TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Milano EXPO – filmas apie gyvenimą

2015 11 19 6:00
Prie Lietuvos paviljono pasitiko didžiulis lašas, nusifotografuoti jo viduje buvo viena mėgstamiausių lankytojų pramogų. Ingos Bagos ir Aplinkos ministerijos archyvo nuotraukos

Per keletą dienų EXPO 2015 nukulniuota nežinia kiek kilometrų, stengiantis aprėpti kuo daugiau vaizdų, kvapų, skonių ir tradicijų. Ir vis tiek nespėta aplankyti nė pusės – atrodė, kad visas pasaulis staiga supuolė į nesibaigiančias eiles prie paviljonų.

Iš pradžių žingsniuoju pas savus: smalsu pasižiūrėti, kaip tokiame svarbiame renginyje pasauliui prisistato Lietuva. Žinau – nesame turtingi, amžinai trūksta lėšų ir reikia nepaprasto sumanumo norint ką nors nustebinti ar bent sudominti. Ir lengviau atsidūstu: sužavi išmonė, estetinė švara ir paviljono komandos profesionalumas.

Lašas ir pasaulis

Milano EXPO tema – „Pamaitinti planetą, energija gyvenimui“, tad parodos rengėjų ir dalyvių mintys sukosi apie maistą ir kitus gyvybiškai svarbius dalykus. Pavyzdžiui, vandenį. Šiuo požiūriu esame pranašesni net už turtingiausias arabų šalis, nes ten vanduo prilygsta auksui, o mes jo turime apsčiai. Galbūt todėl vienu pagrindinių Lietuvos paviljono puošybos elementų pasirinktas lašas – didžiulis metalinis jo pavidalas pasitinka paviljono prieigose. Nusifotografuoti jo viduje buvo viena mėgstamiausių lankytojų pramogų. Permatomų vandens lašelių debesis kybojo ir šviesaus, beveik balto paviljono palubėje, viename iš dviejų mūsų ekspozicijos pastatų. Tie du didžiuliai balti kubai iliustravo balanso, pusiausvyros idėją – tarsi patirties ir naujovių svarstyklės. Todėl ekspozicija buvo sudaryta iš dviejų dalių: istorinės ir dabartinės.

Svetingi Lietuvos paviljono šeimininkai.

Vedama blykčiojančio ranktūrių tako pakliuvau į tamsią, mistinę erdvę, kurios centre švytėjo milžiniška sfera – daug kartų padidintos sėklos vaizdinys. Tarsi mėnulis, nusileidęs ant žemės, su galybe kraterių-stendų, pasakojančių apie mūsų mitybos kultūrą, tradicijas ir prekybinius ryšius. Lyg magiškas rutulys, kur knibžda judančių paveikslėlių ar interaktyvių žaidimų. Aplinkui ant tautiniais motyvais puoštų tamsių sienų – ekranai su besikeičiančiais Lietuvos laukų vaizdais. Greta – istorinių vertybių paroda, kur žvilgsnį traukia romantiškoji Kanuto Rusecko „Pjovėja“. Arba žaismingas koklis iš Valdovų rūmų, kuriame aršūs kiškiai kepa ant iešmo medžiotoją. Kaip ir kitas, su Bonos Sforcos, Lietuvos ir Lenkijos valdovo žmonos italės, giminės herbu – didžiuoju žalčiu, ryjančiu kūdikį ar maurą. Tikėtina, kad šie kokliai kadaise puošė Bonos apartamentų krosnis Vilniaus rūmuose.

Lietuviška duona buvo egzotika panašios neturintiesiems.

Baltas blyksnių takas vedė į dabartį. Sniego baltumu pasitiko šviesi erdvė, vilnijanti stilizuotais augalais. Čia daug vaizdinės medžiagos apie dabartinę Lietuvą ir jos technologijas, taikomas gamtosaugoje ir maisto gamybai. Prie balto lenkto stalo išsijuosę dirbantys gidai teikė informaciją ar dalijo ragaujamą maistą. Dėl ekologiškų produktų pristatymų mūsų paviljonas Milane net pripažintas vienu pažangiausių ekologijos ir aplinkosaugos srityje. Ne mažiau svariai lietuviai pristatė ir kultūrą: į parodą atvežė menininkų parodų, surengė muzikinių pasirodymų, atskraidino Šv. Kristoforo kamerinį orkestrą ir chorą „Bel Canto“ į nacionalinės dienos koncertą. Nenuostabu, kad Lietuvos ekspozicija sutraukė per pusantro milijono žmonių – nemenkas skaičius tokiai šaliai – lašui pasaulio jūroje.

