TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Lansarotė: žemės gelmių jėgos sukurtas paveikslas

2016 06 30 6:00
Pasak Lansarotės gyventojų, naujienų saloje mažai, bet tuo ji ir pakeri lankytojus, sužavi juos. Kristinos Stalnionytės nuotraukos

Kanarų sala Lansarotė – tai jūros, vėjo ir bangų pasaulis, kur gamta prabyla visomis spalvomis. Poilsiautojai čia jaučiasi lyg pasakų kampelyje. Smagu po šią salą keliauti pėsčiomis ar dviračiu, gulinėti paplūdimiuose, bendrauti su vietos gyventojais, atrasti naujų skonių.

Lansarotėje atvykėlį užklumpa egzotiški pojūčiai, mat saloje puikios sąlygos valdyti aitvarus, plaukti banglentėmis ir burlentėmis, nardyti, pasivaikščioti takeliais po lavos laukus, žaisti golfą. Galima kopti į ugnikalnius, leistis nuo jų skraidyklėmis ir parasparniais, laipioti uolomis. Vietos turizmo agentūros organizuoja gausybę aktyvių pramogų ir ekskursijų (informacijos apie jas galima rasti tinklalapyje: www.turismolanzarote.com).

Vynuogės auginamos lavos duobėse, užtat jos ypatingos.

Aplink salą – dviračiu

Mėgstamiausias Lansarotės gyventojų sportas ir atostogaujančiųjų užsiėmimas – važinėtis dviračiu. Įrengtuose takuose visus metus, ypač žiemą, sutiksi besitreniruojančių profesionalių dviratininkų iš žemyninės Ispanijos ir viso pasaulio. Kalnų dviračiais galima apvažiuoti visą Lansarotės salą! Kodėl kalnų? Todėl, kad ši sala nelygaus reljefo. Įprastu dviračiu, kurį irgi galima išsinuomoti, pasivažinėsite nebent miesteliuose.

Iš viso Lansarotėje įrengta 206 km dviračių trasų. Vieni jų ruožai asfaltuoti, kiti – natūralios dangos. Daugelis maršrutų driekiasi laukų keliukais, per saugomas teritorijas, veda pro gamtos ir kultūros paminklus. Nors dviračių trasos salą juosia žiedu, ne visi jų ruožai driekiasi pakrantėmis – keliukai kyla į kalvas, tolsta nuo kranto, vingiuoja pro lavos sangrūdas, vėl grįžta prie vandens.

Dviračių nuomos punktų Lansarotėje daug, bet nuomotis kalnų dviratį nepigu. Paprasčiausias jų parai gali kainuoti 12 eurų, puikios kokybės dviratis profesionalams atsieis apie 39 eurus. Už vidutiniško lygio kalnų dviračio nuomą parai teks palikti maždaug 20–24 eurus. Dviračius galima išsinuomoti sostinėje Aresifėje ir daugumoje kurortų. Lansarotės dviračių žiedas pagal sudėtingumą ir maršrutų ilgį dalijamas į šešias atkarpas.

Lavos laukai lyg vaizdai iš atviruko.

Tinginiams – Papūgų kyšulys

Nemėgstantieji minti dviračio paplūdimių lankytojai liaupsina Lansarotę mėgaudamiesi jūra ir saule. Tokia paplūdimių įvairovė vienoje saloje pasitaiko retai: juodas, gelsvas, baltas... Ramus arba triukšmingas...

Famaros paplūdimį labiausiai vertina vandens pramogų aistruoliai – čia galima į valias valdyti aitvarus, šliuožti banglentėmis, plaukioti irklente. Puerto del Karmen miestelio paplūdimiai patinka turistams, vertinantiems patogumus. O štai šeši piečiausio salos galiuko, vadinamo Papūgų kyšuliu, laukiniai paplūdimėliai patinka visiems. Jie šviesaus smulkaus smėlio, pasislėpę nedidelėse įlankėlėse, atskirti kalvelių, ramūs. Nenuostabu, kad Lansarotės gyventojai juos vadina rojaus paplūdimiais – pačiais gražiausiais visame Kanarų salyne.

