Misija į Afriką – kelionė link neišsenkančios vilties šaltinių

lzinios.lt portalas@lzinios.lt 2016-08-17 08:12
lzinios.lt
portalas@lzinios.lt 2016-08-17 08:12
UNICEF Lietuva nuotraukos
„Ti­kė­ji­mas ir vil­tis – tai stip­rių­jų pri­vi­le­gi­ja, ku­rios nie­kas ne­ga­li ati­mti“, – griau­da­mas nu­sis­to­vė­ju­sius ste­reo­ti­pus sa­ko ku­ni­gas Ri­čar­das Do­vei­ka.

UNI­CEF Lie­tu­va mi­si­jos „Už kiek­vie­ną vai­ką“ da­ly­vis ku­ni­gas R. Do­vei­ka, vos at­vy­kęs į Af­ri­ką, Sva­zi­lan­dą, iš­kart pa­va­di­no jį ti­kė­ji­mo ir vil­ties že­me. UNI­CEF Lie­tu­va skai­ty­to­jų dė­me­siui siū­lo R. Do­vei­kos die­no­raš­tį, ra­šy­tą Sva­zi­lan­de.

Mū­sų pla­ne­ta – pui­ki vie­ta būti

Esu la­bai dė­kin­gas, kad ga­liu pri­si­jung­ti prie UNI­CEF ren­gia­mos mi­si­jos. Ga­vęs kvie­ti­mą dar kar­tą su­vo­kiau, kaip yra svar­bu, kad ga­li­ma iš­ta­ria­mus žo­džius pa­ly­dė­ti ir as­me­niš­kai at­lie­ka­mais kon­kre­čiais ge­ru­mo dar­bais. Juk šie me­tai Ka­ta­li­kų Baž­ny­čio­je pa­skelb­ti Die­vo gai­les­tin­gu­mo me­tais. Po­pie­žius Pra­nciš­kus ypa­tin­gai ra­gi­na at­siž­velg­ti į la­biau­siai sto­ko­jan­čių­jų reik­mes. Tad man ši mi­si­ja ta­po ir as­me­ni­nė­mis rekolekcijomis…

Prie mi­si­jos bend­ra­žy­gių pri­si­jun­giu pa­sku­ti­nis. Taip jau su­sik­los­tė tar­nys­tės ir pri­im­tų įsi­pa­rei­go­ji­mų die­not­var­kė. Bet la­bai di­džiuo­juo­si sa­vo ke­lio­nės bend­ra­žy­giais – UNI­CEF Ge­ros va­lios am­ba­sa­do­re Vir­gi­ni­ja Ko­chans­ky­te bei žur­na­lis­tu Vy­ta­ru Ra­dze­vi­čiu­mi, kar­tu iš­vy­ku­sia UNI­CEF Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio ko­mi­te­to va­do­ve Jo­vi­ta Ma­jaus­kai­te bei jos bend­ra­žy­giais – re­ži­sie­riu­mi Jo­nu Juo­za­pai­čiu, ope­ra­to­riu­mi Jo­nu Bur­nic­kiu. Pui­ki ir stip­ri ko­man­da. Ir tai su­pra­tau iš kar­to juos vi­sus su­si­ti­kęs. Ža­viuo­si ir di­džiuo­juo­si kiek­vie­nu iš jų. Ti­kri pro­fe­sio­na­lai.

Sa­vo ke­lio­nę pra­dė­jau apie ją pa­pa­sa­ko­da­mas par­api­jos ti­kin­tie­siems sek­ma­die­nio Mi­šio­se ir pra­šy­da­mas jų mal­dos vi­sai mi­si­jos sėk­mei. Au­ko­jau Šv. Mi­šias už vi­sus sa­vo bi­čiu­lius, jau iš­vy­ku­sius į mi­si­ją ir pra­dė­ju­sius sa­vo ge­ru­mo tar­nys­tę. Bu­vau la­bai nu­džiu­gin­tas, kad žmo­nių kvie­ti­mas mal­dai už mi­si­jos sėk­mę bu­vo iš­girs­tas vi­siš­kai ne­ti­kė­tu bū­du. Net ke­lios šei­mos po pa­mal­dų at­ėjo pas ma­ne ir įda­vė po pluoš­te­lį eu­rų pra­šy­da­mi, kad to­kiu bū­du ir pa­ti par­api­jos bend­ruo­me­nė ga­lė­tų re­gi­mai ir kon­kre­čiai pri­si­dė­ti prie šios kil­nios mi­si­jos. Ačiū jiems. Jų au­ka ta­po ka­muo­liais, pieš­tu­kais, mais­tu ir ki­tais daik­tais, ku­rie bu­vo iš­da­lin­ti vai­kams. Pa­lai­ky­mas ke­lio­nei stiprus…

Pa­si­ren­gi­mas ke­lio­nei. Skry­dis Vil­nius – Frank­fur­tas. Ke­lios lau­ki­mo va­lan­dos di­džiu­lia­me žmo­nių, kul­tū­rų, ra­sių šėls­me ir be­veik 11 va­lan­dų skry­dis į Jo­ha­nes­bur­gą su PAR avia­li­ni­jo­mis.

Ka­dan­gi te­ko ke­liau­ti vie­nam, tai bu­vo daug pui­kaus lai­ko mal­dai ir pa­mąs­ty­mui. Man pa­tin­ka ke­liau­ti. Pa­ma­ty­ti žmo­nes, ste­bė­ti jų gy­ve­ni­mo rit­mą, el­ge­sį. Ma­ty­ti ir ver­tin­ti, ana­li­zuo­ti ir svars­ty­ti. Ver­ti­nu to­kias ga­li­my­bes. Ti­krai mū­sų pla­ne­ta – pui­ki vie­ta bū­ti. Pa­sau­lis ti­krai Die­vo kū­ry­bos ir gro­žio ti­kro­vė. Tai – ti­krai ge­ra. Ir žmo­nių vei­dai, jų šyp­se­na, net jų sku­bė­ji­mas prie pa­skir­tų iš­skri­di­mo var­tų tam­pa sa­vo­tiš­kai di­din­ga pi­lig­ri­mys­te. Gy­ve­ni­mo pi­lig­ri­mys­te. Bū­nant už­sie­ny­je vi­sa­da pa­ti­riu žmo­nių san­ty­kių ki­to­niš­ku­mą, ku­rio ne­re­tai pa­siilgs­tu sa­vam kraš­te. Gied­ri žmo­nių vei­dai, bet ti­kiu, kad jie gy­ve­ni­me tu­ri rū­pes­čių; sku­ban­čių žmo­nių ban­guo­jan­ti jū­ra, bet jie – man­da­gūs ir pa­slau­gūs.

No­rint iš­lik­ti lais­vu, pri­va­lu at­sik­laup­ti prieš ki­tą žmogų

Įli­pęs į lėk­tu­vą ir užė­męs man skir­tą vie­tą pra­de­du sa­vo ke­lio­nę… Jos la­bai lau­kiu ir no­riu kuo grei­čiau įsi­lie­ti į bi­čiu­lių ra­tą. Skren­dant vi­sa­da yra lai­ko ir mal­dai, ir kny­gai, ir ap­mąs­ty­mams.

Skris­da­mas į Af­ri­kos že­my­ną mąs­čiau, ko­dėl XXI a. pa­sau­ly­je vis dar tu­ri­me ne­išsp­ręs­tas ba­do, skur­do, van­dens trū­ku­mo prob­le­mas? Ko­dėl ka­riau­ja­me ir tam­pa­me vie­ni ki­tiems prieš­ais? Juk ši pla­ne­ta – vi­sų mū­sų na­mai. Ir nė­ra nie­kam pa­ves­ta bū­ti pa­sau­lio nai­kin­to­ju ar vien­val­džiu gė­ry­bių tu­rė­to­ju. Man vi­sa­da ne­duo­da ra­my­bės min­tis, ko­dėl var­dan pel­no ir rin­kos kai­nų dir­vo­nuo­ja lau­kai. Kaip ga­li­ma gau­ti pel­ną už dir­vo­nuo­jan­čius lau­kus, ne­užau­gin­tus gy­vu­lius? Ir kaip tu­rė­tų de­gin­ti pi­ni­gai ran­kas ži­nant, kad kaž­kam ap­sau­go­ta rin­kos kai­na tam­pa ti­kra ba­do šmėk­la sto­ko­jan­čiam? Su­pran­tu, kad ma­žie­ji pri­va­lo taip elg­tis, juk dik­tuo­ja di­die­ji. Ir su­pran­tu, kad dau­ge­liui ti­krai skau­da šir­dį ma­tant dir­vo­nuo­jan­čius lau­kus ir tuš­čias ga­nyk­las bei tvar­tus. Bet juk esu ei­li­nis ku­ni­gė­lis – kaip gi man su­pras­ti ga­lin­gų­jų pa­sau­lio lo­gi­ką ir elgseną…

