TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Kur liaudies dainos "susitinka" su serbų nusikaltėliais

2013 10 29 9:16
Naktinis Belgradas panacomp.net nuotrauka

Jau prieš atveriant duris, galėjau girdėti gitaros akordus ir minios ūžesį. Viduje buvo sunku rasti vietą net stovėti. Per barą skraidė servetėlės, ant stalų šoko moterys, o vyrai ramstėsi į vienas kito pečius – tiek iš draugiškumo, tiek norėdami išlaikyti pusiausvyrą. Žmonės nustodavo dainuoti tik tam, kad sudaužti taures ir surikti "ziveli" (į sveikatą!).

Lauke buvo šalta ir lijo. Buvo pusė dviejų nakties. Tai buvo antradienis, dar keli mėnesiai iki turistinio sezono. Belgrade leidau jau ketvirtą naktį, kurios metu priėmiau sprendimą būtinai dar kartą grįžti į Serbiją.

Dar visai neseniai Belgradas buvo minimas vien 1990-ųjų karo kontekste, kuomet įvykus kruvinai Jugoslavijos dezintegracijai, atsirado nepriklausomos Kroatijos, Slovėnijos, Juodkalnijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Makedonijos, Serbijos valstybės, taip pat tuometinis Kosovo regionas. Į Serbiją dažnai žiūrima kaip į niekšą, kaltą dėl „etninių valymų“ ir kitų karo nusikaltimų. Tačiau ir man ne kartą buvo priminta, kad būtent Jungtinės Amerikos Valstijos – mano tėvynė – yra atsakinga už Belgrado centre vis dar riogsančius NATO subombarduotų pastatų griuvėsius.

Šiandien Internete gausu straipsnių, liaupsinančių Belgradą kaip šiuolaikišką pramogų miestą, tačiau Belgradas visuomet žinojo, kaip išsiskirti. Tai, ką atranda dabar į miestą atvykstantys vakarėlių gerbėjai, nublanksta prieš 1990-ųjų „techno“ renginius, trukusius po kelias dienas. Vietiniai vis dar pasakoja istorijas apie purvinuose klubuose plyšaujančią elektroninę muziką ir ant tiltų šokančius civilius, tikėjusius, kad jų buvimas apsaugos pastatus nuo NATO bombų. Dabar, kai nuo karo pabaigos prabėgo dešimtmečiai, į miestą plūsta turistai, norintys pasilinksminti požeminėse slėptuvėse ar pasiausti Dunojumi plaukiojančiose baržose.

„Žmonės į Belgradą atvyksta dėl naktinio gyvenimo – vien pasilinksminti, „pakabinti“ merginų ir pigiai išgerti“, - pyksta mano draugas Milica Isakovic. – „Jie nesistengia pažinti Serbijos“.

Tikrąją Serbiją galima rasti kafanose – tradicinėse kavinėse, pagal stilių esančiose „kažkur per vidurį“ tarp Anglijos pub‘-ų ir Čekijos alaus salių. Kadaise tai buvo meninių ir politinių diskusijų centrai, savo tamsiu mediniu interjeru, akis graužiančiais cigarečių dūmais, laisvai besiliejančiu alumi ir rakija priviliodavę pagyvenusius vyrus. Šiandien kafanos išgyvena savotišką renesansą, - čia lankosi jauni vietiniai žmonės, kuriems nusibodo įprasti naktiniai klubai.

Vietoj to, kad klube gerti Heineken ar tekilą, nemažai serbų daug laiko praleidžia klausydamiesi gyvos liaudies muzikos. Tam nemaišo ir vietinio alaus Jelens bokalas, stiklelis rakijos, šokiai ar baro užkandžiai.

Kafanos tapo tokios populiarios, kad kai kuriose sostinės rajonuose, pavyzdžiui Zemune, staliuką rezervuoti reikia prieš savaitę.

Jei Zemuno kafanos daugumoje yra tradicinės, „Ona Moja“, - nauja kafana Zvezdaros rajone, kur aš praleidau antradienio naktį, - yra modernesnio stiliaus. Interjeras čia naujoviškesnis ir šokiai ant stalų prasideda anksčiau, tačiau muzika skamba tokia pati.

Man ten besilankant, vokalistas, kuriam akompanavo klarnetas, smuikas ir akordionas, dainavo liaudies dainas pritariant visiems užeigos lankytojams. Aš nežinojau žodžių, tačiau tai nebuvo svarbu. Kaip buvau informuotas, kone kiekviena serbų liaudies daina yra apie tuos pačius du dalykus – gėrimus ir moteris.

„Ši daina – kaip visos kitos“, - teigė bičiulis Luka Matic. – „Moteris paliko vyrą, todėl jis dabar geria“. Žinoma, aš negalėjau „to vyro“ kaltinti dėl girtavimo, kadangi pažvelgęs aplink supratau, kad „jis“ greičiausiai buvo paliktas vienos iš nuostabių moterų, kurių gausu šiuolaikinėse kafanose. Kiekvienas miesto baras yra pripildytas „supermodelių“, galinčių papuošti aukštosios mados šou podiumą. Jei viena jų paliktų mane, aš taip pat gerčiau.

Muzika „Ona Moja“ kafanoje buvo gera, ar, mažų mažiausiai, toleruotina. Prieš kelias naktis kitoje vietoje, - „Ispod Mosta“ įstaigoje Savski Venac rajone, - man ne taip pasisekė. Kai gyvo garso grupė nustojo groti, teko klausytis „turbofolkloro“ įrašo: tradicinės liaudies muzikos ir agresyvių techno ritmų mišinio, populiaraus tarp Serbijos nusikalstamo pasaulio atstovų 1990-2000-siais.

Kuomet per garso kolonėles kafanoje pradėjo veržtis „turbofolkloras“, buvo įdomu stebėti lankytojų reakciją, kuri, kartu, ir glumino. Apie tuzinas vietinių man sakė, kaip jie nekenčia šios muzikos, tačiau vos prasidėjus dainai, jie iškart imdavo susijaudinę šaukti.

„Šių dainų bjauru klausytis namuose“, - aiškino M.Isakovic. – „Tačiau kafanoje išgėrus, jos yra nepaprastos. Lyrikos kokybė yra tikrai žemo lygio, tačiau „sumaišius“ su alkoholiu, ji žavi“.

Iki šiol esu neįsitikinęs, ar jie geria tam, kad klausytis „turbofolkloro“, ar klausosi jo tam, kad gerti. Tačiau akivaizdu, kad tai jiems padeda gerai leisti laiką.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"