TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Lombardija – didžiųjų talentų kraštas

2016 04 07 6:00
Komas yra Šiaurės Italijoje prie to paties pavadinimo ežero, Lombardijos Alpių papėdėje. visitsitaly.com nuotrauka

Į Italiją yra tekę keliauti įvairiai. Sausuma – autobusiuku per Lenkiją, Čekiją Austriją. Arba, kaip šį kartą, oru – tiesiai į Bergamo oro uostą netoli Milano. Antras pagal didumą Italijos miestas mums tapo atspirties vieta išvykoms į didesnes ir mažesnes šiaurinės Italijos – Lombardijos regiono – gyvenvietes, susijusias su įdomių asmenybių atminimu.

Pradedame nuo viduramžių miesto, davusio vardą vieniems didžiausių Europos oro vartų. Bergamas turi du pagrindinius centrus. Aukštutinis miestas (Città alta), kalvos viršūnėje, apsuptas XVII amžiaus šešių kilometrų gynybine siena, ir Žemutinis miestas (Città bassa). Šios dvi miesto dalys yra sujungtos funikulieriumi, keliais ir pėsčiųjų takais.

Du renesanso bokštai

Pasirenkame prašmatniausią priemonę pakilti – funikulierių. Nuo jo viršutinės aikštelės siaurų gatvių tašytų akmenų grindiniu netrunkame nužingsniuoti iki Senamiesčio aikštės. Čia, Aukštutinio miesto centre, kyla nuostabus architektūros ansamblis – XII amžiaus Komunos bokštas su laikrodžiu ir varpu, kuris kas vakarą muša 22 valandą. Šalia yra XVI amžiaus Miesto biblioteka ir nuostabūs Teismo rūmai. Juose viduramžiais buvo įsikūrusi visa miesto valdžia. Fasadą puošiantis liūtas tik patvirtina kadaise stiprią Venecijos įtaką. Dabar čia vyksta parodos. Viena tą dieną buvo sudaryta iš senovinių žemėlapių, kurių gamyba Bergamas garsėja nuo senų laikų.

Buvo verta aplankyti nedidelę baltą Šv. Mikalojaus bažnyčią, pastatytą XII amžiuje. Čia galima pamatyti daugybę XII ir XVI amžiaus freskų, tarp jų – ir su Lorenzo Lotto (1480−1556) piešiniais. Šis italų renesanso dailininkas, priskiriamas Venecijos dailės mokyklai, keliavo po įvairius Italijos miestus ieškodamas užsakymų. 1508 metais Lorenzo persikėlė į Romą. Buvo pasamdytas darbams Vatikano apaštališkuosiuose rūmuose. Romoje Lorenzas susipažino su Raffaelio ir Michelangelo darbais. Nuo 1513 metų jis dirbo Bergame ir pirmiausia nutapė Šv. Baltramiejaus bažnyčios altorių. Bergame dailininkas praleido apie 14 metų, čia tobulino savo stilių, derindamas Romos ir Venecijos mokyklų įtaką. Jo tapybos darbai artimi ekspresyvesniems vėlesnių kartų manierizmo ir baroko kūriniams.

Voltos stulpas ir filosofija

Vėl kylame funikulieriumi – tik kitu ir kitur, bet pakilę irgi akipločiu matome visą raudonstogį viduramžių miestą. Šį kartą – Komą. Jis yra Šiaurės Italijoje, prie Komo ežero, Lombardijos Alpių papėdėje. Jame daug XI-XVIII amžiaus architektūros paminklų. Komas – daugelio Italijos istorinių asmenybių gimtinė. Čia išvydo pasaulį poetas Cecilijus, kurį mini jo amžininkas, kitas antikos poetas Katulas pirmajame šimtmetyje prieš Kristų. Kome yra gimę rašytojai Plinijus Vyresnysis ir Plinijus Jaunesnysis, popiežius Inocentas XI, mokslininkas Alessandro Volta (1745–1827). Vienam garsiausių pasaulio fizikų pastatytas paminklas miesto centre. Prie jo kiek ilgiau sustosime ir prisiminsime mokslininko nuopelnus žmonijai.

Iš technikos srities daugeliui girdėtas Voltos lankas, nors jį sukūrė kiti mokslininkai, naudodamiesi savo amžininko iš Komo išradimu. Taip italų fiziko garbei pavadintas reiškinys, kai atsiranda elektros išlydis veikiant žemai įtampai, tačiau srovės stiprumas turi būti didelis. Elektros lanko temperatūra siekia iki 4000 laipsnių Celsijaus. Tokioje temperatūroje visos žinomos medžiagos lydosi arba net virsta garais. Elektros lankas naudojamas metalams lydyti, pjaustyti ir suvirinti. Tai galingiausias šviesos šaltinis prožektoriams ir kino projektoriams.