Keturi jų driekiasi į vakarus nuo kyšulio. Ilgiausias ir gyviausias – Playa Mujeres, už jo įsitaisęs kiek ramesnis – Playa de las Coloradas. Toliau – dar ramesni Playa de las Ahogaderas ir Playa de la Cera. Rytinėje kyšulio pusėje prisiglaudę dar du – Playa Caleta del Congrio ir Playa de Puerto Muelas. Prie Papūgų paplūdimių įsikūrę ir gražiausi Lansarotės viešbučiai.

Ypač žiemą čia treniruojasi profesionalūs dviratininkai iš žemyninės Ispanijos ir viso pasaulio.

Smaližiams – restoranai ir vyninės

Kol sveikuoliai mina pedalus, o tinginiai tyso paplūdimiuose, smaližiai neprašaus, jei leisis į gurmanišką skonių ir kvapų kelionę – saloje gausu vietos patiekalų ir vyno. Kanarų virtuvė puiki, o šefai gerai išmano darbą, todėl net ir paprasčiau atrodančiame restorane maisto kokybė garantuota.

Dažnai patiekiama aštuonkojų užkandėlė.

Tradiciškiausias Lansarotės patiekalas – sancocho. Jis gaminamas iš džiovintų sūdytų žuvų, verdamų kartu su bulvėmis ir saldžiosiomis bulvėmis batatais. Kiti įprasti Lansarotės valgiai – ožkiena, kiautuotosios jūrinės sraigės, vadinamos lapas, žuvų sultiniu užpiltų gofio (kukurūzų) miltų košė gofio escaldado. Gofio miltai gaminami iš paskrudintų grūdų, dažniausiai kviečių, kukurūzų, žirnių, pupų. Jie salsvo skonio. Iš šių miltų gaminami ir desertai. Gofio miltų košė ir raukšlėtosios bulvės (papas arrugadas) su raudonuoju ir žaliuoju mocho padažais – bene mėgstamiausi, paprasčiausi ir būdingiausi kanarietiški patiekalai.

Geriausiu Lansarotės vynu laikomas saloje auginamų baltųjų vynuogių vynas, jis pripažintas tarptautinėje rinkoje ir puikiai vertinamas. Dėl kilmės vietos ir ypatingo klimato – nedidelio kritulių kiekio ir ore tvyrančios nuolatinės vandenyno drėgmės vynas itin gaivaus skonio, vaisinio aromato. Salai būdingas vynuogių auginimo būdas – kiekvienas vynmedis auga lavoje iškastoje duobėje.

Pagrindinės vynuogių rūšys, iš kurių spaudžiamas Lansarotės vynas, – malvasía, moscatel, diego, listán. Iš viso saloje yra 17 nedidelių vyno ūkių – bodegų. Verta apsilankyti bet kurioje bodegoje – jos visos puikios ir visose galima paragauti gero vyno. Vienos vyninės modernios, kitos – senos, tradicinės. Kai kurios nuolat priima lankytojus, prie jų veikia kasdien dirbančios parduotuvės, barai ar net nedideli muziejai, kur galima ragauti ir įsigyti čia gaminamo vyno.

Viena stilingiausių bodegų – „Stratus“. Čia veikia restoranas ir parduotuvė, tačiau vynas nepigus ir aukštos kokybės, todėl daugelis turistų ragauti įvairių rūšių vyno suka į netoliese veikiančią kitą bodegą „La Geria“.

Po Timanfajos nacionalinio parko prieigas galima pajodineti kupranugariais.

La Gerijos vynuogynai

La Gerija vadinamas ir Lansarotės vyno regionas, kur galima išvysti vieną įspūdingiausių pasaulio peizažų. Čia kiek akys mato į tolumą driekiasi lavos duobelių jūra. Kiekvienoje jų pasislėpęs nuo vėjų žaliuoja vynmedis. Juodoje lavoje iškastos duobės 3–5 m pločio, iki 1,5–2 m gylio. Duobės parametrus lemia vynuogių rūšis, vynuogyno vieta bei vyndario sprendimai.

