TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Miesteliai dvyniai Elzase ir Bavarijoje

2016 05 12 6:00
Mažoji aikštė su dviem XIII amžiaus bokštais, išdėstytais skirtingame lygyje - labiausiai fotografuojama Rotenburgo vieta. Viljamos Sudikienės (LŽ) nuotrauka

Palei vakarinį Reino krantą nusidriekęs Elzaso regionas garsėja fachverkiniais namais, kraujine dešra, raugintais kopūstais, alumi, kalėdiniu turgumi. Tai, žinoma, tik dalis Elzaso gėrybių. Skamba ne visai prancūziškai?

Tikrai taip – dabar Elzasas, iš vienos pusės besiribojantis su Vokietija ir vienu kraštu prisišliejęs prie vokiškai kalbančios Šveicarijos dalies, priklauso Prancūzijai, bet pastaruosius du šimtmečius ši žemė ėjo iš vienų rankų į kitas, priklausė tai vokiečiams, tai prancūzams.

Medžio sienojais – fachverkais – išpuošti namai smailais stogais neleis suklysti: tai – vokiškas kraštas šiaurės rytiniame Prancūzijos pakraštyje, jo gyventojai dar susikalba ar bent jau supranta elzasietiškai (ši vietos kalba laikoma vokiečių dialektu).

Vynuogynų apsupty

Be sostinės Strasbūro, vokiškai vadinamo Štrasburgu, turinčio 270 tūkst. gyventojų ir laikomo vienu gražiausių ir lankomiausių Prancūzijos miestų, gausybę turistų kasmet pritraukia maži Elzaso kaimeliai, apsupti vynuogynų, banguojančiais laukais nusidriekusių palei mėlynai juosvą Vogėzų kalnų juostą, virš kurios it dūmai plaikstosi debesų tumulai. Klimatas ten sausas, tinkamas vynuogėms auginti. Pačioje pavasario pradžioje, kai teko ten keliauti, kalnų papėdėje išsibarstę kaimeliai skendėjo magnolijų ir vyšnių, narcizų ir tulpių žieduose, o vynmedžiai dar buvo pliki.

Per šį regioną eina Elzaso vyno kelias, o kai kurie jame išsidėstę miesteliukai puikuojasi „Gražiausio Prancūzijos kaimo“ titulu. Toks yra Rikvyras, Elzaso vynuogynų perlas, stebinantis savo architektūra, vyno namais ir nė kiek ne mažiau – žydinčiais vazonėliais, kurie puošia palanges, senus mūrus, akmenines gatveles ir kiemelius.

Savo pėdsakus čia paliko Rudolfas Habsburgietis ir baronas Viurtembergas – ilgus amžius viešpatavę vokiečių valdovai. Rikvyre yra namas, kuriame baronas Viurtembergas gimė, pačią jo viršūnę puošia elnio ragai. Vos 800 gyventojų turintis Rikvyras iki šių dienų išsaugojo net 600 metų senumo autentiškus pastatus, nes Antrasis pasaulinis karas tarsi aplenkė šį kraštą, beveik niekas nenukentėjo ir nebuvo sugriauta. Vis dėlto ir šis kaimelis per karą sudėjo savo auką. Apie tai byloja paminklas, ant kurio parašyta, kad „105 Rikvyro sūnūs turėjo vilkėti priešo uniformą, 28 jų žuvo“.

Laukuose anapus Rikvyrą juosiančios gynybinės sienos nepamatysi nei karvių, nei kiaulių – vynuogynai yra pagrindinis gyventojų verslas. Čia išaugintos vynuogės spaudžiamos, vynas pilstomas ir pardavinėjamas šimtmečių senumo vyno rūsiuose. Dažniausiai tai – dinastinis šeimos verslas, kuriame pluša karta iš kartos. Elzaso įvairių rūšių vynas garsus visame pasaulyje, dominuoja vokiškos tradicijos sausas baltasis, toks, kaip rislingas, niekur kitur Prancūzijoje negaminamas.

Rikvyras turi 75 viskuo aprūpintus bedarbius (Elzasas – vienas turtingiausių Prancūzijos regionų) ir vyrų, šimtu daugiau nei moterų. Bendrakeleiviai rado lengvą būdą įsiminti šio miestelio pavadinimą – lietuviškai jis skamba beveik kaip frazė „reik vyro“. Kaip matome, toks šūkis miesteliui netinka, ir iš tikrųjų jo pavadinimas kildinamas iš vietos vyndario pavardės ir žinomas jau nuo viduramžių. Grupės gidas pabrėžė, jog „reik vyro“ miestelyje nevalia būti piktam ar surūgusiam, nes jis kelia nuotaiką. Iš tiesų smagu buvo kirsti romantišką pylimą su sargybos bokštais, pro kuriuos patenki į aplinką, it muziejų po atviru dangumi.

Nors Velykos jau buvo praėjusios, Rikvyras akivaizdžiai dar nenorėjo su jomis atsisveikinti. Visi barai ir parduotuvėlės, siūlančios dar šiltų spalvotų sausainiukų, naminės duonos ir nugos bei kitų valgomų ir nevalgomų gėrybių, tebebuvo nukabinėti viščiukais, kiaušiniais, zuikučiais ir kitais Velykų atributais, o užvis labiau – gandrais. Mat gandras – Elzaso nacionalinis simbolis.