Skaičiai ir įdomybės

Keliauju toliau, o žmonių – marios. Tikra pasaulio jūra, kurią šiemet „perplaukė“ beveik 22 mln. lankytojų. Lyg septynios Lietuvos ar visa Sirija dar prieš karą ir pabėgėlių krizę. Spaudoje mirga ir linksmesnių palyginimų skaičiuojant mugėje nuveiktus darbus ar sunaudotas medžiagas. Antai teigiama, kad paviljonų statybai sunaudota 29 tūkst. tonų geležies ir kad tiek užtektų keliems Eifelio bokštams. Juk ši konstrukcinė įžymybė – irgi pasaulinės parodos reliktas, ilgam įaugęs į Paryžiaus panoramą. EXPO statistikoje minimi ir kiti skaičiai: parodos teritorijoje pasodinta 13 tūkst. medžių ir 85 tūkst. krūmų, o išmontuoti paviljonus ir paruošti vietovę ateičiai pavyks tik maždaug per metus.

Prie Japonijos paviljono eilėje tekdavo laukti 6–8 valandas.

Liūdnos tos tuščių, ardomų paviljonų nuotraukos – net sunku patikėti, kad ištisą pusmetį čia viskas net dūzgė. Viskas buvo skirta mugės temai, išties plačiai, aprėpiančiai ir planetos mitybos, ir gamtos, ir energijos išteklių tausojimo problemas. Buvo verta pamatyti, kaip sumaniai ją rutuliojo per 130 dalyvių: valstybių, įvairių visuomeninių organizacijų, verslo korporacijų. Rungtasi netikėtomis paviljonų formomis, naujomis technologijomis, įvairaiais pasirodymais. Itin išsiskyrė vokiečiai, kurie kaip visada preciziškai ėmėsi užduoties ir pasirinko „Idėjų lauko“ įvaizdį. O įgyvendintų idėjų būta įdomių – nuo stilizuotų, energija apsirūpinančių „Saulės medžių“ iki virš galvų skrajojančių robotų-ekranų, rodančių Vokietijos vaizdus.

Ne paviljoną, o tikrą konceptualaus meno kūrinį pasauliui pristatė britai. Po atviru dangumi driekėsi angliška pieva, banguojanti vėdrynais ir viržiais. Bet šnarėjo ji ne po kojomis, o... akių lygiu. Taip, kaip matytų bitė. Teko žengti ne pačia pieva, o gerokai žemiau, specialiais takais, korio formas atkartojančiais. Jie vedė, žinoma, prie avilio. Ir ne bet kokio, o didžiulio, ažūrinio ir vizualiai lengvučio, dėl to atrodė neįtikima, kad svėrė 50 tonų. Įėjus vidun – dar įdomiau. Keisti zyzimai, šimtai blyksinčių spalvotų lempučių. Pasirodo, paviljono technika reagavo į bičių judesius avilyje už šimtų kilometrų – Anglijoje. Taip išradingai pristatyta naujausia technologija, skirta bičių šeimoms prižiūrėti per didelį nuotolį.

JAV įkurdino vertikalias lysves ant paviljono sienos.

Maistas ir menas

Išmone išsiskyrė ir Pietų Korėjos ekspozicija, tiesiog panardinanti lankytojus į virtualius pojūčius. Žaidžiant trimačiais vaizdais, hologramomis, virtualios realybės efektais gvildenta pasirinkta tema – „Esi tai, ką valgai“. Nagrinėta maisto nauda tiek kūnui, tiek sielai, poveikis žmogaus psichikai ir jausenai. Juodoje paviljono salėje, kur rikiavosi šimtai tradicinių puodynių, pasijutau lyg požemyje. Tokios puodynės Korėjoje naudojamos konservuojant daržoves, jų fermentacijai... po žeme. Ant tokių, neva įkastų į žemę puodynių dangčių sukosi ryškūs vaizdai: spalvingas maistas ar geometrinės figūros – tikras kompiuterinės grafikos šedevras. Taip, maisto šventėje be meno – nė iš vietos. Net savo įmantrų šou, kur besivartančiuose ekranuose siautė tuntai vaisių ir daržovių, korėjiečiai pavadino ne kaip kitaip, o „Maisto simfonija“.