Turbūt tik Lansarotės vynuogėms skiriama tiek daug erdvės. Duobės dugne augantis vynmedis jaučiasi lyg nuosavame šiltnamyje – kaimynai netrukdo jam plėstis, saulės įkaitinto oro vėjas neišpučia, o augalėlis nuolat drėkinamas (į duobes atvesti birioje lavoje paslėpti vamzdžiai arba drėkinimo žarnos). Taip augalai saugomi nuo vėjų ir nuo sausros.

Duobėje išsikerojusio vynmedžio kamienas trumpas ir auga ne į viršų, o skleisdamas šakas pažeme, guldydamas jas ant sausos, saulės įkaitintos lavos. Kiekvieną duobelę puslankiu juosia iš lavos akmenų pastatytos maždaug pusės metro aukščio sienelės. Vėjai Lansarotėje nuspėjami – jie dažniausiai pučia iš tos pusės, iš kurios pastatytos sienelės. Duobelių su sienelėmis peizažas atrodo lyg meno kūrinys, ypač žvelgiant nuo kalvos.

Ugnikalnio kraterio papedėje stovi architekto Césaro Manrique namas.

Činicho salynas

Ne vienas, žvigtelėjęs nuo Risko de Famaros kalvos į Činicho salyno (Archipelago de Chinjo) atsiveriantį vaizdą šioje vietoje įstringa visai dienai. Ne veltui kalvoje įrengta apžvalgos aikštelė ir restoranas „Mirador del Río“. Šiaurinio salos kyšulio šlaitas leidžiasi stačiai į jūrą plačiomis klostėmis, kuriose vakarėjant šešėliai išryškina gilias, erozijos išgraužtas raukšles.

Tačiau ne tik dėl to čia taip gražu. Apačioje plakama bangų geltonuoja Grasjosos sala, už jos iš vandens kyšo dar kelios mažesnės salelės. Anksčiau ant Risko de Famaros kalvos Lansarotės gyventojai lipdavo pasižvalgyti, ar neatplaukia piratai. Mat plėšikai prisiartindavo nuo Činicho salyno pusės.

Kartą iš šios vietos į vandenyną pažvelgė ir garsiausias Lansarotės menininkas bei architektas Césaras Manrique. 1974 metais pagautas įkvėpimo jis pavertė apleistą 475 m aukštyje stovėjusią ir nuo piratų saugojusią tvirtovę erdviu ir moderniu „Mirador del Río“ restoranu su gražiausia saloje regykla.

Vyninė "Stratus".

Timanfajos nacionalinis parkas

Įspūdingų gamtos peizažų kolekcininkai (ir ne tik jie) į Lansarotę atkeliauja aplankyti Timanfajos nacionalinio parko. Jo vulkaninis kraštovaizdis taip pribloškia spalvomis ir formomis, kad ne vienam atvimpa žandikaulis. Po Timanfajos ugnikalnio išsiveržimo išverstą ryškių atspalvių žemę vagoja gilūs trūkiai, urvai ir prarajos, šlaituose žioji piltuvo formos duobės ir grioviai, stūkso biraus smėlio kalnai. Šiurkščios lavos luitai apkerpėję, jų plyšiuose gyvena ropliai ir paukščiai.

Lankytojams po Timanfajos nacionalinį parką vaikščioti neleidžiama – čia nėra takelių ar per lavos laukus sužymėtų maršrutų. Trapių uolienų peizažas ypač saugomas. Be to, saugiai čia pasivaikščioti net neišeitų – toks šiurkštus, raukšlėtas ir duobėtas paviršius. Nebent šalia parko stovėtų greitosios pagalbos būstinė ir sveikatos draudimo bendrovės biuras.

Važinėti po parką nuosavu transportu irgi draudžiama – automobilius reikia palikti aikštelėje prie lankytojų centro ir sėsti į specialų autobusą. Važinėtis keliukais ir vaikščioti takeliais po lavos dykras galima tik nacionalinį parką lanku juosiančiame Ugnikalnių parke (Parque Natural los Volcanes). Rytinėje pusėje saugoma teritorija susilieja su vandenynu.

