TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Meksikoje netyčia tapo nelegalais

Palenkės piramidžių kompleksas. /Evelinos Savickaitės ir Karolio Kazlauskio nuotraukos 

Beveik prieš metus, sausio 3 dieną, pradėję kelionę autostopu  Lietuvoje, jau įveikę Azijos, Australijos ir Šiaurės Amerikos žemynus, traukėme tolyn į pietus. Pasiekėme Centrinę Ameriką, perkeliavome Meksiką, Gvatemalą ir Salvadorą. Kol kas nežinome, kur sutiksime Kalėdas.

Iškeliaujant iš JAV ne vienas antakius pakeldavo išgirdęs, kur mūsų toliai drieksis. "Meksika? Žeme?" - dažnas pašnekovas gūžčiojo pečiais, tarsi būtume pasmerkę save pražūčiai. Retas kuris ryžtasi važiuoti autobusu, o kur jau ten pėsčiomis per sieną. Dar JAV pasienyje vairuotojai laužė galvas, kaip saugiau mums ten nukeliauti.

Santa Anos katedroje Salvadore.

Kirtome sieną ryte, tad kelias nebuvo labai baugus. Nueva Laredo miestelis pasirodė toks kaip visi. Nors naktimis čia, sako, gali būti tikras pragaras, kuriame it kipšai siaučia narkomafijos atstovai, o jų išpuolių nesustabdo nė kyšiais maitinama policija.

Pragaro etapą įveikėme sėkmingai, tad pradėjome saugesnę kelionę per Meksiką. Jau Monterėjaus stotyje nemokamą autobusą mums organizavo vietos policija, kaip vėliau paaiškėjo, pasitelkusi "Carito" organizaciją. Beveik pusę Meksikos įveikėme netikėtai greitai. Išlydėdami policininkai pavaišino pietumis, ir tai buvo pirmasis ragautas meksikietiškas patiekalas.

Meksikoje, kaip ir visoje Centrinėje Amerikoje, gausu visureigių su kareiviais, kurie saugo viešąją tvarką.

Nenumindžiota turistų

Keliavome rytine šalies dalimi, Meksikos įlankos pakrante, dar nenumindžiota turistų. Aikštės pilnos vietos vaikų, gainiojančių balandžius, ir senolių, o miesto ežerėlis - krokodilų. Gyvenimas virė miestuose, kaip ir kitose valstybėse. Tik gyventojai kone nuolat atsiprašinėjo dėl nesaugumo savo šalyje. Ir patys jautėsi kiek įbauginti. Neretas vairuotojas kone dėjosi bebaimiu didvyriu sustodamas mus paimti, esą kiti bijotų tai daryti.

Gaminti maistą mums įprastu būdu verdant savadarbėje orkaitėlėje  neapsimokėjo, nes valgyti pigiai gali nusipirkti gatvėse: takų (papločių su pabarstyta mėsa ir daržovėmis) ar tamalių (bananų lapuose virtų kukurūzų kukulių su vištiena), net jūros gėrybių kokteilis tekainuoja po du dolerius. O dar gausybė ananasų, apelsinų, bananų. Maistas Meksikoje tarsi persikėlė ir į Gvatemalą - ten taip pat vaišinamės tomis pačiomis takomis ar tamaliais.

Mūsų nedidelė gudrybė - miegoti greta degalinių.

Šventyklos ir majų kultūra

Actekai, olmekai, majai - tai jau buvusios Centrinės Amerikos civilizacijos. Actekai neturėjo rašytinės kultūros, tačiau paliko daug žodinės istorijos ir mitų. Olmekai, darę įtaką majų raštui, ir galiausiai garsieji majai, kurių civilizacija klestėjo iki maždaug XII amžiaus. Ir nusidriekė nuo pietinės Meksikos iki šiaurinio Hondūro. Dvi majų šventyklas, pasislėpusias džiunglėse, aplankėme ir mes. Palenkės piramidės Čiapaso valstijoje ir Tikalio šventyklų kompleksas Gvatemaloje - paslaptingi, sugriautų, džiunglėmis apaugusių, atrastų ir atkastų piramidžių miestai. Abu vienu ar kitu metu buvo majų kultūros centrai. Kodėl išnyko majai, turėję tokią kultūrą, meną, astronomiją ir matematiką, lieka klausimas. Kai kurie mokslininkai teigia, esą kaltos civilizacijos, mat gamta nebeišgalėjo aptarnauti gausių miestų. Kiti spėlioja apie paslaptingas ir neatrastas ligas, tarpusavio karus. Viena aišku, majai buvo ne tokie ir ramūs, kaip anksčiau mokslininkų manyta, tik mokslu ir menu užsiėmusi civilizacija. Jie daug kariavo, ėmė vieni kitus į nelaisvę, aukojo žmones dėl vaisingumo. Tačiau jų ištobulintas raštas kelia nuostabą.

