TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Kubiečiai išgyventi moka. Tuo labiau, kad pas juos šilta...

Kuba buvo viena tų šalių, į kurią nuvykti svajojau ne vienus metus. Nors žinau, kad jokių vaizdinių galvoje prieš vykstant į kelionę geriau neturėti, niekaip nesisekė nuvyti minčių apie ilgus kubietiškus cigarus, aitrų romą ir energingąją salsą. 

Apie Kubą galima prisiklausyti ir prisiskaityti daug. Pavyzdžiui, mano sesuo į šią šalį atsisakė vykti dėl joje propaguojamo sovietinio režimo. Tačiau tie, kurie puikiai prisimena Sovietų Sąjungos tvarką, Kuboje, galima sakyti, išvys tik jos šešėlius. Ypač trumpam atvykę turistai. Pavyzdžiui, maistas čia išduodamas su kortelėmis, bet jo galima ir nusipirkti, o lentynos parduotuvėse daug pilnesnės nei Lietuvoje sovietų laikais. Atlyginimai nedideli, tačiau pagrindinis uždarbis gaunamas už daiktus, išneštus iš fabrikų ir parduotus turistams. Žinoma, kubiečiai, kaip ir dauguma lietuvių prieš kelis dešimtmečius, svajoja apie emigraciją tikėdami, jog už Kubos sienų jų laukia doleriais aplipę medžiai. Teigiama, kad kasdien iš Kubos emigruoja po 1000 žmonių, gavę kitos valstybės pilietybę. Daugelio kubiečių šaknys - Ispanijoje. Tai įrodžius galima gauti ispanišką pasą. Įprastai kubiečiai niekur išvažiuoti iš šalies negali. 

Vykdama į Kubą pasvarstydavau, ar tikrai tame krašte bus taip pat pilka, nyku, o parduotuvėse tuščios lentynos, kaip sovietų laikais buvo Lietuvoje. Kai kurie prieš kelionę mano susikurti vaizdiniai pasitvirtino, o kai kurie griuvo kaip kortų namelis. 

Be striptizo

"Tikras kubietis turi mokėti šokti salsą, rūkyti cigarus, gerti romą ir žinoti viską apie beisbolą", - sakė mums vienas vietinis. 

Jis įsitikinęs, jog moterims mokėti šokti neprivaloma. Jos teturi žinoti, kaip judesiais gundyti vyrą. Gal todėl Brazilijos, Kubos, Argentinos ir kitų greta esančių valstybių šokėjų judesiai europiečiams atrodo gana provokuojantys ir nepadorūs. Tik po truputį pasidairiusi po Kubą perpranti vietos kultūrą ir supranti, jog tokie šokiai - tos kultūros dalis ir nieko bendra su striptizu ar kažkuo vulgariu neturi.

Pirmiausia - kurortas

Mūsų kelionė į Kubą prasidėjo viename iš Londono oro uostų. Kadangi iš Lietuvos poilsinės kelionės į tolimąją šalį neorganizuojamos, turistams tenka rinktis skrydžius iš kitų Europos miestų. Dvi savaitės Kuboje (skrydis, gyvenimas viešbutyje su maitinimu) kainuoja apie 4000 litų.

Prieš skrisdami į Kubą informacijos bandėme ieškoti internete, klausinėjome saloje poilsiavusių draugų. Tačiau tik pabuvusi Kuboje supratau, kaip svarbu pasirinkti poilsiui tinkamą kurortą, nes nuo to priklausys, ką pavyks pamatyti ir kiek pinigų išleisite. Pavyzdžiui, Kubos Santjagas - kurortas, kuriame vienoje vietoje ir paplūdimiai, ir aktyvus gyvenimas. Tačiau čia ilsintis ir norint aplankyti salos sostinę Havaną teks skristi lėktuvu - kelionė su nakvyne dar papildomai kainuos apie 2000 litų vienam asmeniui. 

Varadero kurortas - itin populiarus. Jame ne tik viskas vienoje vietoje, bet ir iki sostinės tik 150 kilometrų. Čia nesudėtinga išsinuomoti automobilį ir patiems pakeliauti po apylinkes. Užmiestyje ir autostradoje eismas neintensyvus ir paprastas. Kiek sudėtingiau Havanoje, tačiau atvykus į centrą automobilį už vieną pesą (tris litus) neribotam laikui galima palikti stovėjimo aikštelėje ir po sostinę pasivaikščioti pėsčiomis. 

