TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Lenkija jau seniai atsikratė prastų kelių šalies įvaizdžio

2011 06 10 0:00
Vaido Mikaičio nuotrauka

Jei nesinori važiuoti labai toli, Latvija ar Estija jau daug kartų matytos, o Baltarusija ir Karaliaučiaus sritis per sudėtingos, belieka rinktis mūsų didžiąją kaimynę - Lenkiją.

Vasara - puikus metas keliauti automobiliu. Lenkija jau seniai atsikratė prastų kelių ar nesaugios šalies įvaizdžio. Dar prieš gerą dešimtmetį lietuvaičiai, važiuodami į Vakarus, keiksnojo šios valstybės dydį ir stengėsi kuo greičiau ją perlėkti. Dabar viskas pasikeitė. Lenkiją, kaip šalį po kurią įdomu keliauti, atranda vis daugiau tautiečių.

Vieną gegužės mėnesio ilgųjų savaitgalių automobiliu pasivažinėjome po Šiaurės Lenkijos teritoriją, kuri dar prieškariu priklausė Vokietijai ir vadinosi Rytų Prūsija.

Vilko guolis

Vienas įdomesnių lankytinų objektų Šiaurės Lenkijoje yra vadinamasis Vilko guolis - laikinoji Adolfo Hitlerio slapstymosi vieta. Ją rasti nesunku. Prie pat Ketčyno miesto riboženklio yra posūkis į dešinę Gerložo link, paskui dar keli kilometrai ir jūs jau prie gausiai turistų lankomo objekto.

Vilkas - tai partinis Hitlerio slapyvardis, juo fiureris dažnai naudojosi. Gerložo miškai Vilko guolio statybai pasirinkti neatsitiktinai. Teritorijos dislokacijos vieta ir kraštovaizdis (miškai, ežerai, kanalai, pelkės, upės) natūraliai jį saugojo iš rytų. Be to, nuo pagrindinių kelių nutolusį mišką iš trijų pusių supo ežerai.

Karo metais čia buvo pastatyti septyni sunkiojo tipo bunkeriai-saugyklos, kurių sienų storis siekė 8 metrus, o perdangų - iki 10 metrų. Tuo neapsiribota. Teritorijoje dar buvo įrengta daugybė vidutinio dydžio bunkerių, kurių perdangų storis irgi nemažas - 2-3 metrai. Kartais juose apsistodavo Hitleris ir kiti aukšti nacių pareigūnai.

1944 metų liepos 20-ąją Vilko guolyje įvyko paskutinis garsusis pasikėsinimas, pavadintas Valkirija, į Hitlerį. Jis buvo nesėkmingas.

Atvykusiems turistams palikti automobilį gretimoje aikštelėje atsieina nepigiai - apie 40 litų. Kaip vėliau pastebėjau, daug kur Lenkijoje pastatyti mašiną prie lankytinų objektų yra brangu. Įvažiavus iškart apspinta gidai, siūlydami savo paslaugas įvairiomis kalbomis. Ekskursija su gidu pagrindiniu Vilko guolio turistų taku trunka maždaug 1,5 valandos ir kainuoja apie 50 zlotų.

Tačiau mes, manydami užtruksią trumpiau, gido paslaugų atsisakėme ir, sumokėję 12 zlotų, nusipirkome kelionių vadovą lietuvių kalba. Norintiesiems pataupyti šis kelionių vadovas - tikras išsigelbėjimas, nes jame yra visa reikalinga ir labai išsami informacija. Teritorijoje galima nusifotografuoti su kareiviais, apsirengusiais SS uniforma, pasivažinėti kariniais vokiškais motociklais ir įsigyti karo metus primenančių suvenyrų. Tiems, kurie domisi Antruoju pasauliniu karu, Vilko guolis tikrai palieka stiprų įspūdį.