Bet aš vis tiek ne­ti­kiu, kad ne­įma­no­ma iš­spręs­ti van­dens ar mais­to prob­le­mų, skie­pų ir ele­men­ta­rios hi­gie­nos prie­ina­mu­mo ga­ran­ti­jų vi­siems; ne­ti­kiu, kad ne­ga­li ne­mir­ti vai­kai, ku­rių mir­ties prie­žas­tis – mais­to sto­ka, ne­ti­kiu, kad mū­sų se­ne­liai yra pa­smerk­ti mir­ti iš vie­ni­šu­mo did­mies­čių dau­gia­bu­čiuo­se ar­ba tap­ti deg­ra­da­vu­sių ir su­žvė­rė­ju­sių vi­suo­me­nės vai­kų, sa­vo pa­ties ša­lies pi­lie­čių, ku­rie juos nu­žu­do už ke­lis eu­rus jų pa­čių na­muo­se darbš­tu­mo ir rū­pes­tin­gu­mo au­ko­mis. O pa­skui – pro­tu ne­su­vo­kia­mi teis­mi­niai ieš­ki­niai apie žmog­žu­džių pa­žei­džia­mas ka­li­ni­mo są­ly­gas ir pri­gim­ti­nę tei­sę į mais­tą ir iš­si­la­vi­ni­mą… O kur ba­dau­jan­čių vai­kų, su­griau­tų šei­mų, iš­žu­dy­tų se­ne­lių, dau­gia­vai­kių šei­mų ar tė­vų, ant ran­kų sū­puo­jan­čių ne­ga­lios ka­muo­ja­mą vai­ką ir ne­iš­ga­lin­čių ap­mo­kė­ti gy­dy­mo kaš­tų, tei­sės? Ne­ti­kiu, kad saus­ros ir gam­tos ka­tas­tro­fos, ba­das ir vai­kų mir­tys, se­ne­lių vie­ni­šu­mas yra Die­vo baus­mė už kaž­ką, nes tai – tie­siog mū­sų ne­at­sa­kin­go el­ge­sio su gam­ta ir sa­va­nau­diš­ku­mo, go­du­mo, gro­buo­niš­ku­mo pa­sek­mės. Net saus­ra, ku­rią at­ra­dau nu­skri­dęs į Sva­zi­lan­dą, nė­ra Die­vo baus­mė už ten gy­ve­nan­čių žmo­nių el­ge­sį, o tie­siog pa­sau­lio kli­ma­to at­ši­li­mo pa­sek­mės. Bet kaip su­nku pa­sau­lio ga­lin­gie­siems at­si­sa­ky­ti sa­vų in­te­re­sų, kaip su­nku vie­nus iš­tek­lius pa­keis­ti ki­tais, kaip su­nku ei­ti tech­no­lo­gi­nių ga­li­my­bių prog­re­so ke­liu ir pa­nau­do­ti at­si­nau­ji­nan­čius gam­tos iš­tek­lius. Juk ta­da su­menks vie­nų ar ki­tų kom­pa­ni­jų pel­nai, po­li­ti­nės įta­kos, pa­sau­lio val­dy­mo me­cha­niz­mai. Kaž­kas la­bai su­jauk­ta ta­po šian­die­nos pa­sau­lio ga­lin­gų­jų elg­se­no­je, o žmo­giš­ku­mo, at­jau­tos ir dar­bo ti­kro­vė tam­pa iš­juok­ta ir pamiršta…

Bet yra to­kių, ku­rie, ma­ty­da­mi šian­die­nos pa­sau­lio „nu­bu­kė­ji­mą“, ne­ai­ma­nuo­ja ir nie­ko ne­kei­kia. Ne­lau­kia re­vo­liu­ci­jų ir ne­tam­pa abe­jin­gais, mi­nio­je gy­ve­nan­čiais ci­ni­kais. Jie tie­siog ima ir vei­kia – lo­po pa­sau­lio sa­va­nau­diš­ku­mo žaiz­das. Ir tie­siog ne­ša ži­nią – žmo­giš­ko so­li­da­ru­mo, at­jau­tos, ar­tu­mo ir ti­kros mei­lės ži­nią. Nes to­kie žmo­nės su­pran­ta, kad no­rint iš­lik­ti lais­vu žmo­gu­mi, pri­va­lu at­sik­laup­ti prieš ki­tą žmo­gų ir įsik­lau­sy­ti į jį. Tol, kol ne­at­sik­laup­si­me vie­ni prieš ki­tus, ne­bū­si­me lais­vi. Vi­sa­da iš­lik­si­me ver­gais. Lais­vės są­ly­ga – at­sik­laup­ti prieš ki­tą žmo­gų ir at­sa­ky­ti į jo gy­ve­ni­mo ti­kro­vę… Va­lan­dos lėk­tu­ve ir snau­du­lys ban­do pa­im­ti vir­šų, tad su­kal­bė­jęs Die­vo Gai­les­tin­gu­mo Vai­ni­kė­lį pa­ban­dau užsnūsti…

Žie­dai saus­ro­je – gra­žiau­si vil­ties ženklai

Anks­ty­vą an­tra­die­nio ryt­me­tį lėk­tu­vas pa­sie­kia Jo­ha­nes­bur­go že­mę. Af­ri­ka…. Net keis­ta. Pir­mą kar­tą šia­me že­my­ne, ku­ris bu­vo ma­to­mas tik iš kny­gų ir pa­sa­ko­ji­mų. Vė­su. Juk da­bar Af­ri­ko­je – žie­ma. Nak­tį ir ry­te tem­pe­ra­tū­ra sie­kia tik 3–6 laips­nius ši­lu­mos. Die­ną pa­ky­la iki 23–25 laips­nių. Ka­dan­gi vyks­tu į Sva­zi­lan­dą, o tai – at­ski­ra ka­ra­lys­tė Af­ri­kos že­mė­je, lau­kia dar vie­nas per­sė­di­mas 50 min. skry­džiui į Man­zi­ni oro uos­tą iš tarp­tau­ti­niams skry­džiams skir­tos zo­nos. Kvai­le­lis… Ma­niau, kad tai bus vi­di­nis skry­dis Af­ri­kos že­my­ne. Bet štai tau – tarp­tau­ti­nis skry­dis į at­ski­rą ka­ra­lys­tę.

