TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Maroko smėlio skonis

2012 12 07 7:00
Jie turi savus kelius ir savas eismo taisykles. /Kęstučio Jašinsko nuotraukos

"Bonjour, madam", - blizgėdamos užsienio kalbos žiniomis mano barzdotą fizionomiją Feso senamiestyje sveikino mokinukės. Sunku jas kaltinti neapdairumu. Įspūdžių kruša, smogusi prisilietimo prie Maroko Karalystės akimirką, pildė patirties bibliotekas. Matyt, keitė ir išvaizdą.

Dešimt tūkstančių gatvelių. Kuklesni skaičiai - "Tūkstantis ir viena naktis", "Ali Baba ir keturiasdešimt plėšikų" - blanko prieš VIII amžių menančio Feso senamiesčio aritmetiką. Penktadalis iš milijono miestiečių neketina išsikelti iš labirinto, pritvindyto dūzgiančių dirbtuvių, spalvingų prekyviečių, garuojančių užkandinių, šmirinėjančių žmonių, mielų ir nelabai gyvūnų, uoslę glostančių ir ją žudančių kvapų, meninės ir gamtinės kilmės garsų, neslūgstančių emocijų. Visko daug, ypač pirmą kartą į arabų pasaulį pliumptelėjusiam svetimšaliui.

Vieni Feso senamiestį juosiančios sienos vartų.

Urbanistinis skruzdėlynas

"Sustok, mano drauge! Ko ieškai? Užeik bent minutėlei", - šio prikimusio žmogaus veidą urbanistiniame skruzdėlyne tądien regėjau ketvirtą kartą. Norėjau jį apkabinti kaip laimėtą prizą. Kontaktu nebūčiau nustebinęs - gatvėse apstu skruostų prisilietimu pasisveikinančių ir už rankų laikantis besišnekučiuojančių vyrų. Bet išsigandau, kad taip turėsiu elgtis ir su begale kitų uždirbti siekiančių amatininkų, prekeivių, vištų galvų kapotojų, žuvų darinėtojų, virėjų ar tiesiog užsieniečius kolekcionuojančių įvairaus amžiaus asmenybių, nuo kurių nenutrūkstamo dėmesio kunkuliavo smegenys ir tirpo savitvarda.

"Asilas, asilas!" - buvau pradedąs suprasti vietinį dialektą, tad pamaniau, kad šaukia mane. Klydau: tereikėjo praleisti senamiesčio pagrindinio transporto virtinę, kurios priekyje ant galvą nuleidusio ilgaausio jojo mobiliuoju telefonu tauškiantis raitelis.

"Ei, kaip sekasi? Iš kur tu?" - iš paskos sekė jau keturiasdešimt septintas paauglys su futbolo komandos "Barcelona" žvaigždės Leonelli Messi marškinėliais, paeiliui vardydamas jam žinomas Europos valstybes. Stengdamasis nereaguoti į abejingą: "Ten neik - nėra tako", nuolat pabučiuodavau sieną akligatvyje. Buvau pradedąs pavydėti šalies karaliui, miesto centre aukšta tvora atsitvėrusiam ginkluotų kareivių saugomą 80 hektarų ramybės oazę.

7425-oje gatvelėje.

    

Senamiesčio gatvėse vištos verdamos čia pat pagamintuose puoduose. 

Nustėro net katės

Praslinko pusdienis, kol pajutau, kad po patirto kultūrinio šoko organizmas įgyja imunitetą. Akys pradėjo raibti ne tik nuo siūlomų pirkti rankdarbių gausos, bet ir nuo fantastiškais ornamentais išraižytų medresių interjero. Nustojęs bergždžiai bėgti nuo vietinių, galėjau dairytis po jų kasdienę, archajiškų detalių kupiną buitį. Žavėjausi spalvinga moterų ir pagyvenusių vyrų apranga, žmonių darbštumu ir pastangomis jį skiepyti jaunajai kartai. Jaudino rodoma pagarba senoliams, sveikinantis bučiuojant jų žilą galvą ar padedant panešti sunkesnį krovinį.

