TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Lietuvių žvejai sapnuoja menkių rojų

2013 01 18 6:00
Lufuteno salynas grožiu garsėja visame pasaulyje. /Asmeninio albumo nuotraukos

Žūklės rojumi vadinamos Lufuteno salos Norvegijos šiaurėje. Ten viešėję lietuviai meškeriotojai niekaip negali pamiršti didžiulių riebių menkių, kurias traukė iš skaidraus kaip krištolas vandens.

Savaitė, praleista Lufutene, vilniečiui gydytojui odontologui Rimantui Urbonui padėjo atgauti jėgas, kurių nuolat reikia darbe. 59 metų vyriškis seniai išėjo žvejybos pradžiamokslį prie Šušvės upės, vingiuojančios netoli jo gimtojo Vedreikių kaimo (Radviliškio r.). O tikrąjį žvejo krikštą gavo studijų laikais, kai su studentų būriu vyko padirbėti į statybas Sibire. Tuomet Rimantas į kelionę įsidėjo meškerės ritę, valo ir blizgių. Paaiškėjo, kad nė to nereikia, ten žmonės žvejojo dar paprasčiau: pririšdavo prie valo iš konservų dėžutės iškirptą blizgę, kabliukų ir mesdavo į vandenį. Žuvys kibdavo gerai: per porą valandų šešiese prigaudydavo tiek lydekų, kad keliasdešimt žmonių pavalgydavo.

Tačiau didžiausius laimikius R.Urbonas traukė Šiaurės jūroje prie Norvegijos krantų. Nukeliauti ten jį prikalbino dantų technikas Žydrūnas Kraujelis, kiti kolegos. Vienas jų - molėtiškis odontologas Alvydas Šimėnas, įklampinęs Rimantą į žūklę, kai šis baigęs Kauno medicinos institutą gavo paskyrimą dirbti Molėtuose.

Į Lufuteno salyną kadaise pirmieji užklydo vikingai, todėl kasmet čia vyksta jų palikuonių festivaliai.

A taške

Aštuoni bendraminčiai išsinuomojo mikroautobusą, susikrovė žūklės įrankius ir per Taliną, iš ten keltu į Suomiją, vėliau automobiliu per Laplandiją pasiekė Norvegiją. Kelionė truko kiek daugiau kaip parą.

Nakvynę viename iš Lufuteno salyne įkurtų kempingų teko užsisakyti gerokai iš anksto - sezono metą laisvų vietų nerasi. Svečiai iš Lietuvos buvo įkurdinti dviejuose patogiuose nameliuose ant Šiaurės jūros kranto.

"Greta stūksojo vadinamasis A taškas - žvejų gyvenvietė kalno papėdėje. Iki jos važiavome kalno tuneliu per vandenų apsuptą, panašią į mūsų Neringą, neriją. A taške baigiasi sausuma ir prasideda jūra", - pasakojo gydytojas.

Jūros paukščiai mėgsta ir pajūrio miestelius.

Lietuvių žvejai gavo dvi geras jūrines motorines valtis galingais varikliais ir echolotais, rodančiais, kur telkiasi žuvys. Daugiausia buvo rudnugarių menkių, pasitaikė ir vienas kitas otas.

Plaukti į jūrą teko apie 10 kilometrų nuo kranto, vinguriuojant pro uolėtas saleles. Komandos nusprendė išsiskirti, kad netrukdytų viena kitai. Oras buvo geras - birželis, giedra, saulėje akinamai raibuliavo jūra, nors dvelkė šaltokas vėjas. Sėkmė jau pačią pirmą dieną nustebino R.Urboną ir jo draugus: jie sugavo apie 300 kilogramų žuvų.

"Valtyje buvo dvi po šimtą litrų statinės. Kai jas pripildėme, krovėme menkes tiesiog į laivą. Paskui pasiūliau vyrams: "Grįžkime, nes dar nuskęsime", - juokėsi R.Urbonas. Jų laimikiu tąkart stebėjosi ir kempingo šeimininkas.

Kibo iškart

R.Urbono nuomone, pasisekė dėl gana paprastos priežasties: vienas jo valties komandos narių turėjo palydovinės navigacinės sistemos imtuvą (GPS), kita valtis jo neturėjo, tad žuvų sugavo triskart mažiau. Mat jūros srovės nunešdavo žvejų valtį tolyn nuo žuvų susibūrimo vietos, o ją iš naujo susirasti, beveik neįmanoma. "Mums pagal GPS pavyko triskart grįžti į tą pačią gerą vietelę, - aiškino pašnekovas. - Plaukiojant po įlanką echolotas staiga parodė: po uolomis žuvys. "Vyrai, čia paršai guli!" - šūktelėjo kažkuris, nes taip pavadinome dideles žuvis. Prietaisas rodė 45-50 metrų gylį. Nugramzdinome pilkerius (prie jūrinės meškerės valo pritvirtintus cilindro formos 300-400 gramų metalo gabalus su dirbtiniais masalais ir trišakiais kabliukais - aut.), ir iškart užkibo", - prisiminė Rimantas. Jo teigimu, palei Norvegijos krantus žuvys tokios išbadėjusios, kad stveria beveik viską.

