TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Lietuviškus bonsus augina Kamanų pelkė

2011 09 30 0:00

Jei nematėte tundros, toli važiuoti nebūtina. Ją rasite šiaurės Lietuvos didžiojoje Kamanų pelkėje. Anuometės melioracijos žaizdas joje vis dar gydo gamtininkai, taip pat bebrai ir laukinės kalijos, tačiau nežinodamas per rudeniškas spalvas to net nepastebėtum.

Kadangi į rezervatų gyvenimą žmogus kištis negali, viską reguliuoja natūrali atranka ir natūralūs gamtos procesai, - pažintis su unikaliu kampeliu ribojama. Pasižvalgyti po pelkę galima tik vaikštant specialiai nutiestu pažintiniu taku, kuris vingiuoja daugiau nei tris kilometrus. Kad lankytojai nesijaustų nuskriausti, esą nuo jų slepiamas pelkės grožis, Kamanų valstybinio rezervato lankytojų centre ką tik atidarytoje naujoje modernioje ekspozicijoje siūloma susipažinti su išsamesne informacija. Smalsuoliams primenama, jog žmonės jau ir taip užvaldė visą gamtą, beveik nepalikdami ramybės žvėrims, paukščiams ir augalams, tad nieko tokio, kad čia tenka tenkintis 3,6 kilometro takeliu. Iš tiesų to pakanka, kad įsitikintume gamtos išmone išbarstyti tiek derančių spalvų, stulbinamu augalų gebėjimu prisitaikyti prie gana neįprastų sąlygų. Be to, gamta priverstinai čia kuria lietuviškus bonsus - per šimtą metų pušelės pasistiebia vos metrą ar kiek daugiau.

Angis džinsų neprakąs

Į pelkę lydinti Kamanų valstybinio rezervato vyriausioji ekologė Aušra Urbonienė apsiavė ilgaaulius guminius batus, kad apsisaugotų nuo angių, vienintelių Lietuvoje gyvenančių nuodingųjų gyvačių. "Esu patyrusi su jomis nuotykių, o kadangi taku einu pirma, tai geriau pasisaugoti, - sakė ji. - Kartą, žiūriu, ant tako kažkoks pagaliukas guli. Paėmiau, norėdama jį numesti, o jis ėmė ir susilenkė pusiau. Tik tada supratau, kad tai angis."

Pasak gamtininkės, ši gyvatė niekada nekanda be priežasties, nebent išgąsdinta, ypač jeigu ant jos netyčia užminama. "Guminių batų tikrai neprakąs, džinsų - irgi. Jos dantys nedideli", - tikino A.Urbonienė.

Gelbėtojai bebrai

Sunku patikėti, kad kadaise melioratoriai kėsinosi į 3935 hektarų ploto pelkę, kur auga ne tik spanguolės, bet ir sirpsta Lietuvoje retos, dažniausiai sutinkamos Skandinavijoje, tekšės. Šių uogų daugiau Lietuvoje beveik niekur neįmanoma pamatyti, nebent ant skandinaviškų ar estiškų jogurtų indelių (krūmelio forma kaip braškės, o uoga - kaip oranžinė avietė). Tad jau vien tekšė išduoda, kad čia - Lietuvos šiaurinis pakraštys, lietuviška tundra.

Melioratoriai buvo užsimoję ir į kiminų apsuptus, vasarą lelijų žiedais apsipylusius ežerokšnius, kur pulkai gervių, ančių, laukinių žąsų gagena. Dėl keliolikos hektarų dirbamos žemės (o jos kitur dirvonuoja dar ne tiek) norėta sunaikinti tokį unikalų kampelį.

Užmojai, pasirodo, buvę grėsmingi - nusausinti pelkę. Mat aplinkinių kaimų žmonės skųsdavosi, kad jų rūsius ar bulvių laukus vanduo semia. Melioratoriai darbavosi iki 1979 metų, liovėsi tik tuomet, kai vietoj botaninio draustinio buvo įkurtas valstybinis gamtinis rezervatas. Tačiau iki to laiko Kamanų plotus spėjo tankiai išraižyti dirbtinių kanalų ir griovių.

"Daugelis klaidingai mano, kad rezervatas išstūmė vietos gyventojus. Netiesa. Žmonės iš čia išsikraustė nespėjus įgyvendinti melioracijos užmojų. Kai rezervatas buvo įsteigtas, čia jau nebuvo nė vieno vietinio gyventojo", - sakė A.Urbonienė.

Rezervato gamtininkai iki šiol čia gydo melioracijos žaizdas - bando užkimšti iškastus ir pagrindinį didįjį pelkės senežerį sausinančius kanalus. Pasak ekologės, net ežeras ėmė pats gydytis. "Kanalai apauga pelkiniais žinginiais (jų žiedai primena baltus kalijų žiedus, tik gerokai mažesni). Šių augalų šaknys taip susipina, sukimba tarpusavyje, kad kanalais iš ežero vanduo jau ne taip išteka, - pasakojo ji. - Be to, mums daug padeda ir bebrai. Jie renčia tvirtas užtvankas, o šios sulaiko iš pelkės išbėgantį vandenį."

