TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KELIONĖS

Milijonas žingsnių per Ispaniją: Camino de Santiago

2015 09 15 6:07
studentweb.cortland.edu iliustracija

Link Santiago de Compostela katedros, kurioje, kaip tikima, ilsisi Šv. Jokūbo palaikai, žmonės traukia daugiau kaip tūkstantį metų. Idėja pasivaikščioti vienu iš pagrindinių Europoje piligrimų kelių kilo spontaniškai.

Kasdieniame gyvenime nesu dažnas bažnyčių lankytojas, tad išėjau ketindamas pamatyti Navarre, Castile-Leon, La Rioja ir Galicia regionus. Pajudėjęs iš Saint Jean Pied de Port Prancūzijoje, po 27 dienų glosčiau Atlanto vandenyną labiausiai į Vakarus nutolusiame Ispanijos taške – Cabo Finisterre.

Atėjus vasarai ir daugeliui planuojant atostogas, galbūt kažkam bus įdomios kelionės metu rašytų laiškų ištraukos.

Kęstučio Jašinsko nuotraukos

„Po parą trukusios priverstinės nemigos atsiradau starto vietoje Prancūzijoje. „Russie?“ – išgirdau piligrimų registracijos punkte, kai pasakiau esąs iš Lietuvos. Į mane klausiamai žvelgė pagyvenusi moteriškė. Esu jau įpratęs, kad vakariečiams žinios apie Rytų Europą baigiasi kažkur laukuose ties Vokietijos – Lenkijos siena, tad nusprendžiau nevarginti informacija apie negirdėtas teritorijas. „Lietuva, tai šalis prie Baltijos jūros!“ – kolegei pasufleravo kita registratorė. – „Šalia Estijos ir Albanijos...“

„Šiandien eisiu per Pirėnus. Atsikėliau labai anksti, pro langą pamatęs, kad jau šviesu. Lauke paaiškėjo, kad tiesiog švietė gatvės žibintas. Nedrįstu eiti į kalnus tamsoje, tad pusryčiauju jau trečią kartą. Toks aš ne vienintelis. Frazę „O, dar vis tamsu...“ kiekvienas pasakėme jau po 17 kartų. Pajuokavau, kad tamsu bus iki vakaro. Kiti išsigando ir su manimi nebešneka. Todėl, gal jau eisiu..“. „Persiritau kalnais į Ispaniją. Labai sunku nebuvo – 25 km. aukštyn ir keli žemyn. Sudėtingiau buvo leistis, nei kilti. FR-ESP sieną kirtau kažkur aukštai, rūke, kaip koks kontrabandininkas.“

„Žmonių sutinku daug ir įvairių. Šiandien ryte ėjau kartu su danu, vėliau – su keliais italais. Pietavau su korėjiete ir škotu. Vakare ūbavau su ispanais, vokiečiais, argentiniečiais. Miegojau su norvege – gaila, skirtinguose dviaukštės lovos lygiuose (sutinku – pats kaltas). Vardas Kęstutis – visiems per ilgas, tad mane vadina Kaktus. Ties Pamplona sutikau dieduką japoną: sveikindamiesi lankstėmės tol, kol pajutau artėjančias stuburo išvaržos problemas. Pakeleiviai iš Meksikos sostinės niekaip netiki, kad aš – tik vienas iš trijų milijonų.“

„Iš pradžių, gyventi piligrimų užeigose gan savita. Kelis eurus kainuojančia bendra erdve dalintis tenka su 20 – 150 žmonių. Kartu valgai, miegi, prausiesi, skalbi drabužius. Gali išmokti skirti prakaito kvapus pagal tautybes. Vėliau atrandi privalumus: linksma kompanija garantuota, niekada neliksi alkanas, raminantis kitų knarkimas padės užmigti, nerakinamo dušo durys skatins greičiau plautis tarpupirščius ir pan. Kai kurios užeigos įsikūrusios šimtmečius skaičiuojančiuose pastatuose. Vakar kiek nustebau, kai nakvynės vietoje mane pasitiko siūlant šviežių vaisių ir pailsinti kojas fontanėlyje.“

