TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Lietuvos piliakalniai atsiveria pirmykščiu grožiu

2013 07 04 6:00
Dešinėje - Pagramančio piliakalnis. Kelias veda prie atodangos. Jūratės Mičiulienės nuotraukos

Pastaruoju metu Lietuvos piliakalniai akivaizdžiai keičiasi: nuo jų šalinami krūmai, medžiai, valomi šabakštynai, ir jie atsiveria pirmykščiu grožiu. Niekur pasaulyje tiek piliakalnių nerasite, kiek Lietuvoje. Ir nekeista, mat jie - svarbiausias pagoniškos baltų kultūros palikimas.

Ypač gražūs ir žali buvusių pilių kalnai vasarą. Smagu nuo jų pasidairyti, nes jiems kliuvusios ypatingos vietos - greta upių, santakų, slėnių. Neatpažįstamai piliakalniai keičiasi Lietuvos saugomose teritorijose - nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose. Čia įrengiami laiptai, šalia piliakalnių - takai, regyklos, apžvalgos bokštai, informaciniai stendai.

Indijos (Pūtvės) piliakalnis šiuo metu dar tvarkomas, bet nukirtus medžius jau išryškėjusi jo forma.

Gausu tik Lietuvoje

Piliakalniais pelnytai galime didžiuotis ir rodyti juos svečiams. Atsiradę apie 1000 m. pr. Kr., dabar jie yra svarbiausias pagoniškos baltų kultūros palikimas. Kitose, net kaimynų etninėse grupėse ir tautose piliakalniai nebuvo paplitę, nes dažniausiai pakakdavo gamtinių medžiagų mūrinėms pilims statyti. Lietuvos teritorijoje iš pradžių stovėjo medinės pilys, o kad patikimiau nuo priešų būtų galima apsisaugoti, statydavo jas ant jau esamų arba supiltų kalnų.

Važiuojant per Lietuvą daug kur akį džiugina savo pirmykščiu grožiu atsivėrę pliki piliakalniai. Galime sakyti, tai išskirtinai lietuviško peizažo perliukai. Pro šalį keliaujant maga stabtelėti, užkopti ir pasidairyti, o įrengti stendai suteikia svarbiausią informaciją keliautojui. Be to, saugomose teritorijose - nacionaliniuose, regioniniuose parkuose - įrengti lankytojų centrai, jų Lietuvoje šiuo metu yra daugiau kaip dvidešimt. Čia galima ne tik sužinoti apie krašto įdomybes, bet ir gauti žemėlapiukų, schemų keliaujantiesiems pėsčiomis, automobiliu, dviračiais ar baidarėmis.

Lietuvoje yra penki nacionaliniai parkai. "Jie buvo kurti etnografiniu principu - Aukštaitijos, Dzūkijos, Žemaitijos. Ketinta įkurti ir Suvalkijos nacionalinį parką, tačiau Suvalkijoje žemės geros ir buvusių kolūkių pirmininkai darė viską, kad toks parkas, nors kiek reguliuojantis ūkinę veiklą, neatsirastų, - pasakojo Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos viešųjų ryšių specialistė Diana Rakauskaitė. - Buvo įkurti dar du - Kuršių nerijos ir Trakų istorinis nacionalinis parkas. Mažesnių, regioninių, parkų šalyje yra 30. Kiekvienas - savitai išskirtinis."

Nuo Pagramančio atodangos matyti miestelis.

Prekyba su senovės Roma

Važiuojant automagistrale jūros link, tiek Kryžkalniu verta pasukti į kairę, į Tauragės pusę. O nuo Tauragės į šiaurę plyti gana didelis Pagramančio regioninis parkas. Nusidriekęs per Tauragės ir Šilalės rajonus, jis užima daugiau kaip 13 tūkst. hektarų. Netoli Pagramančio įrengtas pažintinis takas pėstiesiems. Nuo turistų mėgstamo Lakštingalų slėnio jis vingiuoja Akmenos paupio pievomis, paskui kyla į aukštą kalnagūbrį. "Nuo jo kadaise mes, vietos vaikai, žiūrėdavome, kas dedasi Lakštingalų slėnyje. Šią vietą visi vadinome televizoriumi, nes iš jos, kai anksčiau nebuvo beždžionių tilto per Akmeną, visas šventes stebėdavome, - pasakojo Pagramančio lankytojų centro administratorė Rita Krompalcienė. - Tik dabar regyklos šlaitas ir apačioje esanti pieva medžiais apžėlė, tad nelabai kas matyti. Ypač vaizdą į Lakštingalų slėnį užstoja privačioje žemėje suvešėjęs sodas."

Tačiau šalia Pagramančio dar yra kur dairytis. Pirmiausia būtina įkopti į piliakalnį. Jis dabar gražiai sutvarkytas, geltonuoja nauji laiptai. Pagramančio žmonės didžiuojasi, kad archeologinių tyrimų metu čia buvo rasta senovės Romos moneta, kaldinta 164-168 metais. Tikslią datą pavyko nustatyti pagal to meto imperatorienių portretus. Tai gana unikalus radinys, liudijantis, kad Žemaitijos gyventojai palaikė ryšius su Lietuva. O į Lietuvą moneta tais laikais galėjo patekti, kai suaktyvėjo prekybiniai ryšiai su Romos imperija. Baltai romėnams parduodavo gintarą, medų, žvėrių kailius, o pirkdavo metalą. Moneta - tokių prekybinių ryšių liudininkė.

