TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Lietuviškoms viršukalnėms Pamyre – 50 metų

2014 12 12 6:00
Tarp debesų ieškant Lietuvos vardo vertos viršūnės. Romualdo Augūno nuotraukos

Dešimties lietuvių alpinistų grupė 1964 metais į Pamyro kalnus išvyko ieškoti bevardės, aukštesnės nei 6000 metrų viršūnės. "Labai norėjome ją pavadinti "Lietuva", nes latviai ir estai savo šalių vardus jau buvo suteikę snieguotoms Pamyro viršukalnėms", - pasakojo vienas pirmųjų Lietuvos alpinistų Romualdas Kęstutis Augūnas.

Tų metų ekspediciją primena sostinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio namuose šiuo metu surengta R. K. Augūno fotografijų paroda. Alpinistas išsaugojęs net tų metų "Sporto" laikraštyje spausdintą žygio dienoraštį "Uolomis į Lietuvą".

Pakeliui - M. K. Čiurlionis

Ieškant Lietuvos vardui vertos viršūnės du alpinistų grupės muzikai - pianistas Aleksandras Jurgelionis ir muzikologas Juozas Antanavičius (abu ką tik buvo baigę tuometę konservatoriją) - pasiūlė kokią nors vieną šiek tiek žemesnę pavadinti ir M. K. Čiurlionio vardu, o jei pavyks, tai dar ir Kristijono Donelaičio, mat tais metais buvo minimos jo 250-osios gimimo metinės. Pirmiausia alpinistai įkopė į 5794 metrų aukščio viršukalnę. "Kadangi Lietuvos vardui ieškojome aukštesnės, tai pirmąją pavadinome M. K. Čiurlionio vardu. Beje, į ją įkopti nėra labai sudėtinga (ji priskiriama antrai iš penkių sudėtingumo kategorijų), ją įveikti gali ir alpinistinių įgūdžių neturintys keliautojai. Į šią viršūnę dažnai ekspedicijas veda nenuilstamas keliautojas Algimantas Jucevičius, praėjusią vasarą ten taip pat apsilankė 57 žmonių grupė", - teigė R. K. Augūnas.

Kaip per parodos atidarymą sakė M. K. Čiurlionio namų direktorius Rokas Zubovas, jo prosenelis M. K. Čiurlionis taip pat yra buvęs Kaukaze, Kryme, savo broliui Povilui iš ten rašė: "Pameni, kaip mes kalbėjomės apie kalnus, sakėm, kad ten turi būti labai gražu. Tai žinok, čia dešimt kartų gražiau." Pasak pianisto R. Zubovo, kalnai net pakeitė prosenelio kūrybą, - ji skambėjo veržliau ir didingiau.

Aukštesnis už Elbrusą

Iki 2000 metrų aukštyje esančio kišlako alpinistai atvyko sunkvežimiu, o iš ten iki bazinės stovyklos 4200 metrų aukštyje daiktus (palapines, dujų balionus maistui gaminti ir kt.) gabenosi asiliukais. "Tada, prisimenu, vieno asiliuko paslaugos kainavo 3-5 rublius, dabar, kaip pasakojo iš ekspedicijos grįžusieji šią vasarą, prašoma 150 dolerių", - sakė R. K. Augūnas.

Toje pačioje kalnų keteroje, perėję pavojingu supustyto sniego karnizu, tada lietuviai aptiko ir kitą bevardę 5839 metrų aukščio viršūnę. Jai suteikė K. Donelaičio vardą. Beje, ji aukštesnė už aukščiausiu Europos kalnu vadinamą Kaukazo Elbrusą (5642 metrai). Pamyras - Centrinės Azijos aukštikalnių sistema.

"Dabar, mačiau, mūsų įveiktų viršukalnių aukščiai nurodomi šiek tiek kitokie, nei mes tuo metu buvome pagal slėgį išmatavę aviaciniu aukščiamačiu. Vieni "paaugo", kiti "sumažėjo", o gal dabar tiksliau išmatuoti, nežinau, tačiau mes visada nurodome tą aukštį, kurį kadaise fiksavome", - aiškino R. K. Augūnas.

Pašnekovas niekuomet nesiskyrė su fotoaparatu, ant kaklo jų būdavo pasikabinęs bent du, kalnuose fiksuodavo gražiausias bendrakeleivių akimirkas. Kaip prisipažino, ši ekspedicija į bevardes viršukalnes per jo alpinistinę biografiją bene labiausiai įsiminė.