„Jau savaitė, kaip kelyje. Pagaliau kojos priprato prie krūvio, nebeskauda ir netinsta. Kasdien nupėdinu virš 30 km. Linksma stebėti naujokus: pirmomis dienomis skuba, lekia, po to – šliaužia keturiomis. Man pasisekė su avalyne: nespaudžia, netrina. Pas kai kuriuos nelaimėlius mačiau keliais pleistro sluoksniais apklijuotas pėdas. Pakeliui mėtosi palikti batai – žmonėms, matyt, spalva nepatiko. Paliekami ir kiti daiktai. Kūnas skaičiuoja kiekvieną nešamo svorio kilogramą.“

„Neatsistebiu ispanų gebėjimu linksmintis. Vakar patekau į visą savaitę besitęsiančią fiestą. Vaišėmis nukrauti stalai gatvėse, dainos ir šokiai kiaurą parą, bulių bėgimas per miestelį rytą-vakarą, korida, muzika, vynas. Du vietiniai, išgirdę, kad ketinu eiti toliau, vos ne jėga privertė likti. Likau. Švenčiau. Buvo gerai, ryte – nelabai. Spalvas vėl mačiau, kai po kelių kilometrų prie vienuolyno radau nemokamą vyno čiaupą. Šį vakarą, jau kitame miestelyje, vėl šventė... Gal laimėjau loterijoje? Jei rimčiau – nežinau, kada jie dirba. Gal kiek ryte, kol nepapietauja. Pietų metu – vynas ir alus. Kartą taip pavalgęs, ėjau miegoti. Jei kas nors būtų liepęs eiti dirbti, būčiau pradėjęs triukšmauti.“

„Bičiulis Hansas sakė, kad tie, kurie dalyvaus vakaro mišiose, gaus nemokamą vakarienę. Aš juk lietuvis: jei kas nors nemokama, būtinai turiu tai gauti. Mišiose buvau. Ispaniškai maldeles kalbėjau. Prie Padre klūpojau, kai jis man ranką virš galvos laikė... Nemokama vakarienė tikrai buvo. Bet ne tik mišių dalyviams, o visiems norintiems. Hansas iš manęs žviegė susiriesdamas – apgavo, matai. Įspyriau jam sutemus, nes miegojome bendroje patalpoje. O vakarienė buvo puiki: bulvių ir kopūstų troškinys. Padre pats iš ąsočio vyną pilstė. Vakare su dvasininku dar pasikalbėjome – labai paprastai, ramiai ir žmogiškai.“

„Paprastai nakvoju municipalinėse užeigose. Bet ėmiau ir pataikiau į neaiškios paskirties religinę komuną. Gavau vietą ant grindų, bet ir už tai ačiū. Vakare jų kunigas, toks tipas su šortais, paskelbė būsiant bendrą vakarienę. Pradėjome bulves lupti. Kunigas parodė, kaip tai reikia daryti: ogi drožti, kaip pieštukus. Stebiuosi žmonių patiklumu – visi ėmė veikti, kaip liepta. Aš normaliai nulupu keturias, jie nudrožia vieną. Visiems sunku, neįprasta, bet tyliai dirba. Atėjo metas bulves smulkinti. Man pradėjus tai lietuviškai daryti, kunigėlis prišokęs sako, kad negerai. Anot jo, reikia truputį įpjauti, po to nulaužti – taip daugiau energijos bulvėje lieka... Čia, gerbiamieji, nesusiturėjau. Klausiu: gal bulves pjaustykim aštuonkampiais, rutuliukais ir piramidėmis, kad dar daugiau energijos liktų? Daugiau prie manęs nelindo, ramiai pavalgiau ir išmiegojau. Ryte kunigas su šortais apkabino, sėkmės palinkėjo ir paklausė, ar visi lietuviai tokie „su charakteriu“. Sakiau, kad aš – pats skysčiausias.“