"Atvirai prisipažįstu, pavargome traukti laimikius. Juk daugelis menkių buvo 5-10 kilogramų, pagavau ir dvylikinę, o kai kurie mūsiškių net 20 kilogramų menkių ištraukė. Nors tempiant iš tokios gelmės joms trūksta pūslė ir dėl to tampa nejudrios, nesipriešina, vis tiek nelengva tokį svorį sukiloti į valtį", - sakė meškeriotojas.

Norvegiški suvenyrai laukia turistų.

Pašnekovo teigimu, didesniųjų menkių galvos užėmė kone pusę jų kūno, o į išžiotus nasrus galėjo tilpti žmogaus galva.

Norvegiškos menkės nepaprastai skanios. Laimingi žvejai jau pirmą vakarą daug jų prisikepė aliejuje, kurio atsivežė iš Lietuvos, ir pasidarė "balių".

"Kai kurie prisikirtome tiek, kad vos galėjome judėti. Tačiau gudresnieji, atvažiavę žvejoti nebe pirmą kartą, valgė nedaug ir paslaptingai šypsojosi. Tik kitą dieną supratome kodėl: nepratusiesiems prie riebaus maisto paleido vidurius", - juokėsi Rimantas. Jam pavyko sugauti ir nemažą ungurinę menkę, kuri buvo dar riebesnė už rudagalvę - visas kūnas kone vieni taukai.

Nemokamas vanduo         

Kitą dieną žvejai nusprendė, kad nuomoti dvi valtis neverta. Geriau žvejoti pamainomis, bet ištisą parą. Tuo metu Norvegijoje buvo vadinamosios baltosios naktys. "Vakare saulė pasislėpdavo už kalno, bet netrukus vėl išlįsdavo, ir tapdavo taip šviesu, kad nors laikraštį skaityk", - tikino medikas.

Ši žodžiais sunkiai apsakoma žvejų laimė, kokią jie Lietuvoje tik sapnuoja, truko visą savaitę. Sugautas žuvis vyrai kempinge išdorodavo, o atliekas šeimininko nurodymu nuplukdydavo puskilometrį nuo kranto ir išversdavo į jūrą.

"Jeigu norite iš gamtos gauti, tai reikia jai ir duoti", - norvego žodžius prisiminė R.Urbonas.

Doroti žuvis reikėdavo nemažai laiko. Pirmiausia atskirdavo jų galvas ir kaulus, pasilikdavo tik filė. R.Urbonui buvo patikėtos pakuotojo pareigos - kuo talpiau sukrauti į dideles dėžes ir sudėti į nameliuose pastatytus šaldiklius. Kiekvienas šios išvykos dalyvis parsivežė į Lietuvą po 25-30 kg dėžę skanėsto.

"Vanduo, kuriuo plovėme dorojamas žuvis, buvo šaltas ir labai skaidrus. Baigę darbą dairėmės, kaip išjungti srovę. Čiaupo neradome, todėl plastikinį vamzdį sulenkęs įkišau tarp grotų, kad vanduo nebėgtų be reikalo. Paklaustas, kur čiaupas, šeimininkas numojo ranka: "Vanduo čia nemokamas", - teigė R.Urbonas.

Nors fotografuota birželio pabaigoje, šis kalnų ežeras tebėra užšalęs.

Netrukus išsiaiškino, kodėl taip yra. "Kol vieni mūsų žvejojo, kiti kiek numigę traukdavome pasižvalgyti po apylinkes. Užkopę uolomis ant kalno, kurio apačioje plytėjo kaimas ir buvo mūsų kempingas, išvydome ežerą. Jo vanduo labai skaidrus ir šaltas, atitekantis čia iš tirpstančių ledynų. Ant ežero krantų margavo užrašai keliomis kalbomis, jog maudytis čia draudžiama. Mat iš ežero žemyn į gyvenvietę buvo nutiesti didžiuliai vamzdžiai, kuriais ledynų vanduo tekėjo į miestelį ir ten buvo paskirstomas po namus. To puikaus vandens niekada netrūksta, ir žmonėms už jį nereikia mokėti", - sakė gydytojas.

Tokių miestus ir miestelius maitinančių ežerėlių Norvegijoje yra daug, netrūksta juose ir žuvų, tačiau norvegai gėlavandenių žuvų nevertina ir nežvejoja: jos ne tokios skanios ir vitaminingos kaip jūrinės, be to, jose daugiau kaulų.

