžutes arba ruošiama pardavinėti vietoje.

Viduje neleido fotografuoti. Galbūt dėl gamybos paslapčių, gal kad netrikdytume dirbančių žmonių. Fabriko krautuvėje įsigijome cigarų, kaip vėliau paaiškėjo, brangiau negu kitose prekybos vietose.

Romo gamybos muziejus taip pat kuklus, paprastas, kaip ir pats romo gaminimo procesas. Ekskursijai baigiantis buvo pasiūlyta įsigyti kelių rūšių romo, gal kad ilgiau prisimintume - taip pat brangiau negu kitur.

Viskas dėl peso

Kuba - šalis turistams. Viešbučiai, ypač kurortinėse vietovėse, niekuo nesiskiria nuo europietiškų, tarkime, Kanarų salų. Aptarnaujantis personalas labai paslaugus, mandagus, žinoma, nuolat laukiantis bent peso už tą paslaugumą. Arbatpinigiai ten galioja visur pagal nerašytą, bet įteisintą taisyklę. Gidė irgi rekomendavo jų negailėti. Esą turistai padeda vietiniams pragyventi, nes vidutinis atlyginimas tėra apie 15 dolerių per mėnesį.

Tipiškas kubietis - su cigaru dantyse.

Maisto prekių parduotuvėse beveik nėra, o kainos ne ką mažesnės negu Lietuvoje, litras degalų atsieina maždaug 3 litus. Lieka stebėtis, kaip žmonės išgyvena? Kita vertus, jiems nereikia šildymo, šiltų drabužių, prižiūrėti būsto (gyvena neįsivaizduojamai apleistuose butuose ir namuose) - egzistavimas tarsi suprantamas.

Akivaizdu, kad kubiečiai susitaikę su tokia situacija. Bent šiuo metu, kol šalį valdo Castro klanas.

Beje, viešo F.Castro garbinimo Kuboje nėra. Per dviejų savaičių viešnagę jo portretą matėme gal dviejose vietose, o dabartinio prezidento Raulio Castro - tik kartą. Užtat Che Guevaros atvaizdas visur: ant pastatų, suvenyrų, pakelės apšviestuose betoniniuose pano.

Lankydamiesi Santa Klavos mieste, aplankėme Che Guevaros muziejų - mauzoliejų. Pora salių, jose keletas asmeninių jo daiktų, ginklų, šiek tiek nuotraukų, prie muziejaus didžiulis paminklas. Lankytojų beveik nėra, vienas kitas turistų autobusas. Vietos gidė apie nacionalinį didvyrį kalba sausu atmintinai iškaltu tekstu. Kolumbariume sudėtos urnos su Che Guevaros ir jo bendražygių palaikais. Toks likimas šį revoliucionierių ir jo draugus ištiko Bolivijoje, kur jie taip pat buvo sumanę daryti revoliuciją.

Straipsnio autorius K.Šiaulys įsitaisė prie ryškiai dažyto rusiško  sunkvežimio, kuris vežioja turistus.

Pagal išgales ir kišenę

Atrodo, kad Dievas sukūrė Kubą poilsiauti ir maloniai leisti laiką. Bene ištisus metus saulė ir vidutiniškai 25-26 laipsnių C  šilumos. Puikūs aukso spalvos smėlio paplūdimiai, vandenyno bangos - lazurito spalvos. Kalnuose - palmių, sekvojų, kanarinių pušų miškas, nepaprastai daug žalumos net sausringuoju laikotarpiu, nors lietingo čia ir nebūna.

Kalnuose šiek tiek palynojo, tačiau einant pėsčiomis vienu iš nacionalinių parkų debesys greitai išsisklaidė, saulė vėl maloniai užkaitino, išgarindama nedidelę lietaus drėgmę.

Dalį ekskursijos trasos įveikėme trimis tiltais varomu rusišku sovietiniu zilu, pritaikytu gabenti turistus. Padarėme išvadą, kad sovietų armija, pasitraukdama iš Kubos, paliko joje visą čia turėtą techniką ir ji ligi šiol naudinga Kubai. Žinoma, ta nauda sąlyginė - ši atgyvena ryja degalus ir teršia orą. Tačiau kol kas kitos išeities nėra - vien iš cigarų, romo ir turistų atvežtų pinigų neprasigyvensi. Tačiau kubiečiai orūs - gyvena pagal išgales ir kišenę.

Kubos gyvenimą galima suskirstyti į tris tarpsnius - iki revoliucijos, po revoliucijos iki Sovietų Sąjungos suirimo ir iki dabar.

Ikirevoliucinį Kubos klestėjimą parodo išlikę pastatai naujojoje Havanos dalyje, kurioje dabar įsikūrusios ambasados, valstybės įstaigos, viešbučiai. Kitas laikotarpis - Sovietų Sąjungos paramos metas, įamžintas daugiabučiais be langų, vadinamosiomis chruščiovkėmis, nebeveikiančiomis gamyklomis, neįtikimo pločio išdaužyto asfalto keliais, kurie buvo nutiesti kariniais tikslais.

Yra ir daugiau stulbinamų to laiko pavyzdžių. Iš Kubos salos į kitą Kubai priklausančią nedidelę Santa Marijos salą per seklumą iš uolienų supiltas 48 km ilgio pylimas, kuriuo nutiestas puikus betoninis kelias. Šalia jo - dirbtinė sala, kurioje pastatytas nedidelis, bet puikus oro uostas, kadaise naudotas kariniais tikslais, dabar skraidinantis vietiniais maršrutais.

Havanoje ir kituose miestuose gausybė sovietinių kledarų.

Nuo 1990 metų Kuboje gyvenimas sustojo. Pastatai beveik nerestauruojami, keliai vos vos tvarkomi, gyvenamieji namai nestatomi, jaunimas vengia kurti šeimas, gyvena su tėvais, nes nėra kur gyventi. Smulkusis privatus verslas tik dabar ima rastis, bet situaciją sunkina tai, kad gyventojų perkamoji galia labai menka.

Vis dėlto kai ko kubiečiams galima pavydėti - tai optimizmo, jų tikėjimo ateitimi. Atrodo, jog jie supranta, kad dabartinė santvarka ne amžina, žino, kas dedasi už juos saugančios geležinės uždangos.

Amerikiečiai Kuboje oficialiai - priešai, tačiau iš tikrųjų labai laukiami turistai, nes visur palieka riebių arbatpinigių. Rusai - oficialiai draugai, tačiau kubiečių yra tapatinami su dabartinio jų skurdaus gyvenimo priežastimi.

Keliauti į Kubą verta dėl gamtos, puikaus klimato, gerų sąlygų užsieniečiams ir dėl specifinės visuomenės pažinimo. Kokia toji specifika? Prisiminkime, kad 150 metų Kuboje gyvavusi vergovė buvo panaikinta maždaug 1880 metais, tačiau iki šiol apstu tų laikų simbolių, liudijimų, muziejų eksponatų.

Vis dėlto kubiečiams galima pavydėti jų optimizmo, tikėjimo ateitimi.

Autorius Kazimieras Šiaulys

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"