Pasižvalgyti po apylinkes - būtina

Dar viena populiari poilsio vieta - Cayo Coco. Tai sala prie salos. Į Cayo Coco Kubos vyriausybė yra nutiesusi maždaug septyniolikos kilometrų ilgio kelią vandeniu. Panašūs keliai jungia dar kelias mažas netoliese esančias salytes. Pavyzdžiui, Šventosios Marijos salą. 

Kuo ypatingos šios salos? Joks išskirtinis gyvenimas jose nevyksta. Vietiniai čia neįsikūrę. Net turistus aptarnaujantys darbuotojai autobusais yra išvežami į artimiausią miestą Moroną. Tik nedidelis būrelis personalo apsistoja gana apleistose vilose. 

Keli turistams skirti naktiniai klubai Cayo Coco yra. Iki jų reikia važiuoti autobusu. Įėjimas (kaip ir į visus Kubos naktinius klubus) kainuoja maždaug 10-20 pesų (30-60 litų). Tačiau kuo didesnė kaina, tuo didesnė garantija, jog už gėrimus mokėti nereikės.

Cayo Coco nėra jokių turgelių, senamiesčių ar kitų lankytinų vietų, išskyrus garsųjį Pilaro paplūdimį, patenkantį į gražiausiųjų pasaulio penketuką. Apskritai visa Cayo Coco sala išsiskiria neįtikėtinai baltais paplūdimiais, kurių daugiau niekur kitur Kuboje neaptiksi. Būtent tai ir užburia turistus.  

Nuo Cayo Coco sostinę pasiekti galima keliais būdais - nuomotis automobilį, taksi arba skristi lėktuvu. Pakeliui dar galima aplankyti Che Guevaros miestą Santą Klarą, kur veikia revoliucionierių, Fidelio Castro judėjimo dalyvį įamžinantis muziejus. 

Tai, kad mūsų išsinuomotą automobilį vairavo vietos gyventojas, buvo didelis pranašumas. Sostinėje jis tiksliai žinojo, kur galima statyti transporto priemonę, pasiderėdavo dėl kainų, nuvydavo šalin gana įkyrius ir norinčius lengvai pasipelnyti gatvės prekeivius, gerai žinojo kelius, todėl neklaidžiojome. Be to, nereikėjo vairuoti visą kelią, besitęsiantį daugiau nei 500 kilometrų.

Visi jie - Roberto

Viena geriausių ekskursijų, organizuojamų Cayo Coco turistams, yra pasivažinėjimas visureigiais. Pirmiausia aplankomas Morono miestelis, važiuojama į kalnus valgyti kokosų, jodinėjama arkliais, karietomis, buliumi, lankomasi krokodilų fermoje, kur net galima rankose palaikyti nuo 3 savaičių iki 3 metų amžiaus krokodiliuką. Kad jis nesispardytų ir nejudėtų, prižiūrėtojai parodo, kur jo viršugalvyje reikia stipriai paspausti pirštu. 

Šioje kelionėje susipažinome su kubiečiu Roberto, rekomendavusiu kaip gidą ir taksi vairuotoją pasisamdyti savo draugą Angelio. Tiesa, reikėtų pastebėti, jog šis vaikinas taip pat iš pradžių buvo pristatytas kaip Roberto. Tik vėliau supratome, jog gana sudėtingais vardais pavadinti kubiečiai nevargina turistų ir jų net nesako. Jiems tiesiog patogiau prisistatyti Europos gyventojams puikiai suprantamu Roberto vardu. Taigi, nenustebkite būrius Roberto sutikę viešbučiuose, restoranuose, paplūdimiuose ir kitose vietose. 

Cigarų nusipirksite bet kur

Su Angelio apsilankėme jo giminaičio namuose ir įsigijome cigarų. Vyriškis pasiūlė rinktis iš trijų geriausių cigarų rūšių - "Monte Cristo", "Romeo and Juljeta" bei "Cohiba". Pastarieji cigarai tikrai yra brangiausi, kokybiškiausi ir žymiausi. 25 vienetų dėžutė parduotuvėje gali kainuoti daugiau nei 1000 litų. "Romeo and Juljeta" perpus pigesni, o "Monte Cristo" kaina dar maždaug 20 proc. mažesnė. 

Tuo tarpu už parneštus iš fabriko 25 cigarus galite tesumokėti 50-95 pesus (iki 300 litų). Jei pirksite daugiau, mokėsite mažiau. Tik atsiminkite, jog grįžę cigarus turėsite surūkyti per mėnesį ar du, nes kitaip jie, laikomi netinkamomis sąlygomis, sudžius. 

