TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Luodžio ežeras: rojus - žvejams, poilsis - neįgaliesiems

2014 11 07 6:00
Gamtininkai džiaugėsi, kad pagausinus žuvų išteklius Luodis taps tikru žvejų rojumi. Svarbu atminti, kad per dieną leidžiama pagauti ne daugiau kaip penkias lydekas. Jūratės Mičiulienės nuotraukos

Zarasų kraštas naujais projektais siekia priminti savo, kaip ežeringiausio rajono, galimybes. Prie Luodžio ežero ką tik baigta įrengti pirmoji ir vienintelė Lietuvoje prieplauka neįgaliesiems, kur žmonės iš vežimėlių galės persėsti į baidares ir ilsėtis ant vandens, o kuriamas "Žvejybos rojus" žada naujų patrauklių galimybių žvejams mėgėjams.

Iš Utenos patraukę Zarasų link ties Degučiais sukame į dešinę, regėdami Antalieptės marias greitai privažiuojame Salaką prie Luodžio ežero. Salake įsikūręs Gražutės regioninio parko lankytojų centras, pasakojantis apie visas krašto gamtos įdomybes. Netoliese ošia Gražutės giria. Parko direktorius Gedas Kukanauskas juokauja, kad girią taip pavadino čia kadaise apsilankę žemaičiai. Grįžusių iš šių apylinkių jų paklausė: "Kaip ten?" Žemaičiai atsakė: "Gražu te."

Visi čia apsilankiusieji aikteli nuo gamtos sukurtų peizažų. Todėl, norint išsaugoti Lietuvos Šveicarija vadinamo Šventosios upės aukštupio kraštovaizdį, 1992 metais buvo įkurtas Gražutės regioninis parkas. Vien per Lietuvos teritoriją tekanti Šventoji šiame parke jungia visus čia išsibarsčiusius ežerus. Parkas aprėpia ne tik unikalias Zarasų, bet ir Ignalinos rajonų vietas. Vasarą geriausia po šį parką pasidairyti važinėjantis dviračiu: įrengti net du pažintiniai takai, vienas - 45, kitas - 37 kilometrų. Viena unikaliausių parko vietų - Švento ežeras. Jis yra didžiausias Lietuvos ežeras, į kurį niekas neįteka ir iš kurio neišteka. Mokslininkai jį vadina Lietuvos Baikalu. Žmonėms tai miškų apsupta vietinė jūra ir smėlio paplūdimiai.

Kaip tikino G. Kukanauskas, vasarą parko teritorijoje būna tiek daug grybų ir uogų, kad grįžta net dirbantys užsienyje vietiniai. Sakoma, kad tuo metu čia galima daugiau užsidirbti nei kokiame nors Londone.

Auksaspalvės rudeniško Luodžio pakrantės.

Rojus žvejams - 25 tūkst. lydekų

Luodžio ežerą ir jo nuostabius smėlio paplūdimius tikrai žino poilsio gamtoje mėgėjai. Nuo šiol šis ežeras taps patrauklesnis dar ir tiems, kurie mėgsta išplaukti valtele ir sugauti vieną kitą žuvelę. Neseniai teko stebėti, kaip į šį vandens telkinį buvo paleista 25 tūkst. paaugintų lydekaičių. Gegužę išsiritusios iš ikriukų ir tvenkinyje tinkamai šertos šios plėšrios žuvys dabar jau buvo užaugusios iki 150 gramų. Kaip spėja gamtininkai, kitą vasarą jos jau bus beveik kilograminės. Ir žvejoti šiuose valstybei priklausančiuose vandenyse galės visi, įsigiję žvejo bilietą.

Tokios dovanos žvejai sulaukė Aplinkos ministerijai pradėjus įgyvendinti projektą "Žvejybos rojus". Šis "rojus" kuriamas Molėtų ir Zarasų rajonuose, nes visa gamtinė aplinka čia labai tinkama poilsiauti ir žvejoti. Kartu su savivaldybėmis ir privačiais partneriais ketinama sukurti ir visą žvejams reikalingą infrastruktūrą. Kaip pasakojo G. Kukanauskas, vietos gyventojai turės galimybę išplėsti teikiamas apgyvendinimo, valčių nuomos paslaugas. Bus pastatyta naujų prieplaukų, įrengta stovyklaviečių. Žmonės čia galės atvykti su šeimomis, kartu apsistoti, poilsiauti, ant kranto virti žuvienę. Tokiomis paslaugomis garsėja Norvegija. Pavyzdį iš jos paėmusi Lietuva tikisi, kad sumanymas pasitvirtins.

Žvejoti visuose Lietuvos vandens telkiniuose galima įsigijus 50 litų kainuojantį metinį bilietą. Tačiau, kaip pasakojo G. Kukanauskas, dabar svarstoma, ar nereikėtų diferencijuoti kainos. Juk yra skirtumas, ar žvejoti tokiame ežere, kaip dabar Luodis, kai jame knibžda žuvų, ar ten, kur valandų valandas tektų laukti bent vienos žuvelės.