Tačiau Milanas nenuvylė ir tikrų melomanų. Atidarymo išvakarėse vykusiame koncerte dainavo žymusis Andrea Bocelli, jo vardo fondas – irgi EXPO dalyvis, nes rūpinasi gamtos bei likimo nuskriaustaisiais. O neprilygstamo Giacomo Puccini šedevro „Turandot“ naujo pastatymo premjera Milano „La Scalos“ teatre tapo iškilmingu parodos atidarymu. Pasak žiniasklaidos, būta iškilaus operos įvykio, prie kurio svariai prisidėjo ir mūsų sesės Latvijos sūnus – Aleksandras Antonenka. Ne kartą Lietuvoje girdėtas tenoras negalėjo aplankyti savo šalies paviljono, mat vis delsusi ir dvejojusi Latvija parodoje dalyvauti atsisakė. Laimė, to nepadarė jos atstovas. Jis operoje įkūnijo princą Kalafą ir padainavo vieną gražiausių tenoro arijų per operos istoriją.

Gyvybės medžiui – parodos simboliui - dėmesio nestigo.

Kad žmogus gyvas ne vien duona, parodoje priminė ir Šventasis Sostas, pasirinkęs svarstymus apie peną sielai ir simbolinę dalijimosi maistu reikšmę. Vatikano paviljono moto „Ne vien duona. Prie Viešpaties stalo su visa žmonija“. Ir vėl pasitelktas menas – šįkart vaizduojamasis. Kuklaus paviljono geriausiai matomoje vietoje – nekukliai vertingas originalas Tintoretto „Paskutinė vakarienė“. Tokių kūrinių buvo ir parodos šeimininkės – Italijos – ekspozicijoje. Daug kartų vertingesnių už visas paviljono veidrodines sales su kerinčiais Italijos vaizdais, atsikartojančiais begaliniuose veidrodžių ritmuose. Vien ko verta įstabioji „Uffizi“ galerijos Hora – derlingumo deivės skulptūra, sukurta prieš du tūkstančius metų. Solidi įžanga į turtingą šalies ekspoziciją, įsikūrusią „Italijos rūmų“ paviljone lyg milžiniškame baltame lizde.

Duona ir žaidimai

Klajojant po didžiulį plotą, kurį parodoje užėmė Italija, nedavė ramybės sąsajos su romėnais. Jau pats EXPO vietovės planas inspiruotas tipinių romėnų miestų, su dviem statmenai susikertančiomis gatvėmis. Išilgai trumpesnės EXPO gatvės – Italijos valdos. Palei kitą, pusantro kilometro gatvę (beveik kaip Vilniaus Gedimino prospektas) – kitų parodos dalyvių paviljonai, visi su nacionalinių virtuvių restoranais, visi viliojantys įvairiomis atrakcijomis. Kaipgi ir vėl neprisiminsi romėnų, kitados reikalavusių duonos ir žaidimų? Duonos šioje parodoje buvo su kaupu, o žaidimų ar reginių – irgi apstu.

Lenkijos paviljonas buvo sukonstruotas iš dėžių obuoliams.
Kinijos paviljonas priminė išriestą drakono nugarą.

Turbūt daugiausia žiūrovų sutraukdavo parodos simbolis – gyvybės medis, stovintis prie „Italijos rūmų“, didžiulio tvenkinio viduryje, ir nuolat atgyjantis šokančiais fontanais ar žaižaruojančiais fejerverkais. Šią 37 metrų aukščio medienos ir plieno konstrukciją žadama palikti parodos teritorijoje, kaip ir „Italijos rūmų“ pastatą. Galbūt jie taps čia planuojamo įkurti universitetinio miestelio dalimi, tad būsimi studentai sulaikę kvapą galės stebėti stulbinamą medžio šou – „Gyvybės medžio simfoniją“. Taip, ir vėl simfonija, ir vėl pompastika, už širdies griebianti muzika, tarsi kokiame Holivudo filme ar prabangaus kazino šou.

Virtualūs spagečiai su moliuskais, „pasigaminę“ žiūrovui matant.

Sąsaja su filmu – neatsitiktinė. Mat parodai įsisiūbavus, vaizdinę dalį papildė garsaus italų kino dailininko, tris „Oskaro“ statulėles pelniusio Dante Ferretti darbai, skirti specialiai Milano EXPO. Menininkas sukūrė dvidešimt grėsmingos išvaizdos pusketvirto metro ūgio „Maisto sargų“, o įkvėpimo sėmėsi iš tautiečio XVI amžiaus dailininko Giuseppe Arcimboldo. Šis tapė žmonių portretus, sudarytus iš daržovių, vaisių, žuvų ir paukščių. O išilgai visos ilgosios EXPO gatvės jau minėtas „Oskarų“ laureatas išdėstė instaliacijas, vaizduojančias tradicinio itališko turgaus prekystalius. Kad lankytojai pasijustų kaip filmavimo aikštelėje, kur sukamas filmas, pasakojantis apie visų mūsų gyvenimą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"