Baidarininkų smagumai Didžiojoje Akmenos upės rėvoje.

Karšuvos žemė

Beje, Pagramantį istorikas Vytenis Almonaitis, parašęs keliautojo žinyną "Karšuva", priskiria Karšuvos žemei. Karšuva - tai iki XIV amžiaus pirmos pusės egzistavęs atskiras Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorinis vienetas, atskira žemaičių genties žemė, buvusi sritinė kunigaikštystė. Istorikui nekyla abejonių, kad Pagramantis įėjo į Karšuvą, nes už 5 kilometrų į šiaurę buvusi Pūtvės pilis. O ji istoriniuose šaltiniuose priskiriama Karšuvai. Karšuva įdomi dar ir tuo, kad čia XII-XIII amžiuje gyveno sulietuvėjusių Žemaičių aukštumos senkapių kultūros palikuonys.

Istorikas Artūras Dubonis yra pažymėjęs, kad aplink Pagramantį išsidėsčiusiuose kaimuose galėjo gyventi didžiajam kunigaikščiui patarnaujantys žmonės - leičiai. Vienas kaimas net iki šiol vadinamas Lylavėnais. Manoma, kad jie čia buvo atkeldinti XIV amžiaus pradžioje iš Rytų Lietuvos ir turėjo padėti žemaičiams kovoti su kryžiuočiais bei užtikrinti vakarinių sienų apsaugą.

Pagramančio šnekučiai

Iš Pagramančio kilęs, vėliau į Ameriką emigravęs kalbininkas Petras Jonikas (1906-1996) yra nuodugniai ištyręs vietinę tarmę ir 1939 metais išleidęs knygą "Pagramančio tarmė". Tai raseiniškių pratarmės šnekta, kuria kalba pagramantiškiai ir gretimų parapijų žmonės. Tarmės išskirtinumą ir optimistinį kaimo žmonių požiūrį į gyvenimą įamžino ir scenos kūrėjai. Pagal Petro Cvirkos romaną "Meisteris ir sūnūs" 1976 metais Kauno muzikinis teatras buvo pastatęs miuziklą "Pagramančio šnekučiai", pernai dainų ir šokių ansamblis "Lietuva" "Pagramančio šnekučius" modernizavo ir jau į sceną paleido "Žemės paukščių" vardu.

Vietiniai gyventojai svečius vaišina naminuke "Pagramančio šnekučiai". Kiekviename krašte šis vis dar nelegalus nacionalinio kulinarinio paveldo gaminys turi specifinį pavadinimą. Pagramantiškiai atrado savąjį.

Pasivaikščiojus Akmenos krantais beždžionių tiltu galima sugrįžti į Lakštingalų slėnį.

Rėvos ir atodangos

Už Pagramančio piliakalnio, vos už kelių šimtų metrų - Pagramančio atodanga. Įspūdingoje Akmenos upės kilpoje iš 30 metrų aukščio atsiveria vaizdas į Pagramantį. "Vaikystėje mes šią vietą vadinome Kaukazo kalnais. Niekas atodanga nevadino", - pridūrė R.Krompalcienė. Ir driekiasi šie "kalnai" net 203 metrus palei upę. Atodanga - lengvai gamtininkams įskaitoma knyga, o joje - Lietuvą dengusių ledynų pėdsakai. Čia ryškūs moreninio priesmėlio, smėlio, molio, aleurito sluoksniai.

Įspūdinga ir Genių atodanga, esanti Jūros upės dešiniajame krante, išduodanti upės sraunumą ir skubią tėkmę. Ji kiek žemesnė - 25 metrų.

Pagramančio žmonės, didžiuodamiesi savo krašto gamta, būtinai nuves ir prie Didžiosios Akmenos upės rėvos. Vanduo čia krinta 3-9 metrus kas kilometrą, tad beveik viską stumia tolyn, o vagoje lieka didelių akmenų. Akmena pro juos šniokščia kaip kalnų upelis. Upė labai mėgstama vandens turistų, tik ties šia vieta baidares tenka neštis. Akmenai solidumo suteikia ir tai, kad ji išteka aukščiausio Žemaitijos kalno - Medvėgalio - papėdėje. Taigi, ji tikra žemaičių krašto puošmena.

Indija Lietuvoje

Bene labiausiai paslaptingumu masina žemėlapyje pažymėtas Indijos piliakalnis. Tačiau su tikrąja Indija taip pavadintas kaimas nieko bendro neturi. Jei daugiau žinotume ir vartotume lietuviškų žodžių, nenustebtume. Žodyne sakoma, kad indija - žemės giluma. Kaimas iš tiesų yra tarsi dauboje, žemės gilumoje. Indijos piliakalnis šiuo metu kaip tik tvarkomas - šlaituose pjaunami medžiai, įrengiami laiptai, tad mes jį pamatėme iš netoliese įrengtos regyklos. Išpjovus daug menkaverčių medžių piliakalnio vaizdas verčia aiktelėti.