Šiam išradėjui tiesiogiai priklauso jo sukurtasis Voltos stulpas, pademonstruotas pora metų anksčiau už bendravardį lanką. Kas tai? Šiandien tuo išradimu naudojasi šimtai milijonų žmonių – nuo „pirštukinių“ elementų iki milžiniškų akumuliatorinių. Be šio komponento neapsieina nė vienas automobilis. Pirmąjį tokio komponento prototipą ir pademonstravo A. Volta 1800 metais. Tai buvo pirmoji pagaminta baterija, kartais ji dar vadinama Voltos stulpu. Susideda iš sidabro ir cinko diskų, perskirtų sūriame vandenyje išmirkytu kartonu arba audeklu. Tokia pati ir kartu sujungta paprastųjų elementų konstrukcija.

A. Volta 1769 metais paskelbė savo pirmuosius fizikos darbus, praplėtė Benjamino Franklino aiškinimą apie Leideno stiklinę (pirmapradį žaibų išlydžių kondensatorių). 1775 metais ėmė garsėti išradęs greitai visoje Europoje pradėtą naudoti elektroforą (elektrostatinę mašiną vieno ženklo elektros krūviams gauti ir demonstruoti). 1778 metais jis tapo Pavijos universiteto profesoriumi. Įdomu tai, kad A. Volta vadovavo Filosofijos fakultetui. Taip jis savitai tiesė kelią ateities teorinės fizikos atstovams, tarp kurių radosi vis daugiau linkstančiųjų į filosofinius apibendrinimus.

Didžiojo atnaujinimo pėdomis

Ne tik įvairias mokslo, technikos, bet ir meno sritis savo veikloje siejo universalusis renesanso genijus Leonardo da Vinci. Stovime prie jo impozantiško paminklo priešais garsųjį Milano teatrą „La Scala“. Postamento plokštėje skaitome: „AL RINNOVATORE DELLE ARTI E DELLE SCIENZE“ („Visokių menų ir visokių mokslų atnaujintojas“). Iš istorijos žinome, kad nuo XV amžiaus vidurio Milane įsigalėjo Sforzų dinastija. Jų palikuonė Bona, ištekėjusi už Žygimanto Senojo, tapo Lenkijos karaliene ir Lietuvos didžiąja kunigaikštiene. Didžiausią paminklą sau Sforzų dinastija paliko apie 1450–1468 metus, pastatydama milžinišką kompleksą – Sforzų pilį (Castello Sforzesco). Tai viena prašmatniausių Italijos pilių. Joje vykusiose kunigaikštytės Bonos krikštynose 1494 metais dalyvavo L. da Vinci. Jis gyveno pilyje valdovo pageidavimu, kad sukurtų jam milžinišką nirtaus žirgo skulptūrą, tačiau užsakymo neįgyvendino. Liko tik genijaus eskizai. Pagal juos jau mūsų laikais iškilo septynių metrų žirgas netoli Milano hipodromo.

Kitą didžiojo meistro dailės kūrinį galima pamatyti Milane nebe atvirame ore, o gerokai iš anksto, prieš keletą dienų užsiregistravus į eilę. Freską „Paskutinė vakarienė“ L. da Vinci kūrė nuo 1495 iki 1498 metų, ji nutapyta ant siauros sienos didžiulėje pailgoje salėje – Šv. Marijos Maloningosios bažnyčios vienuolyno valgomajame. Freskos figūros pusantro karto didesnės už natūralias. Dailininkas tapė ant drėgnos sienos – ši pradėjo blukti ir trupėti dar kūrėjui esant gyvam, nes vienuolynas įsikūręs pelkėtoje žemumoje. „Paskutinė vakarienė“ galėjo sunykti nuo pelkių drėgmės ir nuo sklindančių iš virtuvės garų, kūrinys apsitraukė pelėsiais. Kristaus kojų vietoje vienuoliai iškirto duris, kad būtų patogiau nešioti valgį. Nuo drėgmės rietėsi ir krito plonas dažų sluoksnis. Restauravimas padėjo labai menkai. Per Antrąjį pasaulinį karą, 1943 metais, vienuolyną beveik visiškai sugriovė bomba. Išliko tiktai apsauginiais smėlio maišais apkrauta siena su „Paskutinės vakarienės“ freska. Po karo vėl imtasi restauracijos. Darbas truko septynerius metus, iki 1954-ųjų. Vietomis sužalota freska vėl sutvirtinta. Net ir gerokai nukentėjusi „Paskutinė vakarienė“ palieka neišdildomą įspūdį.