Kai panorau ragauti gatvės maisto, nėriau į mano alkanas akis pastebėjusio žuvų kepėjo "kampelį". Nenorėdamas pasirodyti esąs minkštaskrandis, dantimis kapojau neskrostas sardines su visais kaulais, priversdamas suakmenėti procesą stebinčias kates. Ir ne tik jas - regėdami persistengusį marsietį nuostabos neslėpė nuolatiniai lankytojai, sterilumu gal ir nepasižyminčiomis rankomis kruopščiai atskirdami baltą žuvyčių mėsą nuo nevalgomų dalių.

Įvairiaspalvių saldumynų prigrūstais žandais jau ramiau reaguodavau į užlėkti grasinančius automobilius, neužsidarančias viešbučio kambario duris, stebėdavau tolyn nuo mečetės vejamas moteris. Ir išsprūdus lauk pro vienus senamiestį juosiančios sienos vartus, nematoma trauka siurbė atgal pro kitus - dar tonos potyrių link.

Feso "voratinklyje".

   

Nemokami kvapai

Feso gyventojai nesapnavo, kad gero kvapo neskleidžiančios odų raugyklos kada nors taps vienu lankomiausių objektų. Po šaltą vandenį ir rūgštį braidantys darbininkai, įvairiaspalviuose skysčiuose mirkstančių ir saulėje džiūstančių odų skiautės pritraukia būrius smalsuolių, už mokestį trokštančių išvysti autentišką striukių, rankinukų ir pirštinių medžiagos pradinį apdirbimo procesą. Žinoma, stebėtojų pinigus susižeria ne dėl baugių darbo sąlygų sveikatą prarandantys žmonės, o apsukruoliai, nuo kurių buveinių stogų matoma ši vieta.

Nereikia piktintis juodadarbiu, reikalaujančiu atlyginti už jo fotografavimą. Jei mane, besitaškantį žiaugčiojimą keliančioje konsistencijoje, metriniais objektyvais imtų paveiksluoti minia mikimauzų, taip pat juos reketuočiau. Todėl nepykau net tuomet, kai odas iš šių raugyklų kraudavo po mano kambario langu, o nupeštą vilną džiovindavo šalia esančioje pievelėje. Ir uosti, ir stebėti galėdavau nemokamai.

Ilgai džiaugtis spalvotais sapnais naktį negalėjau. Penktą ryto pažadino iš kitatikiams uždarų žaliastogių mečečių gaudžiantis kvietimas į maldą. Bundantis miestas vėl ruošėsi virsti šurmuliuojančiu aviliu.

Odų raugyklos - vienas lankomiausių turistų objektų.

Vaikystė dykumoje

Skindamasis kelią priekinio stiklo valytuvais, automobilis plaukė per tirštą žmonių masę miestelio turguje. "Kelias yra", - tvirtino vienas, paklaustas, ar šia kryptimi įmanoma pasiekti šalies pietuose esančius Šebio ergo smėlynus (Erg Chebbi). "Ne, kelio nėra", - neabejojo kitas.

Žmonės nemelavo: kelias ir buvo, ir ne. Po 20 km jis tiesiog baigėsi. Iki horizonto į visas puses driekėsi pilkas, akmenuotas, saulės įkaitintas beribis "žvyrkelis", kurio platybėse vienatve džiaugėsi drybsantis kuprius. Laimė, iki 150 m į viršų besistiebiančios kopos tviskėjo tolumoje, todėl važiavimo kryptis buvo aiški. Barškančiais dantimis pasidžiaugus bekele, porą dienų batai kabojo ant vinies.

Kai kelias yra ir jo nėra.

Dar niekad tiek daug nevalgiau smėlio. Stipraus vėjo genamas, jis "okupavo" visas kūno ir aprangos ertmes, negailestingai depiliavo basas kojas. Gal nereikėjo klykiant bei drožiant alkūnes raičiotis pustomos jūros bangomis, tačiau užvaldęs laisvės jausmas iškėlė į paviršių kažkur giliai kišenėse slėptą vaikystę. Balkšvos, rudos, geltonos ir rausvos, - jos keitė spalvą saulei keliaujant dangumi, o neapšviestų papėdžių žaismas vertė iki skausmo sukioti kaklą, dairantis į vis naujai perpiešiamą gamtos paveikslą. Vos nepasisveikinau su ore skrendančiose smiltyse 3D formatu šokančiu savo šešėliu.