Gdanske šeimininkavo vokiečiai

Iš Hitlerio slaptavietės pasukome į Gdanską, kuris, kaip ir daugelis Europos miestų, per savo istoriją turėjo keletą vardų. Kadaise (kai Gdanskas pateko Prūsijos karalystės valdžion) vokiečiai jį buvo pavadinę Dancigu. Šio miesto istorija šiek tiek primena Klaipėdos istoriją.

Po Pirmojo pasaulinio karo Gdanskui buvo suteiktas laisvojo miesto statusas. Dauguma jo gyventojų buvo vokiečių kilmės, todėl jie visą laiką kėlė klausimą dėl prisijungimo prie Vokietijos. 1933 metais nacių partija tapo dominuojanti miesto valdžioje ir ėmė visiškai šeimininkauti. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Gdanską greitai aneksavo vokiečiai.

Tačiau hitlerinei Vokietijai pralaimint karą, o rusams artėjant prie miesto vokiečiai ėmė masiškai bėgti iš jo. 1945-ųjų sausį Raudonoji armija subombardavo kone visą Gdanską (sugriovė apie 70-80 proc. pastatų).

Pasibaigus karui Rytų Prūsija buvo likviduota, o jos pietinė dalis su Gdansku atiduota Lenkijai. Deportavus vokiečius gyventojų daugumą mieste sudarė lenkai, atvažiavę į Gdanską iš visos šalies, ypač iš buvusios rytinės Lenkijos, kurios teritoriją aneksavo Sovietų Sąjunga.

Atstatytas senamiestis

Per karą beveik visiškai sugriautas miestas buvo sparčiai atstatytas, daug dėmesio skirta jo autentiškam atkūrimui. Tai puikiai pavyko - vaikščiodamas po Gdansko senamiestį nė neįtartum, kad jis neseniai perstatytas.

Vienas gražiausių miesto objektų - virš pastatų iškylantis gotikinio stiliaus masyvas - Šv. Mergelės katedra bazilika. Tai ankstyvosios gotikos kūrinys, pati didžiausia Europoje plytinė katedra, pastatyta 1343-1505 metais. Į 82 metrų aukščio varpų bokšto galeriją veda beveik 400 laiptelių. Užlipus į varpinę galima pasigrožėti puikia miesto panorama.

Nenusileidžia Krokuvai

Verta pasivaikščioti ir karališkuoju keliu, vedančiu Dlugos

gatve pro miesto vartų kompleksą link centrinės miesto turgaus aikštės (Dlugij targ), kurioje išsidėstę Renesanso stiliaus pastatai ir žymūs paminklai. Vienas tokių - rotušė. Šiuo metu joje įsikūręs Gdansko istorijos muziejus. Ilgajame turguje esantis XVIII amžiaus Neptūno fontanas yra miesto ir jungties su jūra simbolis, gražiausia šio turgaus puošmena.

Žalieji miesto vatai buvo skirti atvykstantiems, Gdanską vizituojantiems monarchams. Tačiau savo reprezentacinę funkciją jiems teko atlikti tik kartą - 1646 metais, kai mieste, keliaudama iš Prancūzijos į savo vestuves su Vladislavu IV, viešėjo Marija Liudvika Gonsaga.

Gdanskas paliko jaukaus ir gyvo miesto įspūdį. Buvome maloniai nustebinti. Mano manymu, savo šarmingumu miestas nė kiek nenusileidžia senajai Lenkijos sostinei Krokuvai, o kai kuriais atžvilgiais net pranoksta ją.

Beje, 1980 metais Gdanske buvo įkurta nepriklausoma profesinė sąjunga "Solidarumas", išjudinusi socialistinio valdymo režimo pamatus. Iš šio miesto kilęs "Solidarumo" lyderis Lechas Walęsa 1990-aisiais tapo pirmuoju nekomunistinės Lenkijos prezidentu. Gdanske yra gimęs ir garsus vokiečių fizikas Gabrielis Farenheitas.