Skry­dis į Sva­zi­lan­dą trun­ka 50 mi­nu­čių. Skren­dan­čia­me ma­žy­čia­me lėk­tu­ve esa­me net 8 ke­lei­viai. Vaiz­dai pro lan­gą ati­den­gia skau­džios saus­ros pa­veiks­lą…. At­skren­da­me į Man­zi­ni tarp­tau­ti­nį Ka­ra­liaus Msta­va III oro uos­tą. Mū­sų lėk­tu­vas – vie­nin­te­lis vi­sa­me oro uos­te. Di­džiu­lė apt­ver­ta te­ri­to­ri­ja ir ke­le­tas dar­buo­to­jų. Oro uos­te – pa­sie­nio pe­rė­ji­mo for­ma­lu­mai, do­ku­men­tų pa­ti­kra, lai­min­gai at­skri­du­sio to­kį ke­lią la­ga­mi­no pa­siė­mi­mas ir… žings­nis iš oro uos­to. Prie pat oro uos­to pa­si­tin­ka čia vei­kian­čios UNI­CEF or­ga­ni­za­ci­jos dar­buo­to­jas, nu­ve­šian­tis į kai­mą, ku­ria­me pri­si­jung­siu prie sa­vo ke­lio­nės bend­ra­žy­gių. Vaiz­dai pro lan­gą pri­bloš­kian­tys – vi­sur vis­kas iš­de­gin­ta. O dau­gy­bę su­džiū­vu­sių di­din­gų ala­vi­jų me­džių by­lo­ja apie kaž­ka­da dos­nų drėg­mės ir van­dens pe­rio­dą. Bet keis­ta, kad kai ku­rie iš jų žy­dė­jo. Taip, ma­čiau žy­din­čių au­ga­lų, ku­rie ga­li iš­gy­ven­ti su mi­ni­ma­lia drėg­me ar ry­te iš­krin­tan­čia trum­pa ra­sa ir žy­dė­ti. Ar tai bū­tų žy­din­tis ala­vi­jas ar spyg­liuo­tas krū­mokš­nis, ku­rį, jei ne­klys­tu, Lie­tu­vo­je va­di­na­me Kris­taus kan­čios me­džiu. Žy­di rau­do­nai. Keis­ta ma­ty­ti au­ga­lus, ku­rie pas mus au­ga tik va­zo­nuo­se, o čia yra iš­si­ke­ro­ję di­din­gi me­džiai, au­ga­lai ir krū­mokš­niai. Kaž­kaip pa­mąs­čiau, kad žie­das iš­džiū­vu­sio­je, pil­ko­je su sa­vi­tu ru­du rau­do­nu­mu al­suo­jan­čia že­me yra kaip tie tūks­tan­čiai vai­kų, ku­rie to­kio­mis są­ly­go­mis, sto­ko­jan­tys mais­to ir van­dens, ma­ty­da­mi sa­vo tė­vų mir­tį gy­ve­na ir trokš­ta iš­gy­ven­ti. Vai­kas – kaip tas žie­das spyg­liuo­to abe­jin­gu­mo krū­mo vir­šū­nė­je, su­sve­ti­mė­ji­mo saus­ro­je, su­skel­dė­ju­sio­je že­mė­je skam­ban­tis vai­ko juo­kas, ne­kal­tų vai­kų ir be­reikš­mių mir­čių nu­da­žy­ta­me že­mės rau­do­ny­je to­liau ku­ria sa­vo at­ei­tį. Va­žiuo­jant pro lan­gą ste­bė­jau be­si­kei­čian­čius vaiz­dus. Ki­to tik at­stu­mas, o vaiz­das vie­no­das vi­sas mi­si­jų die­nas – saus­ra, iš­džiū­vę me­džiai ir au­ga­lai, ta­pę vai­duok­liais, ir…­vai­kai. Dau­gy­bė vai­kų, ei­nan­čių iš mo­kyk­los ar mi­si­jų, die­nos cen­trų, kur ga­lė­jo gau­ti vie­ną kar­tą per die­ną so­čiai pa­val­gy­ti, pa­si­ma­ty­ti su bend­raam­žiais, o gal ty­liai su­skai­čiuo­ti, ar šian­dien vi­si su­si­rin­ko, o gal kaž­ko iš drau­gų ne­bė­ra, nes pri­sig­lau­dė li­gos ir mir­ties an­ge­las? Ži­no­te, kas šo­ki­ra­vo? Ei­nan­čių iš mo­kyk­los vai­kų dra­bu­žių, uni­for­mų šva­ra ir spal­vų žais­mas. Li­kau su­jau­din­tas ir pra­vė­ręs bur­ną iš nuo­sta­bos.

Pa­ke­lė­se ga­no­si pa­lai­dos ož­kos. Jų daug. Ti­kiuo­si, jos va­ka­rais at­ran­da ke­lią link sa­vo šei­mi­nin­kų lūš­ne­lių. Vaikš­ti­nė­ja kar­vės. Sa­vi­tas vil­ties ir gy­vy­bės ženk­las saus­ro­je. Prieš au­to­mo­bi­lį į ke­lią be­si­pe­šan­čios ir kaž­ko­kius ža­bus tem­pian­čios iš­šo­ka dvi bež­džio­nės. Gam­tos iš­li­ki­mo dės­niai. Pa­ke­liui – vai­kų bū­re­liai prie su­krau­tų mal­kų ku­pe­tė­lių. Tvar­kin­gai su­dė­lio­tos mal­kos. Na, net ne mal­kos, o su­džiū­vu­sių me­džių ša­kos. Jų – pil­nos pa­ke­lės. Gal kas pra­va­žiuo­jan­tis su­stos, nu­si­pirks. Juk pi­ni­gė­lis, kad ir ma­žy­tis, į del­ną bus įdė­tas.

Iš as­fal­tuo­to ke­lio įsu­ka­me į kai­mo ke­liu­kus. Dar grau­des­nis vaiz­das. Lūš­nos. Na­me­liai, ku­rie – gal tik pats Die­vu­lis ži­no kaip – lai­ko­si pa­sta­ty­ti iš ak­me­nų ir mo­lio tie­siai ant že­mės, be jo­kių pa­ma­tų. Iš­du­žę lan­gai. Bet apt­ver­tas gar­de­lis, ku­ria­me spė­jau pa­ste­bė­ti ke­le­tą viš­tų. Prie ke­lio – asi­liu­kas. Ti­kras už­sis­py­rė­lis, nes šei­mi­nin­kas nie­kaip ne­su­ge­bė­jo jo iš­ju­din­ti iš vie­tos. Asi­las ir Af­ri­ko­je asi­las. Ir vis aky­se iš­lie­kan­tis ne­si­kei­čian­tis vaiz­di­nys – saus­ra ir au­ga­lai-vaiduokliai…

Bai­si moks­lo pa­žan­ga be dvasingumo

Pa­ga­liau. Pa­ga­liau vai­ruo­to­jas su­tei­kia vil­ties, kad dau­giau kaip po va­lan­dos ke­lio at­vyks­ta­me į kai­me­ly­je įsi­kū­ru­sią vai­kams skir­tą mi­si­ją. Bal­tas au­to­bu­siu­kas su UNI­CEF sim­bo­li­ka, iš­lauk­ti bend­ra­žy­giai. Pa­sis­vei­ki­ni­mas. Vi­sa mi­si­ja – kar­tu. Pri­si­pa­žin­siu, ty­liai min­ty­se ma­niau, kad vai­ruo­to­jas nu­veš pir­miau­sia į mū­sų nak­vy­nės vie­tą, kur bus ga­li­ma pa­si­dė­ti la­ga­mi­ną, per­si­reng­ti po ke­lio­nės ir ap­siau­ti rim­tes­nius sport­ba­čius, bet vi­sa tai ir li­ko sva­jo­nė­se… Iš lėk­tu­vo – tie­siai į ko­man­dos ran­kas ir vai­kų bū­rį. Ir la­bai ge­rai, kad taip. Svar­bi kiek­vie­na aki­mir­ka, kiek­vie­na va­lan­dė­lė, kiek­vie­na ga­li­my­bė pa­bū­ti su vai­kais ir jų is­to­ri­jo­mis bei da­lin­tis ge­ru­mu. Vi­si šios mi­si­jos da­ly­viai tu­rė­jo­me vie­nin­te­lį tiks­lą – skleis­ti ge­ru­mą ir jį pa­ly­dė­ti kon­kre­čiais dar­bais. Džiu­gu, kad įsi­lie­ju į veiks­mo erdvę…

Mū­sų lan­ko­mo­je mi­si­jo­je – apie 30–50 vai­kų. Nuo ma­žu­liu­kų iki 11 me­tų ir kiek vy­res­nių. Vie­ną kar­tą per die­ną, po mo­kyk­los vai­kai čia at­ei­na, kad ga­lė­tų pa­val­gy­ti, pa­žais­ti ir pra­leis­ti da­lį die­nos, nes be­veik vi­si yra naš­lai­čiai, dau­ge­lis ne­tu­ri sa­vų na­mų. O jei jie ir yra, tai tuš­ti, nes tė­vai – ka­puo­se... Li­gos, epi­de­mi­jos, AIDS šie­nau­ja ten gy­ve­nan­čius. Ne man spręs­ti, ar tai – gy­ve­ni­mo bū­do pa­sek­mė. Ne pa­slap­tis, kad čia gy­ve­nan­tiems ne­sve­ti­mi ne­san­tuo­ki­niai san­ty­kiai. Žmo­na yra, bet va dar ke­lios pri­nce­sės „pag­lo­bo­ja­mos“ iš ša­lies. Gal dėl su­pra­ti­mo, kad vai­kų gau­sa bus pa­gal­ba ūky­je, o šei­mos gau­sa – sėk­mės ga­ran­tas. Na, juk ir ka­ra­lius par­odo pa­vyz­dį – 14 žmo­nų ap­sup­ty­je gy­ve­na. Tie­sa, da­bar tik 13 žmo­nų. Pa­sa­ko­jo, kad vie­na jį me­tė. Drą­si mo­te­ris, net ka­ra­lių pa­li­ko... Šios ka­ra­lys­tės gy­ven­to­jams, ta­pu­siems krikš­čio­ni­mis, nė­ra leng­va at­si­lai­ky­ti prieš tiek šimt­me­čių eg­zis­ta­vu­sią vi­suo­me­nės san­da­rą ar el­ge­sio „nor­ma­lu­mą“. Bet nu­ma­nau, nors gal ir klys­tu, kad kaž­kas pa­sis­ten­gė iš­nau­do­ti to­kį žmo­nių gy­ve­ni­mo bū­do ypa­tu­mą ir už­kre­čia­mos li­gos ta­po mir­ties ma­ru. O gal tie­siog moks­lo ir iš­si­la­vi­ni­mo ne­bu­vi­mas tam­pa spąs­tais ir mir­ties kil­po­mis. Ne­tei­siau nė vie­no ir ne­tu­riu tei­sės smerk­ti ar pik­tin­tis. Ne­ga­li­me jų „per­ga­min­ti“ į va­ka­rie­tiš­ko mąs­ty­mo žmo­nes, bet ti­kiu, kad su­teik­da­mi iš­si­la­vi­ni­mo ir švie­ti­mo ga­li­my­bę, mes ga­li­me jiems pa­dė­ti gy­ve­nant sa­vo ap­lin­ko­je, iš­sau­go­jant sa­vo kul­tū­rą, są­mo­nin­gai jų pa­čių spren­di­mais pa­da­ry­ti iš­va­das ir pri­im­ti ati­tin­ka­mus spren­di­mus, ku­rie pa­dės bran­din­ti ir keis­ti net šim­ta­me­čių tra­di­ci­jų įpro­čius.