Nuo nubristų kilometrų maudžiant raumenis žvaigždėtame nakties danguje laikiau astronomijos egzaminą. Nieko, išskyrus ramybę, neperkrautos smegenys stebėjosi, kiek civilizacijos nešvarumų gali išplauti pasivaikščiojimas didelėje smėlio dėžėje.

"Krateris" dykumoje. Šebio ergas (Erg Chebbi).

Šalia smėlynų stovinčio kasbaho (gynybinis namas iš molio, šiaudų ir medinių sijų - aut.) siautė baltas gauruotas šunytis. Puraus smėlio paviršiuje palikdamas daugybę pėdučių įspaudų, "blondino perukas" amsėdamas džiaugdavosi kiekviena jį paglostyti nesusiturinčia ranka. "Paliko viena šveicarė", - ramiai aiškino būgnelį beldžiantis berberas. Pamatęs gailesčio perkreiptus klausytojų veidus, skubėdavo raminti: "Pats atsisakė iš čia išvažiuoti..." Supratau, kad šioje vietoje ilgiau likti tiesiog pavojinga.

Tačiau nuo gamtos grožio ir vėliau pabėgti nesisekė. Atlaso kalnų snieguotos viršukalnės, žaliomis palmių oazėmis pasipuošę kanjonai, uolų grandinėmis suraižytos dykynės - puota lygumų krašto atstovo akims. Nepabodo spoksoti į uolų architektūrą Todros ir Dadeso tarpekliuose bei rymoti kriokliais pasipuošusiame aukščiausios šiaurės Afrikos viršukalnės Tubkalio slėnyje.

Gamtovaizdis būtų tobulas, jei ne retkarčiais pasitaikantys spontaniški šiukšlynėliai ir saugotinas vietoves draskantys keturračiai. Tikiu, kad į tai dėmesį atkreips šalį mylintis karalius, kurio atvaizdas, kartu su besiplaikstančiomis valstybės vėliavomis, puošia kiekvieną įstaigą ir namų ūkį.

Dadeso tarpeklio "kūriniai".

   

   

Nuo perėjos Atlase. 

Gera būti paša

Futbolas Maroke - dalykas rimtas. Tai galima teigti drąsiai, matant bene visuose kaimeliuose įrengtas aikštes. Ir nesvarbu, kad kalno šlaite vieni vartai aukščiau už kitus. Nusispjauti, kad per dulkių debesis nematyti žaidėjų. Kad priimtų žaisti, reikia laukti eilėje. O laukdamas turi stropiai padavinėti kamuolį.

Centrinės aikštės užeigas kiekvieną vakarą uzurpuoja vien vyrai. Tąkart vakaras buvo ypatingas, mat vyko UEFA čempionų lygos rungtynės. Šimtai žinovų nemirksėdami stebėjo kiekvieną kamuolio spardymo žvaigždžių judesį, o aštresnius momentus palydėdavo šūksniais ir arbatos gurkštelėjimu. Arbatos?! Buvau besuklinkąs: "Vyrai, kur jūsų alus, kur jūsų moterys?" Susiturėjau. Nebūčiau primuštas, tačiau suprastas - taip pat. Alkoholis - retas dalykas net parduotuvėse, o kad viešai vartotų... - tokių vietų neteko aptikti. Tuo tarpu iš mažų arbatinukų į stiklinaites pilstomą saldžią mėtų arbatą geria visuotinai. Patiekiami dar keli papildomi cukraus gabalėliai. Maldavau atnešti nesaldintos. Gavau be tų gabalėlių, bet vis tiek saldžią.

Palmių "upės" suformuotas kanjonas.

Moters padėtį visuomenėje išsamiai paaiškintų regiono ekspertai. Provincijoje vakarais gatvėse jų nedaug sutiksi. Dažniausiai vyresnės, kai kurios - prisidengusios veidus. Jaunas lydėdavo vyresnės. Užklydęs į triukšmingą siaurą skersgatvį, atsidūriau minioje vyrukų, atloštom galvom laidančių gerkles. Pro šalia esančio pastato langus ne ką tyliau jiems atsakinėjo merginos. Anksti rakinami bendrabučiai visur yra jaunimo traukos centras. Tačiau vairuojančios automobilius, išsilavinusios, kalbančios keliomis užsienio kalbomis ar užsiimančios verslu moterys - neretas reiškinys. Akivaizdu, kad jų socialinis gyvenimas jau seniai neapsiriboja šeimos virtuve.