Milane L. da Vinci gyveno nuo 1482 iki 1499 metų, kol miestą užėmė įsiveržę prancūzai. Menininkas pasitraukė į Florenciją, pakviestas tarnauti despotiškajam regentui Liudvikui, kuris jau vėliau tapo ir Milano kunigaikščiu. Jo nurodymu, L. da Vinci projektavo tiltus, konstravo patrankas ir „ginkluotus vežimus“ – tankų prototipus. Apie daugybę jo padarytų technikos išradimų – nuo vandens malūnų iki parašiuto – šį kartą plačiau nekalbėsime. Beje, daugelio jų veikiančius maketus buvo galima pamatyti ir Vilniuje – „Ozo“ prekybos centre vykusioje parodoje, kurią gausiai lankė sostinės gyventojai, ypač jaunos šeimos ir jų vaikai.

Dykai – į Šveicariją

Savo klajonių centre Milane turėjome laikiną pastogę – mūsų prašymu kolegų italų išnuomotą butą. Visko, ko reikia, jame buvo (net kavos, arbatos) ir gerokai pigiau atsiėjo, nors ir niekas nepatiekdavo iš ryto pusryčių, kaip įprasta viešbučiuose. Bet intensyviai keliaujant ne valgis pirmiausia rūpi. Norisi kuo daugiau pamatyti ir sužinoti. Kartais patraukia prie linksmesnių ir – ne paslaptis – pigesnių pagal kišenę pramogų. Vieną tokių pasiūlė jau dešimtį metų Milane gyvenanti tautietė vertėja Monika. Ji mus pamokė, kaip gražią dieną veltui nuvykti į netolimą užsienį.

Reikia iš ryto nevėluojant atkakti prie Milano centrinės geležinkelio stoties. Nuo vakarinės jos pusės lygiai vienuoliktą išvyksta autobusas į Pietų Šveicarijos miestą Luganą. Veža veltui iki municipalinio kazino, kad nuvykėliai galėtų smagiai palošti – praturtėti arba netekti krūvos pinigų. Kur kas realesnis yra antrasis variantas. Tačiau tramdant godumą atsiranda gera proga kitaip maloniai leisti laiką. Jau vien ko verta pati kelionė – žaliosios Alpių priekalnės, vienas po kito besidriekiantys jaukūs, švarūs miesteliai ir pagaliau visu grožiu atsiveriantis Lugano ežeras, telkšantis jau pietinėje Šveicarijos dalyje. Jos nuo Italijos seniai neskiria jokia pastebima siena, o gyventojų dauguma tebekalba itališkai.

Ežeras tyvuliuoja 274 metrai virš jūros lygio, tai yra aukščiau negu aukščiausias Lietuvos Juozapinės kalnas. Didžiausias gylis – 288 metrai, krantai aukšti, skardingi, ežero bangas skrodžia įvairūs laivai. Aplink įsikūrę daug kurortų. Jų lankytojai mėgsta užsukti į municipalinį kazino. Tai privalome padaryti ir mes, kai autobusas sustoja jam skirtoje aikštelėje. Čia turėsime grįžti po šešių valandų. Su kitais bendrakeleiviais būtina „užsiregistruoti“ lošimo įstaigoje: įeidami vidun pagal asmens dokumentą gauname juodą kortelę su vardu ir pavarde bei brūkšniniu kodu. Erdvių salių prietėmyje mirksi ir skimbčioja įvairiausi automatai. Tik kišk kortelę ir lošk į valias, o prie išėjimo bus kuo gražiausiai atsiskaityta pagal lošėjo banko elektroninį dokumentą – arba „į pliusą“ jam, arba „į minusą“.

Mes su keliais išvykos bičiuliais susiturėjome nuo pagundos praturtėti (arba prasilošti) ir pusvalandį paspoksoję į automatus bei lošėjus ramiai „išsiregistravome“ prie išėjimo. Taip laimėjome penketą valandų pasivaikščioti nuostabia Lugano paežere, aplankyti keletą vietos istorinių ir architektūros įžymybių, skaniai ir gana nebrangiai papietauti. Sukirtome po gerą gabalą kumpio su melionu ir užgėrėme nestipriu vietos vynu.

Vakarop nemokamas autobusas parveža mus ten, kur ryte įsėdome. Dar kartą grįžtame į didžiausią miestą Lombardijoje, nuo kurios pavadinimo istoriškai yra kilęs terminas „lombardas“ – įmonė, už užstatomus daiktus skolinanti pinigus. Pirmieji lombardiniai kreditai dar viduramžiais paplito iš Lombardijos, kur pirkliai už daiktinį užstatą teikdavo pinigines paskolas. Tačiau geriau neturėti finansinių reikalų nei su lombardu, nei su kazino – išskyrus nemokamą išvyką.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"