Kelionė Timanfajos nacionalinio parko autobusu kraterių šlaitais ir pakraščiais trunka beveik valandą. 14 km ilgio maršrutas vingiuoja ir pro pačią ugnikalnio širdį, tad galima žvilgtelėti ten, iš kur prieš du šimtmečius veržėsi lavos upės. Bilietas į parką kainuoja 8 eurus, į šią kainą įskaičiuotas ir pasivažinėjimas autobusu.

Timanfajos ugnikalnio viršūneje įrengtas restoranas.

Klikos ežerėlis

Ugnikalnių parko teritorijoje, į pietus nuo Timanfajos nacionalinio parko, telkšo ryškiai žalias Klikos ežerėlis (el Charco de Los Clicos). Tai vandens pripildytas krateriukas, įsitaisęs juodame, iš visų pusių raudonų ir gelsvų kalvų apsuptame lavos paplūdimyje prie El Golfo žvejų kaimelio. Paplūdimys lyg neaukšas kauburėlis skiria ežeriuką nuo akinamai žydros jūros.

Žvelgiant į šį spalvų margumyną, ypač nuo kalvų, vaizdas tarsi dirbtinai paryškintas. Dėl vandenyje ištirpusių sieros junginių ir ežerėlyje tarpstančių augalų ruppia maritima kiekio svyravimo jis kartais virsta geltonu ar salotiniu.

Klikos ežeriuką, pavadintą anksčiau jame besiveisusių, bet išnykusių moliuskų vardu, su vandenynu jungia požeminiai urvai, todėl jo vanduo sūrus. Šis telkinys paskelbtas gamtos rezervatu, maudytis jame draudžiama. Aplink vien dykros ir laukinė gamta. Keliu galima privažiuoti iki El Golfo kaimelio, o iš ten takeliu nužingsniuoti iki ežeriuko.

Restorano kepsniai kepa ant ugnikalnio kaitros.

Požeminiai urvai

Lansarotę garsina du ypatingi požeminiai urvai, kuriuos aplankyti vertėtų kiekvienam – tai Jameos de Agua ir Cueva de los Verdes. Senųjų vietos gyventojų kalba chameos reiškė ertmes žemės paviršiuje, pro kurias galima įsmukti į išsišakojančius urvus. Dėl to jie ir buvo atrasti. Abu gamtos kūrinius, pasitelkęs vaizduotę, sujungęs natūralias erdves su menine vizija, perkūrė jau minėtas menininkas S. Manrique.

Jameos de Agua – tai įlūžusioje vulkano gysloje, trijuose tuščiuose lavos burbuluose, suprojektuota koncertų salė, restoranas ir aplink žaliuojantis tropikų sodas. Šis urvas įrengtas tik nedidelėje 6 km ilgio lavos gyslos dalyje, siekiančioje ir kiek toliau nuo kranto esantį Žaliuoju urvu dar vadinamą Cueva de los Verdes. Į jį galima patekti pro kitą įėjimą. Netoli kranto išsikeroję urvai yra žemiau jūros lygio, į juos pro porėtą vulkaninę uolieną sunkiasi vanduo.

Žvilgsnis į Grasjosos salą.

Kuo didžiuojasi vietiniai

Salos grožybėmis labiau žavisi jos lankytojai nei patys gyventojai. Šiems tai įprasta aplinka, o keliautojams – kai kas nauja. Lansarotės gyventojai džiaugiasi, kad nors ir gausybė turistų, sala mažai keičiasi, išlaiko savitumą ir tradicijas. Turizmas Lansarotės nesugadino, neiškreipė jos vaizdo.

Pasak Lansarotės gyventojų, naujienų saloje mažai, bet tuo ji ir pakeri lankytojus, sužavi juos. Pokyčiai čia nepageidaujami. Salos gyventojai stengiasi išsaugoti Lansarotę tokią, kokia ji yra.

Salą juosia įvairių spalvų - juodi, gelsvi, balti - paplūdimiai.
Įprastas salos restoranėlis.

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"