Grįž­tu prie vai­kų. Jie mū­sų lau­kia. Ruo­šia­si pie­tau­ti. Jų glo­bė­jai, sa­va­no­riai pa­kvie­čia juos mal­dai. Vi­sas bu­vi­mo die­nas ste­bė­jau jų ne­iš­sen­kan­čio ti­kė­ji­mo gy­lį ir įskie­py­tą eg­zis­ten­ci­nį po­rei­kį ti­kė­ti. Ti­kė­ji­mas jiems – ne sa­viap­gau­lė, bet eg­zis­ten­ci­nė lai­ky­se­na, ky­lan­ti iš vi­daus ir tam­pan­ti drą­sos ir stip­ry­bės vers­me gy­ven­ti ir iš­gy­ven­ti. Jie – gi­liai ti­kin­tys žmo­nės. Sa­vo rea­lia­me pa­ty­ri­me, sa­vo kas­die­ny­bė­je, sa­vo skur­de ir ba­do še­šė­liuo­se. Jie – ti­kin­tys. Bū­da­mas ku­ni­gu dar kar­tą su­pra­tau, kad ti­kė­ji­mas yra stip­rių­jų pri­vi­le­gi­ja. Ir taip keis­tai at­ro­do tie, ku­rie ti­kė­ji­mą nu­ver­ti­na tik iki pri­va­tu­mo sri­ties, kul­tū­ri­nių ap­raiš­kų, ne­iš­si­la­vi­ni­mo ir da­vat­kiš­ku­mo. Ma­ty­da­mas tų vai­kų ir žmo­nių ti­kė­ji­mą su­pra­tau, ko­kie bai­lūs ir pri­mi­ty­vūs yra tie, ku­rie į ti­kė­ji­mą žvel­gia kaip į prog­re­so stab­dį, kaip į at­si­li­ki­mą, tar­si tai – tik men­kų­jų, skur­džių­jų, ne­iš­si­la­vi­nu­sių rams­tis, ir pa­mirš­ta, kad tai – kaip tik la­bai stip­rių žmo­nių ma­lo­nė, jų di­dy­bė. Moks­lo pa­žan­ga be dva­sin­gu­mo ku­ria sa­ve nai­ki­nan­tį žmo­gų, ku­ris virs­ta antž­mo­giu, nai­ki­nan­čiu ki­to­kį nei jis. O ti­kin­tis žmo­gus kiek­vie­na­me ma­to Die­vo pa­veiks­lą ir da­li­na sa­ve, kad ki­tas ša­lia gy­ven­tų. Ti­kin­tis kiek­vie­na­me ma­to at­ei­tį ir džiau­gia­si kiek­vie­nu žmo­gu­mi ne­pai­sy­da­mas, ar jis ser­gan­tis, ar li­go­nis, al­ka­nas ir sto­ko­jan­tis. Juk tam esu aš, kad bū­čiau ša­lia to­kio žmo­gaus. Ti­kin­tis žmo­gus su­pran­ta, kad nė­ra ar­ti­mes­nio žmo­gaus ki­tam, kaip ki­tas žmo­gus. O pa­žan­ga be dva­sin­gu­mo ku­ria ap­gau­lin­gas, nors ir mo­der­nias bei pa­žan­gias orios mir­ties ir silp­nų­jų bei žmo­nių su ne­ga­lia nai­ki­ni­mo tech­no­lo­gi­jas. Bai­si moks­lo pa­žan­ga be dva­sin­gu­mo. Tai – žings­nis ne pir­myn, bet at­gal į pa­go­niš­kos eros lai­kus, kur tei­sė į gy­ve­ni­mą bu­vo ga­ran­tuo­ja­ma nau­da ir pra­gma­tiš­ku­mu. Šian­die­nos kal­ba šne­kant – kaž­ko ver­tas yra tik tiek ir tik tas, kas su­ku­ria pri­dė­ti­nės ver­tės. O jei tie­siog esi ir lei­di ki­tam sa­ve my­lė­ti už nie­ką – to­kiam ne­va­lia bū­ti. Bai­si pa­sau­lio pa­žan­ga be dva­sin­gu­mo...

To­dėl Af­ri­ka – ti­kė­ji­mo že­mė. Ji ti­ki net ir skurs­da­ma, ba­dau­da­ma, mir­ties aki­vaiz­do­je. Ir ti­kė­ji­mo že­me ga­liu pa­va­din­ti la­biau­siai iš­si­vys­čiu­sius kraš­tus, tur­tin­gus kraš­tus, ku­rie su­pran­ta, ko­kia svar­bi dva­sin­gu­mo gel­mė iš­si­la­vi­nu­siam žmo­gui. Žvel­giant į sa­vo kraš­tą ma­tau, kiek dar daug vaikš­čio­jan­čių ko­mu­nis­ti­nio mąs­ty­mo as­me­ny­bių tu­ri­me, ku­rių są­mo­nė­je pa­žan­ga ir dva­sin­gu­mas – nie­ka­da ne­su­si­tin­kan­čios ti­kro­vės. Ken­čia jie pa­tys, ken­čia ir ki­ti, tam­pan­tys to­kių „pa­žan­gių­jų“ el­ge­sio au­ko­mis.

Įdo­mu, kie­no mąs­ty­mas la­biau atsilikęs…

Tai­gi pie­tau­ti su­si­rin­kę vai­kai mel­džia­si. Jų mal­dos iš­gie­do­tos. Tai – dai­nuo­jan­čių žmo­nių kraš­tas. Af­ri­ka vis­ką iš­dai­nuo­ja. Ir tai – di­din­ga. Po mal­dos – nuo­sta­bi apei­ga – ran­kų plo­vi­mas. Vi­si iš­si­ri­kiuo­ja į ei­lę ir vie­nas po ki­to plau­na ran­kas. Tu­rė­jau šią gar­bę – nu­plau­ti vai­kams ran­kas. Žo­džiais ne­nu­sa­ko­ma, ka­me­ro­mis ne­už­fik­suo­ja­ma tai, kas pa­ti­ria­ma žiū­rint į saus­ros iš­de­gin­to­je že­mė­je plau­na­mas naš­lai­čio ran­kas. Ma­tai, kaip jie no­ri kuo il­giau sa­vo ran­ku­tes iš­lai­ky­ti po te­kan­čiu van­de­niu, akys kaip sma­rag­dai bliz­ga iš ma­lo­nu­mo ir džiaugs­mo. O ma­žų­jų pa­stan­gos dar ir pa­trin­ti ran­ku­tes pri­ver­čia ne tik šyp­so­tis, bet ir nu­brauk­ti aša­rą. Vai­ko ran­kos van­dens pri­si­lie­ti­me...