Rikvyras turi ir savo „sisiojantį berniuką“ – medinį, įsitaisiusį ant vieno fachverko ir daug senesnį nei garsusis Briuselio „Maneken Pis“. Na, bet briuseliečiai atsigriebia sakydami, kad jų berniukas „sisioja“ iki šiol...

Rikvyras įsikūręs pasienyje prie pat Vokietijos. Kasmet įstabųjį kaimelį aplanko iki 2 mln. turistų, o vietos gyventojai atostogauti ir apsipirkti važiuoja į Vokietiją, kur viskas pigiau.

Kalėdos kiaurus metus

Pietinėje Vokietijos Bavarijos žemėje esantį Tauberio Rotenburgą galima laikyti Rikvyro dvyniu, mat jiedu daug kuo panašūs.

Maždaug 10 tūkst. gyventojų turintis Rotenburgas šiaurinėje Bavarijos dalyje laikomas vienu gražiausių miestų Vokietijoje ir priklauso Romantiškajam keliui – žymiausiam ir vaizdingiausiam Vokietijos atostogų maršrutui. Tiesa, šių laikų vokiečiams darbas rūpi labiau nei romantika, priešingai nei prancūzams, kuriems romantika yra svarbiausia, o tik po to darbas. Bet bavariškame Rotenburge romantikos nestinga. Miestelis išties kaip iš atviruko, mažai sugriautas per Antrąjį pasaulinį karą, palyginti su kitais Vokietijos miestais – tik 30 proc., 1956 metais atstatytas. Legenda sako, kad vienas amerikiečių vadas atsisakė bombarduoti Rotenburgą, nes iš jo buvo kilusi jo motina, o vienas nacių generolas nepakluso įsakymui kautis iki paskutinio kareivio – jiedu abu yra miesto didvyriai, nes be jų iš Rotenburgo mažai kas būtų likę.

Rotenburgą juosia maždaug 3 kilometrų ilgio gynybinė siena su 42 bokštais ir vartais (ne visi išliko), ja galima eiti gėrintis kaimišku Bavarijos peizažu. Pro XII amžiaus Ligoninės bokštą patekome į istorinį senamiestį, kur laikas, regis, sustojo. Miesto istoriją pasakoja ne tik jo pastatai, bet ir gatvių pavadinimai, pavyzdžiui, Kalvių. Rotenburgo kalvystės meną reprezentuoja ypač puošnių kaldintų ažūrų iškabos – išskirtinis Rotenburgo bruožas.

Rotenburgas ilgai buvo nepriklausomas miestas, 1803 metais įtrauktas į Bavarijos karalystę. Galima spėti, kad jo gyventojai buvo žiaurūs žmonės – apie tai byloja Kriminalinis muziejus (Kriminalmuseum), apžvelgiantis 1000 metų nusikaltimų ir bausmių istoriją, jame parodytos kankinimų kameros ir įrankiai. O centrinėje senamiesčio Turgaus aikštėje prie XIV amžiaus Šv. Jurgio fontano stovėjo kartuvės ir gėdos stulpas. Tačiau, kaip ir visi žmonės, rotenburgiečiai buvo smalsūs – savo namų kampuose įrengdavo stiklinį erkerį, kuriame ne tik melsdavosi, bet ir galėdavo stebėti, kas vyksta gatvėje.

Architektūros šedevru laikomas Mėsininkų gildijos namas, kurio pirmame aukšte buvo dirbama, o viršuje linksminamasi – pokylių salėje, įrengtoje virš parduotuvės. Aikštę supa kiti biurgerių, turtingų miestiečių, namai, nuo 52 metrų aukščio XIII amžiaus Rotušės bokšto, įveikus 241 laiptelį, galima apžvelgti visą apylinkių panoramą.

Dailės garbintojai Rotenburge neturėtų aplenkti Šv. Jokūbo gotikinės bazilikos, kurioje yra Dvylikos apaštalų altorius – vienas puikiausių Vokietijoje. Jį puošia išskirtiniai švabų meistrų medžio raižiniai ir išlankstoma Friedricho Herlino, Rogiero van der Weydeno mokinio, tapyba, datuojama 1466 metais. Didele menine verte pasižymi šios bažnyčios 17 metrų aukščio XIV amžiaus vitražiniai langai.

Net vasarą Rotenburgas kvepia Kalėdomis. Visus metus atidarytoje unikalioje kalėdinėje parduotuvėje, išsiplėtusioje per keletą aukštų, rasi visko, ko tik reikia šiai šventei. Tai rojus kalėdinių puošmenų medžiotojams, net jei tenka gerokai papurtyti kišenę, kitiems užtenka paganyti akis. Parduotuvė siūlo 30 tūkst. tradicinių vokiškų dekoracijų – nuo žvakių, burbulų ir riešutų spaustukų iki prakartėlių. Ten pat yra ir kalėdinių žaislų muziejus, kurį galima aplankyti už 4 eurus. Ši vieta sutraukia į mažą miestelį milijonus turistų iš viso pasaulio.

Ir sniego gniūžčių Rotenburge netrūksta kiaurus metus – taip vadinami vietos skanumynai, kuriuos gyventojai ėmė gaminti tam, kad neliūdėtų Kalėdoms pasibaigus. Schneeball – šokoladu, karamele ir kitų skonių bei spalvų glazūromis aplieti visokių dydžių kamuoliai, piramidėmis išrikiuoti krautuvėlių languose, – skoniu primena Lietuvoje jau beveik pamirštus aliejuje virtus žagarėlius.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"