TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Ledynmečio velniakelis pritaikytas turizmui

2015 06 01 6:00
Taką puošia skulptūrinis darbas. Jūratės Mičiulienės (LŽ) nuotrauka

Šį pavasarį Lietuvoje atidarytas dar vienas įdomus pažintinis takas, kurį patogu aplankyti net ir vasarą lekiant prie jūros. Nuo greitkelio Vilnius-Klaipėda pasukus į Raseinius, pravažiavus Tytuvėnus (čia irgi verta ir yra dėl ko stabtelti), besigrožint Žemaitijos peizažais greitai pasieksite ir Kiaunorius. O Kiaunorių miške rodyklės nuves prie Akmenų rūžos tako, demonstruojančio ledynmečio pėdsakus.

Tytuvėnų regioniniame parke, Užpelkių botaniniame zoologiniame draustinyje atidarytą unikalų gamtine prasme Akmenų rūžos (ruožo) taką papuošė dar ir skulptoriai - iš akmenų sukūrė originalių skulptūrų. Tad keliautojams siūlomas pasivaikščiojimas originaliu taku.

"Eidami 1,3 km ilgio taku lankytojai susipažins, kaip ledynmečiu besitraukiantis ledynas suformavo akmenų ir molio bei smėlio pylimą, kurio paviršiuje sustumta daug įvairaus dydžio riedulių", - pasakojo Tytuvėnų regioninio parko direktorius Vytautas Stonys. Jis tikisi, kad šis naujas objektas pritrauks į parką lankytojų, kurie pirmiausiai atvyksta pamatyti vieno įdomiausių ir didžiausių XVII-XVIII amžiaus Lietuvos sakralinės architektūros pavyzdžių - bernardinų vienuolyno ansamblio.

Ledyno plyšyje

Klampūs šių vietų miškai byloja apie paskutinį ledynmetį. Sraunūs ledyno tirpsmo vandenys paliko ne vieną kūrinį. Pasak geologų, tokie akmenų pylimai, kaip Kiaunorių miške, žymi slūgsojusio ledyno plyšimo vietas ar čia buvusių ledyninių marių kranto linijas. Užpelkių miškuose tokių ruožų yra ne vienas, tačiau šis yra įspūdingiausias ir išraiškingiausias.

Akmenų rūžų atsiradimą mokslininkai aiškina, kaip besitraukiančių ledynų pėdsakus. Ledynai kartu su savim atnešė daug akmenų, žvirgždo ir smėlio (morena). Tirpstant ledynams atsirado plyšiai, į kuriuos sukritusi morena buvo veikiama galingų vandens srautų. Šie srautai išplovė ir nusodino žemyn smulkesnes sąnašas, viršuje liko stambesni rieduliai.

Akmenų rūžai (ruožai), dar vadinami ir velniakeliais, - besitraukiančio ledynmečio liudininkai. Lietuvoje tokių liudininkų nedaug išlikę, nes, jei kur ir buvo, žmonės, anksčiau nežinoję, kad tai unikalus geomorfologinis objektas, akmenis tiesiog išsinešiojo savo reikmėms. Dvi akmenų ruožų atkarpos - Velniakelis (dar vadinama Peleniaus arba Paežerio rūža) ir Akmenų rūža, šalia kurios įrengtas takas turistams, paskelbtos gamtos paveldo objektais.

Kaip pasakojo V. Stonys, vietiniai žmonės seniai žinojo, kad draustinio miškuose guli akmenų ruožai, nuo seno „rūžomis“ vadinami.

Tvardauskis užsakė

Kad nuo seno žmonėms ši neįprasta ilga akmenų sangrūda kėlė susidomėjimą, byloja ir išlikusi legenda. Esą Tytuvėnų dvare gyvenęs šlėkta Tvardauskis pardavė velniams sielą, tačiau už savo sielą velnių paprašė nutiesti akmenų kelią nuo Tytuvėnų iki Pašiaušės dvaro. Velniai, nenorėdami prarasti jo sielos, klusniai vykdė užsakymą - nešė akmenis miškais, paežerėmis, Šimšos pakrante. Kelias sutartu laiku buvo nutiestas. Pagriebė tada velniai Tvardauskį ir jau nešėsi pragaran. Tačiau dvarponis ėmė šauktis Marijos pagalbos. Velniai lyg nuplikyti metė žemėn Tvardauskį. Šis krito, krito, bet užkibo už mėnulio delčios rago ir pakibo. Sakoma, kad žmonės nuo to laiko tą akmenų ruožą ir ėmė vadinti Velniakeliu. O gerai įsižiūrėjus į mėnulį galima išvysti tebekabantį Tvardauskio šešėlį.

Darbavosi ledynmetis

Geologai teigia, kad Lietuvos teritoriją yra pasiekę 4 ledynmečiai. Kiekvienas slinkdamas ir pasitraukdamas paliko savo žymių: dar ir šiandien laukuose matome kadaise iš Švedijos, Suomijos, Estijos, Latvijos ar Baltijos jūros dugno atvilktus akmenis. Ypač reikšmingas Lietuvos reljefo formavimuisi buvo paskutinis ledynmetis, kuris prasidėjo prieš maždaug 100 tūkst. metų ir baigėsi prieš 12 tūkst. metų. Jis paliko dabartinį kraštovaizdį. Akmenų rūža - vienas iš to ledynmečio "darbų".