Olivoje - ilgiausia bažnyčia

Iš Gdansko važiuojant į Sopotą verta stabtelėti tyliame gražiame Gdansko miesto rajone Olivoje. Šią jaukią vietovę išskiria parkas, kurį sudaro prancūziško stiliaus sodas ir angliško stiliaus parkas. Čia galima grožėtis Jozefo Kraszewskio aprašyta alėja ir 1920 metais įrengtu alpinariumu, oranžerija, grotomis bei kaskadomis. Vaikštinėdami tarp senų aukštų medžių, retai sutinkamų augalų atsidursite prie Olivos katedros. Ji pastatyta XIII amžiuje kaip viena iš cistersų šventyklų. Ši gotikinė bažnyčia yra ilgiausia Lenkijoje. 107 metrų ilgio katedros puošmena - garsūs rokoko stiliaus vargonai. Instrumentas skleidžia nepaprastus garsus, o juos dar atkartoja aidas. Vargonų išskirtinumą pabrėžia judančios dekoracijos - žvaigždės, angelų dūdelės ir varpeliai, kurie atgyja grojant.

Sukrečiantis Štuthofas

Svarbus turistinis objektas Šiaurės Lenkijoje - buvusi Štuthofo koncentracijos stovykla, esanti Štutovo kaime prie Baltijos jūros (apie 40 km į rytus nuo Gdansko).

1939 metų rugpjūtį, prieš pat karą, naciai Štuthofe įkūrė koncentracijos stovyklą Gdansko lenkams. Jau antrą karo dieną joje atsidūrė pirmieji kaliniai - 150 lenkų iš Gdansko. Nuo tada prasidėjo tragiška koncentracijos stovyklos istorija. Iš pradžių ten kalėjo tik lenkai, tačiau nuo 1942-ųjų Štuthofas tapo tarptautine koncentracijos stovykla, o dar po dvejų metų - projekto "Paskutinis žydų problemos sprendimas" dalimi ir masinių žudynių vieta.

Per penkerius gyvavimo metus maža koncentracijos stovykla, pradžioje apėmusi tik 12 ha plotą ir turėjusi 3500 kalinių, 1944-aisiais išsiplėtė iki 120 hektarų. Tuomet joje jau tilpo 57 tūkst. kalinių. Iš viso Štuthofe buvo kalinama 110 tūkst. įvairių tautybių vyrų, moterų ir vaikų - lenkų, žydų, rusų, ukrainiečių, baltarusių, lietuvių, latvių, estų, čekų, slovakų, suomių, norvegų ir kitų. Šie prastai maitinami žmonės dirbo sunkų fizinį darbą, gyveno antisanitarinėmis sąlygomis, kentė fizinį ir psichologinį smurtą, buvo kankinami ir masiškai žudomi dujų kamerose.

1945 metų gegužės 9-ąją Štuthofą išlaisvino sovietų kariuomenė.

Buvo ir lietuvių barakas

Prie Štuthofo muziejaus vartų - buvusio koncentracijos stovyklos vado ir ją saugojusių šunų namai. Įėjus į muziejaus teritoriją kairėje pusėje matyti naujuosius barakus žymintys paminklai. Deja, dabar iš tų pastatų likę tik pamatai. Vienas jų buvo vadinamas lietuvių baraku. Jame kalėjo ir rašytojas Balys Sruoga, Štuthofo gyvenimą aprašęs "Dievų miške".

Stovyklos teritorijoje yra ir išlikusių autentiškų kalinių barakų, valgykla, bausmės, moterų barakai. Į vienus galima užeiti, į kitus - tik pažiūrėti pro langą, tačiau to užtenka, kad galėtum įsivaizduoti, kas čia vyko ir kaip jautėsi žmonės.

Daugiausia turistų dėmesio sulaukia autentiškas dujų kameros pastatėlis ir krematoriumas, kuriame buvo deginami dujomis nunuodyti kaliniai.