Lietuvių žvejai nuvyko į Norvegiją menkių gaudymo sezono pabaigoje, jos labiausiai kimba birželį, ir tada kiekvienas save gerbiantis norvegas plaukia žvejoti. Rimantas nematė, kad kas nors žvejotų tinklais, juo labiau brakonieriautų - visi turi leidimus, žvejoja meškerėmis.

Kiekvienas šios išvykos dalyvis parsivežė į Lietuvą po 25-30 kg dėžę skanėsto.

Salos - staigmena

Lufuteno salyno kraštovaizdis iš dalies primena tundrą - uolėtos kalvos ir kalnai, apaugę samanomis ir kur ne kur mažais medeliais. Jūros krantai irgi uolėti, uolos kybo virš vandens. Net ten, kur krantai ne tokie statūs, bangos skalauja didelius slidžius akmenis, apaugusius dumbliais ir moliuskais. Todėl prie jūros nusileisti patogiausia specialiai įrengtose prieplaukose su liftais.

Lufuteno salose įsikūrusios A taško ir Reine gyvenvietės, kurias matė R.Urbonas su draugais, garsėja tokiomis gražiomis apylinkėmis, kad jos įtrauktos į UNESCO pasaulinį kultūros ir gamtos paveldo sąrašą. Apskritai visas Lufuteno salynas laikomas pasaulio gamtos stebuklu, todėl čia traukia daugybė ne tik žvejų, bet ir turistų iš viso pasaulio. Šiose vietose kadaise gyventa vikingų, todėl kasmet vyksta jų palikuonių festivaliai, šiek tiek primenantys mūsiškes Kernavės šventes, kai rodomi senoviniai amatai.

Nepakartojamo grožio įdubos, tarpekliai ir kalnų viršūnės supa fiordus ir sodybas, miestelius ir žvejų kaimus. Šis Norvegijos salynas, kurio krantus skalauja Golfo srovė, yra už poliarinio rato, bet čia šilčiausias tokių platumų klimatas. Temperatūra ištisus metus retai kada nukrinta žemiau 0 laipsnių Celsijaus. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra 1,5 laipsnio šalčio, o vasarą - apie 13 laipsnių šilumos.

Tai didžiausia teigiamos temperatūros anomalija pasaulyje, todėl Lufuteno salos yra staigmena atklydusiesiems. Geografai juokauja, jog pirmieji į šią vietovę užklydę vikingai galėjo pamanyti patekę į arktinį rojų: čia jie rado žuvingą jūrą, milijonus paukščių, žvėrių ir vešlia žole apaugusius kalnų slėnius.

Nuo gegužės 26-osios iki liepos 17 dienos Lufuteno salose galima džiaugtis baltosiomis naktimis. Tačiau vieną mėnesį - tarp gruodžio 9 ir sausio 4 dienos - saulės visiškai nebūna.  

Tokiais laimikiais mūsų žvejai džiaugėsi kasdien.

Sutiko lietuvių

Gidai visuomet įspėja žvejus ir turistus būti jūroje atsargius. Nors pakrantėse ji dažniausiai būna rami ir skaidri, vakariniame Lufutene yra garsioji Malstriomo potvynių sūkurių sistema, kuri pavojinga laivams.  

Pasak R.Urbono, atsargumo Norvegijoje nereikėtų pamiršti net kai diena giedra, o jūra rami. "Įsitraukęs į žvejybos azartą nepajunti nuplaukęs taip toli nuo kranto, kad kempingo nameliai atrodo kaip degtukų dėžutės. Daug kur uolėtos salos, akmenys. Užkliūtum už jų, išvirstum iš valties ar paklystum, gali žūti, nes vanduo šaltas kaip ledas, o kitų žvejų, išskyrus mus, visą dieną tose vandens platybėse nesutikome", - teigė pašnekovas. Beje, A taško gyvenvietėje ir kituose Norvegijos miesteliuose jis sutiko nemažai atvažiavusių meškerioti lietuvių.

"Norėčiau dar bent kartą nukeliauti ten, - prisipažino medikas. - Aplankiau nemažai pasaulio kraštų, bet nė vienas manęs nesužavėjo taip, kaip Norvegija. Pietų šalys, ypač Egiptas, Tunisas, kiti arabų kraštai sudomino kur kas mažiau. Matyt, mums, lietuviams, rūstaus grožio Norvegijos gamta yra patraukli dar ir todėl, kad patys esame šiauriečiai."

Tačiau keliautų į Norvegiją R.Urbonas jau ne mikroautobusu ir juo labiau ne susigrūdę jame aštuoniese, o lėktuvu, nes visų brangiausias dalykas pasaulyje, pasak gydytojo, yra sveikata.

Tiltas palei krioklį garsiajame Trolių kelyje.
DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"