Džiugu, kad nors čia bebrais niekas nesiskundžia. Daro jie, ką nori. Pagal rezervato įstatymus, žmogus į jų veiklą negali kištis. Bebrai Lietuvoje globojami nuo seno, pavyzdžiui, Antrajame Statute (1566 m.) už neteisėtą bebro sumedžiojimą grėsė tokia bauda, kiek tuo metu kainavo arklys. Po dvidešimties metų bauda buvo padvigubinta.

Kamanų svečiai gali pasigrožėti bebrų dantų aštrumu, mokėjimu įvairiais būdais smailinti rąstus - netoli apžvalgos tako iš bebrų nudrožtos medienos pastatyta pavėsinė.

Slepiasi nuo medžiotojų

Rezervato ramybė - tikras išsigelbėjimas žvėrims. Kaip pasakojo rezervato direktorius Darius Triaušys, kai aplinkiniuose miškuose prasideda medžioklės sezonas, žvėrys tarsi nujausdami, kur jiems saugu, sulekia į rezervatą. "Čia jie randa užuovėją nuo visų pavojų. Tada jaučiamės tarsi zoologijos sode. Vienais metais matėme labai daug šernų, net taku eidamas galėjai jų išvysti", - pasakojo pašnekovas.

12 tūkstančių metų senumo Kamanos, pasak D.Triaušio, primena tas pelkes, kurios plyti šiauriau Lietuvos - Latvijoje, Estijoje, Suomijoje. "Čepkeliai - smėlyninių kopų, Kamanos - molingų lygumų pelkė. Be to, Kamanų dugno reljefas banguotas, atsiranda daug pavojingų akivarų. Jei koks gyvūnas ir prasmenga, tai jo jau nerasi - durpių sluoksnis siekia 7 metrus", - aiškino rezervato direktorius.

Ekologės A.Urbonienės teigimu, ypač pavojinga po Kamanas lakstyti kanopiniams gyvūnams, nes jie greitai gali įklimpti. "Briedžiams, elniams, stirnoms - pražūtis. Vilkai, lūšys čia šuoliuoja puikiai, juos letenos laiko. Praėjusių metų surašymo duomenimis, Kamanų rezervate gyvena dešimt vilkų ir viena lūšis. Žiemą vienas fotografas pagal pėdsakus nustatė, kad vilkas ir lūšis "besišnekučiuodami" kažkur traukė per pelkę, - pasakojo A.Urbonienė. - Jiems čia maisto rasti nesunku. Greitai paveja stirną ar briedį. Ne kartą esame radę tokios puotos likučių. Jei kartais įsmigtumėte, geriausia bandyti išropoti keturiomis."

Vien toks pavojingas liulantis samanų ir spanguolynų kilimas, regis, turėtų atbaidyti nelegalius lankytojus (svečiuotis galima tik lydimiems rezervato darbuotojo). Tačiau rizikuojančiųjų, pasirodo, būdavo, ypač prisirpus spanguolėms. Pasitaiko ir dabar, tik rečiau.

Spanguolės - tik paukščiams

Kaip pasakojo A.Urbonienė, kai anksčiau bauda už nelegalų lankymąsi rezervato teritorijoje buvo 25 litai, daugelis spanguoliautojų iš anksto turėdavo tokią sumą kišenėje. Susimokėdavo ir pernelyg nesukdavo galvos, mat uogų norėjosi. "Dabar, kai gresia jau 300 litų bauda, tapo ramiau, - pasakojo ji. - Jei žmonės uogautų kultūringai, tikrai būtų negaila įsileisti, pavyzdžiui, leidimais reguliuojant jų skaičių. Tačiau spanguoles nušukuodavo su visais uogienojais, ištrypdavo, todėl nusprendėme drausti uogauti."

Kamanų rezervate skirtingai nei Čepkeliuose, net vietos gyventojams neišduodami leidimai spanguoliauti. "Uogų netrūksta gretimos Latvijos pelkėse. Be to, mes esame turtingas kraštas, mūsų žemės derlingos, tad žmonės nesiveržia uždarbiauti uogaudami, - sakė D.Triaušys. - Uogos lieka rezervato paukščiams. Pavasarį matome, kad beveik viskas būna suvartota - pačiupinėji, o vidus tuščias. Paukščiukai moka gražiai išsiurbti uogą. Kadangi čia įvairių paukščių labai daug, be to, spanguoles mėgsta ir žvėrys, jos visiems tikras išsigelbėjimas. Juk uogos išsilaiko iki pat gegužės, kai jau vėl pradeda žydėti."