Kryžiuočių ordino sostinėje

Į Malborką vykome Lenkijoje prasidėjus gegužės šventėms. Į akis krito nesuskaičiuojama daugybė Lenkijos tautinių vėliavų. Jos buvo iškabintos visur - ant gyvenamųjų namų, ant stulpų, ant medžių. Ir ne vien mieste, bet ir užmiestyje, greitkeliuose. Susidarė įspūdis, kad lenkai labai mėgsta savo vėliavą, didžiuojasi ja ir kabina esant menkiausiai progai.

XIII amžiuje Malborką įkūrė Kryžiuočių ordinas ir pavadino Marienburgu. Tai - buvusi šio ordino sostinė. Iš Varšuvos Malborkas pasiekiamas per 3 valandas, o iš Gdansko - per 45 minutes.

Tai ramus turistinis miestelis, tačiau jo pilis visame pasaulyje garsėja kaip viena didžiausių viduramžių Europos pilių. Malborko istorija prasidėjo XIII amžiuje, kai tuo metu vienos stipriausių Vidurio Europos kariuomenių - Kryžiuočių ordino - magistras Zygfrydas fon Feuchtvangenas nusprendė perkelti ordino sostinę į Malborką. Tam tikslui jis pastatė didžiausią Europoje plytinę gotikinę tvirtovę, kurioje ir viešpatavo. Šioje pilyje buvo kalinamas ir Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis (jam pavyko iš čia pabėgti).

Kol kraštas priklausė Vokietijai, vokiečiai visą laiką rūpinosi pilimi, kaip savo šalies istoriniu palikimu. Atėjus į valdžią naciams pagrindiniame jos bokšte buvo iškelta Trečiojo reicho vėliava ir pilis tapo aukštų nacių pareigūnų viešėjimo vieta.

Pasibaigus karui pilies kontrolę vėl perėmė lenkai ir 1961 metais atidarė joje muziejų. Saloje stovinti pilis iš tolo vilioja savo bokštais. Bilietas į jos muziejų kainuoja 39 zlotus. Automobilio stovėjimo kaina šalia pilies tilto nemaža, bet galima pavažiuoti toliau į miestelį ir pastatyti jį kur nors nemokamai.

Savo suplanavimu pilis šiek tiek primena Trakų pilį, tik yra gerokai didesnė. Paviršutiniškai pasidairyti po šią milžinišką tvirtovę pakaks keturių valandų. Norintieji išsamiau patyrinėti pilį turėtų skirti tam daugiau laiko. Ekspozicijų tikrai gausu. Be nuolatinių, būna dar ir laikinos, skirtos įvairioms šventėms.

Tvirtovėje - daugybė pastatų

Šv. Marijos bažnyčia mažiausiai rekonstruota iš visų pilies pastatų. Dauguma interjero detalių yra absoliučiai autentiškos - iš kryžiuočių ir vėlesnių laikų vokiečių jėzuitų valdymo laikotarpio.

Ordino magistro salėje galima susipažinti su pagrindinėmis šios organizacijos vadovų gyvenimo ir darbo subtilybėmis, ordino valdymu.

Kryžiuočių ginkluotės ekspozicija rodo, kaip pilies gyvavimo laikais keitėsi jos šeimininkų ginklai.

Aukštutinės pilies valdybos namai - pati svarbiausia patalpa, skirta aukščiausio lygio pasitarimams, svečiams priimti. Čia buvo renkama aukščiausia Kryžiuočių ordino valdžia.

Virtuvė - retas dalykas pilių muziejuose. Malborko pilyje jų buvo kelios, tačiau lankytojams atverta tik viena - aukštutinės pilies virtuvė. Čia kiek galima labiau atkurta tų laikų atmosfera.

Galima pasižvalgyti ir po ordino valdovų miegamuosius, pamatyti, kaip veikė viduramžių pilies šildymo sistemos. Įdomu pasivaikščioti ir po vienuolių bei riterių kapines, kurios, kaip buvo įprasta viduramžiais, įkurtos pilies sode.

Sumokėjus papildomus 8 zlotus galima pakilti į pagrindinį Malborko pilies bokštą, iš kurio atsiveria nuostabi apylinkių panorama.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"