Atsarga karinėms divizijoms

"Vykdami į Pamyrą jau buvome prityrę alpinistai, kitaip niekas nebūtų leidęs kopti į šešių kilometrų aukščio kalnus. Negalėjai eiti į aukštesnės kategorijos žygius, jei neįveikei žemesnės", - aiškino jis. Apskritai alpinizmas tuo metu buvo griežtai prižiūrimas, jam skiriama nemažai pinigų. Respublikų alpinistai gaudavo kelialapius vykti į Pamyro, Kaukazo, Tian Šanio alpinistų stovyklas. "Iš viso Sovietų Sąjungoje jų buvo 22. Ten dirbantys instruktoriai patikrindavo pasirengimo lygį, inventorių, rengdavo treniruotes. Dėmesys alpinizmui buvo skiriamas dėl to, kad iš alpinistų prireikus buvo tikimasi sukurti karines divizijas. Po karčios patirties per Antrąjį pasaulinį karą, kai vokiečiai lengvai užėmė Kaukazą, alpinistai, šalia kalnuose specialiai rengiamų kariškių, buvo įrašyti į karinę įskaitą kaip papildoma atsarga", - pasakojo R. K. Augūnas.

Uolomis - į "Lietuvą"

Ieškodami viršūnės Lietuvos vardui alpinistai įkopė į 6220 metrų aukštį. Džiaugėsi, kad viršukalnę galės pavadinti "Lietuva". "Tačiau pamatėme akmenų piramidę ir ženklinimą, kad kažkieno prieš mus jau būta. Pasirodo, Leningrado politechnikos instituto alpinistai tą viršūnę jau buvo pavadinę savo aukštosios mokyklos vardu, - prisiminė pašnekovas. - Nusiminę abejojome, ar spėsime rasti naują bevardę. Tačiau per tą pačią ekspediciją tame pačiame regione, kur jau buvo "M. K. Čiurlionis" ir "K. Donelaitis", iš bazinės stovyklos gana stačiomis uolomis pakilome į 6080 metrų aukštį. Tą viršūnę ir pavadinome "Lietuva". Be to, pats jos viršus labai priminė Gedimino pilies bokštą", - tikino R. K. Augūnas.

Pagal alpinistų taisykles, pirmieji įkopusieji į bevardę viršūnę turi teisę ją pavadinti kaip nori. Paskui alpinizmo federacijai teikiama ataskaita, maršruto aprašymas, nuotraukos, tad kitiems kelias būna jau pramintas. Vėliau kopiantieji ankstesnės grupės raštelį parneša žemyn kaip įrodymą, jog tikslą pasiekė, o ten parašo savąjį.

Kopimas į "Lietuvą" buvo aukščiausios, penktosios, sudėtingumo kategorijos. Pagal savisaugos taisykles, visi dešimt alpinistų iš karto nežinomu maršrutu nėjo, o pasidalijo į dvi grupes. Iš pradžių patraukė penkiese, kiti penki laukė, kad prireikus galėtų gelbėti. Paskui pasikeitė. Tada nebuvo mobiliųjų telefonų, alpinistai ištikus nelaimei neturėjo galimybių išsikviesti sraigtasparnį, todėl pagalbos galėjo tikėtis tik iš saviškių, iš bazinės stovyklos. "Su jais ryšį palaikėme gana dideliais japoniškais, į radijo stoteles panašiais aparatais. Be to, jei pagal laiko skaičiavimus pirmieji laiku negrįžta, budintieji žino, kad reikia eiti gelbėti, - pasakojo pašnekovas. - Mes tuomet kaskart girdėdavome, kad Alpėse žūsta daug alpinistų. O taip ir dabar yra todėl, kad ten kopia, kas kur nori, jokios kontrolės nėra."

Alpinistams tą vasarą pasisekė, orai per 30 dienų ekspediciją buvo gana geri. Nors naktimis kalnuose buvo ir minusinė temperatūra, tačiau dienomis švietė saulė. "Iš tikrųjų kopti į kalnus visada geriau kuo anksčiau, kokią penktą valandą ryto, kol dar saulė neatšildo sniego ir nepradeda byrėti akmenys, - pasakojo R. K. Augūnas. - Jie švilpia dideliu greičiu, kaip kulkos, įsismaginęs ir kiaušinio dydžio gali užmušti žmogų. Beje, taip nuo krintančio akmens 1989 metais Kaukaze žuvo garsus Lietuvos alpinistas Algis Gudelis. Eidamas į kalnus visada žinai, kad gali nutikti nelaimė, tačiau niekada nemanai, kad taip gali nutikti būtent tau."

"Švyturio" cenzūra

1964 metais spaudoje mirgėjo antraštės: "Pamyre - lietuviškos viršūnės." Tada dar pirmuosius žingsnius žengiantys Lietuvos alpinistai pirmą kartą perkopė 6 km aukštį. Alpinizmas tarp studijuojančio ar ką tik mokslus baigusio jaunimo populiarėjo. "Prisimenu, vėliau buvome sugundę ir į kalnus išvežę Rimantą Dichavičių, Laimoną Tapiną. Išmoko visų alpinistų mazgų, kabarojosi uolomis ir sniegu, gavo alpinistų ženkliukus", - teigė pašnekovas.