Marono miestelyje, kaip ir daugelyje Kubos miestų, veikia cigarų gamybos fabrikas. Eidamas pro šalį gali nesivaržydamas kyštelti galvą pro atvirą langą. Sulauksi ne pasipiktinusių veidų, bet pasiūlymų pirkti cigarus. Prekė "pro langą" gerokai pigesnė - 10 vienetų prastesnės kokybės cigarų be dėžutės tekainuoja 4 pesus (12 litų). Jei gerai pasiderėsite, mokėsite dar mažiau. Fabrikų darbuotojai nesivaržydami persisveria pro pravertus langus, pasidera su turistais, paima jų pinigus ir grįžta su preke. 

Originalūs cigarai yra pažymėti spalvotu popieriniu žiedu su pavadinimu, o dėžutėje būna įdėti trys sertifikatai, kuriuos, tiesą pasakius, apsukrūs pardavėjai puikiai sugeba padirbti. Labai svarbus ir cigarų kvapas. Jei jie nekvepia tabaku, greičiausiai perkate iš bananų lapų susuktą produktą. 

Kavos - prie durų

Morono miestelyje sužavėjo vietinės parduotuvės, įkurtos valdiško darbo dirbti nenorinčių kubiečių. Jos veikia tiesiog namuose - matyti pro atvirą langą. Prekiaujama drabužiais, žaislais, rankdarbiais. Nei užeiti į vidų, nei pasimatuoti galimybių nėra. Bet... viskas pigiau. Pavyzdžiui, yra ir tokių "naminių" kavinių. Už 0,25 peso šeimininkė iš termoso įpils gardžios espresso puodelį, kurį išgersi stovėdamas prie pat jos namo durų. Tikroje kavinėje tokia kava gali kainuoti nuo dviejų iki šešių kartų brangiau. Beje, kubiečiai kavą geria mažais puodeliais ir labai stiprią. Per dieną - 5-7 kartus. Kaimuose įprasta auginti kavos medžius, o pupeles džiovinti ir malti namie. Populiariausia kava - "Cubita". 

Turistams Kuboje brangu viskas, išskyrus alkoholį ir cigaretes. Pastarųjų vietinės gamybos pakelis tekainuoja 0,6- 0,8 peso, o butelis romo - apie 5 pesus. Įdomu, kad gėrimai naktiniuose klubuose kainuoja tik šiek tiek brangiau nei parduotuvėse. Tad už 15 pesų galima ilgai pavakaroti. 

Derybos tik gatvėje

Derybos Kuboje įmanomos tik su gatvės prekeiviais. Kadangi visus didžiuosius verslus kontroliuoja valstybė, dėl kainos nepadiskutuosi. Jei prašoma 25 pesų už trijų valandų pasiplaukiojimą laivu, tai tiek teks ir mokėti. Derėtis gali norėdamas pavažinėti dviračiu-taksi. Kartais valandos trukmės kelionė juo gali kainuoti 4, o kartais 20 pesų. Viskas priklauso nuo jūsų liežuvio aštrumo. 

Vežtis JAV dolerių į Kubą neverta. Keisdami už vieną dolerį tegausite apie 0,8 peso. Be to, mokėsite nemažus komisinius mokesčius. Už vieną eurą gausite apie 1,4 peso.

Pareigūnai prisodina bendrakeleivių

Policija Kuboje gana atlaidi. Greičio matuoklių ir alkotesterių čia nėra. Aparatus atstoja pareigūnų akys ir nosis. Susitarti įmanoma. Kartais nuo baudos pavyksta išsisukti radus bendrų pažįstamų arba padovanojus pareigūnui limonado, romo ar cigarą. 

Kuba įdomiai išsprendusi automobilių trūkumo problemą. Jų valstybiniai numeriai yra skirtingų spalvų. Žali ir mėlyni priklauso valstybinių institucijų darbuotojams, rudi - turizmo sričiai, geltoni - vietinių gyventojų. Kiekvienoje stotelėje, kur būriuojasi daugiau žmonių, budi pareigūnas, vilkintis rudos spalvos uniformą. Jei jis pamato, kad vietinis vairuotojas vairuoja vienas, sustabdo ir prisodina ta pačia kryptimi traukiančių bendrakeleivių. Tas pats galioja ir sunkvežimių bei traktorių vairuotojams, todėl tokių transporto priemonių priekabos visuomet pilnos žmonių. 

Keliaujant svarbu nepamiršti, kad Kuboje, kaip ir daugelyje šiltųjų kraštų, į turistus žiūrima kaip į aukso veršius, kuriuos reikia gerokai papurtyti. Pasitaiko ir taip, kad užmezgus pokalbį su vietiniu kubiečiu šis mielai kartu pasivaikšto, bet vėliau už tai paprašo arbatpinigių. 

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"