„Ne visada eiti gera ir gražu. Tenka kelias dienas nuobodžiomis, karščiu alsuojančiomis lygumomis bristi ir su sunkvežimiais didmiesčių prieigose sveikintis. Karvių šūdai Ispanijos kaimuose kvepia taip pat, kaip Lietuvoje. Tačiau kalnai, uolos, iki horizonto žydintys saulėgrąžų laukai, vynuogynai, viduramžių architektūra miesteliuose, slėniuose pasislėpę vienuolynai, žmonių svetingumas užgožia trūkumus. Net vidudienį išmirusios gyvenvietės ir pavėsyje miegantys šunys tampa gražūs ir mieli. Jei konkrečiai – eidamas pavargsti fiziškai, bet ilsiesi širdyje.“

„Dievo užmiršto kaimelio užeigoje, kurioje nakvojome tik keturiese, radau kompiuterį. Belaidis internetas neveikė, tad padariau anteną ir jis atsirado. Iškart pelniau patyrusio programuotojo reputaciją – pakvietė vakarienei. Žmonės lupo, skuto, pjaustė, tarkavo, virė, tad stovėti nuošalyje pasidarė nejauku. Radęs kuokštą salotų, nutariau jas nuplauti. Virėjai stojo mūru – ne, negalima. Na, pagalvojau, gal pas jus Ispanijoje salotas neplautas valgo, bet pas mus, Grigiškėse, švaros prisižiūrima. Imtynių veiksmų dėka nusigavau iki kriauklės ir augalėlius kruopščiai numazgojau. Vėliau man buvo kukliai užsiminta, kad jos jau buvo plautos... Nupirkęs porą butelių vyno, kramsnojau svetimšalių gamintą nuostabų maistą ir tyliai stengiausi ant jų nepykti.“

„Rytą, išėjau dar tamsoje. Žiūriu – netoliese tyvuliuoja ežeras, o jo vanduo toks skaidrus, kad spindintys pinigėliai ant dugno matyti. Sekundę nesupratau nieko, nes vakar šioje vietoje buvo skardis kalnuose. Lyg ir nesivaišinau iš vakaro... Sąmonei prabudus paaiškėjo, kad ežeras – mėnulio nutviekstas rūkas slėnyje, o pinigėliai – švieselės žemai esančių kaimelių namų languose. Gal neišsimiegojau? Juk kariavau su vietiniais vabaliukais, kuriems pasirodžiau skanus vidurnaktį. Tokie šviesiai rudi, žiūri mažomis akutėmis, šypsosi. O man skauda ir niežti. Nė vieno iš keturiasdešimties nesukramsnojo, tik mane. Dėkui už pripažinimą“.

„Į Santjagą planavau ateiti po keturių dienų, tačiau atėjau šiandien. Kojos nešė – spėk jas kilnoti. Suradau katedrą, apkabinau Šv. Jokūbą – ten dirbantis vienuolis parodė, kaip tai reikia daryti. Skubėjau gauti specialų dokumentą, liudijantį praeitą kelią ir mano piligrimystę. Įsivaizdavau ranka ant odos išraižyto rašto iškilmingą įteikimą skambant katedros varpams. Gavau A4 formato popieriaus lapą iš printerio. Nejučia prasivėrę mano žandikauliai niekeno nedomino. Netekęs vilties bent jau šnektelėti su popiežiumi, šlepsėjau per naktinį Santjagą. Kelias baigėsi? Atsakymo ieškojau gatvės muzikanto virkdinamo smuiko garsuose.“

„Kai Santjago autobusų stotyje man pasakė, kad transportas iki Atlanto bus po dviejų valandų, teišlaukiau pusvalandį. Į dar 90 km. kelią vėl patraukiau pėsčiomis. Tiesiog nebegalėjau sėdėti vietoje. Vieną rytą pakrūpčiojau nuo vakare gerto antiraganiško gėrimo prieš nelabuosius. Pakentėjau penkis kartus per dieną pliaupiantį lietų. Tačiau bestingstanti kraujotaka stebint į vandenyną besileidžiančią saulę, nuo aukštų pakrantės uolų į dūžtančias bangas sklindanti dūdelės melodija, savais keliais išvykstančio bendrakeleivio rankos paspaudimas tapo tikra terapija nuo kelionės pabaigoje beužklumpančios depresijos.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KELIONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"