Kaip tvirtina vienu metu Lietuvos alpinistams vadovavęs R. K. Augūnas, Baltijos šalių alpinistai kalnų stovyklose buvo mėgstami, nes jie buvo drausmingi, atvykdavo gerai pasiruošę. "Tačiau norėdami gauti geresnių kelialapių, kuriuos skirstydavo Maskva, be kyšių neišsiversdavo. Susimesdavome, nupirkdavome tada deficitinių televizorių "Šilelis" ar Varėnoje gaminamų pūkinių antklodžių. Ne kartą vežiau", - pasakojo R. K. Augūnas. Jo teigimu, niekas necenzūravo, kokiais vardais norima pavadinti bevardę viršūnę. "Jei pirmas įkopei, tai vadink kaip nori, - teigė. - Tačiau prisimenu, kai grįžęs iš kalnų parašiau reportažą į "Švyturio" žurnalą, vyriausiasis redaktorius mūsų viršūnę "perkrikštijo" į "Tarybų Lietuva", nors Maskvos spauda rašė, kad lietuviai Pamyro viršūnei davė vardą "Litva".

Traukė romantika

Lietuvos alpinizmo pradininku laikomas Gediminas Akstinas. Kaip prisimena R. K. Augūnas, jis 1956 metais su bendraminčiais įkūrė alpinizmo sekciją Kaune, vėliau Vilniuje. Daugelį uždegė įdomiais pasakojimais. "G. Akstinas tada jau buvo patyręs alpinistas. Pamatęs skelbimą, kad renkama ekspedicijos grupė į Kaukazą, nuėjau. Ir būsimą žmoną atsivedžiau. Kalnai mus traukė romantika. Jos anksčiau bandžiau ieškoti jūroje, tačiau į jūrininkų mokyklą neįstojau, - prisipažino pašnekovas. - Kurso draugai juokėsi, netikėjo, kad važiuosime į Kaukazą. O mes išvykome ir per pirmą kelionę į kalnus įkopėme į aukščiausią Europos kalną - Elbrusą."

Tremtinių vaikui G. Akstinui į Lietuvą iš pradžių neleido grįžti, tad jis iš Sibiro su rygiečiu Alimu Romanovu atvyko į tuometį Leningradą, studijavo Kūno kultūros institute. Negalėdamas grįžti atostogų į gimtinę, vasarą G. Akstinas kaskart traukė į Kaukazą, tapo žymiu Sovietų Sąjungos alpinistu. 1952 metais jis su Aleksandru Šteinu pirmieji įkopė į Elbrusą.

"G. Akstinui nedaug trūko iki sporto meistro vardo, tačiau 1959 metais kopdamas į Kaukazo Dychtau viršūnę (5204 metrai) kartu su kitais Lietuvos alpinistais - Vytautu Vosyliumi ir Feliksu Mieliausku žuvo po sniego lavina, - pasakojo R. K. Augūnas. - Apie tai sužinojęs jo draugas A. Romanovas tais pačiais metais organizavo kirgizų alpinistų ekspediciją, pakvietė dar tris lietuvius ir Tian Šanyje įkopę į 4250 metrų bevardę viršūnę pavadino ją G. Akstino vardu.

Praėjus dešimčiai metų po G. Akstino žūties, 1969 metais, apie penkiasdešimt Lietuvos alpinistų išvyko į Tian Šanio kalnus Kirgizijoje. "Kas norėjo, kopė į G. Akstino viršūnę. Kelias nėra labai sudėtingas, ir iki šiol lietuvių ji labiausiai lankoma. Mūsų grupelė tada turėjo tikslą rasti bevardę ir pavadinti "Žalgiriu". Pavyko. Nuo jos nufotografavau kitą bevardę, o po dešimties metų, 1979-aisiais, įkopėme į ją ir pavadinome Nemuno vardu. Vėliau kiti alpinistai atrastoms viršūnėms davė Vilniaus universiteto, Martyno Mažvydo, Lietuvos tūkstantmečio vardus. Tad dabar Tian Šanyje jau visa ketera lietuviškų vardų", - pabrėžė R. K. Augūnas. Jo biografijoje - penkios lietuviškais vardais pavadintos viršukalnės.

Lietuvos alpinistus ir dabar traukia tolimos lietuviškos viršūnės. Tačiau Pamyre netoli pasienis su Pakistanu, Afganistanu, jei tik kokie neramumai, neleidžiama į regioną įvažiuoti. "Bet A. Jucevičių ten jau pažįsta, jam lengviau leidimus duoda. Kaip girdėjau, jei bus norinčiųjų, ir kitą vasarą lydės grupę", - sakė R. K. Augūnas.

***

1964 metų ekspedicijos į lietuviškas viršūnes dalyviai: Juozas Antanavičius, Romualdas Kęstutis Augūnas, Boleslovas Binkauskas, Aleksandras Jurgelionis, Juozas Algimantas Krikštopaitis, Augustas Kubilius, Stasys Miglinas, Kazimieras Monstvilas, Jaroslavas Okulič-Kazarinas, Vilius Šaduikis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"