Kalbintas berberas pasakojo, kad vyras gali turėti keturias žmonas, jei išgali materialiai jas išlaikyti. Kaskart vesti įmanoma tik jau turimoms žmonoms sutikus. Trokštantiems glausti daugiau kaip keturias antrąsias puses reikia ir šventiko leidimo. Žinoma, yra gražių išimčių. Štai vienas menamas paša (didikas - aut.) turėjo šešias žmonas ir devyniasdešimt sugulovių. "Bet juk jis - paša..." - atsiduso tik vieną sutuoktinę turintis žmogelis.

Metalo ornamentai kadaise slėpė laukan žvelgiančių gražuolių veidus. Telvetas.

   

Pražilusios sienos slepia įspūdingą interjerą. Telvetas.

   

Kristalai prisiminimui

Kadangi vairavau automobilį, rūpėjo kelių policininkai. "Jų nėra", - tvirtino taksistas, žvengdamas iš mano pastangų prisisegti saugos diržą. "Aš pats - policija!" - nesikuklino gatvių vilkas, keturiose keleivių vietose sugebantis vežti šešis žmones. Kaip ir derėjo tikėtis, įstatymų sargai stovėdavo prie kas antros gyvenvietės. Tačiau, skirtingai nei vietos vairuotojai, visiškai jokių trikdymų dėl to nepatyriau. Rykščių negavau net tuomet, kai išvažiavau prieš eismą didmiestyje ir buvau sustabdytas čaižaus teisėsaugininko švilpuko. Priešingai, mandagiai nukreipė į reikalingą eismo juostą ir palinkėjo gero kelio. Šis įvykis prisidėjo prie pozityvaus įspūdžio apie šalies transporto sistemą.

Akivaizdu, kad XX amžiaus antroje pusėje priklausymo Prancūzijai ir Ispanijai atsikračiusioje valstybėje turizmas yra tarp pagrindinių pajamų šaltinių. Realu, kad net nuošalioje vietovėje būsi apspistas pynutes iš žolės parduodančių vaikų ar pinigų už bendrą nuotrauką reikalaujančių vietinių. Įspūdingose Ait Ben Hadu ir Telveto gyvenvietėse-tvirtovėse ryžtingiau tarti "ne" nesugebantiems užklydėliams prieš norą gali tekti atlygintinai jodinėti ant kupranugario, pirkti ant galvos nesiklausiant užrištą turbaną ar susimokėti gyvates bučiuojančiam senoliui.

Snieguotų Atlaso viršukalnių papėdėje. Ait Ben Hadu.

  

Prekių kainos vietiniams ir atvykėliams taip pat skiriasi. Derybų virtuozai tikrai gali čia rodyti visus gebėjimus. Savo komercines galias prisimenu retkarčiais pažvelgdamas į nenatūraliomis spalvomis dažytą, brangiai pirktą, visiškai nereikalingą abejotinos vertės kristalą. Jei nebūčiau jo įsigijęs, tikėtina, kad namo būčiau grįžęs kartu su jį pardavinėjusiu "brangakmenių" verteiva.

Kelionės pabaigoje šurmuliuojančiame Marakeše jaučiausi ramiai kaip kurorte. Chaotiško eismo gatvę pereidavau jau iš antro karto. Atsisakyti atkaklių juokdarių, būrėjų ar istorijų pasakotojų paslaugų sugebėdavau šypsena, o nenuilstančius siūlytojus užkąsti atbaidydavo pasitapšnojimas per išpūstą pilvą. Miesto širdis - Džema al Fna aikštė - stipresnį įspūdį padarė vakare, virsdama didele verdančių puodų, mažų vaidinimų ir kūno meno viešpatija. Bandymas išragauti visus parduodamus prieskonius baigėsi lakstymu gatve ieškant vandens. Kai jaukiame riade (tradiciniame gyvenamajame pastate atviru vidiniu kiemu - aut.) paskutinį sykį vaišinausi puikiu kuskusu su aviena, staiga prisiminiau uošvės balandėlius. Matyt, tai buvo ženklas, kad metas namo.

Kodėl šiuos kartokus moliuskus dievina Marakešo vaikai, liko paslaptimi.

   

Rytas dykumoje. Erg Chebbi.

   

Skanaus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"