Spanguoles mėgsta tetervinai, gervės, dirviniai sėjikai - reti, į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti paukšteliai, perintys ant žemės, tad rezervate jiems irgi saugu.

Pelkių kempinės

Medžiai pelkėje ir aplink ją niekuo neypatingi, tos pačios rūšys kaip ir Lietuvos miškuose, tik pelkėje labai lėtai auga. Labiausiai prie tokių sąlygų prisitaikiusios pušys. Kaip japonai kankindami medžius sukuria bonsus, taip čia pelkė juos kuria natūraliai. Ekologė parodė susirangiusią nė metro nesiekiančią 150 metų pušaitę. Zondu buvo skenuotas jos kamienas ir per didinamąjį stiklą skaičiuotos metų rievės.

Bene įdomiausios pelkėje augančios samanos - kiminai. Tos pačios, kurias nuo seno įprasta statant medinius namus dėti tarp rąstų. "Kiminai pelkėje sudarę ištisinį kilimą ir viską čia reguliuoja, - teigė ekologė. - Jei koks augalėlis per metus nespėja pasistiebti daugiau kaip 5 centimetrų, jį pasiglemžia kiminai - tiek jie kasmet paauga."

Šios samanos turi unikalią savybę - tuščiavidurėmis ląstelėmis gali sugerti 30 kartų daugiau drėgmės nei pačios sveria, tad pelnytai vadinamos pelkės kempine. Be to, neturėdami šaknų kiminai visu "kūnu" iš aplinkos siurbia ne tik vandenį, bet ir visas maistingąsias medžiagas, nepalikdami kitiems augalams. Todėl jie čia tokie ir skurdūs.

Mumijų pasaulis

Mokslininkai apskaičiavo, kad per metus pelkėje susiformuoja tik vienas milimetras durpių sluoksnio - tiek apyra apatinės kimino dalies. Tad nesunkiai galima apskaičiuoti, kad po metru durpių - tūkstančio metų senumo radiniai. Tai tikri lobynai. "Galima sužinoti, kas čia augo ir gyveno prieš tūkstantį metų, - pasakojo ekologė. - Ir žiedadulkės, ir vabalėliai rūgščioje durpėje, kurioje nėra deguonies, nesupūva, o tik užsikonservuoja. Durpynuose gausu neapirusių kūnų - puikiai išsilaikiusių mumijų."

Senežeryje ištirpo ledynai

Didžiausias Kamanų senežeris plyti net 6 hektarų plote. "Rudenį čia vakarop tupia migruojančios žąsys. Būna, kad jų beveik pilnas ežeras, vienu metu tiek prisirinko, kad naujoms leistis jau nebuvo vietos. Mes stovėjome už keliolikos metrų ant pažintinio tako, o visas ežeras klegėjo. Nuostabus vaizdas", - pasakojo D.Triaušys.

Šis ežeras - pats seniausias pelkėje, jis mena ledynmetį. Kiti 120 mažų ežerokšnių Kamanose atsirado gerokai vėliau.

Kadangi senežerio dugnas neturi tvirto grunto, gylis neprognozuojamas. Paprastai vanduo siekia apie 3 metrus, tačiau dar ir į durpes galima įklimpti tiek pat. "Toks gylis gali būti jau ir prie pat kranto, kadangi krantai apipelkėję", - sustojus už keliolikos metrų nuo ežero pasakojo ekologė. Lankytojams tai išgirdus nekilo noras žengti nuo apžvalgos tako. Paslaptingas gamtos grožis gali sutramdyti bet kurį smalsuolį.

Durpyno ežere vanduo rūgštus, tad čia prisitaikiusios gyventi tik dviejų rūšių žuvys - ešeriai ir lydekos. Kadangi abi plėšrios, pasak ekologės A.Urbonienės, joms nelieka nieko kita, kaip tapti kanibalėmis ir maitintis savo ar viena kitos jaunikliais. Kitų juk žuvų rūšių nėra. Be to, tamsiame vandenyje gyvenančios žuvys daug tamsesnės už savo giminaičius, gyvenančius ne pelkėje. Žmonės Kamanų lydekas ir ešerius praminė angliniais. "Vanduo čia toks tamsus, kad įkišus ranką iki alkūnės pirštų beveik nematyti", - stebino A.Urbonienė. Ir pridūrė, kad žodžio "kamAnos" reikia kirčiuoti antrą skiemenį, o ne pirmą, kaip daugelis įpratę. Jei kirčiuosime pirmą skiemenį, "kAmanos" reikš žirgo pakinktų dalį (odinius dirželius, juosiančius galvą iki snukio). Kai sukirčiuosime antrą skiemenį - turėsime žodį, vietinių žemaičių kalba reiškiantį šlapią, klampų, sunkiai įveikiamą raistą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"