Me­tas pie­tau­ti. Šian­dien – ko­šė. Iš­vir­ta di­džiu­lia­me ka­ti­le – to­kia­me san­dė­liu­ke be lan­gų, tik su vie­no­mis du­ri­mis. Vi­du­je su­ku­ria­mas lau­žas. Tie­sa, rei­kia pa­sa­ky­ti, kad vai­kai val­gy­ti gau­na ne už dy­ką. Šį val­gį jie tu­ri „už­si­dirb­ti“ – at­ei­nant pie­tau­ti at­si­neš­ti po ke­le­tą mal­kų. Ant jų ir bus ga­mi­na­mi pie­tūs. Ga­li­ma pa­gal­vo­ti, kad tai – ne­tei­sin­gas spren­di­mas. To­kių vai­kų tik gai­lė­ti rei­kia, juos pa­le­pin­ti, už juos vis­ką pa­da­ry­ti. Ne­ap­si­gau­ki­me. Jie nuo ma­žens mo­ko­si, kad kiek­vie­ną mais­to kąs­nį gy­ve­ni­me rei­kia už­si­dirb­ti. Af­ri­ko­je vai­kai au­gi­na­mi ne bū­ti pra­šy­to­jais, o mo­ko­mi pri­si­dė­ti prie jiems su­tei­kia­mo ge­ru­mo. Da­li­nau vai­kams ko­šę ta­me dū­mų pil­na­me kam­ba­rė­ly­je ir net ry­to­jaus die­ną dar jau­čiau­si kaip iš­rū­ky­tas nuo dū­mų kva­po, ir mąs­čiau, koks par­adok­sas su mū­sų re­mia­mai­siais. Koks pa­si­pik­ti­ni­mas ki­lo, kai te­ko už pa­šal­pą dirb­ti vi­suo­me­nei nau­din­gus dar­bus. Ką gir­dė­da­vo­me? „Ge­riau jau pa­šal­pos ne­im­siu, bet vie­šų dar­bų ti­krai ne­da­ry­siu. Ne­ap­si­mo­ka“. Oho, kaip drą­su. Ne­ap­si­mo­ka už­si­dirb­ti duo­nos kąs­nio. Ap­si­mo­ka vis­ką gau­ti už dy­ką. Te ne­įsi­žei­džia nė vie­nas, bet mes kaž­kaip pra­žiop­so­jo­me šį svar­bų as­me­ni­nio in­dė­lio įne­ši­mą į bend­rą gė­rį ir už­siau­gi­no­me tin­gi­nių ir „pap­ra­šai­kų“ mi­nias, ku­rios at­si­sa­ko net vi­sų mū­sų par­amos, nes gau­ti to­kią par­amą už dar­bą ne­ap­si­mo­ka. Ge­riau jau be paramos…

Vai­kai čia auk­lė­ja­mi pel­ny­ti duo­nos kąs­nį oriai. O mes sa­ko­me, kar­tais sa­ko­me, kad tai – at­si­li­kę kraš­tai. Įdo­mu, kie­no mąs­ty­mas la­biau atsilikęs…

Vai­kai jiems skir­tą ko­šę gau­na į plas­ti­ki­nius in­de­lius ir val­go su pirš­čiu­kais. Ko ne­su­val­go – par­si­ne­ša į na­mus. Bus va­ka­rie­nei. O daž­nai tai bū­na su­tau­py­tas mais­tas ki­tiems šei­mos na­riams. Val­go, šyp­so­si. Iš­sisk­lai­dę ir bū­re­liais. Li­kau la­bai su­krės­tas, kai vie­nas vai­kas par­odė pirš­tais, kad rei­kia jam į in­de­lį įdė­ti dvi­gu­bą por­ci­ją. Kai pa­klau­sė­me, ko­dėl, jis pa­sa­kė, kad jo drau­gas ne­at­si­ne­šė in­de­lio ir jie abu val­gys iš vie­no. Rū­pes­tis net al­kio ir sto­kos aki­vaiz­do­je. Ir sa­ky­ki­te man, kad tai – ne stip­rių­jų ti­kė­ji­mo pa­sek­mė? Dvie­se val­gy­si­me iš vie­no indelio…

Po pie­tų pa­dė­kos mal­da ir žai­di­mai… Ką gi šian­dien tu­ri­me? Aha… Plas­ti­ki­nė dė­žė, prie ku­rios pri­tvir­tin­ta vir­vė. Sė­din­tis vai­kas ant dė­žės ir drau­gai, trau­kian­tys už vir­vės. Rau­do­nos, af­ri­kie­tiš­kos že­mės spal­vos pa­vir­šiu­je nu­tįs­ta trau­kia­mos plas­ti­ko dė­žės žy­mės. Ne­leng­va ma­žes­niam pa­trauk­ti di­des­nį vai­ką. Prie­inu ir pa­siū­lau pa­gal­bą. Pra­de­da­me trauk­ti dvie­se. Ir kai pa­kvie­čiu ki­tus pri­si­jung­ti – gau­na­si nuo­sta­bi ir grei­ta pra­mo­ga. Vai­kas kei­čia vai­ką ant plas­ti­ko dė­žės, net ir pats ma­žiau­sias pyp­lys pri­bė­gęs trokš­ta pa­dė­ti pa­trauk­ti vir­vę. Daug „tu­rų“ pa­da­ro­ma po te­ri­to­ri­ją. Kle­ge­sys, juo­kas ir akys, pil­nos pra­šy­mo – dar pa­va­žiuo­kim, dar…

Su mi­si­jos bend­ra­žy­giais vai­kams tu­ri­me do­va­nų – pri­pu­čia­me iš Lie­tu­vos at­vež­tus ka­muo­lius. Fut­bo­lo ko­man­dos su­si­bu­ria ne­del­siant. Dul­kės, ba­si vai­kai, kai ku­rie su san­da­liu­kais – vi­si da­ly­vau­ja. Įsi­trau­kia­me ir mes. Kaž­kas at­sis­to­ja gin­ti var­tų...

Nie­ko dau­giau – tik su­teik­ti galimybę

Pa­do­va­no­ja­me vai­kams pieš­tu­kų, įtei­kia­me sa­va­no­riams Lie­tu­vos Tris­pal­vę. Dai­nos ir pa­dė­kos, šo­kiai ir kle­ge­sys. Mus glo­bo­jan­tys vie­ti­nio UNI­CEF pa­da­li­nio sa­va­no­riai Nao­mi ir Mo­ka­si­ni įspė­ja, kad jei dar no­ri­me daug ką nu­veik­ti, rei­kia pa­sku­bė­ti, ka­dan­gi žie­mos me­tu Die­vu­lis la­bai anks­ti iš­jun­gia švie­sos lem­pu­tę – sau­lę. Va­ka­re, apie 18 val., jau tam­su – nors į akį durk. O dar tu­ri­me ap­lan­ky­ti du ber­niu­kus – bro­liu­kus. Tai – man pa­ti­kė­tų glo­bo­ti vai­kų is­to­ri­ja. Jie abu – naš­lai­čiai. Tė­tis vos prieš me­tus mi­rė nuo AIDS. Ma­mos ir­gi jau nė­ra. Nu­ste­bau iš­gir­dęs, kad ei­si­me pas juos į na­mus. O kur vai­kų na­mai? Pa­si­ro­do, kad jų NĖ­RA. Vai­kus naš­lai­čius pri­glau­džia gi­mi­nės, te­tos, mo­čiu­tės. Skur­das, ba­das, saus­ra, ma­siš­kai iš­mirš­tan­tys su­au­gu­sie­ji, o vai­kų na­mų NĖ­RA. Stip­rus šei­mos su­pra­ti­mas. Vie­ny­bė ir pa­si­da­lin­tas grū­das. Juk jei ko­kia mo­čiu­tė pa­sii­ma glo­bo­ti anū­kus į sa­vo na­mus, ji pui­kiai ži­no, kad grū­dą teks da­lin­ti net ne per pu­sę, o į daug da­lių. Ir teks pa­čiai ba­dau­ti, kad naš­lai­čiams ko­šės du­be­nė­lį ga­lė­tų duo­ti. Ir ne kas­dien, bet bent ke­le­tą kar­tų per sa­vai­tę. Tie­siog įti­kė­jau rea­liu UNI­CEF mi­si­jos ir ki­tų or­ga­ni­za­ci­jų mi­si­jų veiks­min­gu­mu, nes jie, pa­de­da­mi ge­ros va­lios žmo­nių, ma­te­ria­li­nių au­kų, ga­li pa­gel­bė­ti to­kiuo­se kraš­tuo­se esan­čioms šei­moms ir vai­kams. Ir ne­pa­že­min­da­mi vai­kų ar su­au­gu­sių­jų. Ne­keis­da­mi sis­te­mų ir ne­kel­da­mi re­vo­liu­ci­jų. Tie­siog at­ei­da­mi į to­kių žmo­nių gy­ve­ni­miš­ką ap­lin­ką ir ti­kro­vę, su­teik­da­mi ga­li­my­bę oriai, są­ži­nin­gai ir darbš­čiai pel­ny­tis duo­nos kąs­nį ir ne tik iš­gy­ven­ti, bet ir gy­ven­ti. Ža­viuo­si kiek­vie­nu, ku­ris sa­vo ge­ru­mu da­li­na­si. Jū­sų par­ama ti­krai pa­sie­kia kon­kre­čius žmo­nes.