Tinkamai maitintos plėšrios lydekos tokios užaugo nuo gegužės mėnesio. /Selemono Paltanavičiaus nuotrauka

Tikėtina, kad kitą vasarą prie Luodžio trauks būriai žvejų. Aplinkos ministerija šiemet žuvims įveisti visuose Zarasų rajono "Žvejybos rojaus" vandens telkiniuose skyrė apie 550 tūkst. litų, tad žuvų čia turėtų netrūkti. Bet kaip primena gamtininkai, per vieną žvejybą galima pagauti ne daugiau kaip penkias lydekas (bendras jų svoris neturi viršyti 5 kilogramų).

"Kad plaukioti Luodžio ežeru būtų dar įdomiau, šiuo metu yra kuriamos naujos programėlės mobiliesiems telefonams. Parsisiuntę jas poilsiautojai galės sekti dugno žemėlapį - žinos, koks tos vietos gylis, kur daubos ir seklumos. Tik žuvų nerodys", - šypsojosi G. Kukanauskas.

Rugsėjo mėnesį į Luodžio, Asavo ežerus ir Antalieptės marias buvo paleista ir dešimtys tūkstančių mažų šamukų. Kitados veisęsi Šventosios aukštupio vandens telkiniuose šamai čia išnyko prieš 50 metų. Gamtininkai dabar bando juos sugrąžinti. Norima, kad jie ežeruose paliktų palikuonių, todėl bus draudžiama žvejoti mažus. Laimikis turės būti bent 75 cm ilgio, mažesnius teks paleisti atgal. Per vieną žvejybą teks tenkintis vienu šamu. Tačiau ši tikrai skani žuvis atstos ir kibirą paprastų žuvelių.

Gražutės regioninio parko lankytojų centre yra įsikūręs ir seniai garsėjantis Salako jūrų muziejus. Kai jo įkūrėjos mokytojos Vidos Jadvygos Žilinskienės pasiteiravau, kada muziejus buvo įkurtas, iš lentynos ištraukusi koralą ir kriauklę ji pasakojo: "Tai pirmieji eksponatai, kuriuos įsigijau 1963 metais. Buvau pradinių klasių mokytoja. Supratau, kad mažiems vaikams viską, apie ką pasakoji, turi parodyti. Žinios vien iš knygų bus tik iki durų. Todėl prie visų jūrų, kur tik teko lankytis, grobuoniškai rinkau visokius eksponatus ir tempiau juos čia. Daug ką pirkau. Dabar jau turiu šimtus kriauklių iš visų pasaulio jūrų."

Luodžio dar nepalieka riebios laukinės žąsys.

Guvi 88 metų mokytoja nesustodama gali pasakoti apie jūrų gyvūniją bei augaliją. Tačiau labiausiai nustebino, kai ji palydėjo mus iki įspūdingos iš vietinių akmenų parapijos vyrų 1911 metais pastatytos Salako bažnyčios (pirmoji medinė jau buvo žinoma 1496 metais) ir pati greit su mumis pakilo į 75 metrų aukščio bažnyčios varpinę. Stabtelėjusi prie varpų paklausė: "Kaip gyvena Petras, Povilas, Jurgis ir Antanas?" Ir dar patikslino: "Čia tokie varpų vardai." Mokytoja kaip iš rašto gali berti įdomiausius miestelio istorijos faktus: pastačius bažnyčią pirmieji varpai parvežti iš Liepojos, tačiau Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai juos nukabino ir perlydė į ginklus. Salakiškiai po karo vėl parsivežė varpus iš Liepojos. Įdomiausia, kad per tokias milžiniškas statybas, kai neturėta kranų ir technikos, akmenys tampyti neštuvais, nežuvo nė vienas žmogus.

Dar vienas naujas objektas Salake - sutvarkyti ir bendruomenės renginiams atiduoti čia mokytojavusio švietėjo Antano Poderio namai. Kaip pasakojo V. J. Žilinskienė, kai jis čia atvyko mokytojauti 1906 metais, pamokos mokykloje vyko rusų kalba. A. Poderis įvedė dvi savaitines pamokas lietuvių kalba. Tai buvo didelis įvykis. Į šį namą ketinama perkelti ir Salako jūrų muziejų.

Luodis romantiškai atrodo ir rudenį. Šis Salako miestelio paplūdimys vasarą būna pilnutėlis.

Nardymas tarp apsemtų kaimų

Gražutės regioninis parkas turi dar vieną žinomą vandens telkinį - Antalieptės marias. Tai dirbtinis vandens telkinys, kuris susidarė 1959 metais užtvenkus Šventosios upę ir čia pastačius kalnų pobūdžio hidroelektrinę. Marių pakrantės, vingiuojančios net 160 km, vasarą būna nutūptos poilsiautojų. Ateityje, kaip pasakojo D. Kukanauskas, jiems bus siūloma ir nauja paslauga - povandeninis turizmas. Pasidairyti po marių dugną tikrai verta. Juk kai buvo nutarta užtvindyti didelę teritoriją, po vandeniu atsidūrė 90 kalvų ir kalvelių. Kai kurias nuplovė vanduo, kai kurios kyšo mažomis salelėmis. Vanduo užliejo ir 26 ežerėlius. Marių dugne atsidūrė daugybė namų, tvartų, daržinių, pirčių, trys vandens malūnai, ketverios kapinės, cerkvė. Smalsiems nardymo mėgėjams tikrai bus įdomu pasižvalgyti, kaip šis povandeninis pasaulis atrodo praėjus daugiau kaip pusšimčiui metų.