Tiek Palenkėje, tiek Tikalyje, artėjant garsiajai majų ciklo pabaigai, bus gausu renginių, čia suplūs tūkstančiai žmonių. Nieko nuostabaus, juk apie tai jau kurį laiką kalbama. Iššifravus ypatingąją datą, žyminčią penkių tūkstančių metų, 13 baktuno, pabaigą, žmonės pradėjo tai sieti su pasaulio pabaiga, o tuo pažaidė spauda ir filmų industrija. Apie jokius gamtos kataklizmus, susidūrimus su kitomis planetomis ar ypatingus nušvitimus tuose įrašuose neįmanoma rasti.

Meksikos gatvėse maistas pigus ir skanus.

Pasiūlė įvažiuoti iš naujo

Meksikoje patyrėme nenumatytą bėdą. Įvažiuodami į šalį žemynu, nepastebėjome jokių postų, kad galėtume pranešti apie savo atvykimą. Tiesa, vėliau keliautojų forumuose pastebėjome, kad tokių žmonių, kuriuos ištiko toks nemalonumas, tikrai ne vienas. Bandėme spręsti savo nelegalumo situaciją. Pasiūlius tą pačią išeitį ir Lietuvos užsienio reikalų ministerijai, drožėme į Verakruso migracijos tarnybą, o ten tik gūžčiojo pečiais ir patvirtino jau mums žinomą nuosprendį: "Esate nelegalai". Kaip tik dėl to čia ir esame. "Važiuokite į Gvatemalą ir įvažiuokite iš naujo", - siūlė. Į Meksiką jau nebenorime, norime tik iškeliauti. Vis tiek reikia keliauti į Gvatemalą. Lieka tik ši išeitis. Pakeliui kaskart vis gausėjo  policijos postų, mat čia sustiprintos pajėgos ieškoti narkotikų. Mums kaskart širdis stojo. Pasai visai "švieži", ką tik JAV naujai gaminti, mat senuosiuose jau buvo telikę vos keli puslapiai vizoms. Galite įsivaizduoti, kaip turėjome jaustis paduodami tuščią pasą ir sakydami, kad keliaujame aplink pasaulį!

Meksikos ir Gvatemalos pasienyje pareigūnai irgi gūžčiojo pečiais, nežinojo, ką su mumis daryti. Galiausiai susimokėjome po 25 dolerius  baudelę, mat kadaise vienai porelei irgi taip "jau nutikę", ir laimingi, nes legalūs, keliavome į Gvatemalą. Nuo pietinės Meksikos driekėsi džiunglėmis, atogrąžų miškais nusagstyti kalnai, prasidėjo vulkanai, kur ne kur tyvuliavo ežerai. Tokia jau Gvatemala.

Lyg šapeliai Meksikos upėje.

Biblija ir puodelis kavos

Kaip ir Meksikoje, Gvatemaloje pirmiausia pradėjome saugios vietos miegoti paieškas. Prašėmės leisti palapinę statyti šalia degalinių. Čia ir saugiau, ir tualetai švarūs, kartais yra net dušas. Dar įsigudrinome paprašyti policijos pagalbos, tai pareigūnai net savo būstinės kambarį užleido. O viena moteriškaitė leido į nebaigtą statyti namą, kuriame nakvoti įsikūrėme it karaliai. Dovanų gavome Bibliją, o ryte - po puodelį kavos.

Gvatemalos gamta gniaužia kvapą. Jos prieglobstyje - atogrąžų miškuose, šlapome ir džiaugėmės saule, maudėmės prie šniokščiančių krioklių ir apsilankėme viename renginyje, vadinamajame Rainbow (angl. vaivorykštės) susirinkime. Ši bendruomenė, gyvenanti taikos ir meilės idėjomis, kasmet įvairiuose kontinentuose renkasi nuo Vudstoko laikų. Patys gamina valgyti, jų dainos daugiausiai susijusios su svarbiausiais dalykais - žeme, ugnimi, vandeniu ir oru. Narystė čia neegzistuoja, o visi susirinkusieji draugiškai sutaria, maloniai priėmė ir mus, atrodytų, it iš kito pasaulio nusileidusius.

LT komanda prie Užrašų šventyklos Palenkėje. Meksika.