Bro­liu­kai pa­ly­di į na­mus. Tiks­liau – į tuš­čius na­mus, ku­riuo­se gy­ve­no, kol bu­vo tė­ve­liai. Jų ne­te­kus, vai­kus pri­glau­dė te­ta. Link na­mų ei­na­me dul­kė­tu ta­ke­liu pro iš­džiū­vu­sius brūz­gy­nus. To­lu­mo­je – ke­le­tas mo­te­rų, ant gal­vos ne­šan­čių in­dus su van­de­niu. Kai ku­riuo­se šu­li­niuo­se dar yra van­dens li­ku­čių. Jų pa­kaks troš­ku­liui nu­mal­šin­ti, bet van­dens dar­žams lais­ty­ti– stin­ga. At­ei­na­me iki tro­be­lės. Ak­me­nys ir mo­lis. Lan­gas – ir tas iš­du­žęs. Du­rys ir­gi su­nko­kai at­si­da­ro. Na­me­lio vi­du­je la­bai ma­žai vie­tos, daik­tų be­veik ne­bė­ra. O tai, kas yra, ne­la­bai daik­tais ir pa­va­din­si. Vie­ta, kur bu­vo kū­re­na­ma ug­nis, ke­le­tas be­reikš­mių daik­tų ir… tuš­tu­ma. Ji už­go­žė šei­mos ir vai­kų kle­ge­sį. Vai­kai pa­dė­da­vo tė­čiui, ku­ris iki mir­ties dir­bo lau­kuo­se, tu­rė­jo sa­vo ūkį. Ma­ma bu­vo na­mų šei­mi­nin­kė. Ša­lia tro­be­lės net bu­vo pra­dė­ję sta­ty­tis di­des­nį na­mu­ką. Ta­čiau ne­spė­jo… Tė­vus pri­glau­dė ana­pu­si­nė ti­kro­vė. Vis­kas aki­mirks­niu su­sto­jo. Vy­res­ny­sis sū­nus gi­liai iš­gy­ve­na šį skaus­mą. Tė­tis jam bu­vo ypa­tin­gas au­to­ri­te­tas. Vis­ką ati­duo­tų, kad tė­tis bū­tų ša­lia. To­se apy­lin­kė­se yra daug nuo­din­gų gy­va­čių. Vai­kai man sa­kė, kad su­sit­var­ky­ti su nuo­din­go­mis gy­va­tė­mis – vie­ni juo­kai ir kas­dien tai ga­lė­tų da­ry­ti, kad tik tė­tis bū­tų ša­lia…

Po­kal­bis nė­ra leng­vas. Bet pa­vyks­ta vai­kus pra­kal­bin­ti, jie at­si­ve­ria ir pa­sa­ko­ja sa­vo is­to­ri­ją. Vy­res­nio­jo aky­se aša­ros… Kai pa­klau­siau, ar tu­ri ko­kią sva­jo­nę, at­sa­kė, kad no­rė­tų tap­ti pi­lo­tu. Pa­klau­sus, ko­dėl, pa­mi­nė­jo, kad pi­lo­tai tu­ri la­bai ge­rai mo­kė­ti ma­te­ma­ti­ką. O jam mo­kyk­lo­je kaip tik ma­te­ma­ti­ka la­bai se­ka­si. Žo­džių ne­be­lie­ka… Su­pran­ti, kad čia gy­ve­nan­tiems vai­kams rei­kia ne dip­lo­mų, o IŠ­SI­LA­VI­NI­MO. Nes tai – skir­tin­gi da­ly­kai. Ir jie trokš­ta tik su­teik­tos ga­li­my­bės. Jie nie­ko ne­no­ri už dy­ką, jie pa­si­ren­gę daug ką pa­da­ry­ti. Jiems rei­kia tik su­teik­ti ga­li­my­bę. Ku­rią vi­si kar­tu ir ga­li­me su­teik­ti, pa­si­da­lin­da­mi sa­vo ge­ru­mu. Jie su­pran­ta, kad iš­si­la­vi­ni­mas su­teiks jiems ga­li­my­bę ne­kar­to­ti tė­vų klai­dų, įveik­ti dau­ge­lį iš­šū­kių, rea­li­zuo­ti sa­vo sva­jo­nes ir dirb­ti mėgs­ta­mą dar­bą. Vai­kai pa­ke­ri sa­vo nuo­šir­du­mu, jau­tru­mu. Ir ten­ka bū­ti la­bai tak­tiš­ku, kad ne­už­duo­čiau ko­kio skau­daus ar smal­saus klau­si­mo, ne­iš­var­gin­čiau jų. Po­kal­bis pa­vyks­ta. O kai pa­sa­kau, kad tu­riu jiems ke­le­tą do­va­nų, jie at­sa­ko, kad net ne­ži­no­da­mi, kas jiems bus pa­duo­ta, jie už vis­ką la­bai dė­ko­ja Die­vui ir ma­ne lai­mi­na už ge­ru­mą. Vai­kų lū­po­se žo­dis – te­gul jus lai­mi­na Die­vas. Vai­kai mo­ka lai­min­ti ir dė­ko­ti. Ten­ka nu­til­ti…

Stip­rūs jie. Orūs ir stiprūs

Pa­duo­du vai­kams ke­le­tą do­va­nų, kad ga­lė­tų kar­tu at­ėję prie tė­vų na­mų žais­ti, ir vyks­ta­me ap­lan­ky­ti juos pri­glau­du­sios ge­ro­sios te­tos. Pa­ke­liui už­su­ka­me į ne­to­lie­se esan­čias ka­pi­nai­tes ap­lan­ky­ti tė­čio ka­po. Gy­vie­ji sau­go mi­ru­sių­jų ra­my­bę ir at­mi­ni­mą. Ope­ra­to­riams ir net mus ly­din­čiam sa­va­no­riui te­ko il­gai įro­di­nė­ti, kad mū­sų ap­si­lan­ky­mas ka­puo­se ir vai­kų nu­fil­ma­vi­mas prie tė­čio ka­po bus dis­kre­tiš­kas ir la­bai trum­pas. Iš vi­sų mū­sų lei­džia ope­ra­to­riui, man, mus ly­din­čiam sa­va­no­riui ir vai­kams prie­iti prie tė­čio ka­po. Vi­si li­kę lau­kia prie au­to­bu­siu­ko. Su­kal­ba­me mal­de­lę. Ka­pas pa­ženk­lin­tas kry­žiu­mi ir už­ce­men­tuo­tas. Nei gė­lių, nei žva­kių. Čia vai­kams pa­duo­du dar ke­le­tą at­mi­ni­mo do­va­nė­lių – Die­vo Gai­les­tin­gu­mo iko­nas. Jas pa­de­du ant tė­čio ka­po, su­kal­ba­me mal­dą ir pa­sa­kau vai­kams, kad vi­sa­da žiū­rė­da­mi į Jė­zaus Vei­dą ir mels­da­mie­si jie pa­tirs ir Die­vo ar­tu­mą, ir Tė­čio pa­lai­mą. Jau­tru. Žo­džiai to ne­per­tei­kia. Tik ga­liu pa­jus­ti as­me­niš­kai vai­kų žvilgs­nį, nu­kreip­tą į ma­no akis, ir vėl…. Dė­kin­gu­mas ir sa­ky­mas – te­gul jus lai­mi­na Die­vas.