"Dabar atsiranda "gudručių", bandančių mūsų parko teritorijoje gauti kompensaciją už po vandeniu atsidūrusias tėvų ar senelių sodybas. Tačiau juk anuomet gyventojams buvo išmokėtos didelės kompensacijos. Kalbama, esą už sodybą žmogus Vilniuje gavo po du butus. Tad dar kartą gauti kompensaciją tikrai nepriklauso", - aiškino parko direktorius.

Važiuojant pro Degučius verta užsukti pas medžio drožėjus Ritą ir Gediminą Kairius. Jų amatą išduoda prie sodybos ant seno medžio kamieno sukabinti šaukštai. Meistrų dirbtuvėje galima įsigyti gražiausių dirbinių, o Gediminas, savo žmoną drožti išmokęs, pamoko ir visus norinčiuosius. Čiupau skaptuką ir iš kirviu tašytos pliauskos bandžiau išskobti šaukštą. Amatas tikrai įtraukia, ypač kai medis minkštas. Pasak meistro, minkščiausia yra liepa, tačiau jei bus augusi sausoje vietoje, skurdžiomis sąlygomis, ir ji bus kieta. Na, o šaukštas iš slyvos atrodo ne ką prasčiau nei ąžuolinis.

Dirbtuvėje daugiausia pridrožta šaukštų. "Tai juk pagrindinis žmogaus įrankis, - sakė G. Kairys. - Yra net toks posakis "ir padėjo žmogus šaukštą" - vadinasi, mirė."

Netoli Salako, Subalunkos kaime, įrengta pirmoji prieplauka neįgaliesiems. Čia iš savo vežimėlių žmonės galės persėsti į baidares.

Maudytis galės ir neįgalieji

Gražutės parko naujovė - prieplauka neįgaliesiems. "Mes pirmieji ir kol kas vieninteliai tokią įrengėme, - pasakojo G. Kukanauskas. - Kai montavome prieplauką, buvome pasikvietę Žmonių su negalia sąjungos atstovų. Jie savo vežimėliais viską pamatavo, ar žmonėms bus patogu persėsti tiesiai į užkeltą ant prieplaukos baidarę. Įsivaizduokite, Lietuvoje yra apie 10 tūkst. žmonių, sėdinčių neįgaliųjų ratukuose. Jie taip pat nori išvykti į gamtą, bet galimybės kol kas ribotos. Prie Luodžio ežero įrengėme specialiai jiems skirtą stovyklavietę. Čia, užsisakę baidares, jie galės paplaukioti, pažvejoti."

Ant kranto neįgaliesiems įrengta ir speciali laužavietė, kurią patogu kurstyti sėdint vežimėlyje, nes ji pakelta ant metalinio koto. Drėgna ežero pakrante vingiuoja naujas pasivaikščiojimo takas. Jis taip pat pritaikomas neįgaliesiems - iš šonų tvirtinami borteliai, neleisiantys nuslysti ratukams. Šiuo metu kaukši stebėjimo bokštą statančių darbininkų plaktukai. Pavasarį atvykę poilsiautojai jau galės pasitikti sugrįžtančius vandens paukščius. "Kadangi neįgalieji vežimėliais į bokštą tikrai negalės užvažiuoti, apačioje įrengsime periskopą, per kurį žmonės galės matyti vaizdą iš bokšto viršaus", - pasakojo G. Kukanauskas.

Neįgaliųjų laukia dar viena moderni paslauga: iš savo vežimėlių sėdę į vandens roges, specialiais bėgiais jie galės įčiuožti į ežerą, išsimaudyti ir sugrįžti į krantą.

Jauno parko direktoriaus teiravausi, o kokia jiems nauda tiek naujų puikių paslaugų poilsiautojams prikūrus. Atsakymas buvo Lietuvoje dar kiek neįprastas: "Kad žmonės, čia apsilankę, taptų sveikesni, laimingesni, labiau pradėtų vertinti gamtą."

Palei Luodžio ežerą vingiuojantis pėsčiųjų takas bus pritaikytas ir neįgaliesiems vežimėliuose (iš šonų bus prikalti žemi borteliai).
Medžio drožėjų Ritos ir Gedimino Kairių sodybą Degučių kaime iškart atpažinsi.
Prie Luodžio ežero įrengta pavėsinė neįgaliesiems. Aplink didelį stalą gali susirinkti žmonės vežimėliuose.
Galingi Salako bažnyčios mūrai - gražiausias miestelio statinys.
"Tai pirmieji mano 1963 metais įsigyti eksponatai - koralas ir kriauklė", - sakė Salako jūrų muziejaus įkūrėja Vida Jadvyga Žilinskienė.

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"