Šalia pažintinio tako gausu informacinių stendų, pasakojančių apie akmenis. Akmuo toks įprastas ir daug kur matomas daiktas, kad jau retai ir susimąstom, o iš kur jie atsiradę. Žinom, kad ledynmetis iš Skandinavijos atstūmė. Tačiau iš kur Skandinavijoje atsirado? Vienas stendas atsako ir į šį klausimą: Akmuo - tai paslaptingas Žemės gelmių kūrinys. Viskas prasideda Žemės gelmėse: mažytis, vos įžiūrimas kristalas, besivartaliodamas tarp ugninės magmos, verdančių tirpalų ir įkaitusių dujų pradeda augti ir didėti pritraukdamas ir prisijungdamas įvairius junginius iš savo aplinkos. Galop viskas tvirtai susijungia į vientisą darinį - iš chaoso susidaro nepriekaištingai tvarkingas, stulbinamai gražus ir patvarus kūrinys. Taip atsiranda mineralas, o iš kelių mineralų gimsta uoliena, akmuo. Mineralų, kurie sudaro akmenis, gamtoje priskaičiuojama iki 4 tūkst. rūšių. Akmenyse dažniausiai aptinkama 450 rūšių. Kitos - gana retos.

Demonstracinė atkarpa

Akmenų rūžos pažintiniame take akmenys išrinkti iš 55 cm gylio žemių sluoksnio. Iš tikrųjų akmenų yra ir giliau. Šioje demonstracinėje atkarpoje daugiausiai rasta smulkesnių akmenų (iki 10 cm skersmens), stambiausias - 70 cm skersmens. Nuvalius paviršinį sluoksnį demonstruojama 143 akmenys. Kaip nustatė geologai, 62 yra magminiai, 78 metamorfiniai, 3 nuosėdiniai.

Magminės ir metamorfinės uolienos sudaro iki 90 proc. Žemės tūrio. Nuosėdinės uolienos dengia 75 proc. Žemės paviršiaus. Lietuvos teritorijoje dažniausiai vyrauja nuosėdinės uolienos (dolomitas, smiltainis, titnagas). Tad demonstruojami akmenys - Lietuvoje retesnės kilmės. Magminės uolienos susidaro tiesiogiai iš magmos, kylančios iš Žemės gelmių, išsiliejančios per ugnikalnius ir sustingstančių Žemės paviršiuje. Yra rasta apie 300 magminių uolienų rūšių. Nuosėdinės uolienos susidaro Žemės paviršiuje arba vandens telkinių dugne iš sudūlėjusių magminių, metamorfinių ir senesnių nuosėdinių uolienų,

Metamorfinės uolienos - tai dar sykį "perdirbtos" magminės ir nuosėdinės uolienos, kurias keičia įvairūs Žemės plutos judėjimo procesai. Žemės gelmėse dėl didelio slėgio ir aukštos temperatūros magminės ir nuosėdinės uolienos virsta visai kitomis metamorfinėsmis uolienomis, pavyzdžiui, molis - skalūnu, dolomitas ir klintys - marmuru, granitas - gneisu, akmens anglis - grafitu.

Skaldyti, išraižyti, paženklinti

Pažintiniame take yra paliktas vienas pusiau perskeltas akmuo, matyt, bandyta kažką iš jo daryti. Akmenskaldystė - senas amatas, mat žmonės bandę visaip akmenis pritaikyti savo gyvenime (informaciniai stendai primena visus pritaikymo būdus). Beje, akmenims skaldyti buvo naudojami 10-25 kg svorio kūjai, įvairūs pleištai. Akmenskaldžiai naudodavosi ir gamtos jėgomis: padarydavo plyšį, kuriame susikaupęs vanduo žiemą sušaldavo ir praskeldavo akmenį.

Senovės baltų religijoje ir mitologijoje akmenims taip pat tenka svarbus vaidmuo: dauguma buvo laikomi šventais, buvo siejamų su vaisingumu (ant kai kurių ateidavo pasėdėti moterys, norėdamos susilaukti vaikų). Ypatingais buvo laikomi pėduotieji akmenys su įvairių formų įdubimais. Pėdos priskiriamos ir Dievui, ir velniui, ir įvairioms mitinėms būtybėms.

Akmenys būdavo naudojami ir kaip riboženkliai: ant žemės valdų ribas ženklinančių akmenų būdavo iškalami lygiakraščiai kryžiai ar šeimininko simboliai. Aptinkama ir akmenų su iškaltais saulės, mėnulio, kryžiaus ženklais. Pasitaikė ir su daugybe duobučių. Tokie, kaip manoma, galėjo būti senoviniai žvaigždėlapiai.

Pasakojimai apie akmenis

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos iniciatyva ši unikali gamtinė vieta dabar puikiai pritaikyta lankymui. Akmenų rūžos pažintinis takas įrengtas, įgyvendinant Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir valstybės biudžeto lėšomis finansuojamą projektą ,,Saugomų teritorijų tvarkymas (III etapas)". Kaip sakė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pavaduotoja Rūta Baškytė, Akmenų rūžos pažintiniu taku siekiama lankytojams ne tik papasakoti apie ledyno suformuotus akmenų ruožus, tačiau kartu pateikti informaciją apie akmens istorinę, kultūrinę, mitologinę reikšmę. Šalia tako į atokų mišką atvykusiems keliautojams pastatyta didelė pavėsinė su židiniu, vieta laužui.

Pažintiniame take žinomi skulptoriai paliko savo darbų - skulptūrinių kompozicijų ir instaliacijų. Tai kartu ir dar vienas akmenų panaudojimo būdas. Kęstučios Musteikio akmenys su ženklais verčia pamąstyti, ką jie kadaise galėjo reikšti. Kazys Venclovas įkomponavo skulptūrą „Svarelis“, Jonas Gencevičius - kompoziciją „Žemės daiktai", Gintaras Mikolaitis - „Mechanizmus“, Mindaugas Jurėnas - „Mūro eskizą“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"