Plynojoje pelkėje saulašarė laukia vabzdžių.

Indijos piliakalnis dar vadinamas ir Pūtvės vardu. Istorikai Rimantas Jasas ir Romas Batūra, archeologas Gintautas Zabiela spėja, kad XIV amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais čia stovėjo šaltiniuose minima viena svarbiausių Karšuvos žemės pilių, Pūtvės pilis, kurią du kartus, 1307 ir 1315 metais, sudegino kryžiuočiai.

Pūtvės pilies pavadinimas kilęs nuo netoliese esančio Pūtvės kaimo, bajorams Pūtviams priklausiusių žemių. Kaip teigia piliakalnį tyrinėję istorikai, archeologai, 1307 metais, per pirmąjį žinomą užpuolimą, pasinaudoję tuo, kad pilėnai dar miegojo, Ragainės komtūro vedami priešai įsibrovė į papilį ir pavertė jį pelenais, paimdami į nelaisvę ar nukaudami visus, išskyrus pasprukusiuosius į pilį. Tų pačių metų rudenį, tas pats komtūras su savo broliais bei raiteliais antrą kartą sudegino tą papilį. Tačiau pilį kryžiuočiai galutinai užėmė ir pavertė pelenais tik po kelerių metų, kai jos vartus priešams atkėlė vietos didžiūnas išdavikas Spudas, už tai su šeima vėliau gavęs krikšto malonę. Tačiau Karšuvos žmonės tvirtovę, matyt, greitai atstatė, nes 1328 metų istoriniuose šaltiniuose rašoma, kaip „Ragainės broliai su 80 vyrų puolė papilį ir stojo į kovą su Pūtvės pilėnais". Vėlesniuose šaltiniuose Pūtvės pilis nebeminima.

Kad piliakalnį anksčiau Akmena galėjo juosti iš trijų pusių, išduoda ne tik senvagė, bet ir vietos žmonių užrašyti padavimai. Istorikas V.Almonaitis aptiko dar 1938 metais užrašytų. Žmonės pasakodavę, kad piliakalnį iš savo vyžos supylęs milžinas. Pagyvenęs čia, bet paskui kažkur išėjęs. Apylinkėse naktimis ėmė dėtis labai baisūs dalykai - raguotos kiaulės po lankas, o paskui ant piliakalnio vis atveždavo raganų.

Senesni Indijos žmonės tikina, kad anksčiau Akmena tekėjo kitaip, apriesdama piliakalnį iš kitos pusės, iš vakarų. Ten tikrai matyti buvus senvagę. Pasak padavimo, "mandrapypkis Leksa" įsigeidė pakeisti upės vagą. Paėmė karvės "stibykaulį", užaštrino galą, pro kitą įpylė "gyvojo cidabro", užkimšo ir įmetė į upės sūkurį prie piliakalnio. Jis sukosi, sukosi, išgraužė krante skylę. Atsiradusi protaka vėliau virto pagrindine vaga.

Kol Lietuvoje reto augalo tekšės uoga dar neprinokusi, ji - raudona, vėliau bus geltona. Jų ypač gausu Skandinavijoje, nemažai ir Estijos pelkėse.

Atgaiva - pelkėje

R.Krompalcienė siūlo pasivaikščioti po Plynosios aukštapelkę. Baimintis, kad sušlapsite kojas, nereikia, nes virš kiminų nutiestas medinis takas. Aukštapelkė žavi plynėmis, akivarais, ežerokšniais, apypelkio miškais, baltuojančiais švyliais, jau užsimezgusiomis spanguolėmis, nokstančiomis tekšėmis (žemaūgėmis, žmonių vadinamomis geltonosiomis avietėmis). "Vaikystėje, pamenu, su močiute eidavome jų rinkti. Buvo tiek daug, kad uogienę virdavome", - prisiminė R.Krompalcienė. Dabar daug kas tokių uogų net nematę. Šiuo metų laiku augalija pasirodė labai vešli ir gausi. Ištisais plotais raudonavo saulašarės. Kadangi šis augalėlis (būna apskritalapių ir ilgalapių) auga nederlingoje žemėje, durpynuose, pelkėse, tai azotinių medžiagų gauna iš įvairių vabzdžių, kuriuos suvirškina. O pasigauna juos labai paprastai: kai ant lapo nutupia smulkus vabzdys, sudirgina liaukingus plaukelius, tada šie užsilenkia, apgaubia vabzdį ir pradeda virškinti.

"Jaunieji miškininkai darė bandymą. Pamėgino saulašarę apgauti, jai ant lapo dėjo įvairius smulkius akmenėlius, pagaliukus, bet augalas net nesujudėdavo. Kai tik patupdė vabzdį, iškart pagriebė, - teigė R.Krompalcienė. - Stebuklingai moka atskirti."

Plynoji pelkė stebino į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų gegužraibių pieva. Vadinamųjų lietuviškų orchidėjų čia labai daug.
DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"