Netikėta pažintis Salvadore

Sostinėje San Salvadore vieną vakarą nesulaukę atsakymo iš nemokamos nakvynės internetu puslapio, jau sutemus braidėme po miesto centrą. Bažnyčios užrakintos, kokių nors atvirų kiemų nematyti. Teiravomės policininkų, gal jie žinantys saugią vietelę. Ir bandėme įsivaizduoti, kaip į tokį klausimą reaguotų Europos ar mūsų tėvynės policininkai. Tikriausiai išgirstume, kad tai mūsų pačių problema. Čia policininkai savo pikapu nuvežė iki rakinamo stadiono, kuriame pasitiko sargas. Paporinome jam apie Lietuvą, žmogus nudžiugo dėl tokios netikėtos pažinties. Išsimiegojome ramiai ir saugiai.

Kitą rytą važiavome į Santa Aną, stebėjome žmonių veidus. Jie mieli, besišypsantys. Atrodo, visi pamiršę dar visai neseną pilietinį karą. Kaip tik dėl to ši šalis dar vis nesulaukia turistų antplūdžio, nors gali pasigirti vulkanų grandine, nuostabia gamta ir virtuve, ne prastesne nei Gvatemalos.

Tikalio šventykla Gvatemaloje.

Gerasis Ernestas apsiverkė

Su salvadoriečiu Ernestu, priėmusiu į savo namus, žiūrėjome du filmus, kurie atskleidė kitokią, ne idilišką, kaip iš pat pradžių galėjo pasirodyti, Salvadoro realybę. Dar prieš kelis dešimtmečius šią šalį krėtė pilietinis karas, deja, pakurstytas - tradiciškai - didžiųjų valstybių. Oficialią armiją apmokydavo ir visokeriopai rėmė JAV, pabūgusi komunistinio baubo. O štai kairieji sukilėliai - gerilos - už laisvę kovojo savaip, įkvėpti Kubos. Kentėjo, be abejo, paprasti žmonės. Į karą buvo imami ne tik jaunuoliai, bet ir vaikai. Tai labai vaizdžiai atskleidė režisieriaus Luiso Mandokio filmas "Nekalti balsai" ("Voces inocentes"), grįstas tikra istorija. Filmą drauge žiūrėjo ir Ernestas, o juostos pabaigoje apsiašarojo. Matyt, čia kiekviena šeima savaip buvo paliesta žiaurios karo istorijos.

Ar situacija pakito? Nors karas baigėsi 1990 metais, tačiau iš svajonių šalies Amerikos šis kraštas gavo ir kitokio palikimo. Nors spalvingos, švarios gatvės ir besišypsantys žmonės patrauklu, tačiau ne vieno didžiojo miesto rajonuose vis dar siautėja grupuotės, dar vadinamos maromis. Jos kilusios iš nelegalių Latyno Amerikos imigrantų Los Andžele dar 1980 metais ir pasklido po Centrinę Ameriką, kai JAV prezidentas Billas Clintonas deportavo jų narius į šias šalis. BBC skelbia, kad 2006 metais grupuočių narių gatvėse buvo apie 10 tūkst., kai Salvadore gyventojų tėra apie 6 milijonus.

Geriausia važiuoti pikapais: čia ir vėsiau, ir viską matai. Gvatemala.

Atpažįsta iš tatuiruočių

Grupuotės - didžiausios jų "Mara 18" ir "Mara Salvatrucha-13" - turi vienintelį tikslą - naikinti vieni kitus ir savo kūnus marginti tatuiruotėmis. Iš jų pažinsi, kad žmogus priklauso gangsteriams. Ernestas pasakojo, kad dėl policijos reidų, grupuočių nariai vengia tatuiruotis. Žvitriais žvilgsniais nužvelgdavome, ar sustojusieji vairuotojai neturėjo kokių nors, net ir menkiausių tatuiruočių. Kita vertus, Ernestas tikino, kad grupuotės daugiausia naikina priešininkus, o užsieniečiams gali būti ir visai draugiški. Vis dėlto dokumentinis filmas "La Vida Loca" (isp. išprotėjęs gyvenimas) labai įtaigiai parodė tokių grupuočių gyvenimą: režisierius Christianas Poveda buvo nušautas Salvodoro gatvėje. Liūdna, tačiau tokia vis dar Salvodoro kasdienybė.

Mūsų kasdienybė tapo vis karštesnė, nes orai kaip pašėlę kaito, nors tėvynėje jau gausiai prisnigo. Salvadore žmonės irgi rengiasi Kalėdoms, bet kai nėra sniego, dekoratyvinės plastiko eglutės atrodo liūdnai. Artimieji teiraujasi, kur sutiksime Kalėdas. Mes dar nežinome. Dabar atvažiavome į Nikaragvą, o toliau keliausime į Kostą Riką ir Panamą, tačiau tolesni, kol kas nepatirti ir nežinomi nuotykiai - kitą kartą.

Turistų nepaliestas krioklys. Sančičos upė Gvatemaloje.
DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"