At­vyks­ta­me pas vai­kų te­tą. Nuo­sta­biai kil­nių akių, pla­čios šyp­se­nos ir kil­nios lai­ky­se­nos mo­te­ris. Ją su­si­ti­kęs ne­ga­lė­jau ati­trauk­ti akių. Ko­kia ra­my­be spin­du­lia­vo vi­sa jos esy­bė. O mū­sų at­neš­tas mais­tas jai ir jos šei­mai bei abiems bro­liu­kams ta­po mums skir­tu pa­lai­mi­ni­mu. Į ran­kas įda­viau Die­vo Gai­les­tin­gu­mo iko­nė­lę. Ji ir li­ko jos ran­ko­se vi­sos mū­sų vieš­na­gės me­tu. Į ran­kas įdė­tas ti­kin­čių­jų pa­au­ko­tas pi­ni­gė­lis tam­pa jai švie­sa va­ka­rė­jan­čio­je prie­blan­do­je. Ji ga­lės nu­si­pirk­ti mais­to, ati­duo­ti sko­las ir vėl ei­ti pir­myn. Prob­le­mas tai iš­spręs tik lai­ki­nai. To­dėl la­bai svar­bus pa­sto­vu­mas. Min­ty­se jau ku­riu pla­ną, kaip čia pa­da­rius, kad bend­ruo­me­nė ga­lė­tų ir to­liau kon­kre­čiai pa­gel­bė­ti šiai šei­mai. Pla­nas bręs­ta, o mo­čiu­tės lū­po­se vėl dė­kin­gu­mas ir pa­lai­mi­ni­mas. Min­ty­se jį ski­riau tiems, ku­rie pa­au­ko­jo sa­vo pi­ni­gų ir pa­pra­šė juos pa­nau­do­ti šio­je mi­si­jo­je. Pa­lai­mi­ni­mas skir­tas jiems­…At­sis­vei­kin­da­ma ji vis lai­kė do­va­ną pa­ti tap­da­ma Gai­les­tin­gu­mo iko­na tems­tan­čio af­ri­kie­tiš­ko pei­za­žo fo­ne. Žvel­giant į tols­tan­čią mo­te­rį, į ke­le­tą ap­lin­ki­nių lūš­ne­lių, va­žiuo­jant dul­kė­tu kai­mo ke­liu­ku link nak­vy­nės vie­tos Die­vu­lis stai­ga už­ge­si­no die­nos lem­pu­tę… Grį­žo­me jau su­te­mus, pil­ni emo­ci­jų ir sa­vo­tiš­kos ty­los. Pa­va­ka­rie­nia­vo­me, ap­ta­rė­me ry­to­jaus die­nos pla­nus ir iš­sis­kirs­tė­me į sa­vo kam­ba­rė­lius. Lau­ke vė­so. Juk žie­ma. Man tai – pir­ma die­na… Vi­du­je daug vis­ko. Ne­ži­nai, nei kaip iš­sa­ky­ti, nei ką ko­men­tuo­ti. Ta­da su­pran­ti, kad ge­riau­sia vi­sa tai iš­gy­ven­ti ty­lo­je ir mal­do­je. Kaip ir mū­sų šian­die­nos he­ro­jai, ku­rie ne­sis­kun­džia, ne­ai­ma­nuo­ja, bet ty­liai ir oriai ken­čia, vi­du­je iš­gy­ve­na. Ge­di šir­di­mi. O akys… šyp­so­si, jos skli­di­nos ne­nu­sa­ko­mos ra­my­bės, pa­si­ti­kė­ji­mo ir vil­ties. Stip­rūs jie. Orūs ir stip­rūs. Be­siil­gin­tys ga­li­my­bės nu­bu­dus vėl gy­ven­ti. Dirb­ti, steng­tis, žais­ti ir mo­ky­tis. Da­lin­tis ko­šės du­be­nė­liu, krykš­tau­ti dul­kė­se ir plau­tis ran­kas. Bet svar­biau­sia – ti­kė­ti, mels­tis bei ne­pa­liau­ja­mai už vis­ką dė­ko­ti.

Kam­ba­ry­je sa­vo va­ka­ro mal­do­je dė­ko­ju Die­vu­liui už die­ną, už vai­kus ir sa­va­no­rius. Daug įspū­džių, pa­tir­čių, mąs­ty­mo ir jaus­mų. Vis­ko daug. Te­gul vis­kas su­si­gu­li, bręs­ta. Pri­si­me­nu mi­si­jos bend­ra­žy­gius ir ne­ju­čio­mis Die­vu­lis už­ge­si­na ir ma­ne… kren­tu į gi­lų mie­gą.

Tavo komentaras
Vardas: * El.paštas:
Komentaras: *
Komentarai
Pilaitiškė  188.69.194.17 2016-08-18 21:13:56
o mums pati didžiausia Dievulio dovana - kunigas Ričardas Doveika. Laukiu kiekvieno sekmadienio, kaip išganymo, kad gaučiau pasiklausyti Jo pamokslo. Ačiū
3 1  Netinkamas komentaras
A. B.  84.55.2.226 2016-08-17 16:10:23
Ačiū kunigui Ričardui už nuostabų straipsnį. Tai pati geriausia pastarojo laiko elektroninės žiniasklaidos publikacija.
3 1  Netinkamas komentaras
Vi­du­ti­nio nuo­to­lio nor­ve­giš­koms ir ame­ri­kie­tiš­koms oro gy­ny­bos sis­te­moms NA­SAMS Lie­tu­va pla­nuo­ja iš­leis­ti dau­giau nei 100 mln. eu­rų.
Lie­tu­vos pi­lie­ti, keis­ki­mės ir pa­keis­ki­me sa­vo at­ei­tį Lie­tu­vo­je. Są­ži­nin­gai at­li­ki­me par­ei­gą Lie­tu­vai ir dėl sa­vęs 2016 me­tų LR Sei­mo rin­ki­muo­se. 
Jor­da­ni­jos sos­ti­nė­je sek­ma­die­nį nu­šau­tas įžy­mus ra­šy­to­jas Na­he­das Hat­ta­ras; iš­puo­lis įvy­ko Ama­ne prie teis­mo, ku­ria­me jam ke­tin­ta par­eikš­ti kal­ti­ni­mus is­la­mo įžei­di­mu, padarytu da­li­jan­tis ka­ri­ka­tū­ra [...]
Sek­ma­die­nį švei­ca­rai bal­suo­ja dėl to, ar su­teik­ti nau­jų ga­lių ša­lies žval­gy­bos tar­ny­boms, – tei­sę sek­ti veik­lą in­ter­ne­te, ti­krin­ti elek­tro­ni­nį pa­štą ir klau­sy­tis telefono po­kal­bių, kad [...]
JAV pre­zi­den­tas Ba­rac­kas Oba­ma šeš­ta­die­nį per ce­re­mo­ni­ją Na­cio­na­li­nė­je alė­jo­je per­kirps kas­pi­ną ir ati­da­rys Smit­so­no af­roa­me­ri­kie­čių is­to­ri­jos ir kultūros na­cio­na­li­nį mu­zie­jų.
1943 me­tų rug­sė­jo 23 die­ną na­ciai ir jų tal­ki­nin­kai ga­lu­ti­nai lik­vi­da­vo Vil­niaus ge­tą. Prieš 22 me­tus ši da­ta ofi­cia­liai įtei­sin­ta kaip Lie­tu­vos žy­dų ge­no­ci­do au­kų at­mi­ni­mo die­na. Šį kar­tą [...]
Vie­na di­džiau­sių ša­lies kul­tū­ros bend­ruo­me­nių Lie­tu­vos kul­tū­ros cen­trų aso­cia­ci­ja kvie­čia siū­ly­ti pre­ten­den­tus pres­ti­ži­niam ap­do­va­no­ji­mui „Auksinis fe­nik­sas“ gau­ti.
Vil­niaus se­na­mies­ty­je, Vo­kie­čių gat­vė­je, ne­se­niai du­ris at­vė­rė „I­liu­zi­jų mu­zie­jus“. To­kių vi­sa­me pa­sau­ly­je yra vos ke­li, bet ir tie – la­biau moks­li­nės pa­krai­pos, o lie­tu­viš­ka­me iliu­zi­jų [...]
Vil­niaus se­na­mies­ty­je, Bokš­to ir Onos Ši­mai­tės gat­vių san­kir­to­je, bai­gia­mi iš­kal­ti Čes­lo­vo Mi­lo­šo ei­lių frag­men­tai lie­tu­vių ir len­kų kal­bo­mis. 
Rug­sė­jo 26 die­ną Vil­niaus uni­ver­si­te­to Fi­zi­kos fa­kul­te­te vie­šės pro­fe­so­rius iš Vo­kie­ti­jos Uwe Eich­hof­fas. Sve­čias skai­tys pa­skai­tą „The Al­most Un­li­mi­ted Pos­si­bi­li­ties of NMR in Me­di­ci­ne“. 
Len­ki­jai 2,5 me­tų ati­dė­jus bend­ro du­jo­tie­kio pro­jek­to (GIPL) įgy­ven­di­ni­mo pa­bai­gą, Lie­tu­vos du­jų per­da­vi­mo bend­ro­vė „Am­ber Grid“ tu­rės nu­trauk­ti jau pa­skelb­tus vamz­džių pirkimo ir du­jo­tie­kio [...]
Po už­sie­nio ša­lis ke­lia­vę tu­ris­tai iš Lie­tu­vos pir­mą­jį šių me­tų pus­me­tį ten iš­lei­do 409,7 mln. eu­rų – 15,6 proc. dau­giau nei 2015 me­tų sau­sio-bir­že­lio mė­ne­siais. Po Lietuvą su vie­na [...]
Per gais­rą dau­gia­bu­čio na­mo bu­te Kau­ne sek­ma­die­nio va­ka­rą žuvo du vy­rai.
Vil­niaus sa­vi­val­dy­bė sos­ti­nė­je ke­ti­na at­nau­jin­ti dar 13 pers­pė­ji­mo si­re­nų.
Sek­ma­die­nį Elek­trė­nuo­se Lie­tu­vos le­do ri­tu­lio čem­pio­nai Elek­trė­nų „E­ner­gi­jos“ le­do ri­tu­li­nin­kai sto­jo į ko­vą Bal­ta­ru­si­jos aukš­čiau­sio­sios ly­gos rung­ty­nė­se su sve­čiais iš Bres­to. Elek­trė­nie­čiai [...]
Dvi­ra­ti­nin­kas Ai­dis Kruo­pis („Ve­ran­da's Wil­lems“) sek­ma­die­nį Bel­gi­jo­je lai­mė­jo 13-ąsias lenk­ty­nes „Gooik­se Pijl“ (1.2 ka­te­go­ri­ja). Už per­ga­lę 29-erių me­tų lie­tu­viui atiteko 40 pa­sau­lio [...]
Dvi jau­nos mer­gi­nos iš Ka­ma­jų mies­te­lio (Ro­kiš­kio r.) Li­na Ma­tiu­kai­tė ir Ie­va Ki­lie­nė su­ma­nė, par­ašė ir iš­lei­do pa­sa­kų vai­kams kny­ge­lę, ku­rios pa­grin­di­niai he­ro­jai – skai­čiai. Mer­gi­nos sie­kia [...]
Sep­ty­nių vai­kų ma­ma, dvie­jų anū­kų mo­čiu­tė, tink­la­raš­čio 7tas­kai.lt au­to­rė, rek­la­mos agen­tū­ros „Ad­ca­cao“ įkū­rė­ja ir kū­ry­bos va­do­vė, pro­jek­to „Kūrybinės par­tne­rys­tės“ da­ly­vė, [...]
Sek­ma­die­nį Piet­va­ka­rių Ki­ni­jo­je pra­dė­jo veik­ti di­džiau­sias pa­sau­ly­je ra­dio­te­les­ko­pas. Pe­ki­nas tei­gia, kad šis pro­jek­tas pa­dės žmo­ni­jai kos­mo­se ieš­ko­ti kitų gy­vy­bės for­mų.
Ang­lų kal­bos mo­ky­ma­sis tarp Lie­tu­vos moks­lei­vių pa­pli­tęs tiek pat, kiek vi­du­ti­niš­kai Eu­ro­pos Są­jun­go­je (ES). Pa­gal ru­sų kal­bos mo­ky­mą­si Bal­ti­jos ša­lys smar­kiai len­kia kitas Eu­ro­pos vals­ty­bes.
Pir­mą­jį spa­lio sa­vait­ga­lį gam­tos my­lė­to­jai vi­so­je Eu­ro­po­je kvie­čia­mi pri­si­jung­ti prie kas­met gau­sė­jan­čio ste­bė­to­jų bū­rio iš­ly­dė­ti iš­skren­dan­čius pa­ukš­čius. Tūks­tan­čiai žmonių 36 ša­ly­se [...]
Lie­tu­vos Zoo­lo­gi­jos so­das pri­sta­to elek­tro­ni­nį bi­lie­tą – jį lan­ky­to­jai ga­lės įsi­gy­ti in­ter­ne­tu ir taip iš­veng­ti ei­lių prie Kau­ne įsi­kū­ru­sio zoologijos so­do var­tų.
Sek­ma­die­nį Lie­tu­vo­je mi­ni­ma Ke­liau­jan­čių­jų ir vai­ruo­to­jų die­na.
Vie­šie­ji pir­ki­mai vi­sa­da ke­lia ne­ma­žai ais­trų – vie­niems ne­įtin­ka kon­kur­so są­ly­gos, ki­ti ne­su­si­tai­ko su pra­lai­mė­ji­mu ir pro­ce­dū­ras stab­do teis­muo­se. „Kur di­de­li pi­ni­gai, ten ir in­tri­gos“, [...]
Apie blo­gai ap­šil­tin­tus na­mus sa­ko­ma, kad pro sie­nas švil­pau­ja vė­jas, bet ar ži­no­te, jog apie sep­tin­ta­da­lį vi­sos ši­lu­mos ne­ten­ka­ma dėl ne­tin­ka­mai ap­šil­tin­tos apa­ti­nės namo da­lies? Ap­šil­ti­ni­mo [...]
Dau­ge­lis so­do ir dar­žo dar­bų jau at­lik­ta, ta­čiau ti­krai dar ne vi­si. No­rint sėk­min­gai už­baig­ti šį se­zo­ną ir pa­si­džiaug­ti der­liu­mi, rei­kia spė­ti lai­ku nu­im­ti li­ku­sias daržoves bei par­uoš­ti [...]
Ki­ni­jos mi­li­jar­die­riaus sū­nus nu­pir­ko sa­vo šu­niui aš­tuo­nis nau­jau­sio modelio „iP­ho­ne“ te­le­fo­nus.
Ket­vir­tus me­tus iš ei­lės, Kau­no se­na­mies­čio bend­ruo­me­nė kvie­čia gy­vū­nų my­lė­to­jus pa­mi­nė­ti Šv. Pra­nciš­kaus, gyvūnų glo­bė­jo, die­ną. 
Kiek­vie­nais me­tais pa­sku­ti­nį rug­sė­jo sek­ma­die­nį Pa­sau­li­nė šir­dies die­na. Įvai­rios svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­jos kvie­čia at­kreip­ti dė­me­sį į šir­dies ir krau­ja­gys­lių li­gų pre­ven­ci­ją, ak­ty­ves­nį gy­ve­ni­mo [...]
Nau­jas in­ter­ne­to var­to­to­jų ty­ri­mas at­sklei­dė, kad nuo in­ter­ne­to pri­klau­so­mi as­me­nys ga­li tu­rė­ti ir dau­giau psichikos svei­ka­tos prob­le­mų.
Vie­nas por­tu­ga­las 43 me­tus be rei­ka­lo pra­lei­do sė­dė­da­mas in­va­li­do ve­ži­mė­ly­je dėl klai­din­gos me­di­kų diag­no­zės. Į penk­tą de­šim­tį įko­pu­siam vy­riš­kiui te­ko iš naujo mo­kin­tis vaikš­čio­ti.
Kai ku­rie žmo­nės už­mo­kė­tų ge­rus pi­ni­gus už bet ką, kas su­si­ję su ve­lio­niu ra­šy­to­ju Tru­ma­nu Ca­po­te, net ir jo pe­le­nus.
Komentarai
Dienos klausimas
Kaip manote, kokie dabar yra Lenkijos ir Lietuvos santykiai?
Geri, bet reikėtų gerinti
Geri, gerinti nereikia
Atšalę visapusiškai
Neturiu nuomonės
horoskopai
SVARSTYKLĖS

SVARSTYKLĖS

Pir­mo­je sa­vai­tės pu­sė­je už­siim­ki­te nau­jo vers­lo pro­jek­tais ar ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to rei­ka­lais. Jums ga­li bū­ti pa­siū­ly­tas iš tie­sų pers­pek­ty­vus pla­nas, bet sa­vo as­me­ni­nių pi­ni­gų ver­čiau ne­in­ves­tuo­ki­te. An­tro­je sa­vai­tės pu­sė­je pa­sis­ten­ki­te bū­ti ko­mu­ni­ka­bi­lus ir drau­giš­kas. Kuo dau­giau nau­jų pa­žįs­ta­mų įgy­si­te šio­mis die­no­mis, tuo ge­riau.

Daugiau

Komentuojami